Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos HIGIENOS INSTITUTAS Lithuanian Republic Ministry of Health INSTITUTE OF HYGIENE VISUOMENĖS SVEIKATA Public Health Mokslinių straipsnių rinktinė Tarptautinė konferencija Visuomenės sveikatos aktualijos Klaipėda, 2014 Scientific papers Proceedings of the International Conference on Public Health Issues Klaipėda, 2014 2014/priedas Nr. 1
UDK 613 ISSN 1392-2696 Vi 295 Redaktorių taryba Tarybos pirmininkas: dr. Remigijus Jankauskas, Higienos institutas; nariai: dr. Jonas Bunikis, Europos Komisijos Mokslinių tyrimų generalinis direktoratas; prof. Göran Bondjers, Nordic School of Public Health, Švedija; doc. dr. Saulius Čaplinskas, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras; Mykolo Romerio universitetas; prof. habil. dr. Rūta Dubakienė, Vilniaus universitetas; doc. dr. Aldona Gaižauskienė, Mykolo Romerio universitetas; prof. dr. Boguslavas Gruževskis, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo ir socialinių tyrimų institutas; doc. dr. Eugenijus Gefenas, Vilniaus universitetas; prof. habil. dr. Vilius Grabauskas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; prof. Nikolaj Izmerov, Research Institute of Occupational Health, Rusija; prof. habil. dr. Jonas Jankauskas, Vilniaus universitetas; prof. dr. Danguolė Jankauskienė, Mykolo Romerio universitetas; prof. dr. Arnoldas Jurgutis, Klaipėdos universitetas; prof. habil. dr. Algirdas Juozulynas, Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras; prof. habil. dr. Ramunė Kalėdienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis, Klaipėdos universitetas; associate prof. Eda Marisalu, University of Tartu, Estija; prof. habil. dr. Irena Misevičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; prof. habil. dr. Alvydas Povilonis, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; prof. dr. Dainius Pūras, Vilniaus universitetas; associate prof. Johan Struvve, Swedish Institute for Infectious Disease Control, Švedija; prof. dr. Rimantas Stukas, Vilniaus universitetas; prof. dr. Janina Tutkuvienė, Vilniaus universitetas; prof. Harri Vainio, Finnish Institute of Occupational Health, Suomija; associate prof. Anita Villerusa, Riga Stradins University, Latvija. Redaktorių kolegija Kolegijos pirmininkas: dr. Romualdas Gurevičius, Higienos institutas; atsakingoji redaktorė: dr. Virginija Kanapeckienė, Higienos institutas; nariai: doc. dr. Arūnas Germanavičius, Vilniaus universitetas; doc. dr. Vida Juškelienė, Lietuvos edukologijos universitetas; dr. Birutė Pajarskienė, Higienos institutas; dr. Rūta Petrauskaitė-Everatt, Vilniaus universiteto Onkologijos institutas; prof. dr. Genė Šurkienė, Vilniaus universitetas; dr. Rolanda Valintėlienė, Higienos institutas; prof. dr. Kęstutis Žagminas, Vilniaus universitetas. Straipsnius recenzavo konferencijos mokslinio komiteto nariai. Leido Higienos institutas Didžioji g. 22, LT-01128 Vilnius SL 2211. 11,7 leidyb. apsk. l. Pasirašyta spaudai 2014-08-26 Tiražas 100 vnt. Už anglų kalbos kokybę redakcija neatsako. Spaudai parengė LĮ Kriventa V. Pietario g. 5-3, LT-03122 Vilnius www.kriventa.lt. Kalbos redaktorė A. Pletkuvienė Dizaineris S. Barščiauskas
