Nr. 7 (18) Menų terapija / Arts therapy

Transcription

1 Nr. 7 (18) Menų terapija / Arts therapy Vilnius, 2009

2 Mokslinis redaktorius Editor in Chief prof. dr. Giedrė Kvieskienė Vilniaus pedagoginis universitetas Socialinės komunikacijos institutas, Lietuva Vilnius Pedagogical University Social Communication Institute, Lithuania ISSN Redakcinė kolegija Editorial Board Prof. habil. dr. Bronislovas Bitinas Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuva Vilnius Pedagogical University, Lithuania Prof. Dr. Dr. h. c. mult. Gerd-Bodo von Carlsburg Heidelbergo pedagoginis universitetas, Vokietija Heidelberg University of Education, Germany Prof. habil. dr. Vytautas Gudonis Šiaulių universitetas, Lietuva; Rusijos pedagoginių ir socialinių mokslų akademijos akademikas Šiauliai University, Lithuania; Academic of Academy of Educational and Social Sciences of Russia Doc. dr. Valdonė Indrašienė Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuva Vilnius Pedagogical University, Lithuania Prof. Niels Rosendal Jensen Aarhus universitetas, Danija Aarhus University, Denmark Prof. dr. Gary Marx Virdžinijos viešųjų ryšių centras, JAV Centre of Public Relations of Virginia, USA Prof. dr. Terence Masson Indianos universitetas, JAV Indiana University, USA Prof. Dr. Dr. h. c. mult. Hans Uwe Otto Bielefeldo universitetas, Vokietija Bielefeld University, Germany Prof. habil. dr. Valdas Pruskus Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuva Vilnius Pedagogical University, Lithuania Prof. habil. dr. Juozas Vytautas Uzdila Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuva Vilnius Pedagogical University, Lithuania Prof. habil. dr. Vilija Targamadzė Vilniaus universitetas, Lietuva Vilnius University, Lithuania Doc. dr. Loreta Žadeikaitė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuva Ministry of Education and Science, Lithuania Doc. dr. Romas Prakapas Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Mykolas Romeris University, Lithuania Renata Katinaitė atsakingoji sekretorė (Executive Secretary) Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuva Vilnius Pedagogical University, Lithuania Prof. dr. Lynn R. Nelson Purdue universitetas, JAV Purdue University, USA Žurnalas referuojamas duomenų bazėje Abstracting and indexing Services SocINDEX with Full Text (EBSCO Publishing) Vilniaus pedagoginis universitetas, 2009 Socialinės komunikacijos institutas, 2009

3 menų terapija / arts therapy Turinys / content Kristine Martinsone, Ieva Vaverniece, Mirdza Paipare, Ivans Janis Mihailovs Arts Therapies as a Health Care Profession in Latvia: Education and Practice... 5 Menų terapija sveikatos priežiūros profesija Latvijoje: teorija ir praktika...17 Valdonė Indrašienė, Eglė Kapočiūtė Biblioterapijos elementų taikymas, sprendžiant paauglių socialines ir pedagogines problemas...19 Usage of Bibliotherapy Elements when Solving Adolescent Socio-Pedagogical Problems Vida Gudžinskienė, Olga Trainienė Socialinėse institucijose dirbančių asmenų savijautos ypatumai Peculiarities of Social Institution Employees Well-Being Salomėja Burneikaitė Lėlių terapijos galimybės ir jų naudojimas lėlių teatrų projektuose Possibilities of Puppet Therapy and Their Use in Puppeteers Projects Rūta Marija Purvinaitė, Rugilė Bružaitė Meno terapijos įtaka gyvenimo kokybei sergant psichikos liga INFLUENCE OF ART THERAPY ON QUALITY OF LIFE IN MENTAL PATIENTS Jūratė Sučylaitė Psichiškai neįgalių asmenų savivokos ugdymas, taikant poetikos terapiją Poetry Therapy as a Tool for Education of Mentally Disabled People to Perceive the Self Kęstutis Šapoka Dailės ir terapijos santykis terapiniame kontekste art and therapy in the therapeutic context KRONIKA / CHRONICLE bendra informacija / General information ISSN

4

5 arts therapy Kristine Martinsone Ieva Vaverniece Mirdza Paipare Ivans Janis Mihailovs Arts Therapies as a Health Care Profession in Latvia: Education and Practice Annotation The paper provides a conception of arts therapies development, establishment of the profession of art therapist, activities of professional associations and peculiarities of Master studies of Arts Therapies in Latvia. The aim of the article is to introduce art therapy as a new term and profession in Latvia by providing the understanding and definitions in the contexts of health care and arts therapies, process of arts therapies, as well as its structure, application, boundaries etc. and to show the potential of arts therapies and its possibilities which can be used for the promotion of welfare of the individual and the society. The term arts therapies is interpreted differently in the scientific literature of different countries. There are conceptual differences also among the leading specialists, as well as among practitioners and specialists of other spheres, arts therapists are related with. Therefore, the foundation of scientific basis of arts therapies providing the integrativeeclectic approach has been started in Latvia (Martinsone, Mihailova, Mihailovs, Majore- Dusele, Paipare, 2008). The integrative-eclectic model of arts therapies is stressed as important approach in Latvia. Therefore the determination of particular boundaries is an important precondition for the development of arts therapies as a separate health care branch in Latvia and for establishing a co-operation with specialists of other branches by promoting the understanding about activities of arts therapies towards the improvement of the welfare from the broad aspect of the health from physical, mental and social point of view. Key words: Arts therapies, visual-plastic art therapy, music therapy, dance / movement therapy, drama therapy, arts therapies development in Latvia, arts therapies education in Latvia. Part of the paper has been presented at 9th European Arts Therapies Conference Arts in arts Therapies: new challenges, new horizons 19th 22nd September ISSN

6 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Introduction The fact, that global tendencies are a base for the paradigm s change in culture, science, education and society became clear at the end of the 20 th century by seeking for integration on the one side and expansion of ideas of the postmodernism on the other side. Multi-voicendess and seeking for integrity turned then into two characteristics of the new world what finds a manifestation in the accentuation of holistic paradigms in various fields of the human s activity. It means that the age of universalism and seeking for only one truth is gone and a new integrity is required. Knowledge and skills have to be developed and improved permanently since lifelong learning takes place. The Lisbon Strategy of EU Council of March 2000 confirms that Europe has reached the Era of Knowledge with all its consequences in culture, economy and social life. All the usual learning and working patterns are rapidly changing. As a result, people have to adapt to these changes and to ways the usual activities also change. A successful transition to a society, based on knowledge, and an approach of lifelong education is required. The Ministry of Science and Education of the Republic of Latvia has elaborated guidelines of lifelong education for the period Herewith tendencies of development in Europe have been confirmed and the incorporation into the international policy processes has been strengthened. The main idea of the lifelong education is to promote personal growth; selfdevelopment in each period of the life; initiative; capability for the adaptation; to achieve social integrity; employment and an active civil collaboration. The lifelong education can take place in the framework of formal and informal education for raising the existing qualification or pre-qualification; providing new ideas, choices and possibilities for the establishment of a study program and for the development of new scientific and educational branches. Therefore these tendencies promote the aim of this article: to familiarize with arts therapies as a new term and profession in Latvia by providing the understanding of arts therapies contexts, process of arts therapies, as well as its structure, application, boundaries, etc. and the development of arts therapies in Latvia. The research methods: study of scientific literature and interviews with development activists of arts therapies in Latvia. Arts therapies as a health care profession illustrate the feeling of the epoch and in some way unify cultural, historical and social (art) traditions as a reflection of human concepts with his / her personal experience. Philosopher H. G. Gadamer 6 Kristine Martinsone, Ieva Vaverniece, Mirdza Paipare, Ivans Janis Mihailovs

7 arts therapy (1999) points out that it is impossible to find out an object or a text without previous understanding. We cannot observe the world abstractedly, because our thinking depends on cultural traditions and preconceptions. Arts therapies are defined as health care professions in Latvia, which uses art, creative process and the reflection of the client / patient about the created art-work, where disclosure of development, skills, abilities, interests and conflicts of an individual take place. According to the Standard of Profession, an art therapist works in health care, social care and / or education in state institutions, private practice or in non-governmental organization. An art therapist chooses one of art therapy specializations that correspond to the tradition in the Europe: visually-plastic art therapy or art therapy, dance / movement therapy, drama therapy or music therapy. 1. Arts therapies history in Latvia: from informal education to the profession The beginning of arts therapies development starts in the 90s of the 20 th century when fundamental changes took place and independence from the Soviet Union was gained. With the fall of the Iron curtain the dominant ideology disappeared and the view and the understanding of the world had to be changed. It offered a chance for free information flow on one side and on the other it demanded new knowledge and skills. Due to the change of the social order, tendencies of the new age rapidly came in to Latvia: democracy, the word freedom, promotion of the initiative, as well as human rights, tolerance towards the different and also academic freedom and contacts with countries abroad. It was one of the reasons for the development of arts therapies. People had to adapt to changeable circumstances and often did by seeking acknowledgment in new professions and working positions. The lifestyle had to be changed with openness towards the innovations and ability to be in competition. It was a very intense time emotionally because everything was allowed (Bula, 2000). Herewith also disappointment, loss, stress and new social problems appeared which are inevitable characteristics during the transition of system Visually-plastic art therapy or art therapy Due to enthusiastic people previously less known sciences and movements came in also the development of art therapy and dance / movement therapy started. Arts Therapies as a Health Care Profession in Latvia: Education and Practice 7 ISSN

8 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Trainings and seminars were offered by members from different professions, theoretical schools and directions from Germany, Switzerland, U. K., Russia, US. Art therapy methods and techniques were presented for the specialists with different professional background (psychologists, pedagogues, doctors etc.) for the personal, as well for the professional growth. Seminars within the framework of informal education were the next step. Dr. habil. psych. Mara Vidnere established the Association of Holistic Therapies. Art therapy was included here as one of the approaches. Several courses were organized by this association and the popularisation of arts therapies started first publications and articles appeared. Later, 1999 first book in Latvian about arts therapies Art and self-expression has been published. Authors: Ph. D Aina Ozolina Nucho, professor of the University of Merilend, art therapist from US and Dr. habil. psych. Mara Vidnere, professor at the Latvia University. The collection, edited by the candidate for a doctor s degree Irena Hadanonoka Introduction into the forms of holistic therapies came out in 2003, including articles about the art therapy specializations. At the end of the 90s Ingrida Indane and Era Zalcmane, professional artists with an academic background in psychology, started their work in the field of art therapy. Era Zalcmane mainly works with mandala techniques and puts the accent to the sacral, symbolic and healing power. Ingrida Indane established an Art Therapy Laboratory in 2003 where active educational and artistic experimental work takes place. One of the most important events for the visually-plastic art therapy was an educational programme in five levels, organized by Institute of the practical psychology Imaton in Russia. The initial organization was led by Dr.psych Guna Svence, an associate professor at Riga Teacher Training and Educational Management Academy. She was the founder of the summer school tradition with the participation of experienced specialists from Russia. In the faculty, led by her, several Bachelor s and Master s theses have been presented about art therapy. Since 2003 Imaton trainings were organized by the Latvia Art Therapy Association (LATA) and led by Alexander Kopytin, the Chief of the Board of Russia Art therapy Association. It was a structured training program, which has been accomplished a number of times by psychologists and pedagogues. Several Latvian high schools offered training in arts therapies as optional study courses in the framework of educational programs of different level in nowadays. 8 Kristine Martinsone, Ieva Vaverniece, Mirdza Paipare, Ivans Janis Mihailovs

9 arts therapy Thus the idea about professional unification evolved from the situation that many people had become familiar with arts therapies methods which led to the establishment of the profession Dance and movement therapy The development of dance and movement therapy started with activities of Mag. psych. Indra Majore and Dr. psych. Sandra Jirgena. They invited specialists from Russia and Germany at the beginning of the 90s of the 20 th century. An important turning point was 1995 when director and choreographer Sergey Ostrenko founded the Laboratory of Movement and Dance. Indra Majore was later involved in the work of the Laboratory too which become a place for professional dancers and psychologists to come in the common creative process and to investigate contact-improvisation, as well as dance and movement therapy methods and techniques. Ideas of dance / movement therapy were provided to the broader public in 2004 by the movie Dance and Movement Therapy for Families Rising Children with Special Needs which was the first teaching aid in Latvia a project of NGO Velku Foundation. The leader of the project was psychologist and psychotherapist Indra Majore-Dusele Music therapy Establishment of music therapy mostly took place in Liepaja thanks to the collaboration between Mag.mus. and music therapy specialist Mirdza Paipare and doctor and music therapist Reiner Haus from Germany. Due to this co-operation a professional study program of the second level Music Therapy, professional master program Music therapy in nowadays, was licensed at Liepaja Academy of Pedagogy (Liepaja University) in Drama therapy Drama therapy has been confirmed as art therapy specialization, but no development in that field took place till Historically another direction developed in the beginning of the 90-ies of the 20 th century psychodrama which came in to Latvia from Sweden due to the activities of TEP Inara Edrmane. CP Rovena Zarakovska and CP Agris Palkavnieks, certified doctors psychotherapists, experts in psychodrama, sociometrics and group psychotherapy, have started to develop drama therapy in Latvia. Arts Therapies as a Health Care Profession in Latvia: Education and Practice 9 ISSN

10 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) 1.5. Latvia Art Therapy Association Due to a growing interest in arts therapies a new public organization was founded in June 2003 Latvia Art Therapy Association (LATA) was founded. The initial aim of founding LATA was to create informal education in arts therapies in high level, as well as to unify the specialists who were already using arts therapies methods in their work and to ensure the environment for establishing and developing arts therapies in Latvia. Dr. psych. Kristine Martinsone, at that time associate professor at the Faculty of Pedagogy and Psychology of Latvian University, now Head of Academic School of Art Therapy at Riga Stradins University, became the head of the Board of Latvia Art Therapy Association. Section of LATA dance / movement therapy was created in Dr. psych Sandra Jirgena (Mihailova), associate professor, Head of the Department of Sociology (now Sociology and Psychology) at Riga Stradins University, became the head of it. Latvia Dance and Movement Therapy Association was created in 2007, led by Mag.psych. Indra Majore-Dusele. Since 2003 LATA organizes also international conferences each summer and summer schools with the aim to enrich the knowledge, abilities and competences of specialists by attracting professional art therapists from all-round the world with presentations and workshops. 2. Establishment of Art Therapist Profession and Educational System 2.1. Formal education The experience has been gained and the interest about arts therapies allowed broaden the aims of LATA. Due to the co-operation with Ph.D. Caryl Cibbett and support from her colleagues from Queen s University Belfast (Northern Ireland) the strategic aim of LATA since 2004 was to establish, coordinate and develop the art therapy profession in Latvia, according to the acknowledged tendencies of arts therapies development in the world under the country s laws and regulations and according to the regulations of LATA, thereby creating the basis for formal education. LATA unified potential of people from three arts therapies specializations. Music therapy specialists have invested already three years of their efforts at that time for establishing the status of acknowledged professions of arts therapies in Latvia. LATA continued the work in close co-operation with Mirdza Paipare from the Liepaja Aca- 10 Kristine Martinsone, Ieva Vaverniece, Mirdza Paipare, Ivans Janis Mihailovs

11 arts therapy demy of Pedagogy. A seminar on strategic planning took place in Liepaja in It was organized by X-pand from Germany. Here the main principles of the arts therapies profession were set. The 3 rd international arts therapies conference in Latvia was the decisive turning point where the base of the new profession was defined. The project of the Standard of Profession was approved on the three part cooperation session of the Professional Education and Employment on December 14, 2005 after long discussions in the community of professionals and in the national administrative institutions Ministry of Education and Science, Ministry of Welfare and Ministry of Health. (The task group for development of the Standard of Profession was led by Dr. psych. K. Martinsone and Mag. mus M. Paipare. Active involvement has been shared by Mag. psych. I. Slosberga and Mag. phil. S. Dzilna). The laws and regulations of the Republic of Latvia in the educational field define that a formal education can be established just on the base of Standard of Profession where guidelines for education / training are defined obligations, requirements of knowledge, skills, acquirements, attitudes etc. of an art therapy specialist. The Standard of Profession is a base for the establishment of study program, licensing and accreditation. The approval of the Standard of Profession Art therapy specialist allowed establish a professional second level study program Music Therapy at Liepaja Academy of Pedagogy (study program, director Mirdza Paipare). The first graduation ceremony took place in music therapy specialists work in several cities in Latvia at the moment. Due to the financial support from German company Aktion Mensch work is carried out to establish the network of music therapy centres in Latvia. The Standard of Profession provided also further development. A professional MA program in health care Art therapy at Riga Stradins University has been licensed in three specializations visually-plastic art therapy, dance and movement therapy and music therapy (study program director Dr. med. Inga Millere). To ensure successful realization of the MA program the Academic School of Art Therapy of the Riga Stradins University was founded. (Kristine Martisone became the Head of the School). In the framework of the Academic School a big work has been started with the training of the MA students, as well as preparation of the study aid and promotion of the international collaboration. Changes to the license have been approved by the Ministry of Education and Science in March 2007 and a fourth professional master s degree program has been added drama therapy. Students were registered at Riga Stradins University in all four specializations in August In order to carry out the music therapy MA Arts Therapies as a Health Care Profession in Latvia: Education and Practice 11 ISSN

12 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) program at Riga Stradins University, a successful co-operation with the Liepaja Academy of Pedagogy is in progress. In October 2008 the new professional standard Art therapist was accepted, including the new tendencies and experience in arts therapies education in Latvia. Since 2008 the professional MA program of Art therapy at Riga Stradins University has been a member of ECArTe (European Consortium of Art Therapy Education) (Martinsone, Mihailova, Mihailovs, 2008). Herewith we can claim that higher education in arts therapies is ensured by formal education, and informal education holds positions as a base for the continuing education for the professionals. Formal education provides the possibility to get a certificate according to the procedure and regulations for the health care persons Informal education and NGOs To promote successful development of the profession while respecting the particularities of each specialization the Latvia Music Therapy Association was established 2005 (Mirdza Paipare, Chief of the Board ) and taken in to the European Music Therapy Confederation in 2005, but Latvia Dance and Movement Therapy Association was established in July 2007 (Indra Majore-Dusele, Chief of the Board). In order to solve common professional questions and to coordinate the collaboration, the Union of Latvia Arts Therapies Associations was established 2007 with the main aim of certification of the art therapy specialists in co-operation with the Union of Latvian Health Care Persons Associations. Regulation is defined for receiving of the certificate of an arts therapist (health care person in Latvia) to work under the inspection of a supervisor two years after the graduation with the main condition regular practice and supervisions. The work of the associations is important for the development of informal education. In the collaboration with different institutions the continuing education is promoted with seminars and trainings, which play a role in the context of raising the qualification of professionals and people, who have interest in arts therapies, as well for the popularisation of the profession and recruitment of potential students in high schools. Supervisor training should be mentioned as the most important event for the development of the profession. Supervisor training is organized by LATA and led by Ph.D. Caryl Sibbet and psychotherapist, consultant Willie Thompson. Supervisor training is a topical issue because of planed certification of arts therapists and the realization of the practical part of the study programs at a high level. 12 Kristine Martinsone, Ieva Vaverniece, Mirdza Paipare, Ivans Janis Mihailovs

13 arts therapy The work of popularisation of the arts therapies profession and promotion of the continuing education takes place also in the Arts Therapies Centre which organizes different educational and training activities, also provides a place for practical work for the students by offering supervision in arts therapies. 3. Establishment and Strengthening of Art Therapy Profession There is no doubt that the development of arts therapies takes place over a historical and cultural background of a particular society. These roots are like pillars and have a big importance in the process. Doing analyses of establishment and development of arts therapies in the world, four factors can be mentioned, which actually define the strengthening of arts therapies in a certain society Social-political background At the beginning of the 90s of the 20 th century important political, social and cultural changes took place: the totalitarian regime was replaced with an era of national self-confidence and democracy. The change of social-political situation and the free market economy paralelly with the change of existing authorities stimulated aspirations towards the personal growth, initiative and collaboration, as well as possibilities to be independent and searching for new forms of activity. Seeking for new orientations is still one of the preconditions for entering of new ideas and directions into our society Cultural and art traditions Culture and arts, as well as the language have been one of the main sources for the maintenance of the national identity. Creative national traditions have been confirmed in the folklore or domestic life (Bula, 2000), but creative amateur artistic movement and interest in the artistic life takes places also in the new age. One of the ways to express oneself one s attitudes and ideas during the totalitarian regime was the expression via the art. It increased the interest in creative process and its manifestation for the individual and his / her relationships with the society. The language of art and literature were the speaking trumpets, which appealed for thinking about existential categories and seeking for the subtext and provided the space for the humour and irony. The arts talked through symbols. Arts Therapies as a Health Care Profession in Latvia: Education and Practice 13 ISSN

14 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Visiting of exhibitions, theatre, prose readings, organizing events and gathering in the clubs was a normal phenomenon. The culture s personalities had an important role in the awakening process of the national strength and wish to gain independence from the Soviet Union. The change of values has taken place in the last 15 years, but the culture processes and art still have an important part of the social life besides the mass culture Regulation The legal regulation is a base for the establishment and development of a new profession. On the one side, a definition of requirements in the professional activity field, a definition of the status, obligations and rights is needed. On the other side, promotion of authority, its identification and mechanism for the collaboration between the representatives of particular profession on the official level is necessary. There is no normative act for the regulation of the art therapist s work (except the normative documentation of the professional associations). According to the Standard of Profession, an art therapist is a health care specialist, that is a person with medical education who carries out medical services and it means that the activity field of an art therapist is a professional and individual prevention of illnesses, diagnostics, treatment, rehabilitations and care. An art therapist is a health care specialist with the qualification of the 5th level according to the Medical Law of the Republic of Latvia. To be able to start the work as an art therapist, each specialist has to get a certificate of a health care specialist, which confirms to the professional qualification and the competence of a person to carry out the start the practice in his / her professional field on his / her own without assistance. No certification takes place at the moment because according to the project of the certification s regulation an art therapist should have regular practice under inspection of supervisor two years after the graduation. No person does fulfil the requirements yet, but the situation will change soon: first music therapy specialists graduated the professional 3 year s study program of the second level at Liepaja Academy of Pedagogy The 2.5 year MA study program at Riga Stradins University started after the approval of the Standard of Profession in 2006; and first graduates are planed in January Kristine Martinsone, Ieva Vaverniece, Mirdza Paipare, Ivans Janis Mihailovs

15 3.4. Activists (human resources) arts therapy It is important to notice that LATA has co-operated with different public authorities and NGOs since 2003, as well as works actively to develop the profession at the current moment. The documents, elaborated by the LATA, have become a basis for the regulations of the Union of Latvia Art Therapy Associations, established 2007 with the main aim to coordinate and promote the development of the profession in all four specializations. For example, work is started on guidelines of art therapy specialist s supervisions. LATA has worked out, approved, as well still continues the work at several acts which are important for the regulation of the art therapy profession. Most importantly the Code of Ethics should be mentioned. The working group was led by Mag. psych. Solveiga Silina. Generally the existing regulation of art therapist s profession is sufficient for the start of the realization of profession, but the adjunction is an important precondition for the arts therapies profession recognition and creation of work conditions. Next task of the Union of Latvia Art Therapy Associations is to establish Educational Standard of arts therapies by defining more precisely the rules for training in arts therapies, for example, the advisable amount of hours for particular study courses. This is an especially important process in the context of introduction of the lifelong learning principles in Latvia and the plan to delegate wider competences in this field to professional associations, as well as to equalize the knowledge of informal educational training to the level of knowledge and skills of formal education. The most valuable recourse at the basis of each action is people. Their knowledge, skills, activities, contacts, abilities to organize and unify is the precondition for a successful collaboration and development. It is interesting that there are differences in the background of establishers of each specialization in Latvia. The art therapy and dance and movement therapy specialists have a background in psychology; drama therapy experts come from medical professions; music therapy activists are mainly pedagogues. There is one Standard of Profession for all specializations, but still the development of each has a special shape with the influence from the basic profession. There are also different country influences: art therapy and dance and movement therapy have had an input from Russia, then from U. K. and Northern Ireland; music therapy from Germany; drama therapy from Sweden. Arts Therapies as a Health Care Profession in Latvia: Education and Practice 15 ISSN

16 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) However such diversity in the approaches and experiences matches to the spirit of the epoch and confirms the old belief that each professional experience and knowledge is a valuable resource. Herewith the development of human resources is an essential base for the strengthening of arts therapies profession. Conclusion The experience of arts therapies development leads to the conclusions which are important in the process of strengthening the status of the profession in the society, developing arts therapies educational systems and increasing the qualification of specialists by the introduction of high professional standards. Strengthening of arts therapies professions is becoming the next challenge at the current moment. Arts therapists have to confirm their educational basis good knowledge and professionalism and to find the place in the labour market of the health care by promoting the prestige of the arts therapist profession. There are many creative ideas and plans / intentions, for example, establishment of PhD study programme in arts therapies etc., which are becoming new challenges and will enrich the whole society. Literature Bula D. (2000). Dziedātājtauta. Folklora un nacionālā ideoloģija. Riga: Zinātne. European Consortium of Art Therapy Education // Available at: Gadamers H. G. (1999). Patiesība un metode. ( Wahrheit und Methode. Grundzuge einer philosophischen Hermeneutik by H. G. Gadamer). Riga: Jumava. Ieskats holistisko terapiju formās / ed. Hodaņonoka I. (2003) Riga: Izglītības soļi. Martinsone K., Mihailova S., Mihailovs I. J. (2008) Mākslu terapijas izglītības attīstība Eiropas prasību kontekstā // Sabiedrība, integrācija, izglītība. Starptautiskās zinātniskās konferences materiāli. Rezekne: RA izdevniecība. Martinsone K., Mihailova S., Mihailovs I. J., Majore-Dusele I., Paipare M. Mākslu terapija un tās attīstības konteksti (integratīvi eklektiskā pieeja Latvijā). (2008). Riga: Rigas Stradina universitate. Ozoliņa Nucho A., Vidnere M. (1999) Māksla un pašatklāsme: mākslas terapijas nozīme veselības saglabāšanā un atgūšanā. Riga: AGB. 16 Kristine Martinsone, Ieva Vaverniece, Mirdza Paipare, Ivans Janis Mihailovs

17 arts therapy Santrauka Menų terapija - sveikatos priežiūros profesija Latvijoje: teorija ir praktika* Straipsnyje pristatoma dailės terapijos raidos koncepcija, aptariamas meno terapeuto profesijos atsiradimas, profesinių asociacijų veikla ir menų terapijos magistro studijų Latvijoje specifika. Straipsnio tikslas supažindinti su nauju menų terapijos terminu ir nauja sveikatos priežiūros profesija Latvijoje, pateikiant šių reiškinių sampratą ir sąvokas sveikatos priežiūros ir menų terapijos kontekstuose. Pristatomas pats menų terapijos procesas, struktūra, pritaikomumas, pažinimo galimybės, taip pat siekiama atskleisti menų terapijos galimybes, kurias galima panaudoti siekiant atskirų individų ir visuomenės gerovės. Menų terapija skirtingai interpretuojama įvairių šalių mokslinėje literatūroje. Tiek mokslininkai, tiek praktikai ir kitų sričių specialistai, kurių veikla susijusi su menų terapija, pateikia skirtingas šio termino sampratas. Todėl mokslinis menų terapijos pagrindimas Latvijoje remiasi integraliu-eklektiniu modeliu (Martinsone ir kt., 2008). Integralus-eklektinis menų terapijos modelis yra laikomas vienu iš esminių metodų Latvijoje. Todėl svarbia meno terapijos, kaip atskiros sveikatos priežiūros srities, atsiradimo Latvijoje sąlyga laikoma jos ribų apibrėžimas ir įvairių sričių specialistų bendradarbiavimo atsiradimas stiprinant supratimą apie meno terapijos veiklą, kuria siekiama užtikrinti visuomenės gerovę plačiąja sveikatos (fizinės, protinės ir socialinės) prasme. Išvados. Patirtis, sukaupta menų terapijos srityje, leidžia daryti išvadas, kurios yra svarbios stiprinant šios profesijos statusą visuomenėje, rengiant menų terapijos specialistus ir kuriant specialistų kvalifikaciją, įvedus aukštus profesinio meistriškumo standartus. Menų terapijos profesijos prestižo stiprinimas tampa nauju šio laikotarpio iššūkiu. Menų terapeutai turi patvirtinti savo išsilavinimą (žinias ir profesionalumą) ir rasti savo vietą sveikatos priežiūros darbo rinkoje. Menų terapijos srityje sklando daug kūrybinių idėjų ir planų, tokių kaip meno terapijos doktorantūros programos steigimas ir pan. Tokie žingsniai tampa naujais iššūkiais ir praturtina visą visuomenę. Arts Therapies as a Health Care Profession in Latvia: Education and Practice 17 ISSN

18 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Esminiai žodžiai: menų terapija, vizualinė-plastinė meno terapija, muzikos terapija, šokio / judesio terapija, dramos terapija, menų terapijos raida, ugdymas Latvijoje. *Straipsnio dalis skelbta 2007 m. rugsėjo d. vykusioje 9-ojoje Europos menų terapijos konferencijoje Arts in arts Therapies: new challenges, new horizons ( Menas menų terapijoje: nauji iššūkiai ir horizontai ) Kristine Martinsone socialinių mokslų (psichologijos) daktarė, Menų terapijos akademinės mokyklos direktorė, Rygos Stradins universiteto asistentė; mokslinių interesų sritys: menų terapija, mokslinių tyrimų metodologija; adresas: Dzirciema iela 16, LV-1007 Riga, Latvija. Kristine Martinsone Doctor of Social Sciences (Psychology), Head of the Academic School of Art Therapy, Assistant Professor of Riga Stradins University; areas of research interests: art therapy, scientific methodology, social psychology; address: Dzirciema str. 16, LV-1007 Riga, Latvia Ieva Vaverniece socialinių mokslų magistrė, Rygos Stradins universiteto asistentė; mokslinių interesų sritys: šokio ir judesio terapija, menų terapija; adresas: Dzirciema iela 16, LV-1007 Riga, Latvija. Ieva Vaverniece Master of Social Sciences; Assistant Lecturer of Riga Stradins University; areas of research interests: dance / movement therapy, art therapy education; address: Dzirciema str. 16, LV-1007 Riga, Latvia. Mirdza Paipare muzikos magistrė, Liepojos universiteto asistentė; mokslinių interesų sritis muzikos terapija; adresas: Liela iela 14, LV-3401 Liepaja, Latvija. Mirdza Paipare Master of Music, Assistant Lecturer of Liepaja University; music therapy education, music therapy; areas of research interests: music therapy; address: Liela str. 14, LV-3401 Liepaja, Latvija. Ivans Janis Mihailovs socialinių mokslų (psichologijos) daktaras, Menų terapijos akademinės mokyklos direktorius, Rygos Stradins universiteto docentas; mokslinių interesų sritys: menų terapija, mokslinių tyrimų metodologija; adresas: Dzirciema iela 16, LV-1007 Riga, Latvija. Ivans Janis Mihailovs Doctor of Social Sciences (Psychology), Head of the Academic School of Art Therapy, Assistant Professor of Riga Stradins University; areas of research interests: art therapy, scientific methodology, social psychology; address: Dzirciema str. 16, LV-1007 Riga, Latvia 18 Kristine Martinsone, Ieva Vaverniece, Mirdza Paipare, Ivans Janis Mihailovs

19 menų terapija Valdonė Indrašienė, Eglė Kapočiūtė Biblioterapijos elementų taikymas, sprendžiant paauglių socialines ir pedagogines problemas Anotacija. Straipsnyje aptariamos biblioterapijos elementų taikymo, sprendžiant paauglių socialines ir pedagogines problemas, prielaidos. Tyrimu nustatyta, kad mokiniai, išskirti kaip motyvacijos skaityti neturintys, skaitymą tapatina su galimybe įsijausti į herojaus vaidmenį, lavinti vaizduotę, retorikos bei kitus sėkmingam socialiniam bendravimui reikalingus įgūdžius. Remiantis skaitymo strategijų taikymo teorinių prielaidų ir kokybinio tyrimo rezultatų analize, daroma išvada, kad pedagogai galėtų taikyti biblioterapijos elementus kaip priemonę sprendžiant emocines, socialines ir pedagogines problemas, formuojant asmens požiūrį į save ir į supantį pasaulį. Esminiai žodžiai: skaitymas, paaugliai, biblioterapija, socialinių ir pedagoginių problemų sprendimas. Įvadas. Skaitymas yra vienas svarbiausių gebėjimų, ugdant asmenybę, atliepiančią šiandienės visuomenės keliamus reikalavimus: kritiškai mąstyti, veiksmingai komunikuoti bei mokytis visą gyvenimą. Išlavinta sakytinė ir rašytinė kalba padeda žmogui lengviau integruotis į visuomenę. Šių gebėjimų ugdymą pabrėžia svarbiausi tarptautiniai (Bolonijos proceso (1999), Lisabonos strategijos (2000) ir nacionaliniai švietimo politikos (LR švietimo įstatymas (2003), Švietimo gairės (2002), Bendrosios programos (2003) ir kt.) dokumentai. Sąmoningo skaitymo ir kritinio mąstymo gebėjimai sukuria prielaidas šiandienos žmogui gyventi visavertį asmeninį, sėkmingą profesinį bei visuomeninį gyvenimą (Navickaitė ir kt., 2007). Tyrėjų A. Baratho, L. Sabljako (2001), D. Janavičienės (2005), G. Raguotienės (2008) teigimu, knyga ir skaitymas gali sukurti tokią dvasinę būseną, kuri padeda kovoti su liga, vienatve, stresu, depresija, baime, įveikti psichologinę įtampą. Grožinės literatūros skaitymas, pasak Z. Manžuch (2001), stiprina žmogaus pasitikėjimą savo dvasios ir kūno jėgomis, žadina viltį, atitraukia nuo sunkių minčių, dvasinių traumų, palengvina adaptaciją, pakelia nuotaiką. Taigi grožinės literatūros paskirtis perteikti savitą kasdienybės supratimą, gyvenimiškąją patirtį taip, kad skaitytojas patirtų estetinių išgyvenimų. Skaitymas svarbus ne tik ugdant brandžią asmenybę, gebančią prisitaikyti prie nuolat kintančio pasaulio, bet ir kaip gydomoji priemonė, padedanti asmeniui įveikti psichologinius, emocinius sunkumus bei formuoti teigiamą požiūrį į save ir aplinką. Neatsitiktinai, daugelio šalių viešosiose, vaikų ir mokyklų bibliotekose vaikas gali 19 ISSN

20 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) kreiptis į biblioterapijos paslaugas teikiantį mokytoją ar bibliotekininką, gauti ir skaityti specialiai parinktą literatūrą, diskutuoti su jais skaityto teksto temomis. Ši biblioterapijos forma taikoma mokyklos aplinkoje, nes mokiniai, skaitydami grožinius tekstus, geriau suvokia juos supantį pasaulį, išmoksta bendrauti su bendraamžiais, spręsti kai kurias problemas. Taigi veiksmingas naudojimas kruopščiai parinktų ir specialiai pateiktų literatūros kūrinių, kurie yra psichologiškai svarbūs, gali padėti ne tik gydyti psichikos traumas, bet ir koreguoti asmens elgesį ar požiūrį. D. Janavičienės (2005) teigimu, geros kokybės literatūros skaitymas visada artimas meno terapijai. Tyrimo tikslas aptarti biblioterapijos metodo taikymo ugdymo procese prielaidas, sprendžiant paauglių socialines ir pedagogines problemas. Tyrimo metodika: mokslinės pedagoginės literatūros, dokumentų analizė; focus grupės interviu; stebėjimas. Tyrimo rezultatai. Skaitymas, knygų pomėgis socialinio statuso atspindys. Skaitymas mažina įvairių socialinių grupių neįgaliųjų, benamių, senelių, emigrantų prieštaravimus, padeda atskiram žmogui ar grupei integruotis į bendruomenę, aktyvina jų visuomeniškumą, skatina pilietiškumą, stiprina žmonių tarpusavio santykius (Raguotienė, 2008). Skaitydamas gerą literatūrą, žmogus kaupia estetinę patirtį, itin jautrų žmogaus būties saugos mechanizmą. Pasak V. Daujotytės (2008), skaitymas kaip susipažinimo su pasauliu ir žmogumi, pasinaudojant svarbiausiu žmogiškosios komunikacijos kanalu kalba, galimybė, jauniems žmonėms šiandien nebėra savaime suprantamas dalykas. Todėl, autorės teigimu, reikia ieškoti papildomų argumentų ir motyvų, bandyti skaitymo džiaugsmą sieti su skaitymo nauda Skaitymas viena iš subtiliausių, intymiausių asmens komunikacijos formų. D. Janavičienės (2005) teigimu, sąvoka biblioterapija suprantama labai nevienodai. Tai: psichologinės pagalbos metodas; psichoterapijos metodas; savipagalbos metodas; grožinės literatūros interpretacijų sritis; skaitytojų aptarnavimo metodas; veiksmingo skaitymo metodas; meditacijų praktikos dalis. Autorė pažymi, kad visose biblioterapijos sampratose minimi du žingsniai skaitymas ir perskaityto teksto analizė. 20 Valdonė Indrašienė, Eglė Kapočiūtė

21 menų terapija Kiti tyrėjai (A. Barathas, L. Sabljakas, 2001) biblioterapiją apibūdina kaip veiksmingą naudojimą kruopščiai parinktų ir specialiai pateiktų literatūros kūrinių, kurie yra psichologiškai svarbūs ir gali padėti gydyti psichikos traumas. M. H. Abdullah (2002) pažymi, kad biblioterapija tai literatūros kaip priemonės taikymas, siekiant padėti asmenims susidoroti su emocinėmis problemomis, psichinėmis ligomis ar pokyčiais. Gydymas skaitymu veiksmingai padeda asmenybei keistis ir tobulėti. Autorės teigimu, biblioterapija gali padėti bet kokio amžiaus žmonėms. Esminė biblioterapijos prielaida yra ta, kad klientai susitapatina su literatūriniais charakteriais, tai skatina išlaisvinti emocijas bei įžvelgti naujas galimybes keisti savo gyvenimą. Tyrėja pažymi, kad skaitydami paaugliai gali pasijausti saugiau, supratę, kad ne jie vieni susiduria su tokiomis problemomis. Jie mokosi, kaip susidoroti su iškilusiais sunkumais, reflektuodami tai, kaip knygos herojai jas sprendžia. A. Barathas, L. Sabljakas (2001) išskiria šiuos biblioterapijos teikiamus pranašumus: savivokos stiprinimas; projekcijos proceso kaip ypatingo (nesąmoningo) konfrontavimo su savo paties požiūriu ir kitų reakcija skatinimas; skverbimasis į skausmingą patirtį per katarsį; pagalba įžvelgiant savo pačių problemas. Skaitymas gali būti paviršutinis ir gilus. Visi analizuojantys biblioterapiją pabrėžia, kad naudingas tik gilus, tekstą išgyvenančio asmens skaitymas. Tik stipriai jaučiant kito žmogaus sielą, galima patirti katarsį (emocinį sukrėtimą), kuris gydo, padeda atpažinti ir keisti situacijas, jausmus. Įgyti išminties pačiam veikloje išbandant gautas žinias arba jas tiesiogiai išgyvenant per kito žmogaus jau nueitą, išanalizuotą ir užfiksuotą patirtį, tai vienas iš biblioterapijos principų (Janavičienė, 2005). G. Raguotienės (2008) teigimu, parinkti knygą sergančiajam ne mažiau svarbu nei vaistus ji parenkama atsižvelgiant į ligonio išsilavinimą, profesiją, lytį, psichikos ypatumus, skaitymo įgūdžius ir ligos pobūdį. Autorė pažymi, kad norint padėti sergančiajam, būtina sąlyga gerai pažinti literatūrą ir pacientą. Ganėtinai rizikinga siūlyti knygas, kurių pats patarėjas nėra skaitęs ir nesuderina su skaitančiojo būsena. Vienas ir tas pats kūrinys įvairiems ligoniams gali sukelti net priešingas emocijas, todėl biblioterapeutas turi sugebėti prognozuoti skaitymo padarinius. Tyrėjos teigimu, literatūra, kurioje jaučiamas nusivylimas, žiaurumas, kasdienybės pilkuma, kurių atomazga tragiška, veikėjai ištižę ir bevaliai, biblioterapijai netinka. Mokslinėje literatūroje pažymima, kad biblioterapiją kaip gydymo metodą patariama taikyti tik asmenims, gerai išmanantiems literatūrą ir išėjusiems literatūros ir Biblioterapijos elementų taikymas, sprendžiant paauglių socialines ir pedagogines problemas 21 ISSN