Turinys Literatūros apžvalgos Tarptautinė saugios bendruomenės programa saugai stiprinti vietos bendruomenėje............................. 5 Artūras Razbadauskas, Birutė Strukčinskienė Papildomoji ir alternatyvioji medicina Lietuvoje: reglamentavimas ir neįgalius vaikus auginančių šeimų poreikiai...11 Brigita Kreivinienė, Rita Vaičekauskaitė Ilgalaikio fizinio krūvio poveikis sportininkų kairiojo skilvelio morfometriniams rodikliams ir funkcijai...20 Aldona Bartkevičienė, Vida Mockienė, Artūras Razbadauskas Originalūs straipsniai Klaipėdos universiteto studentų ir dėstytojų pasitenkinimo išvaizda ir su sveikata susijusios elgsenos vertinimas...28 Kęstutis Trakšelys, Arnoldas Jurgutis, Dalia Martišauskienė, Ineta Pačiauskaitė Klaipėdos miesto mokinių požiūris į bendraamžių alkoholio vartojimo problemą...34 Dalia Jurgaitienė, Birutė Strukčinskienė, Simona Riepšaitė Kofeino turinčių produktų vartojimas Lietuvoje...40 Rimantas Stukas, Valerij Dobrovolskij Klaipėdos miesto šeimos gydytojo pacientų depresijos ir nerimo paplitimas...46 Gintarė Sirutytė, Rūta Radzevičienė-Jurgutė, Arvydas Martinkėnas, Arnoldas Jurgutis Psichologiniai mirštančių pacientų slaugos aspektai...52 Danguolė Drungilienė, Vida Mockienė Klaipėdos rajono mokyklų 7 9 klasių mokinių su rūkymu susijusio elgesio ypatybės 2013 metais...59 Antanas Goštautas, Neringa Tarvydienė, Arnoldas Jurgutis, Dovilė Narvilaitė Lietuvos gyventojų mitybos įpročių ir cholesterolio koncentracijos kraujyje sąsajos...64 Valerij Dobrovolskij, Rimantas Stukas Klaipėdos mokyklose besimokančių paauglių su burnos sveikata susijusi gyvenimo kokybė...70 Jurgita Andruškienė, Inga Iždonaitė-Medžiūnienė, Jūratė Grubliauskienė Organizacinės kultūros įtaka sveikatos priežiūros įstaigų veiklai...75 Andželika Zavackienė, Remigijus Čiegis Vyresnio amžiaus žmonių rijimo sutrikimų paplitimas ir klinikinis pasireiškimas...83 Nora Šiupšinskienė, Laura Lisauskaitė, Jacinta Staskevičiūtė, Asta Aukštakalnienė Lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimas priimant pirminės sveikatos priežiūros sprendimus: kokybinio tyrimo analizė...90 Eimantas Peičius, Agnė Kučinskaitė Krūties vėžiu sergančių moterų gyvenimo kokybė...98 Janina Simutytė, Tatjana Žuravliova Psichosocialiniai darbo veiksniai visuomenės sveikatos priežiūros specialistų darbe...104 Ieva Tarozė, Neringa Tarvydienė, Arnoldas Jurgutis Informacija straipsnių autoriams...110
CONTENTS Review International Safe Community Program for safety promotion in the local community...10 Artūras Razbadauskas, Birutė Strukčinskienė Complementary and alternative medicine: regulation and needs of families of children with disabilities...19 Brigita Kreivinienė, Rita Vaičekauskaitė The impact of long-term physical load on left ventricle morphometric parameters and function in athletes...27 Aldona Bartkevičienė, Vida Mockienė, Artūras Razbadauskas Original Articles The evaluation of the health-related behaviour and satisfaction appearance of students and lecturers of Klaipėda s university...33 Kęstutis Trakšelys, Arnoldas Jurgutis, Dalia Martišauskienė, Ineta Pačiauskaitė Self-reported approach of Klaipėda city schoolchildren to alcohol consumption among peers...39 Dalia Jurgaitienė, Birutė Strukčinskienė, Simona Riepšaitė Caffeine intake and consumption in Lithuania...45 Rimantas