22 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) biblioterapijos kursus. Tačiau atskirtus jos elementus savo darbe gali taikyti ne tik bibliotekininkai, bet ir pedagogai. Vadinasi, skaitymą kaip terapiją, siekiant padėti paaugliui kurti teigiamą požiūrį į save, įveikti adaptacinius, bendravimo sunkumus, patirtas traumas ar praradimus, savo darbe galėtų veiksmingai taikyti klasės auklėtojai ir socialiniai pedagogai. Pagal socialinio pedagogo pareiginę instrukciją jo darbo tikslas padėti vaikams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje, kitose socialinėse įstaigose, vykdančiose ugdymo funkcijas, racionaliau išnaudoti visas teikiamas galimybes lavintis, mokytis ir augti savarankiškais piliečiais (Socialinio pedagogo instrukcija, 2002). Studijuodami socialiniai pedagogai įgyja ir pedagoginių, ir psichologinių žinių, todėl turi kompetencijų vesti biblioterapinius individualius ir grupinius užsiėmimus. Tačiau socialinės pedagogikos studijų programose (AIKOS) nėra numatytas studijų dalykas, kurio metu būtų ugdomas socialinių pedagogų literatūrinis išsilavinimas. Vis dėlto norėdamas padėti paaugliui susidoroti su iškilusiais sunkumais socialinis pedagogas galėtų taikyti tam tikrus biblioterapijos elementus, kurie toliau bus aptarti. Siekiant išsiaiškinti socialinio pedagogo galimybes per grožinės literatūros tekstų suvokimą padėti paaugliams spręsti iškylančias socialines ir pedagogines problemas, 2007 m. m. Vilniaus Petro Vileišio pagrindinėje mokykloje organizuotas ugdomasis projektas, kuriame dalyvavo 18 lietuvių kalbos mokytojos atrinktų VIII klasės mokinių. Svarbiausias atrankos kriterijus motyvacijos skaityti neturinčių mokinių palyginti aukšti mokymosi laimėjimai. Pažymėtina, kad atrinkti projekto dalyviai yra iš vienos klasės, kuri įvardijama kaip labiausiai skaitanti klasė. Pirmajame projekto etape atliktas konstatuojamasis tyrimas, kurio metu projekto dalyviai raštu atsakė į atvirus klausimus apie skaitymą, vėliau savo nuomonę pagrindė focus grupės interviu metu. Į klausimą, dėl kokių priežasčių žmonės skaito, didžioji dauguma paauglių atsakė panašiai. Dalis tiriamųjų (n = 7) išskyrė tokias priežastis: naujos informacijos gavimo būdas...nori daugiau sužinoti... ; vaizduotės ir proto lavinimas Skaitydami žmonės lavina savo protą ir vaizduotę. Taip pat skaito savo malonumui, o ne todėl, kad verčia skaityti suaugusieji ; arba malonus laisvalaikio praleidimo ir atsipalaidavimo būdas Skaitymas yra naudingas ir prasmingas poilsis, Teikia malonumą, lavina retorinius įgūdžius. Pastarasis faktas rodo, kad politikai neskaito Šekspyro sonetų. Kita dalis (n = 6) projekto dalyvių skaitymą siejo tik su nauda: naujos žinios, vaizduotės, retorikos ir proto lavinimas, žodyno plėtojimas. Trys apklausoje dalyvavę 22 Valdonė Indrašienė, Eglė Kapočiūtė

23 menų terapija mokiniai skaitymą sutapatino su įsijautimu ir galimybe atsipalaiduoti, atitrūkti nuo kasdienių minčių ar problemų: Skaitydami įdomias knygas žmonės tarsi patenka į kitą pasaulį, įsijaučia ; skaitymas padeda atsitraukti nuo minčių, pamiršti savo problemas ir įsijausti į kito žmogaus vaidmenį. Tai pavyksta ne kiekvienam, todėl ne visi mėgsta skaityti ;...skaitydama galiu pati sukurti siužetus, pasinerti į knygų herojų g yvenimus, kartais net susitapatinti. Vienas iš mokinių teigė, kad skaityti yra gerai. Ne visiems užtenka kantrybės paskaityti, kol knyga pasidaro įdomi. Diskusijos dalyviai išsakė mintį, kad skaitymas yra pranašumas, tačiau nepritarė teiginiui, kad tarp skaitančių žmonių vyrauja nuomonė: skaityti gerai, neskaityti blogai. Nemanau, kad neskaitantis žmogus yra blogesnis, nors skaitymas yra privalumas. Kai kurie mokiniai teigė negalintys nurodyti priežasčių, kodėl žmonės neskaito: Nelabai įsivaizduoju, kodėl žmonės gali nemėgti skaityti ; Daugelis nežino, kas yra skaitymas. Jei pabandytų, gal patiktų ir atrastų naują užsiėmimą. Diskusijoje buvo išsakyta nuomonė, kad skaitymas yra įdomus užsiėmimas: Kai skaitai, gera atsipalaiduoti ir palavinti vaizduotę. Todėl žmonės turėtų daugiau skaityti, jiems būtų lengviau ; Galima sakyti, kad skaityti yra įdomiau, nei sėdėti prie televizoriaus ar žaisti beprasmius kompiuterinius žaidimus... Bet juk aš žiūriu televizorių, žaidžiu kompiuterinius žaidimus ir skaitau ; Man patinka skaityti knygas, tačiau kai perskaitau vieną ne visada noriu iš karto skaityti kitą. Iš atsakymų matyti, kad šiems tiriamiesiems svarbiausia yra pats skaitymo procesas. Skaitymą jie sieja su pojūčiais ir emocijomis, kurias gauna skaitant ir po skaitymo. Galima daryti prielaidą, kad radus teigiamą santykį, ryšį su knyga, jos autoriumi ir herojais, išgyvenami jausmai, kurie skatina ir vėl ieškoti panašių potyrių. Mokiniai pabrėžia, kad svarbu skaityti įdomias knygas, kitaip gali nepavykti įsijausti ir skaityti bus neįdomu. Norėta išsiaiškinti, kokio žanro literatūrą patinka skaityti VIII klasės mokiniams. Didžioji dalis būsimų projekto dalyvių (n = 11) renkasi nuotykių, fantastinę literatūrą. Mokiniai nurodė, kad skaito:... nuotykių, detektyvus, kartais fantastines ; Labiausiai patinka fantastinio, nuotykinio žanro knygos. Kiek rečiau (n = 5) mokiniai nurodė, kad skaito siaubo, istorinio žanro, detektyvus ar romanus: Labiausiai žavi istoriniai, nuotykiniai romanai. Patinka kurti senovinius siužetus savo galvoje, o taip pat susipažinti ir žvilgtelti į praeitį ; Romanus, apsakymus, nuotykių... Priklauso nuo nuotaikos ; Beveik neskaitau, bet šiaip mėgstu siaubo arba komedijos žanrus ; Dažniausiai skaitau romanus, siaubo knygas. Nelabai patinka fantastinės knygos, nes jose būna įvairių nesąmonių, bet kai kurios būna geros. Trys tiriamieji nurodė, kad skaito labai įvairią literatūrą, kurią rekomenduoja draugai ar artimieji:... pradedant nuo magiškojo realizmo ir baigiant filosofija ; Neturiu savo Biblioterapijos elementų taikymas, sprendžiant paauglių socialines ir pedagogines problemas 23 ISSN

24 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) mėgiamo stiliaus, todėl skaitau tas knygas, kurias rekomenduoja aplinkiniai žmonės ; Įvairias, neseniai išleistas, rekomenduotas draugų... Keli atsakymai parašyti abstrakčiai, be išsamesnio paaiškinimo: Visokias ; Įdomias. Keli tiriamieji nurodė, kad mėgsta skaityti knygas, kurios skatina susimąstyti: Mėgstu skaityti knygas, kuriose yra mintis, bet ir pats skaitymas nėra kankynė. Nemėgstu tuščių knygų ;... kurioje yra ne tik nuotykiai, bet ir apmąstymai, jausmai, turi užslėptą prasmę. Tik vienas tiriamasis laisvalaikiu skaityti renkasi specializuotą literatūrą apie automobilius. Iš atsakymų matyti, kad mokiniams svarbu, jog knyga būtų įdomi, skaitymas teiktų malonumą. Focus grupės interviu metu išryškėjo, kad paaugliai renkasi skaityti įvairius žanrus, bet ne visada noriai, dažniausiai skaito knygas pagal mokyklos rekomenduojamą knygų sąrašą. Mokiniai pabrėžė, kad neįdomios knygos ir neįdomu tokias skaityti. Galima manyti, kad ši priežastis tampa ir skaitymo motyvacijos praradimo priežastimi. Antrame projekto etape projekto dalyviai išbandė skaitymo praktikumo metodiką, kuri susideda iš keturių pagrindinių dalių: pamokėlė; skaitymas; pokalbiai; reakcija. Pamokėlė tai trumpa, kryptinga pamokėlė, skirta konkrečiai idėjai ar temai, su kuria norima supažindinti mokinius. Jų metu paaugliams buvo aiškinama, kaip vyks skaitytojų praktikumas, aptariami svarbūs skaitymo ar rašymo klausimai. Siekiant skatinti projekto dalyvius aktyviai skaityti buvo sudarytos sąlygos ilgalaikiam skaitymui tylomis. Visi mokiniai skaitė tai, ką mėgsta ir gali skaityti. Skaitymo etapo metu visi projekto dalyviai privalėjo skaityti. Iš pradžių tam skiriama apie minučių. Kai mokiniai pripranta prie savarankiško skaitymo, šis laikas palaipsniui buvo ilginamas iki 30 minučių ar daugiau. Tai, kas perskaityta, buvo aptariama pokalbių apie skaitymą metu, per kuriuos visada buvo diskutuojama apie skaitomą straipsnį ar knygą, kaip jie patinka projekto dalyviams, analizuojama, kaip mokinys supranta skaitomą kūrinį. Reakcija į skaitymą sudaro galimybę palaikyti ilgalaikį dialogą ir turi didelę įtaką, kad skaitytojas taptų mąstančiu skaitytoju. Siekiant sužinoti paauglių reakciją į perskaitytą tekstą, jie buvo prašomi pildyti dialogų žurnalus. Dialogų žurnalo rašymo tikslas ugdyti mokinių mąstymą apie skaitymą ir padrąsinti juos kūrybiškai dalytis savo reakcija su kitais. Aptarimų metu grupė buvo supažindinama su nauja knyga bei autoriumi arba paprasčiausiai papasakojama, kuo ta knyga gali būti kitiems įdomi. 24 Valdonė Indrašienė, Eglė Kapočiūtė

25 menų terapija Praktikumo pabaigoje mokiniai buvo prašomi parašyti refleksijas apie pravestą skaitymo praktikumą ir, jei kilo, naujų minčių apie skaitymą. Kokybinė refleksijų analizė parodė, kad visiems projekto dalyviams tokie skaitymo seminarai jiems patiko, buvo įdomu sužinoti, ką skaito kiti, kaip pristatyti knygą: Įdomi pamoka ; Patiko. Buvo įdomu sužinoti, ką skaito bendraklasiai, jų nuomonę į knygas. Sužinojau, kas yra kritinis mąstymas ; Buvo įdomu sužinoti, ką skaito kiti ; Sužinojau, kaip pristatyti knygą, išreikšti mintis. Sužinojau, kas yra kritinis mąstymas ir kad reikia skaityti, nes tai padeda bendravimui, išsilavinimui ir vaizduotei ; Pamoka gan įdomi. Žmogaus požiūrio į knygas beveik neįmanoma pakeisti ; Sužinojau, kad skaityti būtina dėl bendravimo. Daugiau žinosi posakių... ; Pamokos paįvairino mokyklinę monotoniją. Aš skaitau, nes skaitymas suteikia didelį estetinį pasitenkinimą ; Pamokos paliko įspūdį. Neįprasta. Respondentai minėjo, kad knygų pristatymas juos paskatino daugiau skaityti, pasidomėti lietuvių autorių literatūra: Išgirdau naujų knygų pavadinimų, stengsiuosi jas perskaityti ; Pakilo noras skaityti daug gerų knygų. Bet svarbiausia, kokybiškai ; Buvo įdomu. Prisiminiau anksčiau skaitytas knygas. Norėčiau paskaityti kelias įdomias knygas ; Prisiminiau anksčiau skaitytas knygas. Dabar perskaitysiu keletą knygų ; Diskusija paskatino pasidomėti lietuvių autorių kūriniais. Manau, kiti irgi susidomės skaitymu ; Galbūt, daugiau pasidomėsiu lietuvių literatūra. Keletas tiriamųjų, anksčiau prisipažinusių, kad nemėgsta skaityti, pažadėjo nuo šiol pradėti skaityti, nes tai naudingas ir reikalingas užsiėmimas: Pasikeitė požiūris į skaitymą. Sužinojau, kad skaitant daug galima sužinoti ir išmokti ; Jau anksčiau norėjau pradėti skaityti... Dabar planuoju skaityti pradėtą ir nebaigtą knygą. Pradeda dominti ; Nuomonė pasikeitė į gerą pusę. Skaitymas reikalingas ir svarbus. Padėjote tai suvokti. Buvo įdomu. Tikrai pradėsiu skaityti, kaip ir anksčiau. Remiantis analitiniu tiriamuoju metodu ir stebėjimu, pateikiamas biblioterapijos elementų taikymo socialinio pedagogo darbe modelis (1 pav.), kurį sudaro trys pagrindiniai etapai pasirengimo, įgyvendinimo ir analizės. Pirmajame etape, siekiant parengti individualios problemos sprendimo planą, pirmiausia socialinis pedagogas turi detaliai išanalizuoti paauglio problemą bei jos atsiradimo priežastis ir nustatyti priemones ir būdus, kaip jam padėti. Toliau, taikant biblioterapijos metodą, socialinis pedagogas kruopščiai parenka literatūrą, tinkančią konkretaus amžiaus grupės paaugliams ir susijusią su išskirtos problemos sprendimo galimybėmis. Kadangi ne visi paaugliai mėgsta skaityti, socialinio pedagogo užduotis parinkti tekstą ir apskaičiuoti, kiek per užsiėmimą turėtų būti perskaityta. Šiame etape pasitelkiamas gimtosios kalbos mokytojas, kuris žino konkretaus paauglio skaitymo Biblioterapijos elementų taikymas, sprendžiant paauglių socialines ir pedagogines problemas 25 ISSN

26 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) sugebėjimus ir gali patarti. Socialinis pedagogas drauge su mokytoju turėtų išrinkti ištrauką, pasakojančią apie esminį įvykį, kuris vėliau bus paauglio analizuojamas. Toliau derėtų apgalvoti, kokius būdus ir strategijas socialinis pedagogas galėtų taikyti dirbdamas su konkrečiu vaiku. Antrajame etape, taikant kritinio mąstymo ugdymo schemą, skaitomas ir analizuojamas tekstas. Ši schema paremta trijų pakopų sužadinimo, prasmės suvokimo ir apmąstymo įgyvendinimu skaitymo procese. Sužadinimo pakopoje parenkami tokie metodai, kurie paskatintų paauglį išsakyti savo nuomonę tam tikru klausimu. Sudominus paauglį bei paskatinus jį prisiminti viską, ką žino tam tikra tema, galima pereiti į prasmės suvokimo pakopą, kurioje skaitomas tekstas. Kad skaitymas nebūtų paviršutiniškas, o apmąstomas, rekomenduojama naudoti metodus, kurie padeda kontroliuoti skaitymą. Ypatingas dėmesys, taikant biblioterapijos elementus ugdymo procese, skiriamas apmąstymo pakopai. Refleksija ir apmąstymas svarbūs, siekiant, kad paauglys ne tik sužinotų apie panašią į jo problemą, bet ir įvertintų savo galimybes keisti esamą situaciją. Rašydamas refleksiją ar piešdamas patirtą įspūdį, paauglys labiau įsigilins į nagrinėtą situaciją ir užfiksuos savo požiūrį, nuomonę, būsimą norimą elgesį ir kt. Trečiajame etape socialinis pedagogas analizuoja ir fiksuoja taikyto modelio pranašumus, trūkumus, apmąsto ir vertina pasiektą rezultatą. 1 pav. Biblioterapijos elementų taikymo socialinio pedagogo darbe modelis 26 Valdonė Indrašienė, Eglė Kapočiūtė

27 menų terapija Šį modelį galima taikyti ir dirbant su grupe. Grupinis socialinės pagalbos metodas taikytinas tokiose situacijose, kai aplinkos vaidmuo akivaizdus ir iškilusios problemos siejasi su daugybe panašių situacijų, o poreikiai reikalauja platesnės koordinacijos ir profilaktinės bei mokomosios orientacijos. Grupinė veikla, pasidalijimas jausmais su kitais žmonėmis, turinčiais tokių pačių problemų, leidžia žmogui pajausti, kad jis nėra pasaulio išimtis. Buvimas grupėje, palaikymo jutimas pažadina vidines galias kovoti dėl pergalės ir tikėjimo, kad už pastangas bus atlyginta teigiamais sprendimo rezultatais (Indrašienė, 2004). Jeigu kiekvienas grupės narys sugebės įgyvendinti dvi pagrindines bendravimo vertybes pajusti bendrumo jausmą ir asmenybės autonomiją asmenybė tobulės ne kitų sąskaita, o bendri tikslai bus pasiekiami neužgožiant individualybės (Psichologija studentui, 2005). Apibendrinant galima teigti, kad socialinis pedagogas darbe su paaugliais gali taikyti biblioterapijos metodo elementus kaip itin veiksmingą būdą formuojant asmens teigiamas charakterio savybes bei kitus įgūdžius, būtinus sėkmingam asmeniniam, profesiniam ir visuomeniniam gyvenimui. Išvados Biblioterapija yra veiksmingas būdas gydyti asmens emocinius, psichologinius sutrikimus, patirtus praradimus ir išgyventas nesėkmes ar traumas. Skaitymas stiprina žmogaus pasitikėjimą savo dvasios ir kūno jėgomis, žadina viltį, atitraukia nuo sunkių minčių, dvasinių traumų, palengvina adaptaciją, pakelia nuotaiką. Socialinis pedagogas, dirbdamas su paaugliais, gali taikyti biblioterapijos metodo elementus kaip itin veiksmingą būdą, padedanti spręsti iškilusius emocinius, psichologinius sunkumus, taip pat formuojant asmens teigiamas charakterio savybes bei kitus įgūdžius, būtinus sėkmingam asmeniniam, profesiniam ir visuomeniniam gyvenimui. Mokiniai, kurie išskirti kaip motyvacijos skaityti neturintys, vertina skaitymą ne tik kaip malonią laisvalaikio praleidimo formą, bet ir vieną iš būdų lavinti bręstančiam žmogui reikalingus įgūdžius, kurie pagelbės sėkmingam socialiniam bendravimui, profesinei karjerai ir nuolatiniam tobulėjimui. Suprasdami skaitymo svarbą, mokiniai knygų skaitymą renkasi labiau dėl malonaus potyrio nei dėl noro lavinti retoriką ir kitus gebėjimus. Su įdomumu skaito tada, kai to daryti neverčia suaugusieji, jei įdomi knyga arba jei skaitytojas turi gebėjimą įsijausti į herojaus vaidmenį. Biblioterapijos elementų taikymas, sprendžiant paauglių socialines ir pedagogines problemas 27 ISSN

28 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Literatūra Barath A. Sabljak L. Permainos // Bibliografija gydant vaikų ir jaunuolių karo traumas. Vilnius: Garnelis, 2001 (4), p Černienė J. Paauglių, turinčių laikysenos sutrikimų, savimonės ypatumai: magistro darbas. Vilnius 2002, p Daujotytė V. Žvirblių takas // Skaitymas: džiaugsmas, mokymasis, mokymas. Vilnius, 2008 (2), p Daujotytė-Pakerienė V. Apie skaitymo džiaugsmą ir naudą // < gimtasiszodis.w3.lt/daujot_04_1.htm>. Dereškevičius P., Rimkevičienė V., Targamadzė V. Mokyklos nelankymo priežastys. Vilnius, Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: Šviesa, 1990, p Indrašienė V. Socialinio ugdymo technologijos. Vilnius 2004, p Janavičienė D. Biblioterapijos, skaitymo ir gyvenimo kokybės sąsajos: tarpdisciplininis požiūris // str16.pdf>. Kvieskienė G. Pozityvioji socializacija. Vilnius, 2005, p Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos I X klasės. Vilnius: Leidybos centras, 1997, p Lisabonos strategijos įgyvendinimas // pranešimas parengtas 2005 m. kovo d. Europos vadovų tarybos pavedimu // < lt/lietuva%20eesrk/lisabona%20is%20kvedaraites/ces _d_ lt.pdf>. LR švietimo įstatymas Nr. IX-1630, // Žin. 2003, Nr ( ). Mardziah Hayati Abdullah, What is bibliotherapy? // < edu/~reading/ieo/digests/d177.html>. Navickaitė A., Daukšienė D., Jarienė R. Efektyvaus skaitymo strategijos: skaitymo praktikumas. Vilnius: ŠDC, Penkauskienė D. Kritinio mąstymo ugdymas: teorija ir praktika. Vilnius: Garnelis, 2001, p. 11. PIRLS (Progress in International Reading Literacy Study) Tarptautinis skaitymo gebėjimų tyrimas Valdonė Indrašienė, Eglė Kapočiūtė

29 menų terapija PIRLS (Progress in International Reading Literacy Study) Tarptautinis skaitymo gebėjimų tyrimas PISA (Programme for International Student Assessment) Tarptautinė moksleivių vertinimo programa Psichologija studentui. Kaunas, 2005, p Raguotienė G. Atversta knyga. Vilnius 2008, p. 25. Skaitymo skatinimo ir kalbos gebėjimų ugdymo koncepcija // < lrs.lt/docs2/dpslizzg.doc>. Socialinės pedagogikos studijų programa // < webdriver.exe?kalba=lt&kodas=61205s202&mival=/programa.html>. Socialinio pedagogo instrukcija Nr. 1691, Šulcienė D. Rubinaitis // Knyga paauglio vertybių kontekste. Vilnius, 2001 (2), p Šventickas A. Šventickienė A. Vyresniųjų paauglių grožinės literatūros skaitymo nuostatos dabarties sąlygomis // < aspx?logid=5&id=240987a0-4a92-4bcc-8c64-ad0cc0f16a9e>. Švietimo gairės. Vilnius, 2002, p. 13, 137. Tijūnėlienė O. Žvirblių takas // Vaikystės knyga IV klasės mokinio gyvenime. Vilnius, 2008 (2), p. 32. Vyšniauskytė-Rimkienė J., Kardelis K. Paauglių reputacijos tarp bendraamžių raiška sociometrinio statuso grupėse // < Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai, Valdonė Indrašienė socialinių mokslų (edukologijos) daktarė, Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės pedagogikos katedros vedėja, docentė; mokslinių interesų sritys: ugdymo technologijos, socialiniai tyrimai; adresas: Studentų g. 39, LT Vilnius, Lietuva; el. paštas valdone.indrasiene@vpu.lt Eglė Kapočiūtė socialinių mokslų (edukologijos) magistrė, Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės pedagogikos katedros asistentė; mokslinių interesų sritys: kritinio mąstymo ugdymas, biblioterapija, socialinio ugdymo technologijos; adresas: Studentų g. 39, LT Vilnius, Lietuva; el. paštas egle.kapociute@gmail.com Biblioterapijos elementų taikymas, sprendžiant paauglių socialines ir pedagogines problemas 29 ISSN

30 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Vida Gudžinskienė, Olga Trainienė Socialinėse institucijose dirbančių asmenų savijautos ypatumai Anotacija. Straipsnyje analizuojama socialinėse institucijose dirbančių asmenų savijauta darbe. Pateikiamas tiriamųjų požiūris į darbą, socialinių institucijų darbuotojų tarpasmeninių santykių vertinimas. Konstatuojama, kad socialiniai darbuotojai, dirbantys socialinėse institucijose, padeda kolektyvo nariams spręsti iškilusius organizacinius klausimus, problemas. Analizuojamos geros savijautos darbe priežastys. Pateikiami socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojų ir jų vadovų tarpusavio santykių, darbo sąlygų bei darbo organizavimo ypatumai. Akcentuojama socialines paslaugas teikiančiose institucijose dirbančių socialinių darbuotojų įtaka šių institucijų mikroklimatui gerinti. Esminiai žodžiai: socialinės institucijos, darbuotojai, savijauta darbe. Įvadas Gera savijauta darbe, darbuotojų sauga ir sveikata negali būti charakterizuojama vien nelaimingų atsitikimų darbe ar profesinių ligų nebuvimu, svarbu gera fizinė, moralinė ir socialinė savijauta, kuri pasiekiama gerinant darbo kokybę, atsižvelgiant į įvykusius pokyčius visuomenėje. Organizacijos klimatas organizacijos atmosfera, kuri apima moralės lygį, priklausomumo organizacijai jausmą, rūpestį organizacijos nariais (Mullins, 1991). Taigi organizacijos klimatas ir darbuotojų savijauta yra tiesiogiai susiję. Koks yra organizacijos klimatas, kokie yra jį lemiantys veiksniai, nuo to priklauso, kaip asmuo jaučiasi darbo vietoje, kokia yra jo savijauta. Kiekviena organizacija yra unikali, nes, siekdama savo tikslų ir spręsdama iškilusias problemas, vadovaujasi atitinkama tai organizacijai būdinga nuostatų ir vertybių visuma. Ir kiekviena jų, kaip nurodo P. Jucevičienė (1994, p. 15), turi savo kultūrą, tradicijas, veiklos metodus. Šių trijų komponentų visuma sudaro organizacijos klimatą (Targamadzė, 1996). Kaip teigia V. Targamadzė (ten pat, p. 100), organizacijos klimato sąvoka minima jau 1939 m. K. Lewino, R. Lippitto, R. K. White o darbuose. Praėjo nemažai metų, kol mokslininkai organizacijos klimatą pripažino vienu iš svarbiausių organizacijos veiksmingumą lemiančiu rodikliu, apibendrinančia sąvoka, apimančia daugybę veiksnių. Kaip nurodo N. Večkienė (1996, p. 195), organizacijos klimatas tai ta žmogiškoji aplinka, kurioje darbuotojai dirba savo darbą. Jo negalima paliesti, pamatyti, bet jis,,tvyro ore. 30 Vida Gudžinskienė, Olga Trainienė

31 menų terapija Taigi socialinio darbuotojo profesinė veikla skirta teikti konsultacinę, diagnostinę, informavimo, organizacinę, prevencinę, šviečiamąją ir kitokią pagalbą individams, grupėms, bendruomenei. Ši veikla žmogui padeda mokytis harmoningai gyventi su jį supančiais individais ir aplinka. Dirbant visuomenės gerovei labai reikalingą ir kilnų darbą labai svarbu paties darbuotojo savijauta darbe, pasitenkinimas darbu, jo darbo įvertinimas tiek iš kliento, tiek iš darbdavio (administracijos) pusės. Tyrimo tikslas ištirti mikroklimato įtaką asmens savijautai darbe. Tyrimo objektas socialinėse institucijose dirbančių asmenų savijauta darbe. Tyrimo uždaviniai: nustatyti socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojų požiūrį į darbą; įvertinti socialines paslaugas teikiančių institucijų kolektyvo narių tarpasmeninius santykius; ištirti, ar socialines paslaugas teikiančių institucijų vadovai turi įtakos darbuotojų savijautai darbe; įvertinti socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojų požiūrį į jų darbo sąlygas; ištirti, ar socialines paslaugas teikiančiose institucijose dirbantys socialiniai darbuotojai lemia šių institucijų mikroklimato gerinimą. Tyrimo metodas. Empiriniame tyrime požiūriui į darbą įvertinti, remiantis Е. Rogovu (1998), B. Bitinu (1998) K. Kardeliu (2002), buvo sudaryta tyrimo metodologija. Taikyta anketinė apklausa. Siekiant gauti kuo išsamesnę informaciją, anketoje pateikti įvairūs klausimai: uždari, su griežtai apibrėžtais atsakymais, kai respondentas gali pasirinkti vieną arba keletą jam tinkamų atsakymų; atviri, į kuriuos atsakymus turėjo suformuluoti pats respondentas; mišrūs (kombinuoti), kai respondentas gali papildyti atsakymą, pateikdamas savo nuomonę; ranginės skalės, kai respondentui pateikiami vertinimo atsakymai didėjimo ar mažėjimo tvarka. Tyrimo organizavimas ir tiriamųjų imtis. Tyrimas buvo atliktas šiose socialinėse institucijose: Utenos pensionate, Utenos rajono socialinių paslaugų centre, Utenos vaikų globos namuose, Vaikų socialinės paramos ir ugdymo centre, Visagino specialiojo ugdymo ir socializacijos centre Vilties šaltinis. Apklausa buvo vykdoma 2008 m. vasario kovo mėn. Buvo apklausta 112 šių institucijų darbuotojų. Tyrimo duomenys apdoroti kompiuterine SPSS 10.0 programa. Tyrimo metu gauta informacija apie respondentus buvo apibendrinta. Socialinėse institucijose dirbančių asmenų savijautos ypatumai 31 ISSN

32 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Iš 112 apklaustųjų 6 vyrai, tai sudaro 5,4 proc., ir 106 moterys 94,6 proc. Taigi dauguma socialinėse institucijose dirbančių darbuotojų yra moterys. Norėdami gauti objektyvią nuomonę, siekėme apklausti kuo daugiau skirtingų profesijų respondentų. Apklausoje daugiausia dalyvavo socialinių darbuotojų 47,3 proc. (53 asm.); 13,4 proc. (15 asm.) socialinių pedagogų; 12,5 proc. (14 asm.) socialinio darbuotojo padėjėjų; 18,8 proc. (21 asm.) sudarė kiti socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojai. Tyrime dalyvavo ir vadovaujamas pareigas užimantys darbuotojai 8 proc. (9 asm.) vadovai, jų pavaduotojai, padalinių vadovai. Tai rodo atsakingą vadovų požiūrį į kolektyvo gero mikroklimato palaikymą. XXI a. yra žinių ir informacinės visuomenės amžius, kuriame vis labiau išryškėja vidutinio visos šalies visuomenės išsilavinimo lygio svarba. Lietuva kartu su Europa pradėjo kurti žiniomis grindžiamą visuomenę ir ūkį, kur aukščiausios kokybės prekė yra naujausia informacija, žinios ir profesiniai įgūdžiai. Todėl buvo norima išsiaiškinti respondentų išsilavinimą. Atlikta analizė parodė, kad pagal išsilavinimą respondentai pasiskirstė į 4 grupes. Iš 112 apklaustųjų 25 proc. (28 asm.) yra įgiję specialų vidurinį išsilavinimą, 3 proc. (3 asm.) įgiję aukštesnįjį išsilavinimą, net 58 proc. (65 asm.) aukštąjį išsilavinimą. Tarp apklaustųjų 14 proc. (16 asm.) šiuo metu studijuoja universitetuose. Žmogaus išsilavinimas, įgyta specialybė ir profesija nulemia jo gyvenimo sėkmę. Ne kiekvieną darbą žmogus gali gerai ir kruopščiai dirbti. Laimingiausias žmogus, kai darbas yra tarsi hobis ir teikia jam didžiausią malonumą. Darbas, atitinkantis individo nuostatas ir poreikius, didina pasitenkinimą ir darbo motyvaciją, turi teigiamos įtakos darbo rezultatams, kartu ir gerai savijautai darbe. Tai parodo individo darbo metai, praleisti vienoje darbovietėje. Respondentai pagal darbo stažą buvo pasiskirstę į penkias grupes. Jų pasiskirstymas pateiktas 1 paveiksle. Iš 1 paveikslo duomenų matyti, kad didžiausią dalį 26 proc. (29 asm.) sudaro darbuotojai kurių darbo stažas nuo 16 iki 30 metų. Daugiau kaip 30 metų išdirbusių yra 5 proc. (6 asm.). Net 23 proc. (26 asm.) respondentų turi darbo stažą iki 5 metų, 20 proc. (19 asm.) išdirbę nuo 11 iki 15 metų, 17 proc. (19 asm.) dirbančiųjų darbo stažas yra nuo 5 iki 10 metų. 9 proc. (10 asm.) respondentų savo darbo stažo visai nenurodė. Tolimesnei tyrimo analizei atlikti visi respondentai pagal darbo stažą buvo suskirstyti į tris grupes: iki 5 m.- 26 respondentai, nuo 5 iki15 m. 41 respondentas ir daugiau nei 15 metų 35 respondentai. Galime teigti, kad socialines paslaugas teikiančiose institucijose dirba išsilavinę, įvairią darbinę patirtį turintys darbuotojai, iš kurių didžioji dalis yra moterys. 32 Vida Gudžinskienė, Olga Trainienė

33 menų terapija 26 % 5 % 9 % 23 % iki 5 m m m m. per 30 m. nenurodė 20 % 17 % 1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal darbo stažą Tiriamųjų požiūrio į darbą vertinimas. Kiekvienam žmogui reikia mėgstamo darbo ir pareigų, suteikiančių galimybes atskleisti save, parodyti savo išmintį ir kūrybiškumą. Todėl neatsitiktinai respondentams buvo užduotas klausimas:,,ar Jums patinka Jūsų darbas? Didžioji visų socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojų, dalyvavusių tyrime, dalis 70,5 proc. (79 asm.) nurodė, kad darbas jiems patinka. 16,1 proc.(18 asm.) respondentų atsakė, kad darbas jiems labai patinka. Ir tik 3,6 proc. (4 asm.) nurodė, kad darbas jiems labai nepatinka. Toks pats procentas 3,6 nurodė, kad darbas jiems nerūpi ir neaiškią nuomonę šiuo klausimu turėjo 6,3 proc. (7 asm.). Į klausimą,,jūs einate į darbą... reikėjo pažymėti vieną iš pateiktų teiginių: visuomet noriai, kartais noriai, dažnai nenoriai, visuomet nenoriai. Atsakymai turėjo patvirtinti prieš tai išsakytą respondentų nuomonę. Labai nemaža dalis respondentų 32,0 proc. (36 asm.) atsakė, kad visuomet noriai eina į darbą. 58 proc. (65 asm.) nurodė, kad kartais nenoriai eina į darbą. 8 proc. (9 asm.) teigė, kad dažnai nenoriai eina į darbą ir tik 2 proc. (2 asm.) respondentų prisipažino, kad visuomet nenoriai eina į darbą. Tyrimu nustatyta, kad darbu patenkintų ir labai patenkintų yra 86,6 proc. (97 asm.), o į darbą visuomet arba kartais su noru eina 90 proc. (101 asm.). Tyrimo metu respondentų buvo klausta, ar jie norėtų pakeisti savo turimą darbą. Nustatyta, kad 23 proc. (26 asm.) norėtų pakeisti savo turimą darbą, o 35 proc. (39 asm.) nenorėtų jo keisti. Taip teigė tie respondentai, kurie myli savo darbą ir visuomet noriai eina į darbą ir noriai dirba. 42 proc. (47 asm.) respondentų atsakė, kad nežino. Tai leidžia daryti prielaidą, kad daugumai darbuotojų, dirbančių socialinėse institucijose, patinka jų darbas. Socialinėse institucijose dirbančių asmenų savijautos ypatumai 33 ISSN

34 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Respondentams buvo užduotas klausimas:,,tarkime, dėl kokių nors priežasčių laikinai nedirbate. Ar grįžtumėte į dabartinį savo darbą? Daugiau nei pusė visų apklaustųjų 50,9 proc. nurodė, kad grįžtų į dabartinį savo darbą, o 9,8 proc. respondentų nurodė, jog negrįžtų į dabartinį darbą. Tyrimu nustatyta, kad jei darbas labai patinka respondentui, tai nė vienas jo keisti nenorėtų. Jeigu tiriamiesiems socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojams labai nepatinka darbas, jie jį norėtų pakeisti. Tyrimo duomenų analizė rodo, kad kuo didesnis darbo stažas, tuo didesnis pasitenkinimas darbu. Kad labai patinka darbas teigia 25,7 proc. (9 asm.), turintys per 15 m. darbo stažą, kad darbas patinka teigė 73,2 proc. respondentų, turinčių 5 15 m. darbo stažą. Visuomet noriai eina į darbą respondentai, turintys didesnį nei 15 m. darbo stažą, o visuomet nenoriai iki 5 metų. Apibendrinant galima teigti, kad dauguma darbuotojų, dirbančių socialinėse institucijose, patenkinti savo darbu ir nenorėtų jo keisti į kitą darbą. Daugiau nei pusė visų apklaustų darbuotojų tik kartais nenoriai eina į darbą ir netgi jei laikinai nedirbtų, vis vien grįžtų į dabartinį savo darbą. Taigi dirbančiųjų socialines paslaugas teikiančiose institucijose požiūrį į darbą galima vertinti kaip teigiamą. Socialinių institucijų darbuotojų tarpasmeninių santykių vertinimas. Socialinių institucijų darbuotojams buvo pateiktas klausimas su trimis teiginiais:,,didžioji mūsų kolektyvo dalis geri, malonūs žmonės,,,mūsų kolektyve yra įvairių žmonių ir Didžioji dalis kolektyve yra nemalonūs žmonės. Respondentams reikėjo pažymėti teiginį, su kuriuo sutinka. Su teiginiu,,didžioji mūsų kolektyvo dalis geri, malonūs žmonės visiškai sutinka 27,6 proc. (31 asm.) respondentų. Su teiginiu,,mūsų kolektyve yra įvairių žmonių visiškai sutinka 69,6 proc. (78 asm.) respondentų. Ir tik 2,7 proc. (3 asm.) mano, kad didžioji jų kolektyvo dalis yra nemalonūs žmonės. Respondentų nuomonė, ar būtų gerai, jei jų kolektyvo nariai gyventų netoli vienas kito, tyrimui nėra svarbi, nes didžioji dalis respondentų niekada nesusimąstė apie bendradarbių kaimyninius ryšius buityje ir kokią įtaka jie turėtų gerinant darbo santykius. Kad niekada apie tai (kad šalia gyventų bendradarbiai) nemąstė, teigė net 69,6 proc. (78 asm.), kad jokios įtakos jiems neturėtų atsakė 26,8 proc. (30 asm.). Ir tik 3,6 proc. (4 asm.) teigė, kad norėtų, jog šalia gyventų bendradarbiai. Respondentams buvo pateiktas klausimas apie savo kolektyvo vertinimą su fiksuotų atsakymų skale, kurioje kolektyvą reikėjo įvertinti nuo 1 iki 9. Vertinant 1 balu labai patinka, o 9,,labai nepatinka. Vertinimų rezultatai pateikti 2 paveiksle. 34 Vida Gudžinskienė, Olga Trainienė

35 menų terapija 2 % 6 % 2 % 3 % 25 % 5 % 9 % 28 % 20 % labai patinka labai nepatinka 2 pav. Kolektyvo vertinimo pasiskirstymas Remdamiesi 2 paveiksle pateiktais duomenimis, galime teigti, kad respondentai gerai atsiliepia apie savo kolektyvą. 20 proc. (22 asm.) respondentų nurodė, kad jiems kolektyvas labai patinka; 28 proc. (31 asm.) kolektyvą įvertino 2 balais; 25 proc. (28 asm.) respondentų kolektyvą įvertino 7 balais; 9 proc. (10 asm.) 3 balais. 4 proc. apklaustųjų nurodė, kad kolektyvas jiems labai nepatinka įvertino 9 balais. Pažymėtina tai, kad nevienodai kolektyvą vertina atskirose institucijose. Duomenys šiuo klausimu straipsnyje nepateikiami, siekiant nepažeisti konfidencialumo principo. Tyrimo metu respondentų buvo klausiama, kaip jie reaguotų į tai, jei jiems atsirastų galimybė atostogauti kartu su kolektyvo nariais. Rezultatai pateikti 1 lentelėje. 1 lentelė Respondentų nuomonės apie atostogų praleidimą su kolektyvo nariais pasiskirstymas Teiginys Respondentų skaičius Procentai Tai mane visiškai tenkintų 16 14,3 Nežinau, apie tai nemąsčiau 80 71,4 Tai manęs netenkintų 16 14,3 Iš viso: ,0 Daugiau kaip 70 proc. (80 asm.) respondentų niekada negalvojo apie tai, ir tik 14,3 proc. (16 asm.) teigė, kad juos visiškai tenkintų tokia galimybė, tiek pat teigė atvirkščiai visiškai netenkintų atostogauti kartu su bendradarbiais. Socialinėse institucijose dirbančių asmenų savijautos ypatumai 35 ISSN

36 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Siekiant išsiaiškinti, kokį vaidmenį, sprendžiant darbo / organizacinius klausimus, kolektyve vaidina administracija ir socialiniai darbuotojai, respondentams buvo užduotas klausimas:,,kai iškyla darbo / organizaciniai klausimai, Jūs kreipiatės į...? Duomenys pateikti 2 lentelėje. Asmenys, į kuriuos dažniausiai kreipiamasi, kai iškyla darbo / organizacinių klausimų 2 lentelė Pareigos Visuomet Dažnai Retai Nesikreipiu Iš viso (proc.) Direktorių 22,3 % 25,9 % 27,7 % 24,1 % 100,0 Direktoriaus pavaduotoją 14,3 % 43,8 % 15,2 % 26,8 % 100,0 Kitus administracijos narius 8 % 31,3 % 27,7 % 33 % 100,0 Socialinį darbuotoją / pedagogą 20,5 % 31,3 % 8 % 40,2 % 100,0 2 lentelėje pateikti duomenys rodo, kad 22,3 proc. (25 asm.) respondentų darbo / organizaciniais klausimais visuomet kreipiasi į direktorių; 27,7 proc. (31 asm.) retai kreipiasi, o 25,9 proc. (29 asm.) dažnai kreipiasi į direktorių. Dažniausiai darbuotojai kreipiasi į direktoriaus pavaduotoją 43,8 proc. (49 asm.). Tačiau socialiniai darbuotojai taip pat vaidina nemažą vaidmenį, sprendžiant organizacinius klausimus. Respondentai nurodė, kad į socialinį darbuotoją dažnai kreipiasi 31,3 proc. (35 asm.). Respondentams buvo pateiktas klausimas apie savo kolektyvo atmosferos vertinimą su fiksuotų atsakymų skale, kurioje atmosferą reikėjo įvertinti nuo 1 iki 9, kur 1 atitinka nemalonią, nedraugišką atmosferą, o 9 atvirkščiai, atmosferą, kurioje vyrauja tarpusavio supratimas ir pagarba. Respondentų atsakymai į šį klausimą buvo labai įvairūs: didžioji dalis tiriamųjų 31,3 proc. (35 asm.) savo kolektyvo atmosferą vertino 8 balais, 15,2 proc. (17 asm.) respondentų nurodė, kad jų kolektyve visada vyrauja tarpusavio supratimas ir pagarba, 16,1 proc. (18 asm.) situaciją vertino 5 balais. Tik 4,5 proc. (5 asm.) pareiškė, kad kolektyve vyraujanti atmosfera yra nemaloni ir nedraugiška. 36 Vida Gudžinskienė, Olga Trainienė

37 menų terapija Apibendrinant tiriamųjų kolektyvo narių tarpasmeninių santykių vertinimą galimą daryti prielaidą, kad socialinių institucijų kolektyvuose dažniausiai vyrauja maloni, draugiška atmosfera, darbuotojai pasitiki savo vadovais ir dažnai į juos kreipiasi pagalbos. Socialiniai darbuotojai, dirbantys socialinėse institucijose, padeda kolektyvo nariams spręsti iškilusius organizacinius klausimus, problemas. Savo kolektyvus tiriamieji vertina labiau teigiamai nei neigiamai. Respondentams buvo pateiktas atviras klausimas Kas lemia Jūsų gerą savijautą darbe?, kuris turėjo padėti išsiaiškinti jų nuomonę apie tai, kas labiausiai veikia dirbančiųjų socialinėse institucijose savijautą darbe. Atlikta duomenų analizė parodė, kad respondentai įrašė po du ir daugiau atsakymų. Tyrimo duomenys pateikti 3 lentelėje. 3 lentelė Nuomonių apie tai, kas lemia gerą savijautą, pasiskirstymas Manau, kad gerą savijautą lemia: Respondentų skaičius Procentas Vadovai 68 60,71 Santykiai su kolegomis, nuoširdus bendravimas 71 63,39 Mėgstamas darbas 95 84,82 Nusiteikimas darbui 26 23,21 Darbo organizavimas 35 31,25 Darbo sąlygos 18 16,07 Klientai 23 20,53 Neatsakė 13 11,60 Daug kas kolektyve priklauso nuo formalaus bendruomenės lyderio vadovo moralinio veido, kompetencijos, sugebėjimo bendrauti su žmonėmis. Todėl neatsitiktinai 68 respondentams pats svarbiausias veiksnys, lemiantis jų gerą savijautą darbe, yra vadovas. Tai patvirtina ir prieš tai gauti tyrimo duomenys: 82 respondentai teigė, kad su vadovu sutaria gerai ir labai gerai. Draugiški ir nuoširdūs tarpusavio santykiai išugdo sąmoningą drausmę, sustiprina asmeninės ir kolektyvinės atsakomybės jausmą. Geras nuoširdus bendravimas tai giedros nuotaikos ir kūrybingos veiklos laidas, darnos, susiklausymo ir visapusiškos asmenybės vystymosi pagrindas (Stanaitis, 2004). Todėl, 71 apklausos dalyvio nuomone, jų gerą savijautą darbe tiesiogiai veikia nuoširdūs tarpusavio santykiai, geras nuoširdus bendravimas su kolegomis. Ši Socialinėse institucijose dirbančių asmenų savijautos ypatumai 37 ISSN

38 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) nuomonė iš dalies sutapo su kolektyvo vertinimu, kur 69 respondentai kolektyvą vertino nuo 1 iki 4 balų, tuo patvirtindami gerus santykius tarp bendradarbių. Net 95 respondentai labai svarbiu veiksniu, lemiančiu gerą savijautą, laiko mėgstamą darbą, o 26 nusiteikimą darbui. 53 apklausos dalyviams gerą savijautą darbe lemia ir tinkamos darbo sąlygos bei geras darbo organizavimas: šiuolaikiškai įrengtos darbo vietos, tinkamai paskirstytas darbo krūvis, teisingas apmokėjimas už darbą. Tik nedaugeliui, 23 respondentams, vienu iš veiksnių, turinčiu įtakos jų gerai savijautai darbe, yra aptarnaujami klientai. Taip dažniau teigė asmenys, kurie nori pakeisti turimą darbą. Kadangi klausimas buvo atviras, tai 13 apklausos dalyvių šiuo klausimu savo nuomonės nepareiškė, tai dažniau buvo būdinga respondentams, kuriems darbas nepatinka ir labai nepatinka. Respondentai prie pateiktų atsakymų dar parašė ir komentarus: vadovas kolektyvo siela ; geras vadovas kolektyvo sėkmės garantas ; draugiškas, darnus kolektyvas gali kalnus nuversti ; darbas mano hobis; manęs netenkina atlyginimas; mane erzina klientai, todėl darbe jaučiuosi prastai ; kas veža, tam ir krauna. Respondentų buvo paprašyta įvertinti savo savijautą darbe pagal penkiabalę sistemą. Paaiškėjo, kad 60 proc. (68 asm.) savo savijautą darbe įvertino pačiu aukščiausiu balu 5 (labai gerai), 23 proc. (26 asm.) 4 balais (gerai), patenkinamai savo savijautą vertino 10 proc. (11 asm.), blogai jaučiasi darbe 3 proc. (3 asm.) ir labai blogai darbe jaučiasi 4 proc. (4 asm.), kurie savo savijautą darbe įvertino 1 balu. Tyrimu nustatyta, kad yra tiesioginė priklausomybė tarp atmosferos kolektyve vertinimo ir socialinėse institucijose dirbančiųjų savijautos vertinimo. Vertinant atmosferą kolektyve aukščiausiais balais (9, 8 ir 7) ją įvertino atitinkamai 17, 35 ir 19 respondentų (iš viso 71 asm., arba 63,5 proc.), 6 ir 5 balais atmosferą įvertino 5 ir 18 respondentų (iš viso 23, arba 20,6 proc.), 4 ir 3 balais įvertino 8 ir 3 respondentai (iš viso 11, arba 9,7 proc.); 2 balais įvertino 2 respondentai (1,8 proc.) ir labai blogai, arba 1 balu, įvertino 5 respondentai (4,5 proc.). Tai ir patvirtina tyrimo duomenų patikimumą. Apibendrinant galima teigti, kad socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojų ir jų vadovų tarpusavio santykiuose vyrauja pagarba ir tarpusavio supratimas. Todėl darbuotojai teigiamai vertina vyraujančią atmosferą, vadovus kaip asmenybes, ir vadovų požiūrį į juos kaip darbuotojus. Taigi galime daryti prielaidą, kad vadovai turi įtakos darbuotojų gerai savijautai darbe. Tiriamųjų požiūrio į jų darbo sąlygas vertinimas. Ne mažiau svarbus veiksnys, lemiantis gerą savijautą darbe, yra darbo sąlygos. Kaip jas vertino tyrimo dalyviai galime pamatyti 4 lentelėje. 38 Vida Gudžinskienė, Olga Trainienė

39 Ar esate patenkintas (-a) įvairiomis Jūsų darbo sąlygomis? Darbo inventoriaus kokybe Tolygiu darbo paskirstymu Darbo užmokesčio dydžiu Galimybe kelti kvalifikaciją menų terapija Respondentų nuomonių apie darbo sąlygų vertinimą pasiskirstymas Visiškai patenkintas (-a) Tikriausiai patenkintas (-a) Sunku pasakyti Tikriausiai nepatenkintas (-a) 4 lentelė Visiškai nepatenkintas (-a) 30 / 27 % 37 / 33 % 22 / 19 % 11 / 10 % 12 / 11 % 24 /21 % 36 / 32 % 34 / 31 % 11 / 10 % 7 / 6 % 12 / 11 % 18 / 16 % 30 / 27 % 31 / 28 % 21 / 19 % 39 / 35 % 40 / 35 % 19 / 17 % 12 / 11 % 2 / 2 % Darbo įvairove 28 / 25 % 35 / 31 % 38 / 34 % 5 / 5 % 6 / 5 % Išanalizavus empirinio tyrimo duomenis paaiškėjo, kad 27 proc. (30 asm.) respondentų visiškai patenkinti darbo inventoriaus kokybe, 21 proc. (24 asm.) tolygiu darbo paskirstymu, 25 proc. (28 asm.) respondentų visiškai tenkina darbo įvairovė, net 35 proc. (39 asm.) respondentų visiškai tenkina suteikta galimybė kelti kvalifikaciją. Darbo užmokesčiu visiškai patenkintų mažesnis skaičius 11 proc. (12 asm.), o didžioji dalis šių institucijų darbuotojų 28 proc. (31 asm.) teigė, kad,,tikriausiai nepatenkinti savo darbo užmokesčiu, o 27 proc. (30 asm.) apklaustųjų pažymėjo, kad jiems sunku pasakyti, ar juos tenkina darbo užmokestis. Todėl galime teigti, kad socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojai yra patenkinti savo darbo sąlygomis. Siekiant išsiaiškinti, kaip socialines pasaugas teikiančių institucijų darbuotojų nuomone, yra organizuojamas jų darbas, buvo pateiktas klausimas:,,kaip, Jūsų manymu, yra organizuojamas Jūsų darbas? Tyrimo duomenys rodo, kad 28 proc. (31 asm.) apklaustųjų mano, kad labai gerai, 60 proc. (68 asm.) tyrimo dalyvių teigia, kad jų darbas organizuotas neblogai, ir tik 1 proc. (1 asm.) teigė, kad jo darbas organizuotas labai blogai. Apibendrinant tiriamųjų požiūrį į jų darbo sąlygas, galime daryti prielaidą, kad socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojai patenkinti dabartinėmis darbo sąlygomis bei jo organizavimu. Socialinėse institucijose dirbančių asmenų savijautos ypatumai 39 ISSN

40 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Socialines paslaugas teikiančiose institucijose dirbančių socialinių darbuotojų įtaka šių institucijų mikroklimatui gerinti. Siekiant išsiaiškinti darbuotojų nuomonę apie tai, kas turėtų lemti mikroklimato gerinimą, buvo pateiktas klausimas:,,kas, Jūsų nuomone, turi gerinti mikroklimatą organizacijoje? Tyrimas parodė, kad 34 proc. (38 asm.) respondentų manymu, organizacijos mikroklimatui gerinti turi įtakos vadovas; 27 proc. (30 asm.) mano, jog tai socialinio darbuotojo funkcija; 22 proc. (25 asm.) apklaustųjų mano, kad tuo turi rūpintis patys darbuotojai; ir 17 proc. (19 asm.) visų apklaustųjų atsakė, jog nežino. Siekiant išsiaiškinti, ar institucijoje dirbantys socialiniai darbuotojai / pedagogai daro įtaką organizacijos mikroklimato gerinimui, respondentams buvo užduotas klausimas apie socialinių darbuotojų įtaką gerinant mikroklimatą. Tyrimu nustatyta, kad 34 proc. visų apklaustųjų mano, jog socialiniai darbuotojai turi įtakos gerinant mikroklimatą jų organizacijoje. 32 proc. tiriamųjų mano, kad ne; ir 44 proc. pažymėjo, jog nežino, ar socialiniai darbuotojai turi įtakos gerinant mikroklimatą. Apibendrinant tyrimo duomenis, galima daryti prielaidą, jog socialiniai darbuotojai iš dalies turi įtakos gerinant organizacijos, kurioje dirba, mikroklimatą. Respondentų nuomone, daugiausia mikroklimato gerinimui įtakos turi organizacijos vadovas. Išvados Mokslinėje literatūroje savijauta apibūdinama kaip bendras darbuotojo nusiteikimas, priklausantis nuo tarpasmeninių santykių, santykių su vadovais, požiūrio į darbą bei asmenybės struktūros, kurią sudaro jos kryptingumas, temperamentas, charakteris, sugebėjimai, nuostatos. Organizacijos mikroklimato gerinimas nėra išskirtas kaip atskira socialinio darbuotojo funkcija. Jo profesinė veikla skirta teikti konsultacinę, psichoterapinę pagalbą individams, grupėms, šeimoms ir bendruomenei. Tyrimo metu gauti duomenys parodė, kad gerai savijautai darbe bei mikroklimato gerinimui tiesioginės įtakos turi vadovai, santykiai su kolegomis ir nuoširdus bendravimas, mėgstamas darbas. Patys respondentai savo savijautą darbo vietoje įvertino labai palankiai. Tiriamieji įsitikinę, kad socialiniai darbuotojai turi įtakos palankiam organizacijos mikroklimatui bei kolektyvo narių gerai savijautai darbe. 40 Vida Gudžinskienė, Olga Trainienė

41 menų terapija Literatūra Bitinas B. Ugdymo tyrimų metodologija. Vilnius: Jošara, Jucevičienė P. Organizacijos elgsena. Kaunas: Technologija, Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija. Kaunas: Judex, Lukoševičienė I. Profesinio socialinio darbo pagrindai. Caritas leidykla, Mullins L. J. Management and Organisational Behaviour. London: Pitman, Stanaitis A. Žmogui reikia žmogaus. Marijampolė: Piko valanda, Targamadzė V. Švietimo organizacijų elgsena : vadovėlis. Kaunas: Kauno technologijos universitetas, Trainienė O. Impact of Organization Climate on Well-being of a Person at Work : Master s paper / supervisor: V. Gudžinskienė, Vilnius Pedagogical University, the Institute for Social Communication. Vilnius, Večkienė N. Švietimo vadybos įvadas: vadovėlis. Kaunas: Technologija, Žalimienė L. Socialinės paslaugos. Vilnius: Spauda, Рогов Е. И. Учитель как объект психологического исследования. Москва, Vida Gudžinskienė socialinių mokslų (edukologijos) daktarė, Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės sanglaudos katedros vedėja, docentė; mokslinių interesų sritys: ugdomo proceso modeliavimas, sveikatos saugojimas, stiprinimas ir ugdymas; besimokančiųjų įvairių kompetencijų raiška; adresas: Studentų g. 39, LT Vilnius, Lietuva; el. paštas vida.gudzinskiene@gmail.com Olga Trainienė socialinio darbo (socialinių institucijų vadybos šakos) magistrė, Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centro vyr. socialinė pedagogė; mokslinių interesų sritys: socialinių institucijų mikroklimatas, asmens savijauta darbe; adresas: Festivalio g. 7, LT Visaginas, Lietuva; el. paštas trainiene@gmail.com Socialinėse institucijose dirbančių asmenų savijautos ypatumai 41 ISSN

42 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Salomėja Burneikaitė Lėlių terapijos galimybės ir jų naudojimas lėlių teatrų projektuose Anotacija. Pristatoma, kaip lėlių terapijos galimybės taikomos Lietuvos lėlių teatrų veikloje. Aptariama lėlių terapijos sąvoka, jos ištakos teatro istorijoje, lėlių terapijos taikymas Lietuvos lėlių teatrų projektuose, lėlininkų bendradarbiavimo su medikais patirtys. Pateikiami empirinio tyrimo duomenys, atskleidžiantys, ką Lietuvos lėlių teatro praktikai žino apie tikslingą bei motyvuotą lėlių terapiją ir kaip ja remiasi savo darbe. Esminiai žodžiai: lėlių teatro menas, lėlininkas, lėlių terapija, įdvasintas daiktas. Įvadas. Aktualumas ir problema Lėlė yra įdvasintas daiktas, susijęs su žaidimu, arba teatro meno atributas. Jau antikinėje Graikijoje, kaip ir daugelyje pasaulio seniausių kultūrų, lėlės buvo naudojamos ne tik estetiniam poveikiui pasiekti. Įvairiose epochose žmonės rengdavo ritualus su lėlėmis, kaukėmis. Pastebėta, kad lėlė žmogų lydi nuo seniausių laikų ir veikia jį emociškai. Daugelyje tautų ritualinės lėlės ir kaukes naudodavo šamanai, vaikai su lėlėmis buvo žaidinami visais laikais. Pastebėta, kad lėlės atlieka ir terapinę funkciją, tačiau lėlių terapijos terminas atsirado jau mūsų laikais. Užsienio specialistai psichoterapeutai, psichologai, specialieji ir socialiniai pedagogai, lėlių teatro menininkai savo darbe dažnai remiasi įvairiomis lėlių teatro priemonėmis ir tikslingai taiko terapiškai orientuotas metodikas. Lietuvoje taip pat yra stebimas gydomasis lėlių ir lėlių teatro poveikis, tačiau metodiškai jis yra retai taikomas. Pasigendama nuoseklių, tikslingai aprašytų lėlių teatro terapijos tyrinėjimų. Tai menų terapijos erdvė, nes lėlių teatro menas organiškai jungia daugelį dailės sričių (piešimas, skulptūra, tekstilė, popieriaus plastika ir kt.) bei teatro dalykų (gyvas veiksmas, judesys, muzika, kaukės, lėlės, šviesa ir kt.), kartu su pasakų ir žaidimų terapija. Sovietiniu laikotarpiu lėlių teatras buvo siejamas su vaikais, pramoga ir kultūringu laisvalaikio praleidimu. Atsiradus tarptautinio bendravimo galimybėms, paaiškėjo, kad lėlės kur kas įvairiau gali padėti tenkinti visuomenės poreikius ir tapti tikslingai taikoma terapijos priemone. Šioje srityse Lietuvos lėlininkai pirmiausia reiškėsi kaip meno specialistai ir pedagogai. Atsivėrus sienoms, atsirado galimybė keistis informacija, semtis patirties iš kitų šalių, tyrinėti lėlių teatro galimybes. Lėlininkai 42 Salomėja Burneikaitė

43 menų terapija eksperimentuoja ir ieško žinių apie tikslingą lėlių ir lėlių teatro terapijos taikymą socialiniame darbe, edukologijoje, psichoterapijoje, ergoterapijoje ir kitose srityse šiuolaikinėmis sąlygomis. Straipsnio tikslas aptarti lėlių ir lėlių teatro terapijos sąvoką, veiklos galimybes ir pristatyti Lietuvos lėlių teatro praktikų patirtį lėlių terapijos srityje. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir empirinio tyrimo analizė, anketavimas, atvejo tyrimas, stebėjimas dalyvaujant. Lėlių teatro terapijos sąvoka ir genezė. Lėlė yra artimas savo įvaizdžiu mažas žmogaus modelis, kuris turi ilgą istoriją ne tik kaip žaislas. Per ją simboliškai atskleidžiamas žmogaus santykis su aplinka. Lėlė padeda suvokti pasaulį per simbolius. Vaikai, įsitraukdami į žaidimą, kartoja suaugusiųjų pasaulio dėsnius, kurie jiems atsiskleidžia tarsi tapsmo visuomenės dalimi ritualas. Iš lėlių teatro istorijos žinome, kad pirmosios lėlės buvo skirtos ne žaidimui, bet ritualams atlikti (Jurkowski, 1970; Skuratova, 2005, p. 5; Ušinskas, 2005, p. 8), o jie buvo naudojami ir gydymo tikslais. Šiuolaikinis lėlių terapijos terminas apibrėžia gydymo būdą, naudojant lėles. Lėles galima, piešti, kurti, konstruoti, rengti, kalbėti apie jas ir su jomis, kurti siužetus. Galima su lėlėmis žaisti arba vaidinti, t. y. ką nors su jomis veikti, tai kai kuriose kalbose išreiškiama vienu žodžiu play anglų k. arba играть rusų k., apibūdinančiu tą patį veiksmą. Tam tikru būdu organizuotas veiksmas, kai procesas vyksta dabar, čia ir su manimi, t. y. asmeniui jame tiesiogiai dalyvaujant, sudaro teatro meno pagrindą. Toks veiksmas panašus į senovinio ritualo procesą, kuriame dalyvaudavo žmonės, su lėlėmis ar kaukėmis, atlikdami veiksmus, išreikšiančius jų santykį su pasauliu. Kaukė, kaip ir lėlė, slėpdama veikiantį žmogų, sąlygiškai vaizduojamam pavidalui suteikia naujų arba tiesiog kitokių savybių. Lėlių teatro istorija liudija lėles naudojus gydymo tikslais įvairiose šalyse (Голковский, 2004, p. 215). Pavyzdžiui, Panamos kunų genties indėnai iš kartos į kartą perdavė medžio drožybos tradiciją lėles gaminti ne žaidimui, bet gydymui. Sergančiam žmogui buvo kviečiamas žynys, kuris lėles sustatydavo apie ligonį. Sustatomų ratu lėlių kiekis priklausė nuo paciento ligos sunkumo. Japonijoje žinoma apeiga, kurios metu ant specialios lėlės buvo sudedamos sergančio žmogaus negandos, ligonio lėlė sodinama į popierinį laivelį ir paleidžiama plaukti pasroviui. Jam sušlapus, lėlė su visomis negandomis nuskęsta kartu su laiveliu. Panašių apeigų turi ir tautos, gyvenančios Rusijoje. Nors lėlės gydymui naudojamos nuo seniausių laikų, lėlių terapijos terminas atsirado tik XX a. pradžioje (Голковский, 2004, p. 217). Gydytojas neuropatologas Malcolmas Raitas iš Velso 1926 m. naudojo lėles ir lėlių vaidinimus kaip profilaktinį gydymo būdą, padedantį įveikti vaikų neurozes. Ilgainiui šis gydymo būdas išplito ir Lėlių terapijos galimybės ir jų naudojimas lėlių teatrų projektuose 43 ISSN

44 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) buvo pavadintas lėlių terapija. Daugelyje pasaulio šalių JAV, Didžioje Britanijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Rusijoje ir kitur sėkmingai dirbama šioje srityje, lėles naudojant ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems gydyti. Nustatyta, kad lėles galima sėkmingai naudoti atstatant pacientų judėjimo funkcijų sutrikimus. Rusijos lėlininkai šioje srityje tyrimus pradėjo apie m. Jie ieškojo metodų, padedančių vaikams, pasitelkiant lėles, įveikti mikčiojimą, reabilituotis po nervinių stresų, vaikams, turintiems judėjimo negalią, gydyti ir kt. Svarbu yra tai, kad iš pradžių medikai ir lėlininkai ieškojo bendradarbiavimo būdų m. prof. G. I. Turnerio Vaikų ortopedijos institutas Sankt Peterburge (anksčiau Leningrade), kartu su Petruškos teatru, vadovaujamu E. Demmeni, nuosekliai dirbo lėlių teatro terapijos srityje. Apie šį eksperimentą yra išlikęs daktaro N. Šnirmano pastebėjimas: Turnerio institutas, stengdamasis atstatyti negalios ištiktų vaikų fizines galias, šio tikslo siekia dviem būdais: ortopedai šalina negalią, gerindami pažeisto organo funkciją, o pedagogai dirba su vaiku, formuodami jų asmenybės savybes. Gyvenimo džiaugsmo pojūtis, šypsena ir juokas yra pirmieji terapinio poveikio pagalbininkai. Dramos teatras nėra prieinamas daugeliui sergančių vaikų. Vaikai savaites ir mėnesius guli lovelėse, nes tempimas yra gydymo būdas. Pirštininių lėlių teatras, atsinešęs nedidelę širmą, tokiomis aplinkybėmis gali vaikui suteikti džiaugsmingą reginį. Vaikas, ilgai matantis tik tuščias kambario sienas, dalyvauja ieškant Lolo lediniame okeane, kartu skaito Laiką iš Italijos, juokiasi kartu su lėlėmis ir t. t. Kalbu apie gulinčius vaikus. Be to, tradicinis Petruška, pats turi kuprelę ir savo negalia yra ypač artimas sergantiems vaikams (Шнирман, 1934). Taip XX a. pradžioje lėlininkai, kartu su gydytojais, pradėjo ieškoti veiksmingų lėlių terapijos metodų. Paaiškėjus, kad lėlės gali ne tik mokyti, bet ir gydyti, lėlininkai su lėlių vaidinimais pradėjo lankytis ligoninėse, padėdami vaikams įveikti įvairių stresų pasekmes, o kartu ir sveikti. Nuo 1920 m. įvairiose šalyse nuolat vyksta specialistų dirbančių su lėlėmis seminarai. Tarptautiniuose susitikimuose lėlininkai keičiasi darbo metodikomis, gauna naujos gydytojų informacijos. Dažnai tikrais gydytojais tampa ir patys lėlininkai. Prisiminus, kad nuo seniausių laikų lėlininkai, be savo amato, užsiiminėjo ir žiniuonių veikla, ima aiškėti, kad tai nenutrūkstanti šiuolaikinė senos tradicijos plėtojimo tąsa. Vertingi yra šių laikų specialiųjų poreikių lėlininkų konsultanto M. Aronoffo, dirbančio Škotijos kaukių ir lėlių centre Didžiojoje Britanijoje, pastebėjimai. Pri- Pirštininių lėlių teatro pavadinimas, kilęs nuo pagrindinio personažo, Petruškos, vardo. 44 Salomėja Burneikaitė

45 menų terapija statydamas specifinę lėlininkų veiklą, jis kalba apie galimybę lėlėje rasti tarpininką terapijai, dirbant ne tik su vaikais, bet ir suaugusiaisiais. M. Aronoffas patvirtina, kad terapijoje lėlių teatras gali būti ypač veiksmingas. Tai atskleidžia ir istorinės lėlių teatro meno kaitos formos nuo seniausių laikų ritualų iki šiuolaikinio lėlių teatro meno. Jis primena, kad pasaulyje šamanai iki šiol naudoja lėles kaip dvasinius vadovus, vedlius, tarpininkus ar mediumus tarp dvasinio ir žemiškojo pasaulio. Tokioje veikloje per lėles specifiškai atsiskleidžia asmeninis ir universalusis žmogaus santykis su pasauliu arba matoma, kaip lėlės naudojamos gydymo tikslais (Aronoff, 1996, p. 210). Iš teorinių lėlių teatro tyrinėjimų (Lotmanas, 1999, p. 56; Jurkowski, 2002) žinome, kad lėlė pirmiausia yra negyvas daiktas. Jos animavimas suteikia lėlei gyvybę. Atgaivindamas negyvą daiktą, žmogus lėlei tarsi duoda energijos arba sąlygiškai suteikia dvasią. Be valdančio lėlę žmogaus (lėlininko), kuris teatriškai atgaivina (animuoja) lėlę, ji ir liktų tik negyvas daiktas. Teatro meno erdvėje lėlių teatras plati kūrybinė erdvė, apimanti ne tik lėles, bet ir kitus menus, tarp jų skulptūrą, muziką, šokį, pantomimą, scenografiją, šviesų meną ir kt. Lėlės yra kuriamos specifiniam naudojimui, turi būti lengvai valdomos ir išreikšti simbolinę prasmę. Jos gali tapti pagalbininkėmis įvairiose srityse, taip pat ir terapijoje. Todėl specialistui, norinčiam profesionaliai dirbti su lėlėmis, yra būtinas ne tik lėlių teatro meno ir jo technikos išmanymas, bet ir specifinės žinios iš psichologijos, medicinos, ergoterapijos, edukologijos, socialinių mokslų ar kt., atsižvelgiant į pasirinktą tikslą ir keliamus uždavinius. Lėles kaip instrumentą, tinkantį terapijai, naudoja daugelio sričių specialistai. Svarbu, kokio rezultato jie nori pasiekti, kiek laiko gali skirti lėlių terapijai ir savo kompetencijai tobulinti. Vakarų šalių bendrosios praktikos terapeutai lėles kaip mediumą terapiniame darbe naudoja retai. Fragmentiškai lėlėmis terapinėje praktikoje remiasi tie, kurie šiek tiek pažįsta lėlių teatro priemones. Pediatrai dažniausiai pritaria lėlių kaip veiksmingų pagalbininkų naudojimui gydant. Daug dažniau lėlės naudojamos psichoterapijoje, žaidimų terapijoje, socialiniame darbe, gydant kalbos sutrikimus, ugdant sveiką gyvenseną, dramos terapijoje ir užimtumo terapijoje, kuriant lėles specialiuosius poreikius atitinkančioje veikloje (Aronoff, 1996, p. 210). Šiuo metu norintiems tobulinti savo kvalifikaciją lėlių teatro srityje egzistuoja daugybė būdų. Pasaulyje veikia daugiau nei 50 specializuotų lėlininkų centrų ir tiek pat lėlių teatrų mokyklų, organizuojamos kūrybinės dirbtuvės, konferencijos, kasmet surengiama apie 150 lėlių teatro festivalių, įvairiomis kalbomis apie lėles išleidžiama iki 9000 knygų. Toliau pateikiama, kaip lėlių teatro priemonės, taikomos įvairių sričių specialistų, šiuolaikinėmis sąlygomis gali tapti terapijos erdve ar priemone: lėlių teatro spektaklio stebėjimas; Lėlių terapijos galimybės ir jų naudojimas lėlių teatrų projektuose 45 ISSN

46 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) lėlių teatras kaip grupinė veikla; lėlė kaip mediumas komunikacijai; įtraukianti kūrybinė veikla; lėlių gamyba kaip darbinė veikla; edukacinės lėlės; ergoterapinės lėlės. Lėlių terapijos žingsniai Lietuvoje. Prasidėjus atgimimui, pažinę nepaprastai įtraukiantį lėlių teatro poveikį, pirmuosius žingsnius lėlių terapijos srityje išbandė lėlių teatro menininkai ir pedagogai. Specialistus, išmanančius lėlių teatrą, ėmė kviesti žmonių su negalia klubai, draugijos, dienos centrai, siekiantys padėti žmonėms per kūrybą patirti gyvenimo džiaugsmą. Daugeliu atveju lėlių teatras Lietuvoje taikomas kaip užimtumo terapijos dalis, skatinanti kūrybiškumą ir saviraišką. Jau turime ir žmonių, kurie, stebėdami įtraukiantį bei gydantį lėlių ir lėlių teatro poveikį, stengiasi jį panaudoti terapiškai tikslingai. Lietuvos atgimimo laikotarpiu pirmuosius žingsnius į lėlių terapiją žengė Kauno valstybinis lėlių teatras. Jis nuo pat savo įsikūrimo, 1958 m., ypatingą dėmesį skyrė vaikų ugdomajai veiklai. Šio teatro lėlių muziejuje išsaugoti dokumentai patvirtina, kad 1990 m. lėlių teatro direktoriaus Sigito Klibavičiaus iniciatyva Kauno lėlininkai pradėjo labdaros akciją Šypsena palatoje. Šios akcijos metu su mažais, specialiai parengtais lėlių spektakliais buvo lankomasi daugelyje Kauno ligoninių vaikų skyrių. Akcijos idėja gimė ruošiantis naujam teatro sezonui. Norėta pradžiuginti vaikus, turėjusius rugsėjo 1-ąją, Naujų mokslo metų šventę, praleisti ligoninėje. Iniciatyvai pritarė ir medikai. Pirmiausia aplankyta Kauno vaikų infekcinė ligoninė, kuriai vadovavo vyr. gydytojas S. Panavas. Numatyta akciją Šypsena palatoje tęsti ir lankytis su kitomis, naujomis, lėlių programomis. Dienraščio Kauno tiesa ( ) straipsnyje Šypseną į palatą rašoma: Salytėje susirinko koks trisdešimt pižamuotų visokio amžiaus vaikiukų ir žvilgančiom akelėm sutiko nenustygstančią Pepę bei orųjį daktarą Dolitlį. Spektaklis visą pusvalandį žybsėjo šauniom improvizacijom. Apie lėlininkų vizitą vaikų ligoninėje 1992 m. Kauno tiesa rašė: Linksmas, nevaržomas juokas ir teigiamų emocijų pliūpsnis taip pat vaistai negalios kamuojamiems žmogučiams. Kvatojo, išgyveno ligoniukai, džiaugėsi mamos, močiutės, vaikus globojančios medicinos seserys ir sakė ačiū. Šis įrašas rodo, kad lėlių spektaklį ligoninėje žiūrėjo ne tik vaikai, bet ir jų artimieji bei medicinos personalas. Tai svarbu, nes liudija kartu išgyventų teigiamų emocijų, bendrystės jausmo poveikį m. balandžio 8 d. įrašas Kauno dienoje primena, kad Kauno infekcinėje klinikinėje ligoninėje su lėlių spektakliu Pas ožkelę smailiaragę lankytasi Šv. Velykų išvakarėse. Šį kartą 46 Salomėja Burneikaitė

47 menų terapija užfiksuota ir medikų nuomonė: Vaidinimas ypač praskaidrino sergantiesiems sunkiausias švenčių dienas, o medikai mano, kad ligoniams labai reikalinga tokia gerų emocijų injekcija. Kauno valstybinio lėlių teatro labdaros akcija Šypsena palatoje tesėsi apie dešimtmetį, lankantis Kauno miesto vaikų infekcinėje, Raudonojo Kryžiaus, Kauno miesto 3-iojoje apskrities ligoninėse, Panemunės vaikų darželyje-mokykloje-sanatorijoje. Vėliau į ligonines lėlininkai vyko tik fragmentiškai, tačiau, neatsiradus galimybių papildomai akciją finansuoti, ji nutrūko. Panašią veiklą lėlių teatro terapijos srityje 1991 m. pradėjo Klaipėdos lėlių teatras, iš pradžių vadinęsis lėlių teatru KU-KŪ. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytoja J. Januškevičiūtė, subūrusi trupę iš Režisūros katedros dėstytojų, pasiūlė naują lėlių spektaklį Žirafa su kojinėmis parodyti Klaipėdos miesto vaikų ligoninėje. Abi įstaigos buvo įsikūrusios K. Donelaičio gatvėje, viena priešais kitą. Medikai idėją palaikė ir mielai priimdavo kiekvieną naują lėlių spektaklį. Natūralu, kad ir Klaipėdos lėlininkai, pagrindinį dėmesį skiriantys mažiesiems žiūrovams, nuo pirmųjų spektaklių patyrė lėlių teatro terapiškumą, stengėsi jį suvokti, analizuoti. Jie ryškų terapinį lėlių teatro poveikį vaikams stebėjo m., teatrui bendradarbiaujant su Klaipėdos miesto vaikų ligonine. Pirmiausia aktoriai, medikams pritarus, atsigabenę lėles bei įrangą, nedideles programas mažiesiems pacientams rodė tiesiog ligoninės fojė. Stebėdami vaikų reakcijas, jų nuotaikų kaitą, lėlininkai jautėsi labai reikalingi, kai mažyliai atvirai džiaugėsi lėlėmis, užsimiršdavo, bandė jas paliesti, kalbinti. Svarbu buvo tinkamai parinkti repertuarą, kurį sudarė linksmos istorijos ir pasakos, vaidinamos su nedidelėmis, įvairių konstrukcijų, bet ryškių charakterių lėlėmis. Visai kitokio pobūdžio terapinę veiklą 2004 m. išbandė lėlių teatro režisūrą studijavusi Aušra Daukantaitė (kurso vad. J. Januškevičiūtė). Gavusi Klaipėdos miesto vaikų ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjo A. Savilovo pritarimą, ji toliau eksperimentavo su lėlėmis. Stebima kineziterapeutės A. Savilovienės, ji stengėsi sudominti mažylius lėlės judesiu. Buvo pasirinktos ir išbandytos pirštininės lėlės, kurias valdant galėjo būti treniruojama rankos plaštaka. Pastebėta, kad fizines traumas patyrę mažyliai, susidomėję charakteringu lėlės gyvybingumu, patys noriai bandė lėles valdyti. Vaikai atliko judesius, kurie teikė šiek tiek fizinio skausmo, sudarė nepatogumo, tačiau treniravo būtinas atstatyti raumenų ir sąnarių funkcijas. Šis eksperimentas atskleidė, kad lėlių terapija vaikų ligoninėje gali būti atskira veiklos sritis ir jai nepakanka vien entuziazmo. Klaipėdos lėlių teatrui tapus savarankiškam, A. Daukantaitė tapo teatro vadove ir įgytos patirties nepamiršo. Naujomis sąlygomis teatras inicijavo ir vykdė keturis Lėlių terapijos galimybės ir jų naudojimas lėlių teatrų projektuose 47 ISSN