Stukas, Valerij Dobrovolskij Depression and anxiety prevalence among a Klaipeda city a family physician s patients...51 Gintarė Sirutytė, Rūta Radzevičienė-Jurgutė, Arvydas Martinkėnas, Arnoldas Jurgutis Psychological aspects of nursing care for dying patients...58 Danguolė Drungilienė, Vida Mockienė Smoking related behaviour in 7-9th grade students at Klaipėda district schools in 2013...63 Antanas Goštautas, Neringa Tarvydienė, Arnoldas Jurgutis, Dovilė Narvilaitė Eating habits and blood cholesterol concentration among Lithuanian residents...69 Valerij Dobrovolskij, Rimantas Stukas Oral health-related quality of life among adolescents studying in schools of Klaipėda...74 Jurgita Andruškienė, Inga Iždonaitė-Medžiūnienė, Jūratė Grubliauskienė Influence of organizational culture on activity of healthcare institutions...82 Andželika Zavackienė, Remigijus Čiegis Incidence of dysphagia and its clinical manifestation in elderly population...89 Nora Šiupšinskienė, Laura Lisauskaitė, Jacinta Staskevičiūtė, Asta Aukštakalnienė Chronically ill patients participation in primary health care decision-making: qualitative study...97 Eimantas Peičius, Agnė Kučinskaitė Quality of life of patients with breast cancer...103 Janina Simutytė, Tatjana Žuravliova Psychosocial work factors of public health care professionals...109 Ieva Tarozė, Neringa Tarvydienė, Arnoldas Jurgutis Information to authors...111
Visuomenės sveikata Literatūros apžvalgos TARPTAUTINĖ Saugios bendruomenės programa SaugAI stiprinti vietos bendruomenėje Artūras Razbadauskas, Birutė Strukčinskienė Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas Santrauka Tyrimo tikslas apibūdinti tarptautinę Saugios bendruomenės programą, skirtą saugai stiprinti vietos bendruomenėje. Medžiaga ir metodai. Taikyta mokslinės literatūros apžvalga, aprašomoji dokumentų ir dokumentinių šaltinių analizė. Rezultatai ir išvados. Saugios bendruomenės programa padeda apie 30 proc. sumažinti sužalojimų skaičių ir mirtingumą nuo jų. Be to, šios programos priemonės mažina riziką, kuria saugią aplinką ir stiprina saugą bendruomenėje. Tarptautinė Pasaulio sveikatos organizacijos Saugios bendruomenės programa yra kompleksinė, koordinuojama, paremta partneryste ir bendradarbiavimu. Tai ilgalaikė, nuosekliai vykdoma programa, apimanti visas amžiaus grupes ir įvairias saugos bei sveikatos sritis. Ji skatina daugiau dėmesio skirti pažeidžiamiausioms amžiaus grupėms ir didesnės rizikos aplinkai. Įgyvendinant programą vykdoma sužalojimų stebėsena, analizuojamos traumatizmo priežastys, vyksta programos vertinimas. Saugios bendruomenės programos veikloje aktyviai dalyvauja vietos bendruomenė. Klaipėdos mieste programos priemonės vykdomos jau antrą dešimtmetį. Reikšminiai žodžiai: saugi bendruomenė, vietos bendruomenė, saugos stiprinimas, sužalojimų prevencija. ĮVADAS Traumatizmo mažinimo, saugios aplinkos kūrimo, saugos vietiniu lygmeniu, bendruomenės sveikatos ir saugos stiprinimo klausimai yra prioritetinės visuomenės sveikatos ir sveikatos politikos sritys. Atsitiktiniai (netyčiniai) ir tyčiniai sužalojimai bei smurtas yra aktualios problemos globaliu lygiu. Jos įsiveržė į pagrindinių mirties priežasčių grupę Europoje ir mūsų šalyje. Saugos stiprinimo, mirtingumo