48 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) projektus su lėlėmis, įtraukiančius įvairią negalią turinčius vaikus m. vykdytas edukacinis projektas Tylos teatras (vad. G. Radvilavičiūtė), skirtas vaikams, turintiems sutrikusią klausą. Dirbta su Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos moksleiviais, nenaudojant verbalinės kalbos, rašytinio teksto, o tik vaizdo plastiką, muziką, daiktų ir objektų teatro priemones m. vykdytas ir socialinės krypties jaunimui projektas, skirtas narkotikų prevencijai Nebenoriu sapnuoti (rež. J. Januškevičiūtė) m. rudenį visą mėnesį vyko projektas Lėlės kaip žmonės (kuratorė S. Burneikaitė). Jo metu surengta lėlių paroda iš Kauno valstybinio lėlių teatro muziejaus fondų ir 39 edukaciniai renginiai. Dalis iš jų buvo orientuoti į turinčių regėjimo negalią, sutrikusio intelekto, hiperaktyvių vaikų veiklą su lėlėmis m. pagal skaitymo skatinimo programą Klaipėdos lėlininkai vykdė projektą Vakaro pasaka (vad. V. Narveišytė), įtraukiantį ir neįgalius vaikus. Minėti projektai parodo, kad lėlininkai ieško būdų, kaip veiksmingiau panaudoti lėlių teatro priemones terapijoje. Aiški ir kai kurių medikų nuostata remti šią sritį. Tačiau šiuolaikinėmis sąlygomis gali būti vykdomi tik projektai, gavę specialią finansinę paramą m. Klaipėdos lėlių teatras inicijavo programą, orientuotą į vaikus, turinčius emocinių sutrikimų, bet ši idėja išliko tik kaip tolimesnio lėlininkų ir medikų institucijų bendradarbiavimo vizija. Klaipėdos miesto vaikų ligoninės Neurologinio skyriaus vedėjas A. Savilovas, palaikęs pirmuosius lėlių terapijos žingsnius vaikų ligoninėje, savo rekomendacijoje dėl šio projekto finansavimo 2006 m. rašė: Meninis-edukacinis projektas Dangus negriūva padės spręsti vaikų, turinčių emocinių sutrikimų, problemas bei sukurs ir vystys efektyvų terapinį metodą, kuris vaikams padės tas problemas įveikti. Toliau gydytojas patvirtino, kad vaikų nerimo, sutrikimo ir fobijų gydymas yra kompleksinis, teigė, kad yra efektyvu į vaiko gydymą įtraukti tėvus, vaiko bendraamžius, mokyklą ir kitas socialines organizacijas, o skiriant individualią lėlių terapiją vaikas mokomas savarankiškumo, bendravimo su bendraamžiais, taikomi baimių nujautrinimo metodai, palaikomoji grupinė terapija. Empirinio tyrimo apibendrinimas. Siekiant išanalizuoti žmonių, dirbančių su lėlėmis, nuomonę apie lėlių teatro terapijos galimybes 2008 m. balandžio gegužės mėn. buvo atliktas tyrimas. Respublikinės mėgėjų lėlių teatrų šventės Molinuko teatras metu anoniminiai duomenys gauti anketavimo būdu iš visų Lietuvos regionų. Į klausimus atsakė mokyklų ir darželių pedagogai, būrelių ir studijų vadovai, aktoriai, dailininkai bei režisieriai, statantys lėlių spektaklius su skirtingo amžiaus žmonėmis arba kitaip naudojantys lėles savo darbe. Apklausoje dalyvavo ir Panevėžio lėlių vežimo bei Klaipėdos lėlių teatro kūrybiniai darbuotojai. 48 Salomėja Burneikaitė

49 menų terapija Dauguma respondentų lėlių teatro srityje dirba nuolat ne vienus metus. Kai kurių darbo su lėlėmis praktika yra per 30 metų. Iš viso į anketos klausimus atsakė 44 įvairaus amžiaus lėlininkai, kurių dauguma buvo moterys. Net 24 respondentai pažymėjo esantys metų, 17 iš jų pedagogai, 17 įgiję meninį išsilavinimą, dar 3 įgiję meninį-pedagoginį išsilavinimą. Iš 44 tik 7 įrašė savo išsilavinimą eilutėje kita. Vieno kolektyvo vadovas įgijęs humanitarinį universitetinį išsilavinimą ir kineziterapeuto diplomą. Atsakymai į anketos klausimą Ar esate pastebėjęs, kaip lėlės ir lėlių teatras veikia terapiškai? (žr. 1 pav.) parodė (100 proc.), kad lėlių teatras yra tinkama priemonė suaugusiesiems bendrauti su mažais vaikais. Šiek tiek mažiau (95,5 proc.) pritarė, kad lėlės padeda sukaupti ir išlaikyti dėmesį, 93,1 proc. pastebėjo, kad darbas su lėlėmis yra įtraukiantis į kūrybinę veiklą. 86,4 proc. apklaustųjų sutiko, kad lėlių teatras suaugusiesiems primena vaikystę, 81,8 proc. patvirtino, kad žmonės, kuriantys lėles ir lėlių spektaklius, iš tiesų galvoja apie žmones. Gana didelei grupei žmonių (79,5 proc.) artimas pasirodė teiginys, kad lėlės skatina filosofinį požiūrį į gyvenimą, 77,2 proc. teigė pastebėję, kad lėlių teatro veikla ramina ir mažina agresiją, padeda edukaciniame darbe, 75 proc. respondentų nuomone, lėlių teatro veikla skatina socialinę integraciją. Kad lėlių kūryba ir lėlių teatras tinka kaip speciali kūrybinė veikla darbui su neįgaliaisiais pritarė 68,1 proc. atsakiusiųjų į klausimus. Mažiausias lėlininkų skaičius, tik 59 proc., mano, kad lėlės gali padėti lavinti raumenis ir stiprėti fiziškai. Tinka suaugusiesiems bendrauti su mažais vaikais Padeda susikaupti ir išlaikyti dėmesį Susidomėjusius įtraukia kaip kūrybinė veikla Suaugusiesiems primena vaikystę Kuriantys lėles ir lėlių spektaklius galvoja apie žmones Skatina filosofinį požiūrį į pasaulį Ramina ir mažina agresiją Padeda edukaciniame darbe Skatina socialinę integraciją Kaip užimtumo terapijos priemonė neįgaliems Kaip speciali kūrybinė veikla tinka darbui su neįgaliaisiais Padeda lavinti raumenis ir stiprėti fiziškai 100 % 95,5 % 93,1 % 86,4 % 81,8 % 79,5% 77,2 % 77,2 % 75 % 65,9 % 68,1 % 59 % 0 % 20 % 40 % 60 % 80 % 100 % 1 pav. Atsakymai apie lėlių ir lėlių teatro veiklos terapiškumą Lėlių terapijos galimybės ir jų naudojimas lėlių teatrų projektuose 49 ISSN

50 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Antruoju klausimu buvo siekiama išsiaiškinti, ką respondentai žino apie tikslingą lėlių terapijos taikymą mokyklose, darželiuose, globos namuose, medicinos įstaigose ir kt. per pastaruosius 2 3 metus (žr. 2 pav.). 2 pav. Dirbančiųjų su lėlėmis informuotumas apie tikslingą lėlių terapijos taikymą Lietuvoje (1 lėlės naudojamos dažnai, nevadinant to lėlių terapija; 2 teko apie tai girdėti ne kartą; 3 skaičiau apie tai spaudoje; 4 nieko apie tai nežinau; 5 tai yra mano tiesioginio darbo dalis; 6 pažįstu žmonių, kurie lėles naudoja kaip terapijos priemonę; 7 girdėjau, kad užsienyje tai populiaru) Horizontaliojoje lentelės ašyje pažymėtas klausimo numeris, atitinkantis pateiktą teiginį, o vertikaliojoje pažymėtas atsakiusiųjų į klausimus skaičius, juodos spalvos stulpeliais grafiškai pažymėti teigiami, o baltos neigiami atsakymai. Gauti duomenys rodo, kad dauguma lėlininkų per pastaruosius 2 3 metus apie lėlių teatro terapijos galimybes yra girdėję (24) arba skaitę spaudoje (23). Kad lėlės naudojamos dažnai, nevadinant to lėlių terapija, patvirtino 33. Tik 2 iš 44 respondentų teigė, kad nieko apie ją iki šiol nežino. Tačiau 17 lėlininkų iš 44 pripažino lėlių terapiją esant tiesiogine savo darbo dalimi. 26 žmonės teigė, girdėję, kad lėlių terapija yra populiari užsienio šalyse. Net 16 iš 44 patvirtino pažįstantys žmonių Lietuvoje, naudojančių lėles kaip terapijos priemonę. Išvados Geriausi lėlių teatro terapijos poveikio rezultatai tikėtini įvairių sričių specialistams tikslingai derinant veiksmus ir bendradarbiaujant. Atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje jau yra specialistų, turinčių pradinių žinių ir suprantančių apie lėlių teatro terapijos galimybes, atskleidė, kokių sričių ir išsilavinimo specialistai domisi ir dirba lėlių teatro srityje. Patirtis rodo, kad su lėlių terapijos technikomis verta susipažinti pedagogams, socialiniams darbuotojams, psichologams, reabilitologams, medikams, ergoterapeutams, meno terapijos specialistams. Lėlių terapijos technikos turėtų būti įtrauktos į reabilitologų rengimo programas. 50 Salomėja Burneikaitė

51 menų terapija Būtina ieškoti naujų galimybių medikams ir lėlių teatro specialistams tikslingai ir motyvuotai bendradarbiauti bei geriau panaudoti lėlių terapijos galimybes gydymo įstaigose, reabilitacijos ir neįgaliųjų centruose, sveikatos institucijose. Literatūra Aronoff M. Puppetry as a therapeutic medium: an introduction // British Journal of Therapy and Rehabilitation. April 1996, Vol. 3, No 4. Jurkowski H. Dzieje teatru lalek. Panstwowy instytut wydawniczy. Warszawa, Jurkowski H. Metemorfozy teatru lalek w XX wieku. Warszawa, Lotmanas J. Lėlės kultūros sistemoje // Lėlė ir kaukė / sud. A. Girdzijauskaitė. Vilnius, Skuratova J. Lėlės istorija nuo ritualo iki teatro // Lietuvos lėlių teatras: nuo ištakų iki mokyklos / sud. S. Burneikaitė. Klaipėda, Ušinskas S. Lėlių ir kaukių teatras. Vilnius, Голдовский Б. Энциклопедия «Куклы». Москва, Шнирман Н. «Петрушки». Кукольные театры. Ленинград, Salomėja Burneikaitė menotyros magistrė, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Reabilitacijos katedros asistentė; mokslinių interesų sritys: dramos, lėlių ir meno terapija, reabilitacija; adresas: Herkaus Manto g. 84, LT Klaipėda, Lietuva; el. paštas samanike@takas.lt Lėlių terapijos galimybės ir jų naudojimas lėlių teatrų projektuose 51 ISSN

52 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Rūta Marija Purvinaitė, Rugilė Bružaitė Meno terapijos įtaka gyvenimo kokybei sergant psichikos liga Anotacija. Straipsnyje, remiantis atlikto tyrimo SF-36 (Gyvenimo kokybės įvertinimo klausimynas) rezultatais, siekiama atskleisti meno terapijos kaip psichinio harmonizavimo priemonės reikšmę, sprendžiant psichikos sutrikimais sergančių žmonių komunikacijos problemas, gerinant jų gyvenimo kokybę, kūrybinės saviraiškos potyrius. Tyrimu siekta nustatyti ir įvertinti psichikos ligomis sergančių pacientų, kuriems stacionare buvo taikyta meno terapija, gyvenimo kokybės pokyčius. Apklausti 212 psichikos ligomis sergantys Kauno miesto psichiatrijos ligoninių stacionare, kur vykdomi užimtumo ir meno terapijos užsiėmimai, besigydantys pacientai. Rinkti demografiniai, pagrindiniai psichikos ligos anamnezės duomenys. Šio tyrimo pasirinkimą nulėmė aplinkybė, kad Lietuvoje dar nebuvo tirta psichiniais sutrikimais sergančių žmonių aplinka, skatinanti socialinį bei kultūrinį gyvenimą, jų gydymo procese taikomos meno terapijos reikšmė. Stacionaro pacientai vidutiniškai dalyvavo 11,05 ± 0,29 užsiėmimų. Moterų ir vyrų motyvacija dažniausiai buvo vidutiniška, diagnozė tam įtakos neturėjo. Funkcinių rodiklių pokyčiai (fizinė funkcija, veiklos apribojimas dėl emocinės būklės, psichikos sveikata, energingumas / gyvybingumas, bendras sveikatos suvokimas, sveikatos pokytis) statistiškai patikimai skyrėsi tiriamojoje ir kontrolinėje grupėse. Gauti duomenys parodė, kad į strategijos įgyvendinimo programą turėtų būti įtraukta meno terapija. Esminiai žodžiai: psichikos liga, meno terapija, gyvenimo kokybė. Įvadas Psichinę sveikatą lemia teigiama emocinė ir dvasinė būsena, suteikianti žmogui galimybę džiaugtis gyvenimo pilnatve, saviraiškos galimybe. Psichinėmis ligomis sergantys žmonės dažniausiai neigiamai suvokia savo ligą, tai siejama su depresinės simptomatikos ir savęs nuvertinimo atsiradimu (Grube, 2002), negatyvia visuomenės reakcija. Pastaraisiais metais Europos Sąjungoje siekiant gyventojų psichikos sveikatos gerinimo buvo sukurta nemažai specifinių iniciatyvų. Europos šalis rūpintis savo gyventojų psichine sveikata skatina ne tik pacientų prarandamas darbo našumas, bet ir kitos ne mažiau svarbios problemos, pavyzdžiui, jų socialinė atskirtis, diskriminacija, gyvenimo kokybės pablogėjimas. Bloga psichikos sveikata jau dabar sukelia rimtų ekonominių, sveikatos ir socialinių padarinių, nes dėl senstančios visuomenės ir pokyčių joje susirgimų atvejų daugėja. 52 Rūta Marija Purvinaitė, Rugilė Bružaitė

53 menų terapija Lietuvoje jau keletą metų kalbama apie būtinybę reformuoti psichikos sveikatos paslaugas, siekiant socialinės, psichologinės gerovės m. balandžio 3 d. Seime patvirtinta Lietuvos psichikos sveikatos strategija, kuri parengta siekiant sukurti tokią psichikos sveikatos priežiūros sistemą, kuri padėtų veiksmingai ir racionaliai, vadovaujantis šiuolaikinėmis mokslo žiniomis ir vertybėmis, stiprinti visuomenės psichikos sveikatą ir teiktų visapusišką pagalbą asmenims, varginamiems psichikos ir elgesio sutrikimų. Pagrindiniai šios strategijos principai yra žmogaus teisių užtikrinimas, modernios, vartotojų poreikius atitinkančios paslaugos; biopsichosocialinio modelio plėtros pusiausvyra, autonomijos ir dalyvavimo skatinimas, nedidelių psichikos sveikatos sutrikimų gydymas nespecializuotose sveikatos priežiūros įstaigose, psichikos sveikatos stiprinimas ir psichikos sutrikimų prevencija kaip neatsiejamos ir prioritetinės sveikatos, švietimo bei socialinės apsaugos strategijų įgyvendinimo dalys (Davidonienė, 2007). Tarp psichikos sutrikimų, kurių našta visuomenei nuolat auga, vyrauja šizofrenija. Šizofrenija yra viena sunkesnių psichinių ligų, charakterizuojama asmenybės, mąstymo, suvokimo ir emocijų sutrikimu, apsunkinančiu ne tik sergančiojo, bet ir jo artimųjų gyvenimą. Remiantis globalios ligos naštos tyrimu, šizofrenija lemia aukštą invalidumo lygį, sudarantį apie 1,1 proc. visų prisitaikymo prie ligos gyvenimo metų (DALY disability adjusted life years) ir 2,8 proc. metų gyvenant su negalia (YLD years lived with disability) (Rossler ir kt., 2005). Pasaulio sveikatos ataskaitoje (The WHO World Health Report, 2001) šizofrenija užima aštuntą vietą pasaulyje, vertinant ilgą prisitaikymo prie ligos gyvenimo metų trukmę, didžiulius ligos gydymo kaštus, tiesioginį ir netiesioginį ligos naštos poveikį sergančiajam bei jį slaugantiems artimiesiems. Šizofrenija, psichiatrija šie žodžiai nuolat lydintys sergantįjį, jo artimuosius veria jį kaip durklas ir atriboja nuo normalaus gyvenimo tėkmės (Champion, 2000), sukelia psichologinių ir emocinių sunkumų (Ruddy ir kt., 2005), nulemia pakitimus įvairiose žmogaus gyvenimo ir veiklos srityse. Požiūris į psichikos sutrikimus tebėra stigmatizuotas, įsivaizduojama, kad psichiniai ligoniai yra silpnesni žmonės, visam laikui patekę į gyvenimo nuošalę (Sučylaitė, 2006). Teigiamas visuomenės požiūris į šia liga sergančiuosius nėra formuojamas. Protinės sveikatos būklė yra susijusi su tokio vystymosi nesėkmėmis, kai netenkama galimybės aktyviai tenkinti pagrindinių žmogaus poreikių (Juodraitis, 2004) ir blogėja gyvenimo kokybė. Kompleksiškai gydant psichikos sutrikimus, taikant modernios psichinės sveikatos priežiūros komponentus farmakoterapiją, psichoterapiją, psichologinę ir socialinę reabilitaciją (Pūras, 2003) gali būti naudingas meno terapijos metodas. Meno terapija leidžia pažinti sergančiojo vidinį pasaulį negrėsmingu būdu per terapinį bendravimą ir dailės priemones. Meno terapijos įtaka gyvenimo kokybei sergant psichikos liga 53 ISSN

54 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Meno terapija yra naudinga gydant psichikos sutrikimus, nes suteikia galimybę išreikšti agresyvius jausmus socialiai priimtina forma, pagreitina terapijos procesą, kūrybinė produkcija gali būti panaudojama diagnostikai ir interpretacijai, skatina atsirasti vidinės kontrolės ir tvarkos jausmus, geriau suvokti formas ir spalvas, stiprina savo vertės pajautimą, meninę kompetenciją (Survilaitė, 2002). Menas globaliąja prasme ir poveikiu žmogaus psichinei saviraiškai nulemia pakitimus įvairiose žmogaus gyvenimo ir veiklos srityse. Medicinoje jis atlieka humanitarinės kultūros funkciją, suaktyvindamas žmogaus intelektą išryškinančius žodinius, matematinius, erdvinius, meninius, vidinius gebėjimus (Rodrigues ir kt., 2001). Meno terapija padeda atgauti pasitikėjimą savimi, taip pat lygiagrečiai veikia kaip energijos reguliatorius, padedantis pacientui įgauti atsvarą panaudojant vidines jėgas (Rubin, 2001). Naudojant terminą meno terapija, nereikėtų maišyti sąvokų menas ir terapija. Meno terapijoje menas suvokiamas kaip galimybė pacientui kažką daryti. Sąvokoje kažką daryti galima įžvelgti daug poteksčių, t. y. kažką daryti su simptomais, kažką daryti esant psichinės būsenos nepajėgumui, kažką daryti, kad pacientas savo asmenines kančias ir sunkumus galėtų išreikšti (Schiltz, 2006). Gydymo ir prevencijos požiūriu meno terapija yra mokslinis metodas, kurio esmė sukurti palankius saviraiškos būdus, skatinant, stimuliuojant paciento kūrybines galimybes ir sugebėjimus. Meno terapija yra vertinga gydant psichikos sutrikimus, kai derinamos meno priemonės ir psichoterapijos technika (Sharma ir kt., 2001). Tai gali lemti psichinės sveikatos pagerėjimą, ypač negatyvių ir bendrų ligos simptomų, sunkiausiai pasiduodančių farmakologinei intervencijai, sumažėjimą. Meno terapija leidžia sukelti paslėptus vidinius išteklius, kuriems veikiant potencialiai pagerėja emocinė būsena, kasdienė veikla, gydomi sutrikimai, kurie sunkiai paveikiami tradiciniais gydymo metodais (Survilaitė, 2006). Tyrimų, analizuojančių meno terapijos poveikį, įvairiose šalyse atlikta nemažai, tačiau dėl pasirinktų skirtingų vertinimo kriterijų juos sudėtinga apdoroti ir pateikti kliniškai reikšmingas išvadas (Odell-Miller ir kt., 2006) m. Kaune buvo atliktas praktinis klinikinis tyrimas, naudojant struktūrizuotą anketą (SF-36 klausimyną Gyvenimo kokybės įvertinimo skalę). Šio tyrimo pasirinkimą nulėmė aplinkybė, kad Lietuvoje dar nebuvo nagrinėta psichikos sutrikimais sergančių žmonių aplinka, skatinanti socialinį bei kultūrinį gyvenimą, jų gydymo procese taikomos užimtumo bei meno terapijos reikšmė. Atsitiktinės atrankos būdu atlikta pacientų imties apklausa, gauti duomenys padėjo apibrėžti terapijos ir meno terapijos sąlytį, nustatyti, ar meno terapija veikia sergančiuosius psichologiniame lygmenyje, ar sumažina konfliktus jiems adaptuojantis socialinėje aplinkoje 54 Rūta Marija Purvinaitė, Rugilė Bružaitė

55 menų terapija (Rosen, 2007), ypač, kai yra ryškus atotrūkis tarp deklaruojamos sveikatos sistemos savybių ir realybės, kur vyrauja stiprus socialinės apsaugos pasipriešinimas. Tyrimo tikslas ištirti ir įvertinti psichikos sutrikimais sergančių žmonių, kuriems kompleksiniame gydyme taikyta ir meno terapija, gyvenimo kokybę ir jos pakitimus taikant tarptautinį sveikatos apžvalgos klausimyną. Tyrimo metodika: 1. Apklausta 212 psichikos ligomis sergančių pacientų, gydytų Kauno medicinos universiteto klinikų Psichiatrijos klinikoje, Kauno apskrities ligoninės padalinyje Psichiatrijos ligoninėje ir Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje. 2. Pacientai buvo grupuojami į tiriamuosius, kuriems kompleksiniame gydyme taikyta ir meno terapija, ir kontrolinius, kurie meno terapijos užsiėmimuose nedalyvavo. 3. Tiriamųjų pacientų apklausa vykdyta gydant stacionare, prieš pradedant taikyti meno terapiją ir po jos. Kontrolinės grupės pacientai apklausti stacionare tiriamosios grupės apklausos laiko intervalu. 4. Apklausai buvo naudojama SF-36 (short form 36 health survey) trumpa 36 klausimų sveikatos būklės anketa. Tai daugiamatis, bendros sveikatos būklės nustatymo klausimynas, kuriuo vertinama: fizinė funkcija (FF-10 klausimų), veiklos apribojimas dėl fizinės būklės (AF-4 klausimai), veiklos apribojimas dėl emocinės būklės (AE-3 klausimai), socialinis bendravimas (SB-2 klausimai), psichikos sveikata (PS-5 klausimai), energingumas / gyvybingumas (E / G- 4 klausimai), skausmas (S-2 klausimai), bendras sveikatos suvokimas (BSS-5 klausimai) ir sveikatos pokytis (SP-1 klausimas). 5. Anketinės apklausos duomenys buvo apdorojami koduojant juos skaitine išraiška, vertinant kiekvienos skalės duomenis, kur didesnis skaitmuo reiškė geresnę savijautą, sveikatą. 6. Duomenų apdorojimui naudota programinio paketo MsOffice dalis dinaminių lentelių skaičiavimo programa MsExel ir statistinė programa SPSS Tiriamieji asmenys. Tiriamojoje grupėje dalyvavo 106 pacientai: 53 vyrai (50 proc.), 53 moterys (50 proc.). Kontrolinę grupę sudarė 106 pacientai: 46 vyrai (43,4 proc.), 60 moterų (56,6 proc.). Bendras pacientų amžiaus vidurkis: 43,71 ± 1,29 metai ( x ± SE). Vyrų 43,3 ± 1,72 metai, moterų 44,11 ± 1,94 metai. Statistiškai patikimo skirtumo, tiriamųjų grupėje tarp vyrų ir moterų amžiaus vidurkių nėra (p = 0,75 ). Duomenys skaičiuoti naudojant Stjudento t kriterijų nepriklausomoms imtims. Meno terapijos įtaka gyvenimo kokybei sergant psichikos liga 55 ISSN

56 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Šeiminė padėtis (1 pav.): tiriamųjų grupėje daugiau moterų yra ištekėjusių (50,9 proc.), o vyrų nesusituokusių (58,5 proc.). 1 pav. Tiriamųjų šeiminė padėtis Tiriamųjų darbinis užimtumas (2 pav.): mūsų tiriamųjų grupėje daugiausia pacientų nedirbo 71,4 proc., dirbančių pilną darbo dieną buvo tik 18,9 proc., o nepilną 9,4 proc. 2 pav. Tiriamųjų darbinis užimtumas Vidutiniškai pacientai gydymo įstaigoje praleido 33,7 ± 0,96 ( x ± SE) dienas. Vyrai 35,62 ± 1,62, moterys 31,79 ± 0,97 dienas. Vyrai gydymo įstaigoje išbuvo daugiau dienų nei moterys (p = 0,045)*. Vidutinė susirgimo trukmė 11,88 ± 0,97 metai. Vyrai 14,60 ± 1,55 metai, moterys 9,16 ± 0,5 metai. Vyrų susirgimo trukmė yra ilgesnė nei moterų (p = 0,005)*. 56 Rūta Marija Purvinaitė, Rugilė Bružaitė

57 menų terapija Vidutinis ligos paūmėjimo epizodas 8,03 ± 0,66. Vyrų 9,55 ± 1,08, moterų 6,51 ± 0,71. Vyrų vidutinis ligos paūmėjimo epizodas yra didesnis nei moterų (p = 0,021)*. Vidutinis stacionarizavimo epizodas 7,53 ± 0,69. Vyrų 9,38 ± 1,13, moterų 5,68 ± 1,72. Vyrų vidutinis stacionarizavimo epizodas yra didesnis nei moterų (p = 0,007)*. Pacientai grupuoti pagal psichikos sutrikimų diagnozes (3 pav.). Gausiausią tiriamųjų grupę sudarė šizofrenijos spektro psichikos sutrikimais sergantys pacientai. 3 pav. Tiriamųjų psichikos sutrikimai Vidutinis meno terapijos užsiėmimų skaičius 11,05 ± 0,29 ( x ± SE). Moterų 11,25 ± 0,32. Vyrų 10,85 ± 0,49. Vyrų ir moterų užsiėmimų skaičius statistiškai patikimai nesiskyrė (p = 0,49)*. Minimalus vyrų užsiėmimų skaičius buvo 4 užsiėmimai, moterų 6 užsiėmimai, o maksimalus vyrų 20, moterų 18. Motyvaciją meno terapijai pacientai dažniausiai įvertino kaip vidutinę 36,8 proc., kitos motyvacijų grupės pasiskirstė taip: labai gera 11,3 proc., gera 24,5 proc., patenkinama 24,5 proc, bloga 0,03 proc. (4 pav.). 4 pav. Motyvacija meno terapijai Meno terapijos įtaka gyvenimo kokybei sergant psichikos liga 57 ISSN

58 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Rezultatai Apklausus pacientus pagal SF-36 gyvenimo kokybės klausimyną, skaičiuoti šie funkciniai rodikliai: fizinė funkcija (FF), veiklos apribojimas dėl fizinės (AF), emocinės būklės (AE), socialinis bendravimas (SB), psichikos sveikata (PS), energingumas / gyvybingumas (E / G), skausmas (S), bendras sveikatos suvokimas (BSS), sveikatos pokytis (SP) (1 lentelė). Minėtų funkcijų vertinimas koduotas skaitine išraiška, kur didesnė reikšmė reiškia geresnę savijautą, sveikatą. Kiekvienai funkcijai pateikti pirmieji (I) ir pakartoto (II) anketavimo duomenys bei pateiktas funkcijų skaitinių reikšmių vidurkių ( x ) su standartiniu nuokrypiu (S) skirtumo statistinis patikimumas (p). Pacientai grupuoti pagal lytį, išskirtos tiriamoji ir kontrolinė grupės. Duomenys skaičiuoti naudojant Wilcoxon Signed Ranks testą. Funkcinių rodiklių pokyčiai (delta) apskaičiuoti iš antrojo (II) atėmus pirmojo (I) anketavimo duomenis (2 ir 3 lentelės). 3 lentelėje pateiktos kontrolinės ir tiriamosios grupių funkcinių rodiklių pokyčių (delta x ) su standartiniu nuokrypiu (S) skaitinės reikšmės ir jų skirtumo tarp grupių statistinis patikimumas (p). 2 lentelėje išskirtos vyrų ir moterų grupės bei pateiktas funkcijų pokyčių skirtumo tarp kontrolinės bei tiriamosios grupių statistinis patikimumas pagal lytį. Hipotezės tikrintos naudojant Mann-Whitney testą. Funkcinių rodiklių pokyčių ryšiai: gauti duomenys rodo, kad psichikos sveikatos pokytis (delta PS) yra statistiškai patikimai susijęs su energingumo / gyvybingumo pokyčiu (delta E / G) (tiriamojoje (T) ir kontrolinėje (K) grupėse: p = 0,000), bendro sveikatos suvokimo pokyčiu (delta BSS) (T p = 0,012, K p = 0,001) ir sveikatos pasikeitimo pokyčiu (delta SP) (tik tiriamiesiems p = 0,001). Veiklos apribojimo dėl emocinės funkcijos pokytis (delta AE) yra statistiškai patikimai susijęs su veiklos apribojimo dėl fizinės būklės funkcijos pokyčiu (delta AF) (T p = 0,000, K p = 0,006) ir bendro sveikatos suvokimo pokyčiu (delta BSS) (T p = 0,001, K p = 0,004). Socialinio bendravimo funkcijos pokytis (delta SB) statistiškai patikimai susijęs su fizinės sveikatos (FF) (T ir K p = 0,000), psichinės sveikatos (PS) (T p = 0,000, K p = 0,001), energingumo / gyvybingumo (E / G) (tik tiriamiesiems p = 0,000), skausmo (S) (T p = 0,003, K p = 0,035) bei bendro sveikatos suvokimo (BSS) (T p = 0,001, K p = 0,000) funkcijų pokyčiais. Šių kintamųjų tarpusavio priklausomybės analizei naudoti Spearmano koreliacijos koeficientai. Rezultatų aptarimas. Šis tyrimas, kuriame naudotas SF-36 gyvenimo kokybės klausimynas, pirmas toks Lietuvoje. Juo siekta įvertinti meno terapijos poveikį psichikos sutrikimais sergantiems pacientams stacionarinio gydymo etape. 58 Rūta Marija Purvinaitė, Rugilė Bružaitė

59 Funkcija FF 21,53 AF 0,77 AE 0,45 SB 5,74 PS 15,66 E / G 10,94 S 6,81 BSS 12,04 SP 2,42 (1,32) menų terapija 1 lentelė Funkcinių rodiklių vidurkiai ir jų skirtumų statistinis patikimumas MOTERYS VYRAI Tiriamosios Kontrolinės Tiriamieji Kontroliniai (n = 53) (n = 60) (n = 53) (n = 46) I II I II I II I II x p,s x, S x p, S x, S x p, S x, S x, S x, S p 23,19,000 22,93 24,15,015 22,51 25,34,000 25,02 26,39,015 (4,36) (4,48) (4,58) (2,97) (6,55) (4,15) (4,58) (2,92) 1,36,001 0,77 0,75,478 1,21 1,72,015 0,98 1,43,006 (1,20) (1,44) (1,28) (1,13) (1,45) (1,75) (1,13) (1,13) 0,94,007 0,40 0,43,686 0,60 1,42,000 0,93 0,93 1,000 (0,82) (0,97) (0,89) (0,75) (1,04) (1,49) (1,06) (1,10) 6,57,003 5,02 5,42,255 6,77 6,70,855 6,46 5,96,026 (2,13) (2,16) (2,36) (1,97) (2,42) (2,11) (2,13) (1,96) 18,06,000 14,38 15,57,025 17,47 19,58,000 18,70 18,33,476 (5,17) (4,40) (3,82) (3,81) (5,10) (4,34) (3,98) (4,00) 13,04,000 11,27 12,03,034 13,34 14,57,009 12,91 13,85,027 (3,60) (4,04) (3,64) (3,18) (4,19) (3,36) (4,17) (3,72) 7,75,001 6,30 6,18,719 7,77 8,34,039 7,41 8,52,001 (2,33) (2,04) (3,15) (2,59) (2,77) (2,19) (2,51) (2,13) 13,75,000 13,15 13,25,220 13,70 15,62,000 15,04 15,15,404 (3,52) (4,00) (2,80) (2,68) (3,87) (4,34) (3,48) (3,41) 3,09 (1,15),000 2,28 (1,17) 2,37 (1,43),803 2,98 (1,20 3,32 (1,12),084 2,50 (1,19) 2,70 (1,15),178 2 lentelė Funkcinių rodiklių pokyčiai ir jų skirtumų statistinis patikimumas pagal lytį grupėse MOTERYS VYRAI Funkcinis rodiklis Tiriamosios (n = 53) delta x, S Kontrolinės (n = 60) delta x, S Meno terapijos įtaka gyvenimo kokybei sergant psichikos liga p Tiriamieji (n = 53) delta x, S Kontroliniai (n = 46) delta x, S FF 1,66 (3,20) 1,22 (3,72) 0,357 2,83 (4,73) 1,37 (4,26) 0,091 AF 0,58 (1,23) 0,02 (0,95) 0,063 0,51 (1,45) 0,46 (0,98) 0,841 AE 0,49 (1,19) 0,03 (1,13) 0,031 0,81 (1,51) 0,00 (0,73) 0,001 SB 0,83 (2,23) 0,40 (2,37) 0,256 0,08(2,12) 0,50(1,47) 0,379 PS 2,40 (4,51) 1,18 (4,00) 0,047 2,11 (4,03) 0,37(3,56) 0,004 E / G 2,09 (3,23) 0,77 (3,27) 0,009 1,23 (3,30) 0,93 (2,76) 0,726 S 0,94 (1,81) 0,12 (2,33) 0,009 0,57 (1,85) 1,11 (2,13) 0,335 BSS 1,72 (3,08) 0,10 (3,40) 0,045 1,92 (3,25) 0,11 (2,05) 0,001 SP 0,68 (0,85) 0,08 (1,32) 0,000 0,34 (1,30) 0,20 (1,09) 0,443 3 lentelė p 59 ISSN

60 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Funkcinių rodiklių pokyčiai ir jų skirtumų statistinis patikimumas neišskiriant lyčių grupių Funkcinis rodiklis Tiriamoji grupė Kontrolinė gpupė (n = 106) (n = 106) p delta x, S delta x, S FF 2,25 (4,06) 1,28 (3,94) 0,049 AF 0,55 (1,34) 0,21 (0,98) 0,219 AE 0,65 (1,36) 0,02 (0,98) 0,000 SB 0,38 (2,21) 0,01 (2,07) 0,169 PS 2,25 (4,06) 0,51 (3,87) 0,001 E / G 1,66 (3,28) 0,84 (3,05) 0,043 S 0,75 (1,83) 0,42 (2,32) 0,168 BSS 1,82 (3,15) 0,10 (2,87) 0,000 SP 0,51 (1,11) 0,13 (1,22) 0,001 Literatūros duomenimis, 2005 m. Didžiojoje Britanijoje buvo atlikta meno terapijos tyrimų apžvalga, kur tiriamieji grupuoti pagal trumpą, vidutinį ir ilgą stebėjimo laikotarpius. Vertinant trumpo laikotarpio duomenis trūko statistinio patikimumo meno terapijos veiksmingumui įrodyti, tačiau ilgą laikotarpį trukęs tyrimas parodė ženklius rezultatus. Mūsų tyrimo stebėjimo laikotarpis vidutiniškai truko apie mėnesį, todėl gauti duomenys neatspindėjo maksimalių laukiamų rezultatų, nors rodė teigiamas tendencijas. Tiriamųjų moterų grupėje rastas statistiškai patikimas skirtumas tarp pirmojo (I) ir antrojo (II) anketavimo visų tirtų funkcinių rodiklių duomenų, kontrolinėje moterų grupėje statistiškai patikimai skyrėsi tik fizinės funkcijos (FF), psichinės sveikatos (PS) ir energingumo / gyvybingumo (E / G) duomenys. Tiriamųjų vyrų grupėje tarp I ir II anketų duomenų statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo tik tarp socialinio bendravimo funkcijos (SB) bei sveikatos pokyčio (SP) rodiklių. Šių rodiklių duomenis tiriamiesiems vyrams galėjo lemti jų šeiminė padėtis (dominavo neturintieji sutuoktinių) ir susirgimo eiga (ilgesnė trukmė, dažnesni paūmėjimai, didesnis stacionarizavimo skaičius nei tirtų moterų). Kontrolinėje vyrų grupėje tarp I ir II anketavimo duomenų nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp fizinės funkcijos (FF), veiklos apribojimo dėl fizinės funkcijos (AF), socialinio bendravimo (SB), energingumo / gyvybingumo (E / G) bei skausmo (S) funkcinių rodiklių (1 lentelė). Lyginant tiriamosios ir kontrolinės grupės funkcinių rodiklių pokyčius (delta) nustatytas patikimas veiklos apribojimo dėl emocinės būklės (AE), psichinės svei- 60 Rūta Marija Purvinaitė, Rugilė Bružaitė