ir neįgalumo dėl sužalojimų bei sužalojimų skaičiaus mažinimas yra aktualios mokslinių tyrimų temos įvairiose pasaulio šalyse. Sužalojimai yra pagrindinė mirties priežastis gyventojų iki 45 metų amžiaus kategorijoje [1]. Be to, sužalojimai pasaulyje yra pagrindinė 0 17 metų amžiaus vaikų ir paauglių mirties priežastis [2]. Pasak U. Löwe ir kt. (2008), Europoje mirtys nuo išorinių priežasčių yra pagrindinė jaunimo mirties priežastis [3]. H. Kumpula ir M. Paavola (2008) nurodo, kad Europoje nelaimingi atsitikimai ir traumos sudaro 44 proc. mirčių priežasčių 15 24 metų amžiaus Adresas susirašinėti: Birutė Strukčinskienė Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas H. Manto g. 84, 92294 Klaipėda El. p. birutedoctor@hotmail.com paauglių ir jaunų žmonių grupėje [4]. R. Bauer ir kt. (2009) teigimu, kas dvi minutės Europos Sąjungoje kas nors miršta nuo sužalojimų [5]. Europos valstybėse mažinant netolygumus palaipsniui gerėja traumatizmo situacija rytinėje žemyno dalyje. Tačiau Rytų Europos šalyse tyčinių ir netyčinių sužalojimų rodikliai kol kas dar atsilieka nuo aukšto ekonominio lygio Vakarų Europos valstybių, kuriose aukštas saugos lygis ir žemi traumatizmo rodikliai [6]. Mirtingumas nuo išorinių priežasčių rytinėje Europos regiono dalyje yra didžiausias Europoje [7]. Aukšto ekonominio lygio šalyse tinkamų saugos nuostatų formavimas, nuosekliai vykdomos saugos stiprinimo ir traumatizmo prevencijos priemonės, įgyvendinamos saugos ir sveikatos stiprinimo programos įgalina pasiekti teigiamų prevencinių rezultatų. Traumos, smurtas ir savižudybės yra aktualios problemos Lietuvoje. Mirtys nuo išorinių priežasčių, sunkios traumos, neįgalumas, psichologiniai patirtų išgyvenimų padariniai tai skaudžios įvairių sužalojimų pasekmės. Svarbi ir didelė socialinė bei ekonominė žala visuomenei. Pastaruosius du dešimtmečius mūsų šalyje pastebimas akivaizdus padidėjęs dėmesys aktualiems traumatizmo klausimams aktyviai viešinant traumatizmo problemas, vykdant prevencines veiklas, didinant visuomenės informuotumą. 2014/priedas Nr. 1 5
Literatūros apžvalgos Visuomenės sveikata Tačiau dar pasigendama nuoseklesnio kompleksinių sveikatos ir saugos programų diegimo ir įgyvendinimo vietos bendruomenės lygiu. Tyrimo tikslas apibūdinti tarptautinę Saugios bendruomenės programą, skirtą saugai stiprinti vietos bendruomenėje. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI Taikyta mokslinės literatūros apžvalga, aprašomoji dokumentų ir dokumentinių šaltinių analizė. Tyrimo metu buvo naudojama tarptautinių mokslinių konferencijų, seminarų, pasitarimų metu gauta medžiaga, ataskaitos, nutarimai, rezoliucijos, remtasi informacijos šaltiniais internete. Darbe naudoti dokumentai ir dokumentiniai šaltiniai yra pirminiai, reguliatyviniai / direktyviniai, komunikatyviniai ir informaciniai. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS Tarptautinės Saugios bendruomenės Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) koordinuojama tarptautinė Saugios bendruomenės programa pastaruosius 25 metus sėkmingai vykdoma įvairiose pasaulio valstybėse [8 16]. Saugių bendruomenių koncepcija remiasi septyniais PSO nustatytais kriterijais [16]. Saugios bendruomenės programa tai visapusiška kompleksinė programa, kuria siekiama mažinti sužalojimų skaičių ir stiprinti saugą įvairioje aplinkoje bei visose amžiaus grupėse. Programa paremta partneryste ir bendradarbiavimu. Tai koordinuojama, tęstinė, ilgalaikė, nuosekliai ir sistemingai vykdoma prevencinė sveikatos ir saugos stiprinimo programa. Įgyvendinant šią programą vykdoma sužalojimų stebėsena, nagrinėjamos sužalojimų priežastys bei vertinamas programos efektyvumas. Bendradarbiavimas vietiniu, nacionaliniu, tarptautiniu ir regioniniu lygmenimis, dalyvavimas saugių bendruomenių tinklų veikloje įgalina sveikatos, saugos stiprinimo ir kitus šioje srityje dirbančius specialistus keistis patirtimi, plėtoti ir tobulinti prevencinę bei sveikatinimo veiklą, vykdyti saugių bendruomenių plėtrą. Tarptautiniai ekspertai pripažino, kad ši kompleksinė programa yra svarbiausia intervencinė forma vietos bendruomenės lygmeniu ir reikšmingiausia bendruomenės saugos stiprinimo ir sužalojimų prevencijos programa [8, 17]. Programa sukurta Švedijoje ir 1989 m. pristatyta pirmoje pasaulio sužalojimų prevencijos ir saugos stiprinimo konferencijoje Stokholme (Švedija). Nuo 1989 m. programą koordinuoja PSO per bendradarbiavimo centrą (PSO Bendruomenės saugos stiprinimo centras), esantį Karolinskos universitete Stokholme (Švedija). Saugios bendruomenės programą vykdo įvairios bendruomenės. Saugios bendruomenės kuriamos įvairiuose žemynuose ir įvairaus ekonominio lygio šalyse. Gyventojų skaičius tokiose bendruomenėse svyruoja nuo vieno tūkstančio (pvz., Taivanyje) iki pustrečio milijono (pvz., Vokietijoje). Saugia bendruomene gali būti pripažintas visas miestas, jo dalis arba rajonas, gyvenvietė, apskritis ar visa valstija. Šiuo metu pasaulyje veikia daugiau kaip 300 bendruomenių, kurioms suteiktas PSO Saugios bendruomenės vardas. Dar per 200 bendruomenių rengiasi jomis tapti ir šiuo metu dirba pagal Saugios bendruomenės modelį. Įvairių šalių mokslininkai nustatė, kad tarptautinės Saugios bendruomenės programos įgyvendinimas padeda sumažinti sužalojimų skaičių, mirtingumą nuo jų ir neįgalumą [8 16]. Be to, šios programos priemonės mažina riziką, kuria saugią aplinką ir stiprina saugą bendruomenėje. Pasak M. Ben ir kt. (2012), taikant Saugios bendruomenės programą Kinijoje traumatizmas dėl visų priežasčių sumažėjo 34,2 proc. [18]. Švedijoje, Motalos mieste, Saugios bendruomenės programos vykdymo laikotarpiu nuo 1983 iki 2008 m. 37 proc. sumažėjo sužalojimų bendruomenėje. Didžiausias prevencinis poveikis pastebėtas vidutinio sunkumo sužalojimų kategorijoje jų sumažėjo 41 proc. Be to, paaiškėjo, kad šios programos įgyvendinimas turėjo ekonominį efektą ir įgalino kasmet sutaupyti 21 mln. švediškų kronų (apie 2,1 mln. eurų) [10]. Saugios bendruomenės programos priemonės beveik per pusę padėjo sumažinti vidutinio sunkumo sužalojimų eismo įvykių metu skaičių [15]. Vykdant šią programą sumažėjo ir sužalojimų namuose. Be to, stebimos statistiškai reikšmingos sužalojimų namuose mažėjimo tendencijos programą vykdžiusioje bendruomenėje, o kontrolinėje grupėje statistiškai reikšmingų pokyčių nepastebėta [19]. Tiriant vaikų sužalojimus nustatyta, kad vaikų grupėje programos priemonės padėjo 25 proc. sumažinti sužalojimų dėl visų priežasčių skaičių [11]. Kitame vidurio