61 menų terapija katos (PS) ir bendrojo sveikatos suvokimo (BSS) funkcinių rodiklių skirtumas. Moterų grupėje be šių išvardytų funkcinių rodiklių, statistiškai patikimai skyrėsi ir energingumo / gyvybingumo (E / G), skausmo (S) bei sveikatos pasikeitimo (SP) pokyčiai (2 lentelė). Vertinant duomenis bendrai, neišskiriant grupių pagal lytį, tarp tiriamosios ir kontrolinės grupių nustatytas statistiškai patikimas fizinės funkcijos (FF), veiklos apribojimo dėl emocinės būklės (AE), psichikos sveikatos (PS), energingumo / gyvybingumo (E / G), bendro sveikatos suvokimo (BSS) ir sveikatos pokyčio (SP) funkcinių rodiklių skirtumas (3 lentelė). Gerėjant psichikos sveikatos rodikliui (PS), statistiškai patikimai didėja paciento energingumas / gyvybingumas (E / G), bendras sveikatos suvokimas (BSS), rodantis gerėjantį paciento subjektyvų bendrą savijautos vertinimą, ir sveikatos pokytis (SP), rodantis teigiamą paciento požiūrį į savo savijautos pokytį. Vertinant funkcinių rodiklių pokyčius gautos statistiškai patikimos koreliacijos: mažėjant veiklos apribojimui dėl emocinės būklės (AE), gerėja ir bendras sveikatos suvokimas (BSS), rodantis, kad pacientas subjektyviai jaučia bendrą sveikatos pagerėjimą. Taip pat gerėjant šiam rodikliui, mažėja veiklos apribojimas dėl fizinės būklės (didėja AF rodiklis) pacientas tampa aktyvesnis, veiklesnis. Socialinio bendravimo funkcijos (SB) gerėjimas susijęs su fizine (FF) bei psichine sveikata (PS). Socialinės funkcijos rodiklis gerėja mažiau varginant skausmui (S), didėjant energingumui / gyvybingumui (E / G) ir esant geresniam bendram sveikatos suvokimui (BSS). Išvados Dėl kompleksinio gydymo pagerėjo visos tirtos pacientų diagnozių grupių funkcijos. Funkcinių pokyčių koreliacijos parodė, kad mažėjant veiklos apribojimui dėl emocinės būklės pacientas subjektyviai jaučia bendrą sveikatos pagerėjimą, gerėja jo fizinė savijauta, gyvenimo kokybė. Funkciniai rodikliai fizinė funkcija (FF), veiklos apribojimas dėl emocinės būklės (AE), psichikos sveikata (PS), energingumas / gyvybingumas (E / G), bendras sveikatos suvokimas (BSS), sveikatos pokytis (SP) statistiškai patikimai pagerėjo taikant kompleksinį gydymą. Funkcinių pokyčių koreliacijos parodė, kad mažėjant veiklos apribojimui dėl emocinės būklės, pacientas subjektyviai jaučia bendrą sveikatos pagerėjimą, gerėja jo fizinė savijauta, gyvenimo kokybė. Meno terapijos įtaka gyvenimo kokybei sergant psichikos liga 61 ISSN

62 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Net trumpalaikis meno terapijos kursas parodė teigiamus poslinkius, tačiau maksimalūs rezultatai priklauso nuo ilgalaikės taikymo trukmės. Manome, kad būtų tikslinga plėtoti meno terapiją, nes šis metodas įteikia raktą, kuriuo pacientas sugebėtų atsirakinti duris į savo neišsemiamų žmogiškųjų galimybių pasaulį, sumažintų socialinę atskirtį (Pūras, 2004). Sustiprintų bendruomenės psichologinį atsparumą ir išvaduotų tiek psichikos negalios paliestus žmones, tiek ir visą psichikos sveikatos priežiūros sritį iš ilgametės izoliacijos, stigmos ir prietarų nelaisvės. Kol psichikos sveikatos sistema nėra pajėgi pašalinti žmogiškosios nevilties priežasčių, nereikėtų priešintis metodams, kuriais žmogų bandoma išlaisvinti iš nevilties gniaužtų. Meno terapija nukreipia paciento kentėjimus ir psichoemocinius išgyvenimus į saviraišką, stimuliuojančią jo kūrybines galimybes ir sugebėjimus. Rašytojo, filosofo Antonino Artaudo žodžiais tariant, žmonės tapė, rašė, drožė vien dėl to, kad iš pragaro galėtų ištrūkti. Literatūra Champion M. La schizophrénie. Le trouble de l association, de la personnalité // Schizophrenie. 2000, t. 18 (2), p Davidonienė O. Seime patvirtinta psichikos sveikatos strategija // Nervų ir psichikos ligos. 2007, Nr. 3 (27), p. 2. Grube M. Tolerance of ambiduity, art therapy and psychiatric illness // Psychiatrische Praxis. 2002, t. 29 (8) p Juodraitis A. Asmenybės adaptacija: kintamųjų sąveika. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2004, p. 24. Odell-Miller H., Hughes P., Westcott M. An investigation into the effectiveness of the arts therapies for adults with continuing mental health problems // Psychotherapy Research. 2006, t. 16 p. 39. Pūras D. Lietuvos psichikos sveikatos politika ir paslaugų plėtros strategija: kai kurie sistemos vertinimo rezultatai // Psichiatrijos žinios. 2003, t. 25/26, p Rodriguez J., Troll G. L art-thérapie; Pratiques, techniques et concepts. France: Ellébore, 2001, p. 95. Rosen A. Return from the vanishing point: a clinician s perspective on art and mental illness, and particularly schizophrenia // Epidemiol Psichiatr Soc. 2007, t. 2., p Rūta Marija Purvinaitė, Rugilė Bružaitė

63 menų terapija Rossler W., Salize H. J., van Os J., Riecher-Rossler A. Burden of schizophrenia and other psychotic disorders // Psychotherapy Research. 2005, t. 14, p Rubin J. A. Approaches to art therapy: theory and technique. USA: Brunner- Routledge, 2001, p Ruddy R., Milnes D. Art therapy for schizophrenia or schizophrenia like illnesses. Cochrane Database of Systematic Reviews, Issue 4, CD Sharma T., Sheringham, J. Brain imaging: New Applications in Schizophrenia // The institute magazine. 2001, 3, p Schiltz L. L être-pour-soi et l être-pour-autrui. Applications à la recherche en art thérapie // Revue française de Psychiatrie et de psychologie médicale. X, 94, p Sučylaitė J. Poetikos terapija psichomatiniams sutrikimams koreguoti // Nervų ir psichikos ligos. 2006, t. 4 (24), p Survilaitė D. Genialumas, liga ir meno terapija // Psichologija tau. 2002, 11 12, Nr. 6, p. 17. Survilaitė D. Pacientų kūryba menas, meno terapija ar jų profanacija? // Psichiatrijos žinios. 2006, t. 41, p. 26. The WHO World Health Report. Mental health: new understanding, new hope. World Health Organization, Geneva, Switzerland, 2001, p TA DOC+PDF+V0//LT Rūta Marija Purvinaitė Kauno medicinos universiteto Filosofijos ir socialinių mokslų katedros lektorė; mokslinių interesų sritis meno terapija psichiatrijoje; adresas: Kęstučio g. 27 a -7, LT Kaunas, Lietuva; el. paštas rutamarija.purvinaite@gmail.com Rugilė Bružaitė Kauno apskrities priklausomybės ligų centro gydytoja psichiatrė; mokslinių interesų sritis meno terapija psichiatrijoje; adresas: Seinų g. 30-2, LT Kaunas, Lietuva; el. paštas r.bruzaite@gmail.com Meno terapijos įtaka gyvenimo kokybei sergant psichikos liga 63 ISSN

64 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Jūratė Sučylaitė Psichiškai neįgalių asmenų savivokos ugdymas, taikant poetikos terapiją Anotacija. Straipsnyje analizuojamas psichiškai neįgalių asmenų ugdymas, taikant poetikos terapiją. Aprašomi būdingiausi ugdomosios veiklos metodai, teoriniu požiūriu analizuojama ugdymo patirtis. Esminiai žodžiai: psichagogika, poetikos terapija, savivoka. Įvadas A. Kronfeldas (1927) pasiūlė psichagogikos terminą, reiškiantį psichiatrijos ir pedagogikos sandūroje besiplėtojančią mokslo discipliną, tiriančią psichikos sutrikimų įveikimo metodus pedagoginėmis priemonėmis. Psichagogikoje laikomasi požiūrio, kad psichologiniai sunkumai ir negalavimai kyla, kai tikrovė nepalanki ir stengiamasi nuo jos pabėgti. Svarbiausias ugdytojo uždavinys: padėti psichikos sutrikimais sergančiam asmeniui susivokti tikrovėje, pozityviai prie jos prisitaikyti. Psichagoginio ugdymo praktika skatina stipriau pajausti savo vertę ir atsakomybę už save bei savo santykius su kitais žmonėmis, aplinka (Jovaiša, 2007). D. Golemanas (2001) savivoką apibrėžia kaip emocinio intelekto sudedamąją dalį. Asmuo, kuris nepajėgia pažinti savo jausmų jų reiškimosi metu, tampa nuo jų priklausomas. Gebėjimas reguliuoti savo jausmus priklauso nuo savivokos. Ugdyti savivoką tai ugdyti sugebėjimą pajausti, identifikuoti ir suvaldyti jausmus, taip pat kurti vidinę darną, sveiką sąžinę (savimonę) (Vaičekauskaitė, 2005). Empiriniai duomenys patvirtina, kad psichiškai neįgalaus žmogaus gebėjimų pažinti savo jausmus jų raiškos metu ugdymas yra neatsiejamas nuo asmens laisvinimosi iš neigiamų, gerai nesuvoktų jausmų ir patyrimų. Šizofrenijos pasekmė kognityvinių funkcijų sutrikimai, labai sutrikdantys sergančiojo būklę ir jo funkcionavimą visuomenėje (Green, 1996). Nors kognityvinės funkcijos sergant šizofrenija yra trikdomos, pažymėtina, kad šios ligos atveju intelektas ilgą laiką ryškiau nenukenčia, labiau nukenčia jo pritaikymas, sprendžiant teorines ir praktines problemas, nes išnyksta sugebėjimas pasinaudoti turėtais įgūdžiais (Dembinskas, Goštautaitė-Midtun, 2003). J. Bobonas (1970), H. Ey as (1970) (cit. pgl. Dembinską, 2003), pabrėžia sergančiųjų šizofrenija psichikos procesų disociacijos reikšmę: nebėra atitikimo tarp jausmų, valios ir intelekto sferų, ryšys 64 Jūratė Sučylaitė

65 menų terapija su aplinka tampa nenatūralus, iškreiptas arba visai išnyksta. Kyla sunkumų jaučiant ribas tarp savojo Aš ir aplinkinio pasaulio. Kognityvinės teorijos šalininkai gebėjimą reguliuoti savo elgesį sieja su metapažinimu. W. Whitmanas (1982) (cit. pgl. D. P. Hallahaną ir kt., 2003), atkreipdamas dėmesį į kalbą, teigia, kad asmenys, kurių kalbos įgūdžiai prasti, negali tinkamai pasinaudoti savireguliacijos būdais. H. Tamura (1999) atkreipia dėmesį į tai, kad šizofrenija sergantys, psichiškai neįgalūs asmenys nepakankamai pažįsta realų pasaulį, o realybės pažinimo stoka yra susijusi su kalbos kognityvinės funkcijos sutrikimu: sergantieji sunkiai suvokia žodžio reikšmę kontekste, jiems trūksta žodžių vidinio pasaulio visumai išreikšti, dėl to blogėja komunikacija. Kyla sunkumų iškoduojant simbolius ir juos vartojant reikšmėms užkoduoti. H. Tamura pastebėjo teigiamą mokymosi suprasti metaforas reikšmę ir mėginimų jas naudoti išgyvenimams reikšti naudą. Jis pastebėjo, kad poetinė kalba leidžia atrasti ryšį tarp simbolio, jo prasmės ir realybės, aprėpiant visas simbolio centrines ir ribines prasmes, ir atkurti šizofrenijos sutrikdytas kalbos simbolines kognityvines funkcijas. Ugdomoji poetikos terapija tai socialinė intervencija, interaktyvus procesas, kuriame sąveikauja grožinė literatūra, profesionalus ugdytojas terapeutas ir jo ugdytinis ar ugdytiniai, siekiama atrasti naujus požiūrius į gyvenimą ir padėti individui vystytis emocijų, pažinimo ir socialiniuose lygiuose bei ugdytis savivoką ir asmeninę poziciją. Esminis dėmesys nukreiptas į individą, jo patiriamus išgyvenimus kūrybos procese, tų išgyvenimų tyrimą, naujas įžvalgas (Hynes, 1994). R. W. Bjorklundas (1999) pažymi, kad pastaruoju metu yra daug mokslinių darbų, dokumentuojančių galimybių suteikimą psichikos sutrikimais sergantiems asmenims funkcionuoti visuomenėje (Frese, Walker-Dawis, 1977; Everett, 1994; McLean, 1995; Bjorklund, Pippard, 1999; (cit. pgl. R. W. Bjorklundą, 1999), bet psichiatrijos ligoninėse gydomi žmonės yra labai stigmatizuoti ir palikti visuomenės nuošalėje. Esama nedaug studijų (Miller, 1978; Carty, 1988; Houlding, Holland, 1988; Schnekenburger, 1995 (cit. pgl. R. W. Bjorklundą, 1999), analizuojančių poetikos terapijos grupių poveikį psichiškai neįgaliems asmenims, kurių psichikos sutrikimai rezistentiški gydymui. R. W. Bjorklundas (1999) tyrė psichiškai neįgalius žmones, dalyvavusius poetikos terapijos programoje. Dalyvauti programoje buvo keliamos sąlygos: 1) psichiškai neįgalus žmogus ne mažiau kaip dvi savaites iki programos turėjo sugebėti kontroliuoti savo veiksmus; 2) per paskutinįjį mėnesį iki programos jo elgesys turėjęs būti nedestruktyvus; 3) dvi savaites savarankiškai gerti paskirtus medikamentus. Siekiant Psichiškai neįgalių asmenų savivokos ugdymas, taikant poetikos terapiją 65 ISSN

66 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) pagerinti šių žmonių saviraišką, leista jiems susibendrauti terapijos grupelėje ir taip šalinti neigiamą stigmos poveikį. Tyrimas atskleidė, kad pasitelkę poeziją žmonės galėjo geriau išreikšti savo jausmus ir patenkinti norą gyventi taip, kaip visi atskleidė neigiamą stereotipą apie pasveikimą: Gydytojai neturi galių mus išg ydyti, Mūsų diagnozę patvirtino daug specialistų. Mes chroniški, neišg ydomi. Grupėje buvo išsakyta daug slepiamų jausmų, grupės procesas pasižymėjo veiksmingumu. Jausmo patvirtinimas saugioje aplinkoje ir sinergiškai veikianti interakcija negali būti atkartota jokioje kitoje tradicinės terapijos grupėje, tai vienintelis langas izoliuotiems asmenims į individualų pasaulį socialiniame kontekste (Bjorklund, 1999). A. E. Berginas ir S. L. Garfieldas (1994, p. 821), sumuodami iškiliųjų mokslininkų indėlį į psichoterapijos ir elgesio keitimo studijas, teigia, kad esame eklektikos ir empirizmo amžiuje, eroje be teorijos ir identifikuoja tris tradicinius požiūrius, besiremiančius: 1) socialinio išmokimo teorija, 2) humanistine fenomenologine perspektyva ir 3) socialine psichologija, išskirtinai dėmesinga ritualams ir katarsiui. Jiems antrina N. Mazza (1999), tas pačias tendencijas įžvelgdamas poezijos terapijos tyrimų situacijoje. Mokslininkas pažymi, kad yra atskiros psichologinio edukacinio poveikio technikos, leidžiančios pasiekti gerų psichoterapijos rezultatų, pavyzdžiui, pažintinė biblioterapija depresiškiems seniems suaugusiesiems (Landrevelle, Bissonnette, 1997) arba emocinio ekspresyvaus rašymo metodas, pagerinantis žmonių, patyrusių traumą, sveikatą, bet metodai veiksmingi atskirai, nederinant jų tarpusavyje. Trūksta empirinių atvejų, įrodančių, kaip technikos gali būti derinamos ar integruojamos į sistemą (Mazza, 1999). Šio straipsnio tikslas pristatyti asmeninę poetikos terapijos, taikomos psichiškai neįgalių asmenų savivokai ugdyti, patirtį. Tyrimo problema. Psichiškai neįgalaus asmens individualios patirties elementų atskleidimo reikšmė dvasinio universalumo potyriams poetinio ugdymo procese ir metaforiniam pažinimui ugdyti. Neigiamų išgyvenimų transformavimas poetinio ugdymo procese ir jo poveikis į savivoką, Aš efektyvumą. Tyrimo metodologija. Pasirinkta kokybinio tyrimo metodologija, konstruktyvistinė socialinės tikrovės pažinimą aiškinanti paradigma. Duomenų rinkimo metodas fenomenologinis stebėjimas. Metodai: aprašomasis, teorinė ugdymo patirties analizė. Rezultatai ir jų aptarimas Psichiškai neįgalūs asmenys, su kuriais dirbame, serga šizofrenijos liga, po psichozės epizodo jie yra varginami depresijos, kuriai būdinga pesimistinė ateities pers- 66 Jūratė Sučylaitė

67 menų terapija pektyva, savęs apkaltinimo, menkavertiškumo idėjos, bloga nuotaika, nesugebėjimas atkreipti dėmesio į gamtos vaizdus, buities detales, taip pat neišraiškinga mimika, tyli, intonacijų stokojanti kalba, užsisklendimas. Pradedant savivokos ugdymo programos ciklą, pastebėta, kad psichiškai neįgalūs asmenys nelinkę vienas su kitu bendrauti, po įžanginių žodžių dažnai kategoriškai pareikšdavo: Kai buvau jauna, mėgau poeziją, rašiau eilėraščius ; Kai sveika buvau, man viskas buvo įdomu, o dabar niekas nebeįdomu ; Mes vaistus geriam, galva blogai dirba. Pastebėta, kad žmonės stengiasi sudaryti įspūdį, kad mūsų laukia bendradarbiavimo nesėkmė. Eilėraščius, laikydamasi izoprincipo reikalavimo (Leedy, 1969; Luber, 1976; cit pgl. N. Mazzą, 1999), parinkdavau tokius, kad jų kuriama nuotaika būtų panaši į ugdomo kliento nuotaiką, bet rodytų kryptį iš vidinės tamsos į prašviesėjimą. Dažniausiai naudojau V. Mykolaičio-Putino eilėraščius. Klientų buvo klausiama, kokią nuotaiką sukėlė eilėraštis, kokius prisiminimus sužadino. Verbalinis dialogas kartais nesimegzdavo, tada prašydavau grupelės dalyvius perskaityti kažkurią eilutę iš eilėraščio. Kai moteris perskaitė nykųjį vidurnaktį, paklausiau, kada jos gyvenime buvo nykus vidurnaktis, kas tada atsitiko. Moteris prakalbo apie mamos ligą, jos pačios atleidimą iš darbo, gresiantį skurdą. Justino Marcinkevičiaus Kas girdi tylintį ypač dėkingas, kai reikia prakalbinti užsisklendusį, nusivylusį, gyvenimo prasmės nebeįžvelgiantį asmenį. Pirmasis teksto perskaitymas vienai ar kitai psichiškai neįgalių žmonių grupei ne kartą sukėlė išgąstingą suklusimą, net priešiškumą. Jiems reikėjo rakto į eilėraštį, paaiškinti, kaip galima jį suprasti, tiksliau, sudaryti galimybę neišsigąsti atgyjančių sunkių prisiminimų, išdrįsti apie juos kalbėti. Perskaičiau: Ak, tu galvoji manimi, // tamsoj paskendęs epušyne. // Girdžiu, kaip tavimi aš virpu (Justinas Marcinkevičius). Prisipažinau, jog vieną kartą skaudžiai išgyvenau, kad labai daug dirbu, o mano mokymosi rezultatai labai vidutiniai, neleidžiantys tikėti, kad įstengsiu būti ypač gera gydytoja. Jaučiau apmaudą, kaltę, skausmas atrodė nebeišlaikomas ir tada, pažvelgusi pro autobuso langą, pamačiau mišką. Žiūrėjau į greitai bėgančią, į lietingo rudens dangų keliančią tamsiai žalią juostą ir pajaučiau, kad miškas paėmė dalį mano skausmo. Man palengvėjo. Klausiau, o gal ir jiems taip buvo? Gal kažkurią valandą ir jų skausmui buvo per ankšta krūtinėje ir jis užliejo kambarį, gatvę, mišką? Išgirdę mano interpretaciją, ugdytiniai dažnai prakalbėdavo apie labai sunkius gyvenimo periodus, rengimąsi savižudybei ir mėginimą nusižudyti. Jei ugdytinis neatsiliepė, nesiryžo pakartoti nė vieno žodžio iš eilėraščio, į vieną ar kitą žodį jis reagavo išraiškinga kūno kalba: veido spalva, kvėpavimo ritmo pasikeitimu, ašaromis Psichiškai neįgalių asmenų savivokos ugdymas, taikant poetikos terapiją 67 ISSN

68 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) akyse. Tą labiausiai veikiantį poeto žodį, į kurį atsiliepiama kūno kalba, atpažindavau, jį pakartodavau keliuose paprastuose sakiniuose. Ugdytinė ištarė: tyli. Klausiau, kas tyli, leisdama suprasti, kad labai laukiu atsakymo. Nesulaukusi nė vieno ugdytinio sakinio, juos kūriau pati: Artimas žmogus pakelia ragelį, bet neatsiliepia, tyli, Tyli baramas vaikas, Mama tyli, Ją skausmas dusina, o ji tyli ilgas kelias į žodį, O ką reiškia Jūsų žodis tyli? Verbalinis dialogas tąkart neužsimezgė, o neverbalinis labai sustiprėjo. Nors ir neišgirdau ugdytinės žodžio, santykį su ja stipriai pajaučiau, o to užteko manajai ugdančios terapeutės poetinei improvizacijai, kurią galima interpretuoti kaip kolektyvinę poetinę kompoziciją, nes joje pavartojamos visų ugdytinių mintys ir susitikimas su neprakalbančios ugdytinės žodžio ieškančia tyla. Per kiekvieną psichiškai neįgalių asmenų savivokos ugdymo valandą, pirmą kartą perskaičiusi poetinę improvizaciją, pastebėdavau grupės bendravime įvykstantį lūžį, atsirandančią motyvaciją dalyvis vidiniais išgyvenimais. Improvizacijos kūrimui ypač tinka liaudies dainų poetika: psichologinis paralelizmas, fragmentinis vaizdo siaurinimas. Kelio, medžio archetipai ypač patogūs, kai reikia apibendrinti ir jungti į visumą ugdytinių pasisakymus. Tikslinga nepamiršti Norberto Vėliaus išanalizuotos senosios baltų pasaulėžiūros struktūros, jos priešpriešų: uždara atvira, žemai aukštai, jauna sena. Depresijos būsenai reikšti daug kartų pasiteisino šios metaforos: buvimas uždarame kambaryje, ilgas nesibaigiantis vakaras, nudžiūvusi medžio šaka. Iškentėta patirtis, skaudžios suvokimo, kaip gyventi, valandos gali būti reiškiamos šaknų ar žiemkenčio metafora, medžio viršūnė tai svajonė, o atvirumas yra pavasario pradžia, taigi virsmas, išsilaisvinimas. Poetikos terapijoje, arba terapinėje poetikoje, turi būti aiškus judesys: stiebimasis į viršų ar judėjimas į tolį, metaforos apibendrina patirtį, kuriai nelengva rasti žodį ir brėžia troškimų kontūrus. Po teksto, išreiškiančio visų patirtį, užsimezga dvasinis dialogas, ugdytiniai yra motyvuojami ateiti į kitas ugdomąsias valandas, įgyja drąsos kitą kartą aktyviau dalyvauti atvirame pokalbyje ir reflektuoti asmeniškos patirties turinio, asmeninių įvykių priežasčių, sprendimų pasirinkimo temomis. Empiriniai stebėjimai liudija, kad jausmų raiškos skurdumas yra viena iš priežasčių, komplikuojanti psichiškai neįgalių asmenų bendravimą tarpusavyje ir su sveikąja visuomene, blokuoja kognityvines funkcijas. Poezija yra tai, kas žadina pojūčius, jausmus, mintis, bet būna atvejų, kai ugdytinis prisipažįsta, kad jis negirdėjo skaitomo eilėraščio, arba paklaustas, kokią nuotaiką jam sukėlė poezijos skaitymas, sako: Nežinau. Tai siejama su sumažėjusiomis galimybėmis koncentruoti dėmesį, atsiribojimu nuo aplinkos, o dirbant su neįgaliaisiais, šizofrenija sergančiais asmenimis, dažnai susiduriama su negebėjimu suvokti net lengviausiai iškoduojamų kultūros simbolių. 68 Jūratė Sučylaitė

69 menų terapija Mokydamiesi suvokti V. Mykolaičio-Putino Saulę, piešėme saulės kontūrus ir į juos rašėme patirto gerumo dienas: Mama mane mylėjo, Buvo ramu pušyne prie jūros, Mane palaiko šis poezijos skaitymo ratas. Sunkiau sekėsi įrašyti, ko norėčiau: Norėčiau, kad artimieji nesirgtų, Kad sveikata nepablogėtų. Piešėme šešėlius ir į jų kontūrus rašėme, kokių vargų, rūpesčių norėtume neturėti, bet turime. Nuplėšėme puslapius su šešėliais, padėjome toliau, kalbėjomės apie gerą savijautą matant ir girdint vienam kitą. Vėliau atsistojome, paėjome lango link, užsimerkėme ir įsivaizdavome paliečiančius begalinės šviesos spindulius, paskui vėl susėdome ant savo kėdžių. Vėl perskaičiau V. Mykolaičio-Putino Saulę. Vienas ugdytinis iš karto pasakė: Kai aš rankoje laikau nupieštą saulę ir žiūriu į savo parašytus žodžius, aš suprantu skaitomą eilėraštį. Jis labai gražus, dvasinis. Mokymasis savo patirtį susieti su senaisiais simboliais archetipais visada veikia labai raminamai ir suartina su skaitomu eilėraščiu, padeda atrasti savojo ir poeto pasaulėvaizdžių sąlytį, o tai jau išsiveržimas iš skurdžių jausmų ir minčių stereotipo, atsivėrimas naujumui. Kai metafora tampa išjausta, atsiranda daug temų diskusijai, pavyzdžiui, V. Mykolaičio-Putino Saulė paskatino poreikį ieškoti atsakymų į šiuos klausimus: 1. Kodėl žmogus išeina į neramią savo būtį, kai tuo metu namuose jam neblogai? 2. Aš turbūt teisingai supratau, pagalvojusi, kad visada yra išėjimo galimybė? Jei man šiandien neblogai čia, gal dar gali būti geriau? Dabar aš galvoju, kad nereikia norėti savęs perlaužti. Aš kaltinau save po kiekvieno ligos paūmėjimo. O gal reikia susitaikyti su liga, lankytis čia ir daryti viską, kad man būtų gerai, g yventi su liga, jei ji man duota? Ar aš teisingai galvoju? Pirmasis klausimas per daug nenutolęs nuo eilėraščio, o antrasis klausimas, tiksliau pasvarstymai, kreipia į konkrečią ugdytinio situaciją, išreiškia egzistencijos žinių poreikį. Psichiškai neįgaliems žmonėms kyla daug sunkumų pasakojant apie savo patyrimus, tiek gerus, tiek blogus. Yra stiprus polinkis kalbėti abstrakčiais žodžiais, reiškiančias neabejotinas tiesas, bet neįsisąmonintas, netapusias patirtimi. Paklaustas, kokių permainų norėtų ateityje, ugdytinis atsakė: Reikalingas tikėjimas. Paklaustas, ar jis nori stipriau jausti už jį didesnę, globojančią dvasinę jėgą, jis atsakė: Aš nežinau. Paklaustas, kokios gerumo, džiaugsmo akimirkos įstrigo į jo atmintį, žmogus pasakė: Nežinau. Domintis, ar jis sutiko gerų, mylinčių žmonių, ar bent vienas žmogus jį mylėjo, vaikinas teigė: Dievas. Jis nieko negalėjo pasakyti, kaip patiria Dievo meilę. Patirtis daug sykių įtikino, kad žadinant ugdytinio pojūčius, galima atgaivinti jo prisiminimus, patvirtinti ugdytinio praeities Aš veiksmingumą ir dabarties Aš veiksmingumą. Dabarties Aš veiksmingumą psichiškai neįgalūs ugdytiniai paprastai sieja su jų gebėjimu protingai mąstyti, pasakyti, kaip jie jaučiasi, su teise kažką pasakyti, kažko nepasakyti. Psichiškai neįgalių asmenų savivokos ugdymas, taikant poetikos terapiją 69 ISSN

70 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Skaitėme B. Liniauskienės Rašyk atminty : Tų didžiųjų klevų jau seniai nebėra, // Tai kas atminimui man liko. Klausiau, ar išlikusios visos vaikystėje mielos buvusios vietos? Ar tebėra senieji mūsų namai, kokios vietos mums buvo brangios? Sužinojau, kad nebėra dovanas nešančio dėdės, sodybos nebėra. Šiuos skurdžius prisiminimus nesunku paversti vaizdu, kreipiant dėmesį į pojūčius. Kūrybiško rašymo užduoties pavyzdys: Įsivaizduok, kad pamatai ateinantį dėdę. Ar jis ateina gatve, ar eina per sodą. Ką matai, žiūrėdamas į ateinantį dėdę? Ką girdi jam ateinant? Tėvų balsus, mašinų riaumojimą už lango, muziką, paukščių balsus? Ar matai dėdę per langą, ar tu lauke? Kuo kvepia diena ateinant dėdei? Gal burnoje jauti kažkokį skonį? Ką pasakysi dėdei? Šios užduoties esmė patiriamų pojūčių išreiškimas žodžiu, vaizdinio mąstymo skatinimas, savęs pajautimo stimuliavimas. Praktika daug kartu patvirtino, kad tokios užduotys leidžia išsiveržti iš skurdaus kalbėjimo, pripildyto individualybės neišreiškiančių žodžių: nežinau, nepagalvojau, reikia tikėti Dievą. Kai ugdytinio prašydavau pasakoti (rašyti) apie konkrečią laimingą gyvenimo valandą, ne kartą susidūriau su išsisukinėjimu: Daug kartų buvo gera ; Yra daug vietų, kuriose žmogui gerai. Dažnai aiškinau, kad gali būti gera ir Palangoje, ir Druskininkuose, ir kaime, bet tą pačią akimirką būti visur negalime. Siūlydavau pasidalyti mintimis apie laimingą akimirką vienoje vietoje, o paskui mintimis persikelti į kitą. Moteris, kalbėdama apie laimingą gyvenimą mamos namuose, rašė, kad po langu mato pražydusias tulpes, narcizus, girdi nuo didžiulių varveklių krentančius lašus. Išsiaiškinome, kad ji gerai jautėsi sužydus tulpėms ir krentant varveklių lašams, bet ji pasakoja apie išgyvenimus, patirtus skirtingu metu. Mąstymo kryptingumo ugdymas padeda asmenybei rūšiuoti patyrimus, juos klasifikuoti, jungti į visumą, tai susiję su pasąmonės turinio pertvarkymu, asmenybės integralumo didėjimu, savivokos stiprėjimu. Patyrimas daug kartų parodė, kad psichiškai neįgalūs asmenys (ir ne tik jie!) susijaudinę nebepastebi konkrečių aplinkos detalių. Depresijos varginami asmenys dažnai prisipažindavo, kad jau daug metų nematė dangaus, nepakėlė akių aukštyn, daug kartų deklaravo: Kai buvau sveika, viskas džiugino, viską matydavau. Dalis ugdytinių, prisiskaitę populiarios psichologinės literatūros, daug kartų aiškino, jog reikia pradėti gyvenimą iš naujo, atversti naują, švarų gyvenimo puslapį ir į jį įrašyti tik sėkmingą gyvenimą programuojančias mintis, bet jiems buvo per sunku vadovautis savo skelbiama tiesa, atmerktomis akimis žiūrint į realią savo gyvenimo situaciją. Poezija leidžia atrasti dvasinį universalumą konkrečioje vietoje (ligoninėje, namuose ir t. t.), konkrečiu laiku (susirgus nepagydoma liga, tapus apgaulės auka ir t. t.). Kai ugdytinis prakalbėdavo apie labai skaudžius patyrimus, kalbėdavo lūžinėjančiu balsu, o akyse pasirodydavo ašaros, tai būdavo ženklas man, kad reikia susti- 70 Jūratė Sučylaitė

71 menų terapija printi kalbančiojo ego galias. Šiam tikslui puikiai tikdavo užduotys, sustiprinančios kalbančiojo ryšį su žeme. Kai tu kalbi apie sužinojimą, kad susirgai psichikos liga, kokį įsivaizduoji kelią po savo kojomis: lygų ar duobėtą Kaip atrodo kelias? Ar tai miesto šaligatvis, ar kelias eina laukais, gal tai takas per mišką? Aplinkos vaizdo įvardijimas yra simbolis, mažinantis įtampą. Be to, vaizdas neleidžia pasauliui nugrimzti į tamsą, primena jo buvimą, skatina telkti egzistencijos galias, o ne jaustis auka, gailint pačiam savęs ar kaltinant kitus. Dabar, kai prisimeni patėvį ir tai, ko nelinkėtum niekam patirti, koks vaizdas, atsiveriantis prieš akis, išreiškia tavo nuotaiką? Ką matai prieš save: mūsų grupę, kalnus, jūrą? Koks oras atitinka tavo dabartinę nuotaiką? Kokie garsai skamba? Patirtis daug kartų parodė, kad susijaudinę žmonės nenoriai įsitraukia į siūlomą žaidimą, kartais pykdami pradeda atlikti užduotis. Dažnai būdavo nenuoseklumų: Takelis per mišką, saulutė šviečia, šilta, o toliau šaltas oras, lyja, žvarbu. Aiškinomės, kad vienu metu negali šviesti saulutė ir varginti šaltas oras, lyti. Prašiau išsirinkti vieną vaizdą ar paaiškinti, kaip tas žvarbus lietus prasidėjo šiltą dieną. Atlikus užduotis, tolesnės diskusijos metu ugdytiniai tvirtindavo, kad jaučiasi nusiraminę, turintys daugiau vilties, kartais klausdavo: Ką jūs padarote, kad mūsų protuose kažkas pasisuka į gerą pusę? Asmeninės ugdymo patirties interpretacija teoriniu požiūriu A. Banduros (2000) socialinio išmokimo teorija esminį dėmesį kreipia į Aš veiksmingumą ir jo suvokimą ugdomajame procese. Per poetikos terapijos valandas sudaromos prielaidos įsisąmonintos patirties, kuriai būdingi pirmiausia neigiami paskatinimai, transformavimui, taip pat asmeniui sudaroma galimybė prisiminti kitokią patirtį tą, kuriai būdingi teigiami paskatinimai. Keičiasi ugdytinio Aš veiksmingumo jautimas ir jo suvokimas. Fenomenologiškai patvirtintas socialinio išsivystymo ir intelektualumo ryšis psichiškai neįgalūs asmenys, lankydami programą, tapo labiau socializuoti, atsirado pažintiniai poreikiai ir gebėjimas juos patenkinti. Atradome ryšį, kad Aš veiksmingumo suvokimo stiprėjimas yra susijęs su socialiniu išsivystymu ir intelektualumu. Pastebėjome, kad stiprėjant Aš veiksmingumui ir jo suvokimui, atsirado noras ko nors mokytis, gebėjimas išgyvenimus reikšti kalba ir poreikis bendrauti. Psichiškai neįgaliems žmonėms būdingi kalbos kognityvinės funkcijos sutrikimai, jiems trūksta sugebėjimų iškoduoti paprastus simbolius ir žodžiais išreikšti sudėtingą vidinio pasaulio visumą. Ugdant metaforų suvokimą, atkuriamos kalbos kognityvinės funkcijos ir realybės suvokimas. Tvirtinama H. Tamura os (1999) koncepcija. Psichiškai neįgalių asmenų savivokos ugdymas, taikant poetikos terapiją 71 ISSN

72 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Archetipinių simbolių ir ugdytinių patirties jungtis, atrandama ugdytojo poetinėje improvizacijoje ar atliekant kūrybiško mąstymo reikalaujančias užduotis, mažina psichiškai neįgalių žmonių įtampą ir didina jų komunikacinius gebėjimus. Patvirtinama C. G. Jungo (1999) archetipų teorija. Archetipinius simbolius primenančių kontūrų naudojimas egzistencinės patirties faktams įrašyti leidžia ugdytiniui suvokti metaforą ir rasti individualios patirties sąlytį su archetipiniu vaizdiniu. Metodą galima aiškinti ne tik archetipų teorija, bet ir geštaltiniu požiūriu, teigiančiu, jog žmogaus veiklai būdingas polinkis jungti į visumą suvokimą, buvimo prasmę, patyrimą, o patyrimas, struktūruojamas pagal geros formos, aiškių kontūrų, uždarumo, pusiausvyros, proporcijos dėsnius, reiškia geštaltų formavimąsi. Žmogus, turintis daug neuždarytų geštaltų, jaučiasi sutrikęs, sugniuždytas, įsitempęs (F. Perlsas, cit. pgl. V. Lepeškienę, 2007). Pojūčių aktyvinimas gali sukelti spontaninę jausmų, prisiminimų raišką ir suaktyvinti kitus ekspresyviosios terapijos kontinuumą (ETU) sudarančios lygius: kinestetinį-sensorinį, suvokimo-afektų, kognityvinį-simbolinį. ETU modelio sudarymas grindžiamas smegenų funkcionavimo ypatybėmis (Lusebrink, 2004; Hentinen, 2008). Empirinis stebėjimas liudija, kad pojūčių stimuliavimas yra ypač svarbus, siekiant padėti žmogui atskleisti savo autentišką patirtį. Individas, kuris yra atviras autentiškai patirčiai, buvimui čia ir dabar, yra atviras ir naujai informacijai, naujų dalykų išmokimui. Remiantis G. Kelly (2000), teigiama, kad asmenybės konstruktų sistema tai hipotezių apie pastoviai kintantį pasaulį rinkinys, konstruktų sistema keičiasi, kai kelis kartus nepasitvirtina žmogaus hipotezė (kažkokio reiškinio paaiškinimo būdas). Atsiranda nauja hipotezė. Ji vėl tikrinama, tokiu būdu keičiasi konstruktų sistema. Patirtis yra vienokia ar kitokia konstruktų sistema. Ji keičiasi, kai žmogus atranda naują nepažįstamą reiškinį, neatitinkantį jo konstruktų sistemos, tačiau pats žmogus sprendžia, ar ją keisti (Perminas ir kt., 2004, p. 89). Ugdomas gebėjimas įvardyti nuotaiką atspindinčias aplinkos detales, ypač žemės vaizdus, padeda įveikti emocinę krizę, išgyvenamą susidūrus su stiprų nerimą keliančiais, bauginančiais prisiminimais, ir patirti katarsį bei rasti naują įžvalgą: naują pasaulio ir savęs suvokimą. Tai galima paaiškinti spiritualistinės estetikos požiūriu, entelechija. Gamtos vaizdas, perduodantis vienokią ar kitokią patirtį, gali būti interpretuojamas kaip būties esmę reiškianti metafora. Poetikos terapijos poveikį padeda suprasti S. Levine o (2000) suvokimo topologijos teorija. S. Levine as teigia, kad poetikos terapija, padėdama suvokti priešybes sintezuojančias metaforas, didina aukštesnio suvokimo lygį, savęs paties ir intymių santykių su pasauliu integraciją, o šis terapijos efektas, S. Levine o požiūriu, pasie- 72 Jūratė Sučylaitė

73 menų terapija kiamas įveikiant patogeninę aukštesniojo ir žemesniojo suvokimo atskirtį, kontroliuojant žemesnįjį suvokimą, esantį arčiausiai įsisąmoninimo ir paklūstantį binarėms Aristotelio logikos opozicijoms. Poetikos terapija, grindžiama egzistencializmo filosofija, gali būti aiškinama filosofinės poetikos paradigma. Filosofijos poetikos bruožas imlumas, kaip teigia autorius, neleidžia gyvenamojo pasaulio padalyti į subjektą ir objektą, į sritis dvasios ir gamtos mokslams. Filosofinė poetika, nukreipta į skirtingų žiūrų susitikimą ir savęs koregavimą, kalba apie Aš suskliautimą poetiniame sambūvyje (Kačerauskas, 2006). Išvados Poetikos terapija yra naudinga psichiškai neįgalių asmenų savivokai ugdyti. Skaitymas ir diskusija apie skaitymo sužadintus jausmus leidžia atskleisti ugdytinių asmeninės patirties detales. Terapinio pokalbio metu patvirtinamas ugdytinio Aš veiksmingumas, rašymo užduotys suteikia galimybes susieti asmenį ir asmeninę patirtį su archetipiniais simboliais ir atsipalaiduoti nuo įtampos žvelgiant į realybę ir išgyvenant skausmą. Neigiama patirtis kūrybiškos veiklos metu transformuojama ir turi teigiamos reikšmės kognityvinėms funkcijoms ir Aš veiksmingumui, ugdomojo proceso metu asmens savivoka didėja. Literatūra Dembinskas A., Goštautaitė-Midtun N. Šizofrenijos spektro sutrikimai // Psichiatrija / sud. A. Dembinskas. Vilnius: Vaistų žinios, 2003, p Bergin A. E., Garfield S. L. Owerview, trends and future issues // Handbook of psychotherapy and Behavior Change / eds. A. E. Bergin and S. L. Garfield. New York: Willey, 1994, p Bjorklund R. W. Exploring Diagnostic Identity of Psychiatric Patients Through Poetry Therapy // Journal of Poetry Therapy. 1999, 4, p , Goleman D. Emocinis intelektas (vert. iš anglų k.). Vilnius, Green M. F. What are the functional cosequences of neurocognitive deficits in schizophrenia? // American Journal of Psychiatry. 1996, 153, p Hallahan D. P., Kauffman, Kaufman J. M. Ypatingieji mokiniai. Specialiojo ugdymo įvadas (vertimas iš anglų kalbos). Vilnius, 2003, p Hentinen H. ETC as a tool for an image-oriented therapist offering insights to the therapeutic factors on photography // International Conference on Phototherapy and therapeutic photography. University of Turku, 2008, p. 12. Psichiškai neįgalių asmenų savivokos ugdymas, taikant poetikos terapiją 73 ISSN

74 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Hynes A. Mc., Hynes-Berry M. Bibliotherapy the interactive process. North Star Press of St. Cloud, Inc., 1994, p. 11. Jovaiša L. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007, p Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai, Kačerauskas T. Filosofinė poetika. Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 30. Landreville P., Bissonnette L. Effects of cognitive bibliotherapy for depressed old adults with a disability // Clinical Gerontologist. 1997, 17, p Lepeškienė V. Geštaltinės psichoterapijos teorija ir praktika. Vilniaus universitetas, 2007, p Levine S. Topology of Awareness: therapeutic Implications of Logical Modalities of Mutiple Levels of Awareness // Journal of Poetry Therapy. 2000, 2, p. 79. Liniauskienė B. Kregždės praauga dangų. Klaipėda: Eglė, 2008, p Lusebrink V. B. Art therapy and the Brain: An Attempt to Undrerstand the Underlying Processes of Arts Expression in Therapy. Art Therapy // Journal of the American Art Therapy Association, 2004, 21 (3), p Marcinkevičius J. Raštai. Vilnius: Vaga, 1982, p Mazza N. Poetry Therapy / Interface the Arts and Psychology. CRC Press LLcp. 1999, p , 108. Mykolaitis-Putinas V. Lyrika. Vilnius: Vaga, 1971, p Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. Asmenybės sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU, 2004, p. 75, 89. Tamura H. Therapeutic functions of poetic language in schizophrenia // L Humour: Histoire, Culture et Psychologie / ed. G. Roux and M. Laharie. Paris: Publications de la SIPE, 1998, p Vaičekauskaitė R. Neįgalaus vaiko savarankiškumo ugdymo šeimoje diskuras tėvų vidinės darnos kontekste. (Nepublikuota edukologijos daktaro disertacija.) Klaipėdos universitetas, 2005, p. 15. Бандура А. Теория социалного научения. Санкт-Петербург, Келли Г. Психология личности: теория личных конструктов. Санкт- Петербург, Jūratė Sučylaitė socialinių mokslų (edukologijos) doktorantė, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Reabilitacijos katedros lektorė; mokslinių interesų sritys: poetikos terapijos metodai, medicininė reabilitacija; adresas: Herkaus Manto g. 84, LT Klaipėda, Lietuva; el. paštas sucylaite@gmail.com 74 Jūratė Sučylaitė

75 menų terapija Kęstutis Šapoka Dailės ir terapijos santykis terapiniame kontekste Anotacija. Straipsnyje glaustai aptariamas dailės ir terapijos santykis, akcentuojant terapinį šio santykio kontekstą. Dailės terapijos reiškinys paradoksaliai jungia (ar bando jungti) kartais sunkiai suderinamus praktinius veiklos būdus ir teorinius diskursus. Šiame straipsnyje bandoma pažvelgti į tai, kaip dailės praktikos ir estetinė retorika integruojamos į terapinį institucinį kontekstą ir jame transformuojamos kūrybos, išraiškos, kūrinio sampratos. Bandomi išryškinti diskursyvūs ir praktiniai dailės ir dailės terapijos praktikų skirtumai, skirtingų požiūrių į kūrybos, meninės išraiškos veiksmą specifika. Esminiai žodžiai: dailės terapija, psichoterapija, tarpdiscipliniškumas, meninė išraiška, estetika, dailė, subjektyvi individo patirtis. Įvadas Dailės terapijos sąvoka, bent jau Lietuvoje, yra vis dar labai miglotai suvokiama ir daugiareikšmė. Jau net nekalbant apie tas Vakarų šalis, kuriose šios tarpdisciplininės sistemos tradicija siekia jau daugiau kaip keturiasdešimt metų, kuriose susiformavę praktinės dailės terapijos taikymo tradicijos ir gilūs poleminiai teoriniai diskursai. Dailės terapijos reiškinys, jei kalbėsime apie jį bendrai, o ne išskirdami kurią nors vieną mokyklą, kryptį, apjungia daugybę įvairių disciplinų, įvairių praktinių veiklos būdų ir teorinių tradicijų. Šis reiškinys aprėpia psichologijos, psichoanalizės, filosofijos ir net estetikos retoriką. Instituciškai, dailės terapijos ribos peržengia siaurą psichiatrinį kontekstą ir paradoksaliai įsilieja į platesnius socialinius ir kultūrinius kontekstus. Tokiu būdu dailės terapija taip pat savotiškai atspindi ir išreiškia dabartinės Vakarų kultūros kontekstualumą, daigialypiškumą ir prieštaravimus. Šiame straipsnyje išsamiau aptarsime dailės terapijos sąvoką, kurią sudaro dailės ir terapijos jungtis. Ši jungtis tarsi sako, kad dailės terapijos specifika remiasi dailės taikymu terapiniais arba plačiąja prasme g ydomaisiais tikslais. Šiuo atveju ši sąjunga yra aiški ir natūrali, bet kartu paradoksali ir prieštaringa. Taip yra todėl, kad, neva, savaime akivaizdžios dailės terapijos funkcijos iš tiesų nėra tokios akivaizdžios ir apibrėžtos. Jos remiasi būtent dailės praktikų transformacija į terapines. Jei kūryba plačiąja prasme apskritai yra terapinė, savotiškai gydanti kuriantįjį individą, kodėl reikia kurti specifines institucines praktikas, kurios suvokiamos ne tiesiog kaip dailės 75 ISSN

76 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) praktikos (nors neretai, dailės terapijos praktikos beveik niekuo nesiskiria nuo tiesiog dailės praktikų), bet kaip dailės terapijos praktikos? Straipsnio tikslas išryškinti ir išgryninti terapines meninės išraiškos funkcijas platesniame kūrybos sampratos ir siauresniame dailės terapijos sampratų kontekste. Estetinio ir terapinio kontekstų specifika Taigi šiame straipsnyje pabandysime pažvelgti į esminį dailės terapijos praktikų terapinį aspektą, išskiriantį iš bendros estetinės (dailės praktikų) sistemos ir paverčiantį jas specifiniu reiškiniu. Pati dailės terapijos sąvoka jau lemia dviejų meninio ir terapinio aspektų koegzistavimą. Jei kūryba plačiąja prasme kreipia žvilgsnį į bendresnius psichoegzistencinius, psichokultūrinius kontekstus, suvokiamus per šiuolaikinę estetinę sistemą, tai terapinis meninės išraiškos aspektas, neprarasdamas bendro metaforiškumo pobūdžio, kreipia pastarąjį į psichosocialinius elgesio lygmenis. Šiame straipsnyje bandysime akcentuoti ir išryškinti dailės terapijos, artimos dailės praktikoms, terapinį, psichoterapinį lygmenis sistemoje, kuri paradoksaliai gali būti priskirtina ir marginaliosios estetikos sferai. Šiame kontekste bet kokie formalūs vaizduojamosios išraiškos elementai ar sudėtingesnės jų visumos yra betarpiškai susiejamos su psichoafektyviais konkretaus individo lygmenimis, t. y. psicho(pato)loginėmis reakcijomis. Tai reiškia, kad iš pat pradžių dar teorinio konceptualizavimo lygmenyje, dailės praktikų (kūrybos, suvokiamos estetiškai) ir dailės terapijos praktikų funkcijos atskiriamos, kūrybos sąvoką terapiniame kontekste traktuojant kitaip, nei tai daroma estetiniame kontekste. Tos ribos kartais yra gana miglotos, bet leidžia spekuliatyviai atskirti funkcijas ir praktiniame lygmenyje. Dailės terapijos kontekste meninė išraiška plačiąja prasme dažniausiai funkcionuoja tam tikros simptomų visumos, patodiagnozės ar bendresnių tarpasmeninės, socialinės sferos afektų, sutrikimų, kaip specifinių diskursų su savais prasminiais kodais ir sąvokomis, kontekste. Bendrąja socioegzistencine prasme terapinės kūrybinių procesų funkcijos maždaug atitinka meno autentiškumo, kūrybiškumo, motyvacijos, unikalumo suvokimo skatinimo ir tuo pačiu bendrystės su kitų žmonių vertybėmis ugdymo funkcijas apskritai. Tiesiog išvardytos sąvokos talpinamos į kiek specifiškesnį psichopatologijos kontekstą ir Šiame straipsnyje kalbama apie tas dailės terapijos praktikas (vadinamas multimodalinėmis), kuriose akcentuojami kūrybiniai pradai, giminystė su dailės praktikomis, menu plačiąja prasme. Praktikos, susijusios su griežtais psichoterapiniais modeliais bei technikomis ir tebesivadinančios dailės terapija, neaptariamos. 76 Kęstutis Šapoka

77 menų terapija yra neišvengiamai susiejamos su psicho(pato)loginio konteksto reikšmėmis depersonalizacija, rigidiškumu, stereotipizacija, asmenybine / vertybine niveliacija. Psichopatologijos kontekstas šio straipsnio kontekste suvokiamas ne kaip psichiatrinis, bet apimantis ir lengvesnes individo psichosocialinio funkcionavimo visuomenėje formas, kartais net pereinančias į įvairias edukacines praktikas. Todėl šiame kontekste minėtos sąvokos dažniausiai įgauna praktinę reikšmę, bandant formuoti, atkurti, skatinti prarastus, sutrikusius, deformuotus bendravimo, betarpiško (ir bendresnio egzistencinio pobūdžio) sąlyčio su aplinkine socialine sfera įgūdžius. Taigi šiame terapiniame simptominiame kontekste pamatiniai meninės vaizduojamosios išraiškos elementai atlieka specifines funkcijas ir yra susiejami su specifinėmis patologinėmis asmenybės, patosocialinėmis prasmėmis, kurios, net ir suaugusios su estetiniais kontekstais, pastarųjų prasmes redukuoja. Šiuo atveju meninė išraiška pirmiausia bendrąja prasme tampa socializacijos bendravimo, bendrystės, įsijautimo, taip pat daugiau ar mažiau kontroliuojamo ryšio su psichopatologiniais psichikos lygmenimis nustatymo įrankiu. Vadinasi, meninę išraišką apskritai galime skaidyti į estetines ir simptomines metaforas. Pastarosioms, dominuojančioms terapiniame kontekste, nustatyti naudojami anksčiau minėti diagnostiniai testai, pagal kuriuos kiekvieno kliento / paciento meninę išraišką galima priskirti konkrečiam simptominiam (sindrominiam) ligos kontekstui. Kūryba ir terapija Kalbėdami apie diagnostinius testus pereiname iš dailės sferos į tą transformuotąją terapijos ir psichologinio testavimo sferas, kurios išlaiko visus formaliuosius dailės praktikos elementus, bet redukuojamos taip, kad ši praktika jau nebegali būti vadinama kūryba ta prasme, kuri funkcionuoja estetinėje retorikoje ir kuri siūlo atitinkamus dailės kūrinio interpretacijos, perskaitymo būdus. Bendrąja prasme estetinis dailės kūrinio / produkto perskaitymas visada yra susijęs su grožio retorika, o dailės kūrinys / produktas dailės terapijos kontekste (nekalbant apie piešimo testus psichoterapijos praktikose) ir jo perskaitymas siejamas su kita problematika simptomine, subjektyvia konkretaus individo (patologizuojančia, traumuojančia) patirtimi. Estetinė, arba grožio, problematika šiuo atveju nėra svarbi arba gali funkcionuoti atskirai. Taigi psichinė tikrovė per meninę išraišką įsilieja į socialinę, kultūrinę ar institucinę tikroves. Meninė veikla terapine prasme pirmiausia suvokiama kaip galinti Dailės ir terapijos santykis terapiniame kontekste 77 ISSN

78 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) išreikšti kalba sunkiai išreiškiamas, užblokuotas emocijas. Spontaniška išraiška terapijos procese, neva, sukuria betarpišką terapinį atsipalaidavimo, streso redukcijos efektą ir padeda tokiais specifiniais emocinės krizės, fizinės ligos ar priešmirtinės būsenos (mirštant nuo nepagydomos ligos) atvejais. Šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, net profesionalus dailininkas, tapydamas abstrakčius paveikslus, atlieka ir šiokį tokį autoterapinį veiksmą, tačiau specifiškesniame terapiniame kontekste labiausiai akcentuojamas ir provokuojamas pats sublimacijos, afektų redukcijos procesas grynai psichologine prasme. Spontaniški vaizdiniai išlaisvina psichinę intuiciją ir vidinius kūrybinius sugebėjimus. Abstraktus arba spontaniškas piešinys, pvz., psichoanalitinės pakraipos terapijoje, naudojamas ne vien tik psichomotorinei iškrovai, bet ir spekuliatyviai glaudžiai susiejamas su intrapsichiniais, kitaip pasąmoninės retorikos turiniais. Tikėtina, kad spontaniška abstrakcija yra betarpiškiausiai susijusi su probleminiais, afektyviais, užslopintais pasąmoniniais turiniais ir bet kokiu atveju tokios abstrakcijos simbolizmas kils iš neurotinių ar psichozinių gelmių. Tokiu būdu padedant išreikšti šiuos turinius bus pasiekti ir vidinių intrapsichinių transformacijų lygmenys. Taigi net abstraktus, spontaniškas piešinys tam tikros pakraipos klinikiniame kontekste bus suvokiamas tik terapiniame diskurse. Pastarajame pamatinės išraiškos priemonės linija, spalva, gestas yra siejami ne tiek su estetiniu kontekstualumu, kiek su specifinėmis terapinėmis sąvokomis, tokiomis kaip psichoanalizėje vartojamos perkėlimo, kontraperkėlimo ar analitinėje psichologijoje padidinimo, stiprinimo sąvokos. Perkėlimo sąvoka reiškia tai, kad klinikiniame kontekste klientas ar pacientas perkelia (projektuoja) savo emocijas ar jausmus į terapeutą ar piešinį, taigi formalioje pastarojo struktūroje galima įžiūrėti pagrindinių kliento vidinių ar tarpasmeninių konfliktų atspaudus. Tarkim, pagal K. G. Jungo (1999) analitinės psichologijos teoriją sustiprinimo sąvoka susiejama su piešiniu ar tapybos darbu, remiantis prielaida, kad kliento kūrinio turinys slepia ne tik faktiškąjį, bet kur kas gilesnį simbolinį lygmenį. Taigi, kad ir koks estetiškai tobulas ar nevykęs būtų toks kūrinys, svarbiausias jame yra specifinis turinio simbolizmas, pasireiškiantis ir sapnuose, tačiau suvokiamas ne estetinės sistemos simbolių kontekste, bet galintis daug ką pasakyti apie konkrečios asmenybės psichoegzistencinę būklę. Šiuo atveju net ir turinio simbolizmas pajungiamas terapiniam kontekstui. Vaizduotės įtaka kūrybiniams procesams tiek estetiniame, tiek terapiniame (ar net psichopatologiniame) kontekstuose yra didžiulė, tačiau net ir vaizduotės funkcijas galima (labiau diskursyviai, žinoma) suskaidyti į estetines ir terapines. 78 Kęstutis Šapoka

79 menų terapija Dailės terapija gali leisti bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta arba buvę praeityje. Subjektas gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su kuo nors, su kuo jis nebepalaiko ryšių. Jis gali atkurti nemalonią trikdančią sceną, pavyzdžiui, nelaimingą atsitikimą arba sunkias akimirkas. Jis gali nupiešti tą, kuris mirė, ir pasakyti jam tai, ko niekad neprisiruošė pasakyti, arba atsiimti žodžius, kuriuos gailisi pasakęs. Jis gali pavaizduoti save jaunesnį arba atkurti seniai buvusį šeimos vaidą. Ypač veiksminga pasiūlyti jam piešiant kalbėti, geriausia esamuoju laiku ir vienaskaitos pirmuoju asmeniu, jo įsivaizduojamą amžių atitinkančiais žodžiais ir balso tonu. Galima raginti pavaizduoti pirmųjų seksualinių eksperimentų akimirkas, pirmąsias atmintyje saugomas brangias akimirkas arba patirtą seksualinį priekabiavimą ar smurtą. Atvaizduojant praeityje buvusius įvykius, sukyla su jais susijusios emocijos, o šias emocijas išreiškus, galima pajusti palengvėjimą (Birtchnell J. Meno terapija kaip psichoterapijos forma, cit. pgl. T. Dalley, 2004, p. 66). Pirmiausia vaizduotėje, kaip bendroje pirminėje kūrybinių procesų paskatoje, atskiriamos estetinės ir terapinės (ar simptominės) funkcijos, kurių kontekste meninė išraiška patenka į psichopatologinių sąvokų ir prasmių pasaulį. Šiame taške meninė estetinė ir meninė terapinė funkcijos vis dėlto išsiskiria. Taip atsitinka, net jei šis konceptualus judesys atliekamas tame pačiame kūrinyje ar veiksme. Šios funkcijos gali koegzistuoti šalia kaip savarankiškos ir kartu kaip viena kitą papildančios, tačiau bet kokiu atveju viena kuri nors funkcija, atsižvelgiant į institucinį kontekstą, turi bent šiek tiek dominuoti. Terapinis kontekstas diktuoja atitinkamo terapijos būdo direktyvaus ar nedirektyvaus parinkimą. Šis aspektas, ko gero, taip pat yra vienas svarbiausių, atskiriančių estetinę ir terapinę funkcijas, kadangi direktyvieji terapijos būdai lemia aktyvų terapijos specialisto įsikišimą / dalyvavimą meninės išraiškos procese (nedirektyvios terapijos atveju tiesioginis terapijos specialisto dalyvavimas yra ne toks žymus, paliekant netiesioginę institucinę įtaką). Kūrybiniai procesai šiuo atžvilgiu, kaip buvo minėta, jau kliento vaizduotės lygmenyje, atitinkamų stimulinių, teminių, formalių užduočių pavidalu pradedami struktūruoti pagal specifinius terapinius modelius, kuriuose ir estetiniai kodai gali formuotis spontaniškai, kaip neišvengiami kūrybinės išraiškos elementai, kurie dažniausiai nėra tokios meninės išraiškos radimosi priežastis ir galutinis tikslas. Tai, ko gero, ir yra pagrindinis terapines praktikas konceptualizuojantis elementas, kuris sąmoningai buvo ignoruojamas anksčiau, siekiant išryškinti menines specifiškai estetines dailės terapijos praktikų prielaidas. Dailės terapijos ir psichoterapijos koncepcijos, skirtingai nei profesionalaus meno praktikos, vis dėlto išlieka glaudžiai susijusios su lokaliais konkretaus individo tarpas- Dailės ir terapijos santykis terapiniame kontekste 79 ISSN

80 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) meniniais kontekstais, konkrečiomis moralės normomis ir kuria naratyvus jų viduje. Menas, kuriamas terapijos metu, gali organizuoti ar atspindėti vidinius ankstyvos vaikystės ryšius, tarpasmeninius santykius ir jų problemas, kaip tam tikrus defektyvius momentus taškus, tapusius vystymosi, emocijų ar kitų sutrikimų priežastimis. Taip, anot terapinės retorikos, nustatomi ryšiai tarp kliento, terapeuto ir meno produkto. Terapeutas tampa savotišku gidu, galinčiu tokią diskursyvią erdvę koreguoti ar padėti plėtoti tarpasmeninius ryšius. Todėl ir pereinamosios erdvės ar objektai naudojami prasmei struktūrinti, tačiau ne jai paslėpti ar simuliuoti. Todėl svarbus įrėminimo kaip tiesioginio ir simbolinio fantazijos atskyrimo nuo tikrovės ir gryninimo vaidmuo. Popieriaus lapas įrėmina kliento vaizdinius (modernizmui artima paveikslo kaip atskiro pasaulio idėja), patalpa, kurioje vyksta terapija taip pat konceptualiai įrėmina kliento problemas, jo ir terapeuto santykius (ekspresyviosios dailės terapijos specialistė Margaret Naumburg stengdavosi nesikišti, o šiuolaikinėse integraliose meno terapijos praktikose kuriama, aktyviai dalyvaujant terapeutui kaip interpretatoriui, pagalbininkui ar net bendraautoriui), gali tapti erdve, kurioje leidžiama reikštis afektams, painioti tikrovę ir vidinius vaizdinius, išprotėti, išlieti visus patologiškus, sadistiškus ar panašius afektus, tačiau visa tai padeda galutiniam prasmės, tapatumo psichosocialine prasme atstatymui. Meninė išraiška terapiniame procese Kiekvienas terapinis kontekstas koordinuoja meninės išraiškos funkcijas pagal specifines klinikines charakteristikas. Tokiu būdu kiekviena formali priemonė ir išraiškos būdas, atsižvelgiant į psicho(pato)loginį kontekstą, įgauna atitinkamas charakteristikas ir konkretaus veikimo modelį. Tarkim, šizofrenikai labiau linkę į judesio ar muzikos terapiją nei į vaidybą ar poetinę kūrybą, todėl terapinis procesas bus organizuojamas šiais išraiškos būdais. Vaizduojamojoje terapinėje išraiškoje, kaip jau buvo minėta, net formalios priemonės yra glaudžiai susijusios su konkrečiu diagnostiniu kontekstu. Vaikai, turintys mokymosi sunkumų, po eksperimentų su medžiagomis gali piešti, pvz., pasikartojantį lėktuvo motyvą, o elgesio ar asmenybės sutrikimų turintys individai dažniausiai kurs, improvizuos, nes jiems sunku susikoncentruoti ties viena tema. Tokiu atveju tinka tokią asmenybės struktūrą atitinkanti koliažo klijavimo technika. Dažai tinka išreikšti emocijoms švelnūs, minkšti akvareliniai atspalviai stimuliuoja emocinę ekspresiją, akriliniai dažai suteikia galimybę taisyti klaidas, aliejiniai konceptualiai svarbūs tapatinimosi su profesionaliais dailininkais, savo statuso suvokimo prasme 80 Kęstutis Šapoka

81 menų terapija ir t. t. Žodžiu, svarbus kūrybinės medijos parinkimas ir pastarosios talpinimas į specifinius kontekstualius rėmus. Vaikai autistai stokoja pagrindinių žaidimo, bendravimo, suvokimo, imitacijos, motorinės koordinacijos įgūdžių, pasaulio suvokimo ir integracijos. Todėl meninės medijos arba socialinės-meninės praktikos šiame terapiniame kontekste organizuojamos taip, kad lavintų būtent šiuos įgūdžius. Parenkamos tokios medžiagos ir tokios užduotys, kurios lavintų sensorinę motoriką (vizualios, taktilinės ar kvapios), pvz., nupiešti ir iškirpti iš spalvoto popieriaus paprastas geometrines formas, iš kurių vėliau galima formuoti kokį nors objektą. Formuojant pastarąjį svarbu, kad vaikas suvoktų, jog ši motorinė veikla nėra beprasmiška, bet yra socializuojanti. Lavinant suvokimo ir apibendrinimo įgūdžius, konceptualiai svarbios tampa identiškų objektų, vaizdų / formų, vaizdų su objektais, raidžių, skaičių derinimas. Kokio nors objekto, pvz., medžio tapymas trimis pagrindinėmis (raudona, mėlyna ir geltona) spalvomis. Komunikacija tiek vaikų, tiek suaugusiųjų autizmo atveju susijusi su socialinio kalbos pragmatizmo ignoravimu. Šiuo atveju nesuvokiama kalbos, akių kontakto ir gestų svarba, organizuojant komunikacinę, egzistencinę aplinką. Akių kontaktas charakterizuoja komunikacinio pobūdžio specifiką (psichoziniai ligoniai dažnai daužo veidrodį, kaip savasties metaforą), o autistus charakterizuoja tokio kontakto nebuvimas. Tarp autisto ir aplinkinių plyti tuštumos jūra, todėl kai kurios terapinės praktikos remiasi veidrodžio kaip savasties formavimo, atsako į kito žvilgsnį metaforiškumu. Šiuo atveju veidrodis suvokiamas tiek tiesiogine, tiek perkeltine aplinkos atsako į autisto komunikacinius požymius prasmėmis (pl. žr.: Sternis C., Autisme et psychothérapie: quels miroirs pour quels regards?, Revue Art & Thérapie, p ). Todėl meninė išraiška arba terapinis procesas organizuojamas taip, kad kuriantysis ne tik lavintų motorinius ir suvokimo įgūdžius, bet ir būtų skatinamas bent kiek apibūdinti terapijos specialistui ar kitiems grupėms nariams (jei tai yra grupinės terapijos seansas ir jei tos grupės autistai pajėgūs nors kiek komunikuoti) savo veiksmus, kuriamą objektą arba bent jau būtų skatinamas užmegzti su aplinka kontaktą, pradėtų skirti save ir aplinkinius asmenis. Kelių šeimų ar šeiminėse grupėse piešimas gali tapti taip pat šeiminės įtampos, depresijos redukcijos įrankiu ir vaiko autisto priartinimu prie šeimos. Pvz., visi šeimos nariai piešia šeimos portretą. Vaikas autistas, piešdamas save, kartu priverstas domėtis ir kitų šeimos narių vaizduojamąja ir verbaline reprezentacija (šeimos nariai prašomi apibūdinti savo piešinius) ir t. t. Dailės ir terapijos santykis terapiniame kontekste 81 ISSN

82 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Autizmo atvejais dirbama su pamatinėmis formaliomis vaizduojamojo meno formomis, pvz., abstrakčiojoje dailėje, kur jos susiejamos su bazinėmis objektų, sąvokų, socialinio bendravimo charakteristikomis. Tačiau šis formalizmas dėliojant ir derinant šiuos konceptualius meninius / socialinius šablonus, siekia ne generuoti estetines metaforas, bet formuoti kuo adekvatesnį santykį su aplinkiniu pasauliu (socialinės integracijos prasme). Apskritai chroniškiems ligoniams, kurių psichomotorinė orientacija stipriai sulėtėjusi, tinka kai kurie paprasti direktyvios terapijos būdai, pvz., kopijavimas. Net šiuo atveju kopijuojama individualiu ir originaliu stiliumi, kuris taip pat tampa ir individualios interpretacijos ir motorinių įgūdžių lavinimo galimybe. Kalbant apie meninės išraiškos turinio simbolizmą terapiniu aspektu, galima keliais žodžiais apibūdinti, pvz., pastarojo funkcijas ir reikšmę depresijos funkciniame kontekste. Paaugliams depresija dažniausiai pasireiškia padidėjusiu dirglumu ar net agresija. O suaugusiųjų depresija dažniausiai reiškiasi liguistai prislėgta nuotaika, sulėtėjusiomis asociacijomis, prislopintais judesiais (Dembinskas A., Pagrindiniai psichikos sutrikimų simptomai ir sindromai, pl. žr.: Psichiatrija, 2003, p. 170). Bet kokiu atveju depresija, kaip emocinis sutrikimas, yra susijusi su prasilenkiančiu su realybe savęs ir aplinkinių vertinimu, t. y. emocinio ir elgesio santykio su aplinkiniu pasauliu sutrikimu. Nuo depresijos kenčiantys žmonės jaučiasi atskirti nuo aplinkinio pasaulio, nevisaverčiai, nepateisinantys grupės (paauglių atveju) lūkesčių ir t. t. Yra aptarti būdingi depresija sergančių žmonių formalūs meninės išraiškos bruožai niūri ar prislopinta spalvų gama, nedrąsi, trūkčiojanti motorinė piešinio išraiška ar priešingai agresyvi išraiška paauglių piešiniuose. Todėl meninės išraiškos kaip komunikacinės erdvės organizavimas (galimas darbas grupėje, kai visi grupės nariai kuria bendrą piešinį, taip kurdami ne tik simbolinę komunikacinę erdvę kūrinyje, bet ir tiesiogiai bendraudami, bendradarbiaudami, nustatydami individualaus ir kolektyvinio įnašo lygį ir t. t.), kur tokie depresyvūs žmonės galėtų kurti alternatyvias vizijas, nekalbinius naratyvus, yra konceptualiai esminis. Turinio simbolizmas, pastarojo interpretavimas ir aptarimas gali padėti įsisąmoninti ir išsakyti pagrindines psichologines depresinės būsenos priežastis. Paaugliams netiesiogiai išlieti susikaupusią agresiją. Šiuo atveju piešinio turinys, pastarojo simbolizmas projektuojamas į socioegzistencinę depresijos esmę (savi)analitinius klausimus: Kodėl mano būsena yra tokia? ; Kokie barjerai trukdo man gyventi laimingai? ; Kokios priežastys suformavo šiuos barjerus? ir t. t. Pagrindinis turinio organizavimo ir interpretavimo tikslas skatinti pacientą suprasti save, savo būseną ir ugdyti gebėjimą keistis. 82 Kęstutis Šapoka

83 menų terapija Gesto, judesio meninės praktikos terapiniame kontekste gali būti fokusuojamos į judesio vaidmenį išraiškoje, t. y. sudaryti klientui sąlygas išreikšti savo fizinį aš, neatsižvelgiant į tai, kokių rezultatų tikimasi estetine prasme. Vaidybinės praktikos, minėtos anksčiau, psichiatriniame kontekste neretai vadinamos tiesiog meninėmis. Pacientai tiesiog kuria spektaklius ir juose vaidina. Tačiau net tokiu atveju, tiesiog pati meninė išraiška psichiatriniame kontekste bet kokiu atveju suvokiama kaip atliekanti terapines funkcijas. Spektaklio specifika leidžia įsikūnyti į kitus vaidmenis, taip tarsi apeinant ar kuriam laikui paliekant savo psichopatologinę, psichozinę būseną arba psichopatologinį vaidmenį. Galų gale kūniška ir asmenybinė transformacija suteikia galimybę lanksčiau suvokti įvairias asmenybines (taip pat psichopatologines) būsenas. Todėl bet kuriuo atveju tokiame kontekste yra svarbus komunikavimas, gilesnis savęs pažinimas pacientas, būdamas aktoriumi, turi gilintis į personažų bruožus ir kartu priversti geriau pažinti savo vidines asmenybės savybes ir jas analizuoti. Taigi toks aktorius visais atvejais terapiniame kontekste, net kurdamas personažą, dirba su savo afektyviais lygmenimis ir labiau gilinasi į subjektyvias, individualias tarpasmeninės patologijos priežastis. Terapine prasme svarbi tampa emocijų suvaldymo technika, kita vertus, taip pat svarbu ir išmokti spontaniškai, tačiau visuomenei priimtinais būdais, išreikšti savo vaizduotę (Florence, 1997). Alternatyvūs Aš naratyvai, kuriami katarsio, elgesio terapijos metu, siekia integracijos, įsisąmoninimo, neaiškumo ir neapibrėžtumo pakeitimo suvokimu ir stabilumu. Pasaulis neužbaigtų situacijų (geštaltų) virtinė, kuria mes stengiamės paversti visuma, kai viena situacija uždaroma, atsiveria kita (Perls, 1969, p. 15). Susitelkiama ties konkrečiu individu, jo kūnu, gyvenimo faktais, refleksyvinis Aš projektas tiesiogiai susiejamas su konkrečiu elgesiu ir socialine aplinka. Bet koks meno terapijos, psichoterapijos veiksmas ar kūrinys yra projektyvi medžiaga, nurodanti į konkretų individą ar lokalią, aiškiai apibrėžtą grupę. Tie veiksmai ar kūriniai kaip vizualinės metaforos nurodo į konkretaus kūno, asmenybės afektyvias psichomotorines, intrapsichines būsenas. Individas turi išmokti būti savimi, pats save formuoti, neprarasti savasties socialinių vaidmenų klampynėje, nemanipuliuoti aplinka ir nesileisti jos manipuliuojamam. Modernistinėje profesionaliojo meno savivokoje, susiformavusioje XX a. pradžioje, paveiktoje bendro humanistinės problematikos psichologiškumo didėjimo, įsivyravo psichobiografiniai kūrybos tyrimo būdai, nagrinėjantys vieno ar kito dailininko stiliaus kaitą skirtingais gyvenimo tarpsniais, veikiant vienokiems ar kitokiems psichosocialiniams veiksniams, nekalbant jau apie psichikos ligų poveikį. Terapiniame kontekste tokie tyrimo būdai, suteikiant jiems konkretesnes struktūras, ko gero, yra labiau pagrįsti nei meniniame, nes leidžia spręsti apie kliento / pacien- Dailės ir terapijos santykis terapiniame kontekste 83 ISSN

84 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) to psichinės / psichologinės būklės kaitą kai kurių gyvenimo tarpsnių, terapinių ar klinikinės izoliacijos intervalų metu. Todėl šis tyrimo būdas, užgimęs kartu su psichiatrijos mokslu, vėliau paplitęs ir modernistinės dailėtyros srityje, pastarosios paveiktas ir papildytas, funkcionuoja terapinėse praktikose. Vietoj išvadų Taigi kalbant apie kūrybinių procesų panaudojimą terapiniams tikslams (šiuo atveju suprantant, kad kūryba negali būti visiškai redukuota vien į sausus analitinius, bihevioristinius ar psichoneurologinius modelius), bandant vis dėlto kaip nors atskirti estetinį ir psichologinį kontekstus (nors vaizduotės sąvoka tokią perskyrą konceptualiai daro problemiška), kūrybiniuose procesuose galima būtų išskirti terapines funkcijas. Jei psichoterapijos ir ypač multimodalinės dailės terapijos praktikos meninėje išraiškoje ieško ir provokuoja psichologiškai afektyvius, destruktyvius, problemiškus turinius, vadinasi, tokią meninę išraišką (įskaitant ir griežčiau struktūruotus piešimo testus) galima laikyti savotiško diskursyvaus asmenybinio griovimo praktika, t. y. savotišku dezintegracijos patirties (Макнифф, 2006, p. 309) išgyvenimu. Dezintegracijos patirties praktika gali būti suvokiama ir kaip meninė praktika, generuojanti specifines terapines funkcijas. Tokiu atveju aktyvus kūrybinis procesas yra tapatus savotiškai psichologiškai pergyvenamai individualiai destrukcijai. Tačiau išprovokuotas vidinis asmenybinis konfliktas saugiame instituciniame dailės terapijos kontekste, anot dailės terapeutų, tarp bendraminčių turėtų būti suvokiamas kaip praktinės socialinės individo transformacijos galimybė, t. y. galimybė įveikti psichoafektus. Tokia vidinio sukrėtimo galimybė būdinga ir meno kūriniams apskritai. Taigi integralioms dailės terapijos praktikoms rūpi jų tarpdiscipliniškumo išsaugojimas, kurio kontekste galima būtų ieškoti vaisingesnių diagnostinės, terapinės ir meninės sąveikos būdų, nesistengiant kurio nors redukuoti kitų sąskaita, žinoma, šį prioritetą paliekant terapinėms funkcijoms. Taip meninėje išraiškoje dailės terapijos kontekste vienu metu galima ir aptikti bendrų psichosocialinių, sociokultūrinių modelių prototipus ir paradoksaliai traktuoti ją kaip apriorinių stereotipų išvengimo (taip pat ir asmenybinės transformacijos) praktiką, besirūpinančią betarpiškos individo ir aplinkinio pasaulio sąveikos problemomis. Šiuo aspektu dailės terapiją ar bent jau tam tikras šio reiškinio dalis, paradigmas, veiklos būdus, galima traktuoti ir kaip alternatyvią kultūrinę (meninę) ar sociokultūrinę praktiką ir kartu kaip sociopsichologinių praktikų, integruojančių kai kuriuos dailės praktikų elementus, sistemą nelygu, kurią sąvoką, dailės ar terapijos, akcentuosime. 84 Kęstutis Šapoka

85 menų terapija Literatūra Ardenne P., Beausse P., Goumarre L. Pratiques contemporaines: l art comme expérience. Paris: Dis Voir, Arnheim R. To the Rescue of Art: Twenty Six Essays.Los Angeles. London: University of California Press, Bourriaud N. Esthétique relationelle. Dijon-Quetigny: Les presses du réel, Dalley T. Dailė kaip terapija. Vilnius, 2004, p. 66. Dembinskas A. Pagrindiniai psichikos sutrikimų simptomai ir sindromai // Psichiatrija / Mokslinis redaktorius A. Dembinskas. Vilnius: Vaistų žinios, 2003, p Florence J. Art et thérapie: liaison dangereuse? Bruxelles: Publications des Facultés universitaires Saint-Louis, 1997, p Groddeck G. La maladie, l art et le symbole. Paris: Galimard, Jameson F. Kultūros posūkis. Rinktiniai darbai apie postmodernizmą ( ). Vilnius: ALK, Jung K. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai Klein J. P. L Art-thérapie. Paris: éd.: PUF, McNiff S. Art as medicine. Boston and London, Naumburg M. Schizophrenic art: Its meaning in psychotherapy. New York, Perls F. Gestalt therapy verbatim. Utah, Sternis C. Autisme et psychothérapie: quels miroirs pour quels regards? // Revue Art & Thérapie. Paris: INECAT, Decembre, 2004, 88 / 89, p Ролло М. Мужество творить. Москва: Институт общегуманитарных исследований, Выготский А. С. Психология искусства. Москва, Кандинский В. О духовном в искусстве. Москва, Макнифф Ш. Творчество за рамками привычного: расширение возможностей психологических исследований с помощью искусства // Арттерапия новые горизонты / под редакцией А. И. Копытина. Москва: Когито-центр, Dailės ir terapijos santykis terapiniame kontekste 85 ISSN