Švedijos mieste Falune po penkerių Saugios bendruomenės programos vykdymo metų sužalojimų skaičius sumažėjo 24 proc., o kontrolinėje grupėje (kontroliniame mieste) atitinkamai buvo stebimas tik 9 proc. sumažėjimas [20]. Tyrimas Korėjoje atskleidė, kad Saugios bendruomenės programos priemonės padėjo pusantro karto sumažinti vaikų mirtingumą nuo traumų ir 2,7 karto pagyvenusių žmonių mirtingumą nuo kritimų. Be to, programos veiksmai sumažino eismo trumatizmą ir pagyvenusių 6 2014/priedas Nr. 1
Visuomenės sveikata Literatūros apžvalgos žmonių mirtingumą nuo sužalojimų [21]. Mokslininkas H. J. Kim su bendraautoriais ypač rekomenduoja taikyti Saugių bendruomenių programą pagyvenusių žmonių saugai stiprinti [21]. Y. Shiraishi iš Japonijos taip pat rekomenduoja taikyti šią programą stiprinant saugą vyresnio amžiaus gyventojų kategorijoje [22]. Australijos Makay savivaldybėje 12 metų nuosekliai įgyvendinant Saugių bendruomenių koncepciją stebima reikšminga sužalojimų skaičiaus mažėjimo tendencija [23], o Latrobe Valley bendruomenėje prevencinės priemonės padėjo 27 proc. sumažinti traumatizmą [24]. Jungtinėse Amerikos Valstijose Saugių bendruomenių programa nuosekliausiai vykdyta Dalase, Teksaso valstijoje. Per du programos gyvavimo dešimtmečius šiame mieste pavyko 24 proc. padidinti saugos priemonių automobilio viduje (vaikų saugos kėdučių ir vairuotojų saugos diržų) naudojimą (kontrolinėje vietovėje tik 12 proc.) [25]. Austrijos Vorarlbergo apskrityje nuo 1993 m. 14 savivaldybių taikomas Saugių bendruomenių modelis. 1998 m. visa apskritis susijungė į vieną bendrą saugią bendruomenę. Atlikus mokslinius tyrimus ir įvertinus programos rezultatus nustatyta, kad Vorarlbergo apskrityje 1993 2009 m. laikotarpiu 20 proc. sumažėjo hospitalizavimo dienų dėl traumatizmo skaičius. Lyginant šiuos duomenis su visos šalies rodikliu nustatyta, kad Austrijoje tuo laikotarpiu hospitalizavimo dienų skaičius dėl traumų 10 proc. padidėjo [26]. Tyrimai Japonijoje parodė du svarbius saugių bendruomenių privalumus. Pirma, vykdant Saugių bendruomenių programą vyksta ir labai svarbus tarpsektorinis bendradarbiavimas. Antra, programa vykdoma sistemingai vyksta sistemingas mokslu paremtų programos procesų identifikavimas, iššūkių / prioritetų nustatymas, programos plėtra, intervencijų taikymas ir programos įvertinimas [22]. Be to, Japonijoje Y. Motohashi su bendraautoriais (2007) ištyrė, kad šešiuose Akitos prefektūros miestuose taikant savižudybių prevencijos priemones per penkerius metus savižudybių skaičių pavyko sumažinti dvigubai: nuo 71 iki 34 skaičiuojant 100 000 gyventojų [27]. A. Ahmadi ir B. Ytterstad (2007) nurodė, kad Bangladeše taikant prevencines intervencijas bandymų susideginti sumažėjo 57 proc. intervencijų taikymo vietovėje. Be to, taikant intervencijas 19 proc. sumažėjo bandymų nusižudyti (visais būdais) [27]. Įvairūs tarptautiniai moksliniai šaltiniai patvirtina, kad Saugių bendruomenių programa yra efektyvi ir naudinga vietos bendruomenei. Be to, tai tinkamas ilgalaikės prevencinės sveikatos ir saugos stiprinimo programos pavyzdys. Kaip teigė P. Nilsen, D. Hudson ir kt. (2006), ilgalaikės saugos stiprinimo programos yra efektyvesnės, kadangi jos keičia žmonių požiūrį į problemą, nuostatas ir