86 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Summary Art and Therapy in the Therapeutic Context Contemporary art therapy is a complex integrated unit of ideas and therapy practices that combines the various and often contradictory theoretical opinions, methodological approaches and practical methods of the activity. Despite the quite extensive and, at first sight, eclectic looking field of research, it is the author s opinion that the art therapy can be considered as the specific discursive space which is integrated into a single corpus by miscellaneous actualisations of the relationships between psychopatholog y, artistic expression and therapeutic context; an actualisation that relates to the afore mentioned historical and problematical fields. The practical application of art therapy is also analysed in this article in the contexts of different discourses putting emphasis on sometimes contradictory conceptual approaches, in one word, disclosing the heterogeneousness of art therapy as a phenomenon. There is an attempt to look at the contextualism of art therapy practice through the two basic, sometimes contradictory, sometimes complementary artistic and therapeutic approaches. Kęstutis Šapoka humanitarinių mokslų menotyros srities daktaras (baigė Vilniaus dailės akademiją); mokslinių interesų sritys: dailės kritika, moderniojo ir šiuolaikinio meno sociologija, dailės terapija, meno psichologija, meno filosofija; el. paštas kestas.sapoka@gmail.com 86 Kęstutis Šapoka

87 arts therapy Valdonė Indrašienė, Eglė Kapočiūtė Usage of Bibliotherapy Elements when Solving Adolescent Socio-Pedagogical Problems Annotation. The article discusses the assumptions of the use of bibliotherapy elements when solving social and pedagogical adolescent problems. The research shows that students, who are defined as having no reading motivation, identify reading with a possibility to empathize with the main protagonist and relate it with development of imagination, rhetoric and other skills necessary for successful socialization. According to the theoretical assumptions of reading strategy usage and qualitative research result analysis it brings us to conclusion that pedagogues could apply bibliotherapy elements as a means to solve emotional, socio-pedagogical problems, to form person s attitude towards himself and the world surrounding him. Key words: reading, teenagers, bibliotherapy, social and pedagogical problem solution. Introduction Reading is one of the fundamental skills in personality education which meets the requirements of modern society such as critical thinking, efficient communication and ability to learn throughout life. Developed oral and written language helps the person integrate into the society easier. The importance to develop these skills is emphasized by major international (Bologna process (1999), Lisbon strategy (2000) and national education policy (Education law of the Republic of Lithuania (2003), Education guidelines (2002), General programs (2003) etc.) documents. Deliberate reading and critical thinking skills create assumptions for a today person to lead a full-rate personal life, have successful career and social life (Navickaitė and others, 2007). The researches (A. Barath, L. Sabljak (2001), D. Janavičienė (2005), G. Raguotienė (2008) state that books and reading can create spiritual state which helps fight against illness, loneliness, stress, depression, fair, can help overcome psychological tension. According to Z. Manžuch (2001) fiction reading strengthens person s confidence in his spiritual and physical powers, raises hopes, distracts from difficult thoughts, spiritual traumas, makes adaptation easier, raises mood. Therefore it can be said that the purpose of fiction is to convey individual awareness of every day life and life experience in such a way that the reader could receive aesthetic experience. 87 ISSN

88 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Reading is important not only in the development process of mature personality that is able to adjust to constantly changing world but it is also considered as curative which helps the person to overcome psychological, emotional difficulty and form positive attitude towards himself and the environment. It is not accidental that abroad in most public, children and school libraries children can address bibliotherapy services providing teacher or librarian, get and read literature chosen especially for them, discuss the topics of texts they have read. This bibliotherapy form is applied in school environment because while reading fiction students become aware of the surrounding world better, learn to communicate with their peers, solve some problems. Consequently, efficient usage of carefully chosen and specially presented literature which is psychologically important can help not only treat psychics traumas, but also change person s behavior or attitude. According to D. Janavičienė (2005) reading good quality literature is always close to art therapy. Research aim is to discuss the assumptions of bibliotherapy method usage in education process when solving adolescent socio-pedagogical problems. Research methodology: scientific pedagogic literature, documents analysis; focus group interview; observation. Research results. Reading, book hobby is a reflection of social status. Reading reduces contradiction between various social groups the disabled, homeless, old people, emigrants, and helps an individual or a group to integrate into the community, activates their social life, encourages public spirit, strengthens intercommunication among people (Raguotienė, 2008). While reading good literature a person gains aesthetic experience, especially sensitive human being security mechanism. According to Daujotytė V. (2008), reading as a way of getting acquainted with the world and people using the main human communication channel language, for young people today is not a matter-of-course thing. Therefore, the author states that it is necessary to look for supplementary arguments and motives, try to relate the joy of reading with the benefit of reading. Reading is one of the most delicate, intimate person communication forms. D. Janavičienė (2005) says the term bibliotherapy is understood in very different ways. That is: psychological assistance method; psychotherapy method; self-help method; 88 Valdonė Indrašienė, Eglė Kapočiūtė

89 arts therapy fiction interpretation sphere; reader service method; effective reading method; part of meditation practice. The author indicates that all bibliotherapy notions mention two steps reading and analysis of the text read. Other researchers (Barath, Sabljak, 2001) describe bibliotherapy as an efficient usage of carefully chosen and especially presented literature which is psychologically important and can help treat psychic traumas. M. H. Abdullah (2002) notices that bibliotherapy is the usage of literature and is a means to help people cope with emotional problems, psychic illnesses or changes. Reading treatment helps the personality to change and develop in an effective way. The author states that bibliotherapy can help people of any age. The essential bibliotherapy assumption is that clients identify themselves with literature characters and this encourages them to set their emotions free and see new possibilities to change their lives. Researchers claim that while reading teenagers can feel safer having realized they are not the only ones who face such problems. They learn to cope with difficulty by reflecting to the way book protagonists solve them. A. Barath, L. Sabljak (2001) defines these advantages afforded by bibliotherapy: self-awareness strengthening; projection process as special (unconscious) confrontation with his own attitude and encouragement of other reactions; penetration into painful experience through catharsis; assistance according to their problems. Reading can be superficial and deep. All researchers analyzing bibliotherapy state that only deep reading is beneficial when the reader feels the text. Catharsis (emotional shock) can be experienced only when the other person s soul is felt strongly, and it cures, help identify and change situations, feelings. One of bibliotherapy principles is to gain wisdom on your own by trying to apply the knowledge in practice or implement it directly by other person s analyzed and stated experience (Janavičienė, 2005). Another researcher (Raguotienė, 2008) affirms that the choice of a book for an ill person is as important as the prescription of medicine. The choice of the book depends on the patient s education, job, sex, psychic peculiarities, reading skills and type of illness. The author notices that in order to help the patient the essential condition is to know literature and the patient well. It is pretty risky to offer books Usage of Bibliotherapy Elements when Solving Adolescent Socio-Pedagogical Problems 89 ISSN

90 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) the advisor has not read and does not match them with the reader s state. One and the same writing can evoke controversial emotions to various patients; therefore bibliotherapeutists have to be able to foresee reading consequences. The author says literature where disappointment, violence, everyday gloominess are felt, which have tragic catastrophe, protagonists are gutless and milk-and-water, is not applicable in bibliotherapy. In scientific literature it is recommended to apply bibliotherapy as treatment method only by those who know literature and have had literature and bibliotherapy training. However, its separate elements can be applied not only by librarians but also by pedagogues. It bring to the conclusion that reading as therapy could be effectively used by class tutors and social educators in order to help teenagers create positive attitude toward themselves, overcome adaptation, communication difficulties, experienced traumas or losses. According to social pedagogue s official instruction they seek to help children better adapt in the society, community, education or care institutions, other social institutions carrying out education functions, rationally use all the opportunities to get education, learn and become independent citizens (Social pedagogue s instruction, 2002). During their studies social pedagogues acquire both pedagogical and psychological knowledge; therefore they have competence to conduct bibliotherapy individual and group training. However, Social pedagogy study programs (AIKOS) do not include a study subject which would help develop social pedagogues literature education. Nevertheless, social pedagogue could apply certain bibliotherapy elements in order to help the teenager to cope with difficulty he faces. These cases are discussed below. In order to find out social pedagogue s possibilities to help teenagers solve social and pedagogical problems implementing fiction and literature text comprehension, an educational project was organized in Vilnius Petras Vileišis basic school in Lithuanian language teachers and selected 8 form students took part in it. The main selection criteria was rather high learning results of students lacking motivation to read. It has to be noted that selected project participants are from the same class which is identified as most reading class. During the first project stage a consulting research was carried out. Project participants answered open questions about reading in a written form and later justified their opinion during focus group interview. Most students gave similar answers to the question why people read. Part of them (n = 7) identified such reason as a way to acquire new information:...want to know 90 Valdonė Indrašienė, Eglė Kapočiūtė

91 arts therapy more... imagination and mind development: While reading people develop their mind and imagination. They also read for pleasure, not because adults make them read or pleasant way to spend free time and relax: Reading is useful and meaningful rest, gives satisfaction, develops rhetoric skills. A simple fact shows that politicians do not read Shakespeare sonnets. The other part (n = 6) of project participants relate reading only wit benefits: new knowledge, imagination, rhetoric and mind development, enrichment of vocabulary. Three students who took part in the interview identified reading with empathy and possibility to relax, run away from daily thoughts or problems: When reading interesting books people get to another world, empathize, reading helps run away from thoughts, forget problems and empathize into other person s role. Not every person can do that, therefore not everybody likes reading,...when reading I can make stories myself, plunge in book protagonists lives, sometimes even identify with them. One of the students said that It is good to read. Not everyone has patience to read until the book becomes interesting. Discussion participants expressed an idea that reading is an advantage, however, did not support the statement that there is an opinion among reading people: it is good to read and it is bad not to read. I don t think that the person who doesn t read is worse, even though reading is an advantage. Some students could not identify any reasons why people do not read: don t really imagine why people don t like reading, Most people don t know what reading is. If they tried, maybe they would like it and would discover new occupation. During the discussion they expressed an opinion that reading is an interesting activity: When you read it s good to relax and develop your imagination. Therefore, people should read more and it would be easier for them, I can say that it s more interesting to read than sit oin front of the computer or play useless computer games... But I watch TV, play computer games and read, I like reading books, but sometimes after reading one book I don t always want to read another one right away. These answers suggest that the most important thing for research participants is the reading process. They relate reading with senses and emotions they attain while reading or after that. It is possible to make an assumption that if you find a positive relation with the book, its author and heroes, experience feelings which encourage looking for similar senses again and again. Students emphasize that it is important to read interesting books otherwise it might be difficult to empathize and it will not be interesting to continue reading. The question was what kind of books 8 form students like reading. Most of future project participants (n = 11) choose adventure, science fiction literature. Students Usage of Bibliotherapy Elements when Solving Adolescent Socio-Pedagogical Problems 91 ISSN

92 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) indicated that they read:...adventure stories, detectives, sometimes science fiction,, I like science fiction and adventure books. Some students (n = 5) said that they read horror, history books, detectives or novels: I admire historical, adventure novels. I like to create old time plots in my head, also get acquainted and have a look into the past, novels, short stories, adventure stories... It depends on my mood, I almost never read but I like horror stories or comedies, I usually read novels, horror books. I don t really like science fiction books because there are different kinds of nonsense but some of them are good. Three respondents said they read very different of literature which their friends and family members recommend:...starting with magic realism and finishing with philosophy, I don t have my favorite style, therefore I read recommended books, Various lately published books recommended by my friends.... Some answers are written in an abstract way, without any detailed explanation: Different, Interesting. Several students wrote they like reading books which encourage them think: I like reading books which have an idea but the reading itself is not a torture. I don t like slipslop books,...the one where there are not only adventures but also contemplation, feelings, it has a hidden meaning. Only one student likes reading specialized literature about cars in his free time. The answers show that students want the books to be interesting and reading would give pleasure. During focus group interview it became clear that teenagers choose different genre books but not always willingly, most often they read books that are on recommended books list at school. Students emphasized, that those books are not interesting and it s not interesting to read them. It is possible to claim that this reason is the reason of reading motivation lack. During the second project stage participants tried Reading practice methodology which consists of four main parts: mini lesson; reading; discussions; reaction. Mini lesson is a short, purposeful lesson designed for a definite idea or topic that students get acquainted with. During those lessons teenagers learnt about reading practice, discussed essential reading and writing issues. In order to encourage project participants to read actively, they had the conditions for long time silent reading. Every student read what he or she likes reading or can 92 Valdonė Indrašienė, Eglė Kapočiūtė

93 arts therapy read. During reading stage all project participants had to read. At first they spent about minutes on that. When teenagers got used to independent reading, this time was gradually prolonged up to 30 minutes or more. They discussed what they had read during the discussions. They always talked about the article or book they were reading, whether they liked it, analyzed how they understood that piece of writing. Reaction to reading gives a possibility to apply long-term dialogue. It has great influence over the reader to make him a thinking reader. Students were asked to fill in dialogue journals in order to learn more about teenagers reaction to the text they had read. The aim of dialogue journal writing is to develop students thinking about reading and encourage them to share their reactions with others in a creative way. During the discussions the group got acquainted with a new book and its author or they simply told why that book could be interesting for others. At the end of practice teenagers were asked to write reflections on Reading practice and whether they had any new ideas about reading. Qualitative reflection analysis shows that all project participants likes these Reading seminars, it was interesting to know what others read and how to present a book: Interesting lesson, I liked it. It was interesting to know what my classmates read, their opinion about books. I learnt what critical thinking is, It was interesting to learn what others read, I learnt to present a book, express my thoughts. I learnt what critical thinking is and that it s necessary to read, it s helpful for communication, education and imagination, The lesson was quite interesting. It is almost impossible to change person s attitude towards the books, I learnt that it s necessary to read for communication. You can learn more sayings..., Lessons made school life more different. I read because reading gives me great aesthetic satisfaction., Those lessons made an impression on me. It was something unusual. Respondents mentioned that book presentations encouraged them to read more; they got interested into Lithuanian authors literature: I heard the titles of new books, I ll try to read them, Now I want to read a lot of good books. But it has to be qualitative reading, It was interesting. I remembered the books I had read before. I d like to read a few interesting books, I remembered the books I d read. I ll read a few books now, Discussion encouraged me to get interested into the writings by Lithuanian authors. I think others will get interested as well, Maybe I ll get more interested into Lithuanian literature. Some of the participants, who had admitted they did not like reading, promised to start reading because it is a useful and necessary occupation: My attitude towards reading has changed. I learnt that you can know and learn more while reading, I have wanted to start reading before... Now I m planning to read the book I started but Usage of Bibliotherapy Elements when Solving Adolescent Socio-Pedagogical Problems 93 ISSN

94 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) didn t finish. It s becoming interesting, My opinion has changed for the better. Reading is necessary and important. You helped to understand that. It was interesting. I will really start reading as before. According to analytical scientific research method and observation, a model of bibliotherapy element application in social pedagogue s work is provided (graph 1). It consists of three main stages preparation, implementation and analysis. In order to prepare an individual problem solution plan at the first stage social pedagogue firstly has to analyze teenager s problem and the causes of its appearance in detail, define means and ways of helping him. Then, by applying bibliotherapy method, social pedagogue carefully chooses proper literature for certain age group teenagers and relates it with possibilities to solve the defined problems. Not every teenager likes reading therefore social pedagogue s task is to select a text and calculate how much the teenager has to read during the lesson. The teacher of native language who knows the teenager s reading abilities and can give advice takes part in this stage. Social pedagogue and the teacher have to choose an extract telling about the crucial event which will be later analyzed by the teenager. Then social pedagogue should think what ways and strategies he or she could apply when working with a definite child. At the second stage they read and analyze the text and apply critical thinking development scheme. This scheme is based on three levels - stimulation, meaning comprehension and thinking realization in reading process. At stimulation level different methods which encourage teenagers express their opinion on certain issues are used. When teenagers are interested and encouraged to remember everything what they know on that topic, it is possible to move on to meaning comprehension level and read the text. It is recommended to use different methods which help control reading in order to avoid superficial reading. Special attention in bibliotherapy elements application in educational process should be paid to thinking level. Reflection and thinking are essential so that teenagers not only learn about similar problems but also evaluate their possibilities to change present situation. When writing reflection or drawing experienced impression, a teenager goes deeper into the situation they analyze and will note his own attitude, opinion, future or expected behavior etc. At the third stage social pedagogue analyzes and records the advantages and disadvantages of the applied model, thinks over and evaluates the outcomes. This model can be also applied when working with a group. Group social assistance method is used in such situations when the role of environment is obvious and problems are related with many similar situations and their needs require wider 94 Valdonė Indrašienė, Eglė Kapočiūtė

95 arts therapy Graph 1. Model of bibliotherapy elements application in social pedagogue s work coordination, preventive and educational orientation. Group work, possibility to share feelings with other people having the same problems allows the person understand he is not an exception in this world. Being in a group and the feeling of support stimulate inner powers to fight for the victory and believe that these efforts will bring positive solution results (Indrašienė, 2004). If every group member is able to realize two main communication values have the feeling of community and personality autonomy personality will develop not on the account of others but common aims will be achieved without throwing shade on the individuality (Psichologija studentui, 2005). In conclusion it can be stated that social pedagogue can apply bibliotherapy method elements in work with teenagers as especially effective way to form positive personality character features and other skills necessary for successful personal, professional and social life. Conclusions Bibliotherapy is an effective way to treat person s emotional, psychological disorders, experienced losses and failures or traumas. Reading strengthens person s self-confidence in his spirit and body powers, gives hope, distracts from difficult thoughts, spiritual traumas, makes adaptation easier, and raises the mood. Usage of Bibliotherapy Elements when Solving Adolescent Socio-Pedagogical Problems 95 ISSN

96 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Social pedagogue can apply bibliotherapy method elements in work with teenagers as especially effective way to form positive personality character features and other skills necessary for successful personal, professional and social life. Students, who were defined as having no reading motivation, evaluate reading as not only a pleasant way to spend free time, but also as one of the ways to develop necessary skills which will help for successful social communication, professional career and constant improvement. When students understand the importance of reading they choose reading more for pleasant experience than for a wish to develop rhetoric or other abilities. They read with interest when adults do not make them do that, if the book is interesting or if the reader is able to empathize into the main hero s role. Literature Barath A. Sabljak L. Permainos // Bibliografija gydant vaikų ir jaunuolių karo traumas. Vilnius: Garnelis, 2001 (4), p Černienė J. Paauglių, turinčių laikysenos sutrikimų, savimonės ypatumai: magistro darbas. Vilnius 2002, p Daujotytė V. Žvirblių takas // Skaitymas: džiaugsmas, mokymasis, mokymas. Vilnius, 2008 (2), p Daujotytė-Pakerienė V. Apie skaitymo džiaugsmą ir naudą // < gimtasiszodis.w3.lt/daujot_04_1.htm>. Dereškevičius P., Rimkevičienė V., Targamadzė V. Mokyklos nelankymo priežastys. Vilnius, Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: Šviesa, 1990, p Indrašienė V. Socialinio ugdymo technologijos. Vilnius 2004, p Janavičienė D. Biblioterapijos, skaitymo ir gyvenimo kokybės sąsajos: tarpdisciplininis požiūris // str16.pdf>. Kvieskienė G. Pozityvioji socializacija. Vilnius, 2005, p Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos I X klasės. Vilnius: Leidybos centras, 1997, p Valdonė Indrašienė, Eglė Kapočiūtė

97 arts therapy Lisabonos strategijos įgyvendinimas // pranešimas parengtas 2005 m. kovo d. Europos vadovų tarybos pavedimu // < lt/lietuva%20eesrk/lisabona%20is%20kvedaraites/ces _d_ lt.pdf>. LR švietimo įstatymas Nr. IX-1630, // Žin. 2003, Nr ( ). Mardziah Hayati Abdullah, What is bibliotherapy? // < edu/~reading/ieo/digests/d177.html>. Navickaitė A., Daukšienė D., Jarienė R. Efektyvaus skaitymo strategijos: skaitymo praktikumas. Vilnius: ŠDC, Penkauskienė D. Kritinio mąstymo ugdymas: teorija ir praktika. Vilnius: Garnelis, 2001, p. 11. PIRLS (Progress in International Reading Literacy Study) Tarptautinis skaitymo gebėjimų tyrimas PIRLS (Progress in International Reading Literacy Study) Tarptautinis skaitymo gebėjimų tyrimas PISA (Programme for International Student Assessment) Tarptautinė moksleivių vertinimo programa Psichologija studentui. Kaunas, 2005, p Raguotienė G. Atversta knyga. Vilnius 2008, p. 25. Skaitymo skatinimo ir kalbos gebėjimų ugdymo koncepcija // < lrs.lt/docs2/dpslizzg.doc>. Socialinės pedagogikos studijų programa // < webdriver.exe?kalba=lt&kodas=61205s202&mival=/programa.html>. Socialinio pedagogo instrukcija Nr. 1691, Šulcienė D. Rubinaitis // Knyga paauglio vertybių kontekste. Vilnius, 2001 (2), p Šventickas A. Šventickienė A. Vyresniųjų paauglių grožinės literatūros skaitymo nuostatos dabarties sąlygomis // < aspx?logid=5&id=240987a0-4a92-4bcc-8c64-ad0cc0f16a9e>. Švietimo gairės. Vilnius, 2002, p. 13, 137. Tijūnėlienė O. Žvirblių takas // Vaikystės knyga IV klasės mokinio gyvenime. Vilnius, 2008 (2), p. 32. Vyšniauskytė-Rimkienė J., Kardelis K. Paauglių reputacijos tarp bendraamžių raiška sociometrinio statuso grupėse // < Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai, Usage of Bibliotherapy Elements when Solving Adolescent Socio-Pedagogical Problems 97 ISSN

98 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Valdonė Indrašienė Doctor of Social Sciences (Educational Science), Associate Professor, Head of the Department of Social Pedagogy of Social Communication Institute at Vilnius Pedagogical University; areas of research interests: education technologies, social researches; address: Studentų str. 39, LT Vilnius, Lithuania; valdone.indrasiene@vpu.lt Eglė Kapočiūtė Master of Social Sciences (Educational Science), Assistant Lecturer of the Department of Social Pedagogy of Social Communication Institute at Vilnius Pedagogical University; areas of research interests: critical thinking, bibliotherapy, social education technologies; address: Studentų str. 39, LT Vilnius, Lithuania; egle.kapociute@gmail.com 98 Valdonė Indrašienė, Eglė Kapočiūtė

99 arts therapy Vida Gudžinskienė, Olga Trainienė Peculiarities of Social Institution Employees Well-Being Annotation. The article analyses well-being of social institution specialists at work. The attitude of the respondents to work is presented as well as evaluation of interpersonal relations of employees of social institutions. It is stated that social workers employed in social institutions assist other members of staff in solving organisationrelated problems. The reasons for well-being at work are analysed. The authors present peculiarities of interpersonal relations between employees of institutions providing social services and their executives, working conditions and work organisation. The emphasis is laid on the influence of social workers on the improvement of microclimate in these organisations. Key words: social institutions, employees, well-being at work. Introduction Well-being, safety and health at work cannot be characterised only by absence of accidents or professional diseases. Good physical, moral and social well-being is also of big relevance and it is achieved through improvement of work quality and considering changes in the society. Climate or atmosphere of organisation includes a certain level of morale, a sense of belonging to an organisation and concern about members of this organisation (Mullins, 1991). Thus, organisation climate and employees well-being are directly related: the climate, factors conditioning them and how an individual feels at work are directly reflected in his / her self-feeling. Every organisation is unique because a particular system of values and principles is employed pursuing organisational goals or solving occurring problems. And each of them, according to P. Jucevičienė (1994, p. 15), has own culture, traditions and activity methods. The aggregate of all these three components constitute the climate of organisation (Targamadzė, 1996). Following V. Targamadzė (ibid. p. 100), the concept of organisation climate was mentioned in the works of K. Lewin, R. Lippitt, and R. K. White in It has taken a number of years for scientists to acknowledge the climate of organisation as one of the key factors determining efficiency of organisation and a generalising concept comprising a big range of factors. 99 ISSN

100 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) N. Večkienė (1996, p. 195) points out that organisation climate is a human environment, where employees carry out their functions and work. It cannot be touched or seen because it as if lingers in the air. Thus, professional activity of social workers comprises consulting, diagnostic, information, preventive, educative or any other necessary assistance to individuals, groups or communities. This activity enables an individual to live in harmony with other people surrounding him or her as well as with the environment. A social worker performs functions that are of high importance to well-being of the society; therefore well-being of social workers themselves, their satisfaction with work, client s evaluation of their work as well as that of an employer (administration) are also extremely important. The goal of the research: to investigate the influence of microclimate on wellbeing at work. The object of the research: social institution employees well-being at work. The objectives of the research: to identify the attitude of employees of institutions providing social services to work; to identify interpersonal relations of employees in institutions providing social services; to identify if heads of institutions providing special services have influence on employees well-being at work; to evaluate attitude of employees from social service providers to their working conditions; to identify if social workers employed in institutions providing social services influence improvement of microclimate in these institutions. The method of research. The methodology for empirical research was developed following Е. Rogov (1998), B. Bitinas (1998), K. Kardelis (2002). The method of questionnaire survey was applied. A wide range of questions were used to collect full-scale data: closed questions with strictly defined answers, when respondents have a choice of one or several appropriate answers; open questions, when respondents have to formulate answers themselves; mixed (combined), when respondents may supplement the answer with their own opinion; range scales, when respondents are provided with answers of increasing or decreasing value. 100 Vida Gudžinskienė, Olga Trainienė

101 arts therapy The research organisation and sample. The survey was conducted in Utena Boarding House, Social Service Centre of Utena District, Utena Children Boarding House, Children Social Support and Education Centre and Special Education and Socialisation Centre Vilties Šaltinis. The survey was conducted from February to March of The sample included 112 employees from the above-mentioned institutions. SPSS 10.0 computer programme was employed for research data processing. The information on the respondents acquired during the research was generalised. The analysis of the sample revealed the following: only 6 respondents (5.4 %) out of 112 were men and 106 (94.6 %) were women. It can be concluded that women make up the majority of social workers in institutions providing social services. To receive an objective opinion, an attempt was made to survey the respondents representing the widest possible range of professions. The sample comprised: 47.3 % (53 respondents) of social workers; 13.4 % (15 respondents) of social educators; 12.5 % (14 respondents) of assistants to social workers; 18.8 % (21 respondents) of other employers of institutions providing social services. Nine heads, deputy directors and heads of departments from social institutions participated in the research, which amounted to 8 % of the sample. This shows a responsible attitude of top managers to maintenance of good climate at work. The 21st century is an era of knowledge and information, when the importance of the average level of education in the country gains a particular importance. Lithuania, in cooperation with the whole Europe, has started creation of knowledge-based society and economy, where the highest quality commodity is latest information, knowledge and professional skills. Therefore, one of the objectives was to identify educational background of the respondents. The conducted analysis showed that according to their education the respondents fall in 4 groups: 25 % (28 respondents) have special secondary education, 3 % (3 respondents) have acquired post-secondary education and 58 % (65 respondents) are holders of higher education diplomas. About 14 % (16 respondents) are students of universities. Education, obtained speciality and profession determine success of individual s life. A person cannot perform each work equally accurately and well. The happiest individual is a person whose job is as if his / her hobby and brings highest satisfaction. Work, which meets individual s attitudes and needs, increases his/her satisfaction and motivation to work, has a positive effect on work outcomes and on well-being at work as well. This may be illustrated by long years of working in one and the same workplace. Peculiarities of Social Institution Employees Well-Being 101 ISSN

102 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) According to their working experience, the respondents may be classified into 5 groups. Their distribution is shown in Picture 1. Picture 1. Distribution of the respondents according to their working experience As it can be seen from Picture 1, the majority of the respondents (26 percent or 29 individuals) have a working experience from 16 to 30 years. About 5 % (6 respondents) have a working experience of over 30 years. The number of people with experience under 5 years amounts to 26 individuals (23 %), whereas 20 % (19 individuals) have worked in this sphere from 11 to 15 years. 17 % or 19 respondents have an experience from 5 to 10 years and about 9 % or 10 respondents did not answer this questions. According to their working experience, all the respondents were divided into three groups for further research analysis: 26 respondents (up to 5 years), 41 participants (from 5 to 15) and 35 respondents with working experience over 15 years. It can be stated that institutions providing social services employ educated socialists with different working experience and that majority of them are women. Evaluation of the respondents attitude to work. Every individual needs a favourite job and a position which provide him / her with a possibility for self-realisation and demonstration of own sense and creativity. Therefore the question: Do you like your job? was not accidental in the questionnaire. The biggest part of the employees 70.5 % or 79 respondents from social service institutions stated that they like their job and 16.1 % (18 respondents) pointed out that they like their job very much. Only 3.6 % (4 individ.) of the respondents did not like their job. The same percentage of the survey participants (3.6 %) pointed out that they are indifferent to their work; the opinion of 6.3 % (7 individ.) was not clear. 102 Vida Gudžinskienė, Olga Trainienė

103 arts therapy The respondents were provided with following variants of answers to the question You go to work. : always willingly, sometimes willingly, often unwillingly and always unwillingly. The answers had to confirm the respondents opinion provided in the previous question. A considerably big group of the researched 32 % (36 individ.) stated that they always go to work willingly, 58 % (65 respondents) pointed out that they sometimes go to work unwillingly. 8 % or 9 respondents often go to work unwillingly and only 2 % or two respondents admitted that they always go to work unwillingly. The research revealed that 86.6 % or 97 respondents are satisfied or totally satisfied with their job and that about 90 % (101 individ.) always or sometimes go to work willingly. During the survey, the participants were also asked if they would like to change their job. It was revealed that 23 % (26 individ.) would like to change their present job; whereas 35 % (39 respondents) pointed out they would not change it. Such opinion was received from the respondents who love their job, always go to work willingly and perform their functions there willingly as well. 42 percent (47 individ.) of the researched stated that they did not know if they would like have another job. The data allows for a conclusion that the majority of employees in social institutions like their job. The respondents had to answer the following question: Let s imagine that you do not work temporarily due to some reasons. Would you return to your present job? More than half of the respondents (50.9 %) claimed that they would come back to their present job, whereas 9.8 % of the respondents provided negative answers. The research revealed that if respondents like their job, none of them would like to change it. If employees of social institutions strongly dislike their work, they want to change it. The analysis of survey data shows that the longer the working experience, the higher satisfaction with work is expressed by the respondents: 25.7 % (9 individ.) of specialists with working experience of over 15 years like their job very much and 73.2 % of the respondents with a working experience of 5 15 years pointed out that they enjoy their job. The employees with working experience in social service sphere exceeding 15 years always go to work willingly and the respondents with working experience up to 5 years do that always unwillingly. It can be generalised that the majority of employees in social institutions are satisfied with their work and would not like to change it to any other. More than half of the respondents only occasionally go to work unwillingly and would return to their present work if they were not temporarily working due to some reasons. Thus, it can be stated that the attitude of employees from social institutions to their work is positive. Peculiarities of Social Institution Employees Well-Being 103 ISSN

104 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Evaluation of interpersonal relations of employees in social institutions. Social institution employees had to answer the question with three statements: The majority of people working in our institution are nice and kind people, There are various people in our institution and The bigger part of people working in our institution are unpleasant people. The respondents had to mark the statement they agree with. About 27.6 % (31 individ.) totally agree with the statement The majority of people working in our institution are nice and kind people, the statement There are various people in our institution was fully supported by 69.6 % or 78 respondents. And only 2.7 % or 3 participants in the research stated that the bigger part of their colleagues are unpleasant people. The opinion of the respondents about colleagues living not far from each other is not important to the research since the majority of them have never thought of neighbour-like relations with colleagues and about the influence of such relations on the improvement of relations in their organisation. About 69.6 % or 78 respondents stated they had never thought of the situation when colleagues lived in neighbourhood and 26.8 % (30 individ.) pointed out that this fact would have no influence on relations at work. And only 3.6 % or 4 respondents wanted their colleagues to live not far. The respondents had to provide answers to the questions with a fixed response scale from 1 to 9, where 1 referred to like it very much and 9 meant dislike it strongly. The results of the response analysis are provided in Picture 2. Picture 2. Distribution of opinion about colleagues On the basis of the data presented in Picture 2, it can be stated that the respondents have good opinion about their colleagues. 20 percent or 22 individu- 104 Vida Gudžinskienė, Olga Trainienė

105 arts therapy als in the research pointed out that they like their colleagues very much and the evaluation of people working together was 2 points in the answers of 28 % or 31 respondents; 25 % (28 individ.) wrote 7 and 9 % or 10 employees evaluated their co-workers by 3 points. 4 percent of the participants disliked their colleagues strongly (9 points). It should be noted that co-workers received different evaluations in separate institutions. The data on this are not presented in this article to avoid violation of the confidentiality principle. During the research an attempt was made to identify the respondents reaction to the possibility to spend holidays with colleagues. The results are presented in Table 1. Table 1 Distribution of the respondents opinion about spending holidays with their colleagues Statement Number of respondents Percentage This would completely satisfy me I don t know. I ve never thought of that This would not satisfy me Total: More than 70 % or 80 respondents have never thought of this and only 14.3 % (16 individ.) stated that they would be satisfied with such a possibility. The same number of the researched pointed out the opposite: they would not like that at all. To identify the role of administration and social workers in solving of work / organisation-related questions, the respondents had to provide answers to the questions: When work / organisation-related problems occur, you address...? The data is presented in Table 2. The data presented in Table 2 show that 22.3 % (25 individ.) always address the director to solve work / organisation-related problems, whereas 27.7 % or 31 respondents seldom turn to him / her and 25.9 % (29 individ.) do that often. The deputy director is the most frequently addressed person (43.8 % or 49 respondents). However, social workers also play a considerably big role solving organisational problems. They are often approached by 35 respondents (31.3 %). Peculiarities of Social Institution Employees Well-Being 105 ISSN

106 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Table 2 People addressed most frequently in cases of work / organisation related problems Position Always Often Seldom I do not address anybody Total Director 22.3 % 25.9 % 27.7 % 24.1 % Deputy director 14.3 % 43.8 % 15.2 % 26.8 % Other members of administration 8 % 31.3 % 27.7 % 33 % Social specialist /educator 20.5 % 31.3 % 8 % 40.2 % The respondents had to provide answers to the questions about the atmosphere at work with a fixed response scale from 1 to 9, where 1 referred to unfriendly and unpleasant atmosphere and 9 meant opposite atmosphere were mutual understanding and respect prevail. The answers to this question were very diverse: the majority of the respondents (31.3 or 35 of the researched) evaluated the atmosphere by 8 points, 15.2 % or 17 respondents pointed out that understanding and respect always prevailed in their working place. About 16.1 % (18 individuals) evaluated the situations marking 5 points and only 5 respondents (4.5% of the answers) referred to unpleasant and unfriendly atmosphere at work. Generalising the opinion of the respondents about interpersonal relations, it can be stated that friendly and pleasant atmosphere prevails in the institutions providing social services and that subordinates rely on their authorities and other respondents address them for help. Social workers in social institutions provide their co-workers with assistance in solving organisational problems. The respondents provide a positive evaluation of their colleagues more often than negative. The respondents had to provide their answers to the open question: What determines your well-being at work?, which aimed to identify their opinion about the key factors conditioning well-being of employees in social institutions. The processing of the research data revealed that the respondents gave two and more answers. The research data are presented in Table Vida Gudžinskienė, Olga Trainienė

107 Distribution of opinion about factors determining good self-feeling I think that good self-feeling is conditioned by: Number of respondents arts therapy Percentage Heads/executives Relations with colleagues, sincere communication Favourite work Mood for work Work organisation Working conditions Clients Did not answer Table 3 The moral image, competence and communication skills of formal head of the community contribute a lot to well being of community members. Therefore, 68 respondents consider the head of an organisation as the most contributing factor to their well-being at work. This is confirmed by the results of the previous research: 82 participants of the research pointed to good and very good relations with the head of their organisation. Friendly and sincere interpersonal relations enable development of the conscious discipline and strengthen a sense of individual and collective responsibility. Nice sincere communication ensures good mood, creative activity and serves as foundation for development of sustainability, harmony and a well-rounded personality (Stanaitis, 2004). Therefore, according to the opinion of 71 respondents, their well-being at work is directly conditioned by sincere interpersonal relations, kind and sincere communication with colleagues. This opinion partially coincided with the evaluation of co-workers, where 69 respondents evaluated their colleagues within 1 and 4 points in the scale, confirming their good relations with colleagues. Moreover, 95 participants in the survey think that a favourite job is a very important factor determining their well-being, 26 respondents see a certain mood for work contributing to good selffeeling at their workplace. Appropriate working conditions and good organisation of work: ergonomic working places, properly distributed working load and justified remuneration are important to 53 respondents. Very few employees (23) find clients Peculiarities of Social Institution Employees Well-Being 107 ISSN

108 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) they serve contributing to their well-being at work. Such opinion was popular among individuals who were thinking of changing their present job. Since the question was open, 13 participants in the survey did not express their opinion. This was characteristic of the respondents who dislike or strongly dislike their job. The respondents also added some comments to their answers, such as: head of organisation is the soul of it ; a good executive ensures success of an institution ; friendly and united co-workers may overcome all difficulties ; my job is my hobby; I m dissatisfied with my work, my clients irritate me, therefore I feel bad at work ; everybody loads the willing horse. The participants in the survey were asked to evaluate their own well-being at work using a 5-point system. The research results showed that about 60 % or 68 employees evaluated their well-being by 5 points (very good), 23 % or 26 respondents gave 4 points (good), 11 participants (10 %) in the survey and 3 % (3 individ.) think their well-being is satisfactory (3 points). There were 4 respondents (4 %) who estimated their well-being by 1 point. The research identified a direct correlation between the evaluation of atmosphere at work and evaluation of employees well-being in social institutions. The highest evaluations of atmosphere at work (9, 8 and 7 points) were given accordingly by 17, 35 and 19 respondents (total: 71 participants or 63.5 %), 6 and 5 points were written to the atmosphere in the workplace of 5 and 18 respondents (total: 23 individuals or 20.6 %), 4 and 3 points were written by 8 and 3 researched employees (total: 11 respondents or 9.7 %); 2 respondents evaluated atmosphere by 2 points (1.8 %) 5 respondents (4.5 %) found the atmosphere in their institutions very bad (1 point). Summing up the data, it can be stated that respect and mutual understanding between employees and authorities dominate in the institutions providing social services. Therefore, employees positively evaluate the prevailing atmosphere, executives as personalities and their attitude to them as employees. Thus, it is possible to conclude that executives have influence on their well-being at work. Evaluation of the respondents attitude to their working conditions. Working conditions also play a considerable role in assurance of well-being at work. The respondents attitude is presented in Table 4. The analysis of empirical research results showed that 27 % or 30 respondents are fully satisfied with the quality of their working equipment, 21 % (24 individuals) are content with even distribution of working load, the variety of working tasks satisfies 25 % or 28 participants in the research and 39 respondents (35 %) are satisfied with opportunities of professional development. Remuneration satisfies 11 % or 12 respondents and the majority of the participants (28 % or 31 researched 108 Vida Gudžinskienė, Olga Trainienė

109 arts therapy Table 4 Distribution of respondents opinion about evaluation of working conditions Are you satisfied with various working conditions? Quality of working equipment Even distribution of working load Totally satisfied Probably satisfied It s hard to tell Probably dissatisfied Completely dissatisfied 30 / 27 % 37 / 33 % 22 / 19 % 11 / 10 % 12 / 11 % 24 /21 % 36 / 32 % 34 / 31 % 11 / 10 % 7 / 6 % Salary 12 / 11 % 18 / 16 % 30 / 27 % 31 / 28 % 21 / 19 % Professional development opportunities Variety of working tasks 39 / 35 % 40 / 35 % 19 / 17 % 12 / 11 % 2 / 2 % 28 / 25 % 35 / 31 % 38 / 34 % 5 / 5 % 6 / 5 % employees) state that they are probably dissatisfied with the pay. 27 % (30 individ.) of the researched found it difficult to express their opinion on the question. Thus, it is possible to state that employees of social institutions are satisfied with their working conditions. To identify employees opinion about organisation of work in their institutions, they were asked, How, in your opinion, is your work organised? The research data showed that about 28 % (31 respondents) think it is done very well, whereas 60 % (68 individ.) of the participants in the survey pointed out that it is done not bad. The work is organised very bad according to the opinion of 1 respondent. Summing up the research results it can be concluded that employees from social institutions are satisfied with their working conditions and organisation of work. Influence of social workers employed in institutions providing social services on improvement of microclimate of these organisations. The question Who, in your opinion, has to improve microclimate in an organisation? was asked to identify employees opinion about what determines improvement of microclimate. The research showed that 34 % or 38 respondents think that head of an institution is an important factor in improvement of microclimate; 30 respondents (27 %) think that this is a function of a social worker; 22 % (25 individ.) stated that it is a matter of employees themselves and 17 % or 19 participants did not answer this question. Peculiarities of Social Institution Employees Well-Being 109 ISSN

110 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) To identify if social workers/educators have influence on improvement of microclimate in organisation, the respondents were asked about the effect of social workers on microclimate improvement. The survey revealed that 34 % of all the respondents think that social workers contribute to a better microclimate in organisation and 32 % of them do not see this influence. Approximately 44 % of the researched do not know if social workers play a role in improvement of microclimate. Summing up the research results it may be concluded that social workers partially contribute to improvement of microclimate of organisation they work in. according to the respondents, head of organisation has the most considerable influence on improvement of microclimate of an organisation. Conclusions Scientific literature defines well-being as a general employee s mood which depends on interpersonal relations, relations with authorities, attitude to work and personality structure, which comprises its directiveness, temperament, character, skills and attitudes. Improvement of microclimate in organisation is not seen as a separate function of a social worker. His / her professional activity involves consulting and psychotherapeutic assistance to individuals, groups, families and communities. The data received during the research showed that factors directly conditioning well-being at work and improvement of microclimate include: heads of institutions, relations with colleagues and sincere communication and a favourite job. The respondents evaluated their own well-being at work very positively. The respondents are sure that social workers have influence on a positive microclimate in organisation and well-being of colleagues at work. Literature Bitinas B. Ugdymo tyrimų metodologija. Vilnius: Joraša, Jucevičienė P. Organizacijos elgsena. Kaunas: Technologija, Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija. Kaunas: Judex, Lukoševičienė I. Profesinio socialinio darbo pagrindai. Caritas leidykla, Mullins L. J. Management and Organisational Behaviour. London: Pitman, Vida Gudžinskienė, Olga Trainienė

111 arts therapy Stanaitis A. Žmogui reikia žmogaus. Marijampolė: Piko valanda, Targamadzė V. Švietimo organizacijų elgsena : textbook. Kaunas: Kauno technologijos universitetas, Trainienė O. Impact of Organization Climate on Well-being of a Person at Work : Master s paper / supervisor V. Gudžinskienė, Vilnius Pedagogical University, the Institute for Social Communication. Vilnius, Večkienė N. Švietimo vadybos įvadas: textbook. Kaunas: Technologija, Žalimienė L. Socialinės paslaugos. Vilnius: Spauda, Рогов Е. И. Учитель как объект психологического исследования. Москва, Vida Gudžinskienė Doctor of Social Sciences (Educational Science), Associate Professor, Head of the Department of Social Cohesion of Social Communication Institute at Vilnius Pedagogical University; areas of research interests: modelling of education process, health promotion and education, development of learners competences; address: Studentų str. 39, LT Vilnius, Lithuania; vida.gudzinskiene@gmail.com Olga Trainienė Master of Social Work( Management of Social Institutions), Social Educator of Visaginas Technology and Business Vocational Study Centre; areas of research interests: microclimate at institutions of social services, well-being at work; address: Festivalio str. 7, LT Visaginas, Lithuania; trainiene@gmail.com Peculiarities of Social Institution Employees Well-Being 111 ISSN

112 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Salomėja Burneikaitė Possibilities of Puppet Therapy and Their Use in Puppeteers Projects Annotation. The study presents the use of possibilities of puppet therapy in the practice of Lithuanian puppet theatres. In this study the concept of puppet therapy, its origin in the history of theatre, the use of puppet therapy in projects of Lithuanian puppet theatres and experience of cooperation between puppeteers and medical specialists are discussed. The article also provides data on empirical research which reveal the knowledge Lithuanian puppet theatre practitioners of objective and motivated puppet therapy and its application in their practice. Key words: puppetry, puppeteer, puppet therapy, animated object. Introduction Relevance and problem. Puppet is an animated object related with play as well as an attribute of theatre art. Even in ancient Greece and in many other oldest cultures of the world, puppets were used not only for esthetical effect. In different epochs people performed rituals with puppets and masks. It is already noticed that puppets have accompanied an individual since the ancient times and has effected his / her emotions. In the rituals of many nations puppets and masks were used by shamans. Children have been playing with puppets during all times as well. The therapeutic function of puppets has been observed for ages, though the concept of puppet therapy belongs to our times. Foreign professionals (psychotherapists, psychologists, special and social educators, artists of puppet theatre) often base their practical activity various means from puppet theatre and use purposive and apply therapy-orientated methods in their work. The therapeutical effect puppets and puppet theatres is also observed in Lithuania, but as a method it is used very rarely. There is a lack of consistent and purposefully described researches in the puppet theatre therapy. It is an area of art therapy, as puppetry unifies many fields of the fine art (drawing, sculpture, textile, paper plastic, etc.), theatre elements (live action, movement, music, masks, puppets, light, etc.) and all they all go together with fairy tale and play therapies. During the Soviet period the puppet theatre was associated with and related to children, amusements and a cultured way of spending spear time. International co- 112 Salomėja Burneikaitė

113 arts therapy operation allowed for a different approach to puppets, which may serve much wider public needs and may become an objective therapeutical means. Firstly, Lithuanian puppeteers assumed roles of art specialists and educators. As the borders opened, there occurred conditions for information exchange, accumulation of experience of other countries and a number of researches in a wide range of puppet theatre possibilities. Now puppeteers experiment and seek for knowledge of purposeful employment of puppets and puppet theatre therapy in social work, educational science, psychotherapy, ergotherapy and other spheres under contemporary conditions. The goal of this study is to discuss the concept of puppets and puppet theatre therapy, possibilities for its application and to present experience of puppet therapy accumulated by practitioners of the Lithuanian puppet theatre. The methods of research: analysis of scientific literature and empirical research; questionnairing, case studies, active observation (involvement in action). The Concept and Origin of Puppet Theatre Therapy. Puppet is a minimised model of a human being to some extent and has a very long history not only as a toy. It typically reveals individual s relation with the environment. Puppet helps to perceive the world through symbols. Children, while involving themselves into play, reiterate the models of adults world that reveal in front of their eyes as the ritual of becoming a part of public. As we know from the history of puppet theatre, first puppets were devoted not to playing of games, but to performing rituals, [5], [3, 8], [2, 5]; and the rituals were performed having an intention of healing as well. The contemporary concept of puppet therapy determines the way of healing though employment of puppets. The latter can be drawn, created, constructed, dressed up; one can talk about them and with them or create different plots. One can play with puppets or perform a role-play, that is, to do something with them; in some languages this action is described in one word, for example, play or играть (in Russian). The base of theatre consists of a particular organized action, when the process is going now, here and with me, that is, with a person involved in it. Such an action is close to an ancient ritual process, where people used to participate with puppets and masks and to perform actions that expressed their attitude towards the world. Masks, as well as puppets, hiding an acting person, conditionally provide some new or different properties for the reflected form. The history of puppet theatre testimonies the use of puppets for the purpose of healing in different countries [7, 215]. For example, Indians from Panama s Cuna tribe transmitted the tradition of woodcarving puppets not for playing but for healing only from generation to generation: they used to bring the powwow for a sick Possibilities of Puppet Therapy and Their Use in Puppeteers Projects 113 ISSN

114 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) person and he would circle puppets around the patient. The quantity of puppets depended upon how serious the disease was. There is a ceremony, known in Japan, when all diseases of the patient were put onto a special puppet, then this puppet was seated in a paper ship and cut adrift. When the ship moistened, the puppet and all diseases used to drown together with the ship. Nations that live in Russia, also have similar ceremonies. Though employment of puppets having a purpose to heal has been identifiable since ancient times, yet the concept of puppet therapy emerged only in the beginning of twentieth century [7, 217]. Doctor-neuropathologist Malcolm Rait from Wales used puppets and puppet performances as a preventive method of healing that helps to overcome children s neurosis in Eventually this way of healing dispersed and was named for puppet therapy. In many countries such as the USA, Great Britain, Germany, the Netherlands, Russia, a considerable effect is achieved in this field, as puppets are used both for children and adult healing. It is assessed, that puppets could be used successfully to restore patient s movement functions after they have been disconcerted. The puppeteers from Russia started their researches in this field in They were seeking for methods that could help children to overcome stammer and to recover after various neurotic stresses using puppets; they were also researching children with movement disability and other. It is important to notice, that from the first steps of this research, medicine specialists and puppeteers were looking for cooperation. In 1920 the Institute of Children Orthopaedics under the name of professor G. I. Turner in Saint Petersburg, in cooperation with Teatr Petrushki (under the leading of E. Demmeni), consistently worked in this field of puppet theatre therapy. The remark of Doctor N. Shnirman, that was documented and reached our days, says: The Institute of Turner is trying to recover all sinews of those children who were struck by any kind of physical disability; and this purpose is reached in two ways: orthopaedists eliminate the disability by improving the function of the damaged organ, while educators are working with a child and forming his/her personal features. The first contributors to therapeutic effect seem to be joy of life, smile and laugh. Many sick children have no possibilities to attend the Drama theatre. They lie in their beds for many weeks or months, as they are treated by extension. The theatre of glove puppets, while bringing a small screen, can grant a joyful spectacle for those children. A child, who sees only an empty wall of the room for a long time, now It is so called theatre of glove puppets. Its name has derived from the main character Petrushka. 114 Salomėja Burneikaitė

115 arts therapy is involved into the search for penguin Lolo in the freezing ocean, reads a Letter from Italy, laughs together with puppets, etc. I am talking about children in beds. Besides, traditional Petrushka is a crook-backed itself, so it is very close to those sick children. [8]. Thus, in the beginning of the twentieth century puppeteers and medicine specialists started to jointly search for effective methods of puppet therapy. After proving that puppets not only teach but also heal, puppeteers started to visit hospitals with puppet performances, helping children to overcome consequences of various stresses and to get better. Since 1920 various seminars of specialists that work with puppets have been organized in many countries. During those international meetings puppeteers can exchange methods of their work and receive new data from medicine specialists. It happens that sometimes puppeteers take up healing quite successfully. Taking into account the fact that puppeteers have been acting as oracles next to their own trade since the oldest times, it turns out that this tradition has been extended and developed ever since. Mr. M. Aronoff, who works at Scottish Mask and Puppet Centre in Great Britain and consults puppeteers of special needs, has provided very valuable remarks. When representing such a specific activity of puppeteers, he speaks about the possibility of recognizing a therapeutic mediator in the puppet to work with both children and adults. M. Aronoff confirms, that puppet theatre in therapy can be very efficient. This idea has been maintained by historical forms of developing puppet theatre art: from the ancient rituals to contemporary puppet theatre art. The puppeteers consultant reminds that shamans all over the world still use puppets as the spiritual guides, pathfinders or mediums between spiritual and earthly world. Through puppets the personal and universal human attitude towards the world is revealed in a very specific way; and one can see how puppets are used in the healing process [4, 210]. From the theoretical researches in the puppet theatre [1, 56]; [6] we know, that initially a puppet is an inanimate object and animation gives life to it. While putting life into a spiritless thing, an individual gives energy to a puppet or, in other words, conditionally imparts the spirit to it. Without a ruling man (puppeteer), who theatrically animates a puppet, it would stay only an unanimated object. In the whole theatre art, the theatre of puppets seems to be a wide space for creation that includes not only puppets but also other arts as well: sculpture, music, dance, pantomime, scenography, light art, etc. As puppets are designed for a very specific use, they must be easy manageable and express a certain symbolic meaning. They can become good helpers in many spheres and not only in therapy. That is why a puppeteer, who wants to work with puppets professionally, needs good skills in puppet theatre art, its techniques as Possibilities of Puppet Therapy and Their Use in Puppeteers Projects 115 ISSN

116 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) well as specific knowledge of psychology, medicine, ergotherapy, educational science, social sciences, depending on his or her chosen goal and objectives. Puppets as instruments for therapy are used by many specialists from various fields. It depends on the results they want to achieve, the volume of time they can afford for puppet therapy and development of their competence. In Western countries general practitioners do not use puppets as mediums very often. Doctors, who have limited knowledge of any means of puppet theatre, usually occasionally apply elements of it in their work. In most cases these are paediatricians who support the use of puppets as efficient helpers in their work. More often puppets are employed in psychotherapy, therapy of play, drama therapy, occupation therapy, social work, as well as healing the defects of speech or teaching healthy way of living. In all the above-mentioned fields puppets are created to match those special needs [4, 210]. At the moment everyone, who wants to develop own qualification in the field of puppet theatre, may find many ways to do it. There are more than 50 specialized puppeteer centres and as many puppet theatre schools; various workshops and conferences are organized; about 150 festivals of puppet theatre are arranged annually; approximately 9000 books about puppets have been published in different languages. Some means of puppet theatre that could become a contemporary space or instrument for therapy and assistance to specialists working in various fields are provided: Watching a puppet theatre performance Puppet theatre as a group activity Puppet as a medium for communication Involvement into creative activity Making puppets during workshops Educational puppets Puppets for ergotherapy The Steps of Puppet Therapy Development in Lithuania. During the period of the national revival in Lithuania, the artists of puppet theatre and educators acknowledged an immensely involving effect of puppet theatre and made their first steps towards puppet therapy. Specialists of puppet theatre were invited by handicapped people clubs, associations, day centres and other organisations that helped people to feel joy of life through creative activities. In most cases the movement of Lithuanian puppet theatre serves for occupation therapy needs firstly and motivates creativeness and self-expression. There appear people already, who having perceived an involving and healing effect of puppets and puppet theatre, are now trying to use this effect in a therapeutically purposive way. 116 Salomėja Burneikaitė

117 arts therapy In the height of Lithuania s revival the first purposeful steps in the puppet therapy were made by Kaunas National Puppet Theatre. Since establishment of the theatre in 1958, its attention has been focused on children s educational activity. The documents in the museum of the puppet theatre show that in 1990 the headmaster S. Klibavičius initiated the charity action A Smile in a Ward and involved Kaunas puppeteers to actively involve in it. During this campaign specially created mini puppet performances were shown in many children departments of Kaunas hospitals. The idea for this campaign originated while getting ready for a new theatre season. Puppeteers had a wish to rejoice children, who had to spend their feast of the 1st of September (the beginning of a new school year) in the hospital. The idea was also supported by medicine specialists. At first performances were brought to Kaunas Children Isolation Hospital (Mr. S. Panavas was the head physician at that time). They decided to continue the campaign A Smile in a Ward and came back with other puppet programmes. The newspaper Kauno tiesa (13 September 1990) published an article called A Smile in a Ward and wrote: The little hall was packed with thirty children of different age in their pyjamas, who watched the restless Pippi Longstocking and respectable doctor Dolittle with glinted eyes. The performance was sparkling with its wonderful improvisations for the whole half an hour. The same newspaper wrote about the visit of puppeteers in the children hospital in 1992: Joyful and unembarrassed laugh and the gale of positive emotions: these are real medicines for little sick people. They laughed and empathised with puppets, their mothers and grandmothers were gratified and the nurses thanked a lot. As it can be seen from this quotation, the performance was attended not only by children but also by their parents and medical staff. This is very important, because it testifies the effect of positive emotions experienced in a group and the feeling of community. The above-mentioned newspaper (8 April 1997) wrote that Kaunas Isolation Hospital was visited again with a puppet performance At Nanny-Goat s with the Sharp Horns ; this play was shown on the Eve of Easter. The medical staff appreciated this visit pointing out: The play brightened up the hardest feast days for sick children and we think that such an injection of good emotions is very helpful for our patients. The charity campaign of Kaunas National Puppet Theatre lasted for about ten years. They visited Kaunas Children Isolation Hospital, the Hospital of Red Cross, Kaunas Hospital No. 3 and Panemune Kindergarten-School-Sanatorium. Later hospitals were visited only occasionally and as there was no further funding of this campaign, it had to end up eventually. Possibilities of Puppet Therapy and Their Use in Puppeteers Projects 117 ISSN

118 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) In 1991 a similar activity in the field of puppet theatre therapy was started by Klaipeda Puppet Theatre. In the beginning this theatre was called the Puppet Theatre KU-KŪ. J. Januškevičiūtė, a lecturer of Art Department at Klaipeda University organized a troupe of lecturers from Art Direction Department and suggested showing a new puppet play called Giraffe in Stockings at Klaipeda Children Hospital. Both institutions were located in the same street, one in front of the other. So doctors supported this idea and welcomed every new puppet performance. Of course, the puppeteers of Klaipeda tried to focus their attention on their little viewers, so from the first performances they experienced the therapy of puppet theatre and tried to analyse it. They could observe the emphatic therapeutical effect of puppet theatre in the period of , while the theatre was cooperating with Klaipeda Children Hospital. At first the actors brought their puppets and equipment and showed their mini programmes for the little patients straight in the lobby of the hospital. As they watched the reactions and mood range of the children, the puppeteers felt really useful, because little patients frankly rejoiced at puppets forgetting everything in the world and trying to touch them and to talk with them. It was very important to choose the repertoire correctly, so it consisted of fun tales and stories that were performed with small puppets of different design and colourful characters. Different kind of therapy was chosen by A. Daukantaite, a student of the study programme of Puppet Theatre Direction (tutor of the group was J. Januškevičiūtė). With the approval of A. Savilov, Head of Neurological Department of Klaipeda Children Hospital, she carried on an experiment with puppets in Together with the physical therapist A. Savilovienė, A. Daukantaitė made an attempt to raise children s interest in the movements of puppets and employed glove puppets to enable children to train their handbreadth. It was noticed that children, who had experienced physical injuries, got attracted by specific vitality of the puppet and willingly tried to handle them independently. Children made some painful and inconvenient movements, but kept on training the functions of muscle and joints. This experiment showed that puppet therapy, applied in children hospital, might be a separate field of activity requiring more than just a good will. When the Klaipeda Puppet Theatre became an independent institution, A. Daukantaitė started managing it and never forgot her experience. The new theatre initiated and implemented four projects with puppets, where handicapped children were involved. In 2005 the educational project Silent Theatre (tutored by G. Radvilavičiūtė) for children with impaired audition was implemented. The pupils from Klaipeda Basic Boarding School For Deaf and Hearing Impaired participated 118 Salomėja Burneikaitė

119 arts therapy in the project. They relinquished any verbal means and written texts, but chose visual plastic, music, things and objects from the wide range of theatre expression means. In 2005 the social youth project I don t want to dream any more was implemented. It was a contribution to a drug prevention programme. This project was directed by J. Januškevičiūtė. In the autumn of 2006 the project Puppets like People (tutor S. Burneikaitė) lasted the whole month. During this event the puppet exhibition from Kaunas National Puppet Theatre Museum was organized and 39 other educational events were held. Some of them were orientated to children with seeing disability, mentally handicapped and hyperactive children, and involved them into the activity with puppets. Puppeteers from Klaipėda participated in the programme promoting reading where the project An Evening Tale was presented (tutor V. Narveišytė) in This programme also involved handicapped children. All these cases clearly show that puppeteers are looking for new ways to effectively use puppet theatre means in therapy. Strong position of some medicine specialists to support such initiatives is observed. However, only the projects with special financing may be implemented. Klaipeda Puppet Theatre initiated a programme orientated to children with emotional disorders in But this idea remained only as a vision of future cooperation between puppeteers and medical institutions. A. Savilov, Head of Neurological Department of Klaipėda Children Hospital, who supported the first steps of puppet theatre in children hospital, in 2006 wrote a recommendation for this project: The artistic educational project The Sky isn t Falling could help children with emotional disorders to overcome their problems and could create and develop an effective method of therapy. The doctor confirmed that the treatment of children s anxiety disorders and various phobias must be integrated. He also proved that involving parents, child peers, schools and other social organizations could be very effective for solving of this problem. When a child is treated by an individual puppet therapy, s / he is taught to be independent, his or her skills in communication are trained; the methods of desensitising various phobias and sectional therapy are also applied. The Summary of Empirical Research. A survey, which aimed to identify puppeteers opinion about the possibilities of puppet theatre therapy, was conducted from April to May During the festival of amateur puppet theatres Molinuko teatras, the anonymous questionnaires from all over the country were collected. The educators from schools and kindergartens, the tutors of various circles and studies, actors, artists and art directors, who stage for people of different age or employ puppets in their work in one way or another, answered the questionnaire including artists from Panevėžys Puppet Wagon Theatre and Klaipėda Puppet Theatre. Possibilities of Puppet Therapy and Their Use in Puppeteers Projects 119 ISSN

120 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Most of the respondents have been constantly working in this field for a number of years. Some of them have more than 30 years of experience in work with puppets. The sample of the survey included 44 puppeteers from different age groups. The majority of the respondents were women. The number of 4150 years old respondents amounted to 24; 17 educators and another 17 with artistic educational background participated in the survey; three respondents pointed out their artistic and educational training. Only 7 people from 44 referred to a different education. The head of one theatre had a diploma in humanitarian education and that in physical therapy. All the respondents (100%) think that puppet theatre is a proper mean for communication between adults and children. Such answer was provided to the question Have you ever noticed a therapeutical effect of puppets and puppet theatre? Slightly fewer (95.5%) agreed that puppets help to concentrate and to focus one s attention; 93.1 % have noticed that work with puppets involves an individual into creative processes; 86.4 % of all the respondents agreed that puppet theatre brings all adults back to their childhood; 81.8 % confirmed that people who create puppets and stage puppet shows really think about other people. Quite a large group of the respondents (79.5%) supported the statement that puppets promote a philosophical point of view; 77.2 % have noticed that involvement in puppet art activity calms down people, decreases their aggression as well as helps in educational work; 75% of the participants in the survey think that puppet theatre encourages social integration. 68.1% of them agree that creation of puppets and puppet theatre serves as special creative activity while working with handicapped people. And only 59% of all respondents think that puppets could help in training muscle and in strengthening one s physical powers. (Picture 1). puppets as a proper mean for communication between adults and children 100% (100 %) 95.5% puppets help to concentrate and to focus one s attention (95.5 %) 93.1 % work with puppets involves other in creative process (93.1 %) 86.4 % puppet theatre brings all adults back to their childhood (86.4 %) 81.8 % people who create puppets and puppet shows really think about other people (81.8 %) 79.5% puppets promote a philosophical point of view (79.5%) 77.2 % activity of puppet theatre calms down and decreases aggression (77.2 %) 77.2 % helps in their educational work (77.2 %) 75% puppet theatre encourages social integration (75 %) 65.9 % puppet theatre as a means of employment therapy for handicapped people 68.1% creation of puppets and puppet theatre serves as special creative activity while working with handicapped people (68,1 %) 59 % puppets could help in training muscles and in strengthening one s physical powers (59 %) 0% 20% 40% 60% 80% 100% Picture 1. Answers to the questions on therapeutical aspects in puppets and puppet theatre activity 120 Salomėja Burneikaitė

121 arts therapy The second question aimed to analyse the awareness of the respondents about a purposive puppet therapy employment in schools, kindergartens, asylums and medical institutions in the last 2 3 years (Picture 2) Yes No Picture 2. Puppeteers awareness about objective puppet therapy application in Lithuania (1 Puppets are used very often never referring to it as a puppet therapy; 2 I ve heard of it several times; 3 I ve read about it in newspapers; 4 I do not know anything about it; 5 This is part of my direct job; 6 I know people who use puppets as a means of therapy; 7 I ve heard that this is very popular abroad) The number of question that matches the given statement is marked in the horizontal axis of this table; and the vertical axis shows the number of respondents. The black columns express positive answers and the white ones represent negative answers. Thus, the received data shows that in the last 2 3 years most of the puppeteers have heard about the possibility to use puppet theatre in therapy (24) or have read about it in some newspapers (23); 33 of them confirmed that puppets are used in therapy not referring to it as the puppet therapy. Only 2 from the 44 respondents mentioned that they had no idea of this thing at all. Though 17 puppeteers from the sample admitted that puppet therapy is a part of their direct work. 26 people pointed out that they heard about the popularity of this therapy abroad. Even 16 respondents from 44 know some people in Lithuania, who are using puppets as a means of therapy. Conclusions The best results of puppet theatre therapy can be achieved only through cooperation and objective coordination of activity of specialists from various fields. Possibilities of Puppet Therapy and Their Use in Puppeteers Projects 121 ISSN

122 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) The conducted research showed that there are specialists in Lithuania, who have acquired initial knowledge of and awareness about the possibilities of puppet theatre therapy. This study revealed the educational background of people involved in puppet theatre. The working experience confirmed that educators, social workers, psychologists, medicine specialists, ergotherapeutists, specialists of art therapy and specialists of rehabilitation should get acquainted with techniques of puppet therapy. These techniques should be included into the programmes of rehabilitation specialist training. It is necessary to seek for new possibilities for an increase in purposive and motivated cooperation of medical and puppet theatre specialists to expand and employ possibilities of puppet theatre therapy in medicine, rehabilitation and other health institutions as well as in centres of handicapped people. Literature Aronoff M. Puppetry as a therapeutic medium: an introduction // British Journal of Therapy and Rehabilitation. April 1996, Vol. 3, No 4. Jurkowski H. Dzieje teatru lalek. Panstwowy instytut wydawniczy. Warszawa, Jurkowski H. Metemorfozy teatru lalek w XX wieku. Warszawa, Lotmanas J. Lėlės kultūros sistemoje // Lėlė ir kaukė / sud. A. Girdzijauskaitė. Vilnius, Skuratova J. Lėlės istorija nuo ritualo iki teatro // Lietuvos lėlių teatras: nuo ištakų iki mokyklos / sud. S. Burneikaitė. Klaipėda, Ušinskas S. Lėlių ir kaukių teatras. Vilnius, Голдовский Б. Энциклопедия «Куклы». Москва, Шнирман Н. «Петрушки». Кукольные театры. Ленинград, Salomėja Burneikaitė an assistant in Rehabilitation Department of the Faculty of Health Sciences at Klaipeda University, Master in Fine Arts; interests of research: drama, art and puppet therapy, and rehabilitation; address: Herkus Mantas str. 84, Klaipeda; samanike@takas.lt 122 Salomėja Burneikaitė

123 arts therapy Rūta Marija Purvinaitė, Rugilė Bružaitė INFLUENCE OF ART THERAPY ON QUALITY OF LIFE IN MENTAL PATIENTS Annotation. The purpose of this article is to reveal significance of art therapy as a means of mental harmonization in solving communication problems for people with mental disorders, in improving their life quality with experiences of creative self-expression on the basis of the results of the research applying SF-36 survey (life quality evaluation questionnaire). The aim of the research was to examine and evaluate life quality variations for mental patients who had had art therapy applied in their hospital treatment. The sample of the research included 212 in-patients with mental illnesses at mental institutions of Kaunas where occupational and art therapy courses are being held. Demographic and main data on anamnesis of mental illness were collected. The fact that the environment of mental patients stimulating their social and cultural life, and the role of art therapy applied in the treatment had never been investigated in Lithuanian before served as the main reason for this kind of research. The average number of sessions for in-patients amounted to ± The women and men in the research demonstrated average motivation and it was not influenced by diagnosis. The change in functional indicators (physical function, limitation of activity due to emotional state, mental health, exuberance / vitality, general perception of health, health variation) statistically significantly differed in the researched and monitored groups. The received data indicated that art therapy should be included into the program of strategy implementation. Key words: mental illness, art therapy, quality of life Introduction Mental health is determined by positive emotional and spiritual condition, which gives a possibility for a person to enjoy the fullness of life and self-realization. Mental patients mostly see their illness as negative. This is associated with an increase in depressive symptoms and self-depreciation (Grube, 2002), and with negative reaction from the society. During the recent years in the European Union several specific initiatives have been created aiming at improvement of mental health of the residents. European countries are stimulated to feel concern about mental health of their residents not just because of declining working productivity of patients but also due to other not less important problems such as their social exclusion, discrimination and decline 123 ISSN

124 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) in their life quality. Poor mental health already causes serious economic, health and social consequences and they will become only worse, as number of cases increases due to the aging society and its changes. For several years already debates have been circulating about the necessity to reform services of mental health, aimed at social, psychological welfare in Lithuania. On April 3, 2007, the Lithuanian Strategy for mental health was passed in the Seimas (the Lithuanian parliament), which was provided for creation of such system of mental healthcare, which would help to strengthen public mental health effectively and rationally, according to modern scientific knowledge and values, and would provide thorough help to individuals suffering from mental and behavioural disorders. Primary principals of this strategy are: safeguarding of human rights, ensuring of modern services that satisfy consumer needs; a balance of biopsychosocial model development, encouragement of autonomy and involvement; treatment of minor mental disorders in unspecialised healthcare institutions; fortifying mental health and prevention of mental disorders as concurrent and underlying parts of implementation of healthcare, education and social security strategies (Davidonienė, 2007). Among mental disorders whose burden on society is constantly rising, schizophrenia is predominant. Schizophrenia is one of the more severe mental illnesses, characterized as a disorder of personality, thinking, perception, and emotions. This aggravates the patient s life, and also life of his / her family. According to the research on global burden of the illness, schizophrenia determines high level of disability, making about 1.1 per cent of all disability-adjusted life years (DALY) and 2.8 per cent of years lived with disability (YLD) (Rossler et al., 2005). According to the World Health Report (The WHO World Health Report, 2001) schizophrenia is in the eighth place in the world, due to long period of DALY, enormous costs, direct and indirect effect of the burden of illness on the patient and family members, who are taking care of him. Schizophrenia, psychiatry these words constantly accompanying the patient and his family members are stabbing him like a dagger and distancing him from the normal flow of life (Champion, 2000), they cause psycho emotional difficulties (Ruddy et al., 2005), determine alterations in various areas of person s life and activity. Attitude towards the mental disorder is still stigmatised; most people regard mental patients as weaker people, who are cast away from normal life forever (Sučylaitė, 2006). Positive attitude is not being formed in the society. State of mental health is connected with such development failures, when ability of actively satisfying all the human necessities is lost (Juodraitis, 2004) and life quality declines. 124 Rūta Marija Purvinaitė, Rugilė Bružaitė

125 arts therapy During the integrated treatment of mental disorders, along with all the components of modern mental health care: pharmacotherapy, psychotherapy, psychosocial rehabilitation (Pūras, 2003), the method of art therapy can also be useful. Art therapy allows getting an insight into the patient s inner world by non-threatening means: therapeutic communication and means of fine arts. Art therapy is useful in treatment of mental disorders, because it provides a possibility to express aggressive feelings in a socially acceptable form, accelerates therapeutic process, creative production can be used for diagnostics and interpretation, stimulates development of senses of internal control and orderliness, helps to perceive forms and colours better, consolidates sensation of self-value and artistic competence (Survilaitė, 2002). Art with its global significance and its impact on human mental self-expression determines changes in various fields of human life and human activity. In medicine it has a function of humanistic culture; it activates the verbal, mathematical, spatial, artistic, internal abilities that develop human intellectual capacity (Rodrigues et al., 2001). Art therapy helps to regain self-confidence, and also in parallel acts as an energy regulator, helping the patient to gain balance using his / her inner powers (Rubin, 2001). While using the term art therapy one should not confuse the concepts of art and therapy. In art therapy, art is understood as something that stimulates the patient to do something. In the concept of doing something we can envisage many implications, i.e. do something about the symptoms, do something while being in the state of mental incapability, do something so that the patient could express his/her personal distress and hardships (Schiltz, 2006). In the plane of treatment and prevention, art therapy is a scientific method, essence of which is to create favourable ways of self-expression, by motivating and stimulating patient s creative potential and abilities. Art therapy is valuable in treatment of mental disorders when means of art are combined with techniques of psychotherapy (Sharma et al., 2001). This can condition improvement of mental health, and it can result in reduction of especially negative and general symptoms of schizophrenia which are most resistant to pharmacological intervention. Art therapy enables to arouse the hidden inner resources, which help the potential improvement of emotional state, day-to-day activities and other disorders which are very difficult to treat by traditional methods (Survilaitė, 2006). INFLUENCE OF ART THERAPY ON QUALITY OF LIFE IN MENTAL PATIENTS 125 ISSN

126 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Globally there are various researches carried out, which analyse the influence of art therapy, but as different evaluation criteria were chosen, it is difficult to unify them and to present clinically significant findings (Odell-Miller et al., 2006). In the years there was a practical clinical research conducted in Kaunas where structured questionnaire (life quality evaluation scale SF-36) was applied. This was chosen due to the circumstance that in Lithuania never any research had been done yet in studying the environment of patients with mental disorders, which would encourage social and cultural life, and in testing the influence of occupation and art therapy applied in the treatment process. Thus it is expedient to analyse the connection between therapy and art therapy, whether the art therapy influences patients in psychological plane, whether it reduces conflicts during their adaptation in the social environment (13), especially when there is a sharp distinction between the declared healthcare system and reality, where strong resistance of social environment is predominant. Survey of randomly selected share of patients helped to define connection between therapy and art therapy, to determine if art therapy influences patients at psychological level, or reduces conflicts as they adapt in the social environment (Rosen, 2007). Research goal: to examine and evaluate life quality and its variations for mental patients, who have had art therapy applied in their complex treatment, using international health review questionnaire. Research methods: patients with mental illnesses were surveyed in the Psychiatry Clinic of Kaunas University of Medicine, in the Psychiatry hospital (a subdivision of Kaunas Regional Hospital) and in Žiegždriai Mental Hospital. 2. The patients were divided into the research group where they had art therapy applied in their integrated treatment, and control group, whose members did not participate in art therapy sessions. 3. The survey of the researched patients was conducted during their treatment in hospital before starting to apply art therapy and after it. The patients of the control group were questioned at the same time intervals as the researched group. 4. Short form SF-36 health survey was used: a short 36 question questionnaire about the health condition. This is a multidimensional questionnaire for testing general health condition assesses: physical function (FF-10 questions), activity limitations due to physical condition (AF-4 questions), activity limitations due to emotional condition (AE-3 questions), social communication (SB Rūta Marija Purvinaitė, Rugilė Bružaitė

127 arts therapy questions), mental health (PS-5 questions), exuberance/vitality (E/G-4 questions), pain (S-2 questions), general perception of health (BSS-5 questions) and health change (SP-1 question). 5. The survey data was processed by numbering them and rating results of each scale, where higher figure meant that a patient was feeling better. 6. A part of MsOffice software package was used for data processing: dynamic table calculation program MsExel and statistic program SPSS The researched sample: 106 patients participated in the research: 53 males (50 per cent), 53 females (50 per cent). The control group consisted of 106 patients: 46 males (43.4 per cent), 60 females (56.6 per cent). Total age average of the patients amounted to ± 1.29 years ( x ± SE): males 43.3 ± 1.72 years and females ± 1.94 years. There is no statistically reliable difference between the mean age of men and women in the research group (p = 0.75). Marital status (picture 1): more married women were (50.9 per cent) and more men were unmarried (58.5 per cent) in the research group Picture 1. Marital status of the researched Employment rate of the researched (picture 2): in our researched group the majority (71.4 per cent) of patients were unemployed, only 18.9 % were full-time employees and 9.4 per cent worked part-time. The average number of in-treatment days for the patients was 33.7 ± 0.96 ( x ± SE) days: ± 1.62 days for men and ± 0.97 days for women. In-treatment period for men is longer compared to that of women (p = 0.045)*. data was calculated using Student s t-test criterion for independent shares. INFLUENCE OF ART THERAPY ON QUALITY OF LIFE IN MENTAL PATIENTS 127 ISSN

128 Socialinis ugdymas Nr. 7 (18) Picture 2. Employment of the researched The average span of illness amounted to ± 0.97 years: ± 1.55 years among men and 9.16 ± 0.5 years among women. Men s span of illness is longer than that of women (p = 0.005)*. The average episode of illness exacerbation was 8.03 ± Men: 9.55 ± 1.08, women: 6.51 ± The average episode of illness exacerbation for men is higher compared to that of women (p = 0.021)*. The average episode of in-treatment 7.53 ± 0.69: 9.38 ± 1.13 for men and 5.68 ± 1.72 for women. The average episode of in-treatment for men is higher than for women (p = 0.007)*. The patients were grouped according to the diagnoses of mental disorder (picture 3). The most numerous group among the researched was made of patients with mental disorders of schizophrenia spectrum. Picture 3. Mental disorders (m.d.) of the researched 128 Rūta Marija Purvinaitė, Rugilė Bružaitė

129 arts therapy The Average number of art therapy sessions totalled to 11.5 ± 0.29 ( x ± SE): ± 0.32 for women and ± 0.49 for men. There was no statistically reliable difference between the number of sessions for men and women (p = 0.49)*. The minimal number of sessions for men was 4 (6 for women) and maximum number reached 20 for men and 18 for women. The patients mostly rated their motivation for art therapy as average (36.8 per cent), other groups according to their motivation were divided into such proportions: very good 11.3 per cent, good 24.5 per cent, satisfactory 24.5 per cent, bad 0.03 per cent (picture 4). Picture 4. Motivation for art therapy Results. Having surveyed patients with help of SF-36 life quality questionnaire, the following functional indicators were calculated: physical function (FF), activity limitations due to physical (AF), emotional condition (AE), social communication (SB), mental health (PS), exuberance / vitality (E / G), pain (S), general perception of health (BSS) and health change (SP). (Table 1). Evaluation of the afore-mentioned functions was coded by numbering, where higher figure meant that patient was feeling better. Data of the first (I) and repeated (II) surveying were given for each function and statistical reliability (p) of the difference between average numeric values of the functions ( x ) with standard deflection (S). Patients were grouped according to the gender; research and monitored groups were set. The data was calculated using Wilcoxon Signed Ranks test. INFLUENCE OF ART THERAPY ON QUALITY OF LIFE IN MENTAL PATIENTS 129 ISSN