gyvenimo normų supratimą. Be to, jos keičia bendruomenės saugos kultūrą, kuriai susiformuoti reikia ilgo laiko [29]. Sauga turi būti svarbi visiems ir visi turi būti už ją atsakingi. PSO visuomenei rekomenduoja taikyti Saugios bendruomenės modelį, kuris tinka vaikų ir suaugusiųjų traumatizmui mažinti bei saugai stiprinti mieste ar vietovėje, kurioje yra susikūrusi saugi bendruomenė [30]. Saugios bendruomenės koncepcija Lietuvoje Tarptautinė Saugių bendruomenių programa buvo pristatyta ir Lietuvoje. 2000 m. Karolinskos universiteto (Stokholmas, Švedija) mokslininkai, PSO bendradarbiavimo centras Stokholme (PSO Bendruomenės saugos stiprinimo centras) kartu su Klaipėdos miesto medicinos, sveikatos specialistais ir akademine bendruomene organizavo tarptautinį seminarą Sužalojimų prevencija ir saugios bendruomenės koncepcija (Klaipėda), o 2001 m. kartu su Klaipėdos m. savivaldybe ir Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetu inicijavo respublikinę konferenciją Saugių bendruomenių kūrimas, 2002 m. drauge su Klaipėdos mokslininkais rengė tarptautinius seminarus Sužalojimų prevencija ir Saugių bendruomenių programa Vakarų Lietuvos miestų bendruomenėms ir Kaliningrado srities (Rusija) gyventojams [31]. 2002 m. buvo parengta ilgalaikė 2002 2012 m. Saugios bendruomenės programa, kuri, rekomenduojant Švedijos ekspertams, pristatyta Klaipėdos miesto Bendruomenės sveikatos tarybos posėdyje, patvirtinta Klaipėdos miesto tarybos posėdyje. Klaipėdoje Saugios bendruomenės programa pradėta taikyti kaip viena iš mieste vykdomų sveikatinimo programų. Ši programa buvo diegiama bendromis Klaipėdos m. savivaldybės Sveikatos skyriaus, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto, Klaipėdos visuomenės sveikatos centro, Eismo priežiūros tarnybos ir Klaipėdos m. sveikatos priežiūros įstaigų pastangomis. Nacionalinė sveikatos taryba šią programą įvertino kaip gerosios patirties pavyzdį. Pastaruoju metu prevencinę sužalojimų ir saugos stiprinimo veiklą aktyviai įgyvendina Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuras kartu su įvairių sektorių institucijomis (kelių eismo policija, miesto ugdymo bei sveikatos priežiūros įstaigomis ir kt.). Mokslinę, metodinę veiklą jau keliolika metų vykdo Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto mokslininkai. Jie dirba mokymo, informavimo ir švietimo srityse, vykdo mokslinius tyrimus. 2014/priedas Nr. 1 7
Literatūros apžvalgos Visuomenės sveikata Per daugiau nei dekadą programos veikla apėmė įvairias sveikatos ir saugos sritis. Vyko seminarai, paskaitos saugios bendruomenės, sužalojimų prevencijos ir saugos stiprinimo temomis, eismo, vaikų ir pagyvenusių žmonių saugos, streso valdymo ekstremaliomis situacijomis klausimais (tikslinėms grupėms). Kelių policijos patalpose įrengta vaikų eismo saugos mokymo aikštelė, organizuotos mobilios savižudybių prevencijos komandos. Be to, vyko pirmosios pagalbos, plaukimo mokymo kursai, skirti skendimų prevencijai, taip pat projektas apie saugią vaiko aplinką namuose (paskaitos, renginiai tėvams ir vaikams), paskaitos ir kursai pagyvenusiems žmonėms, parengta mokomosios medžiagos (knygos, publikacijos, konferencijų medžiaga), tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu bendradarbiaujama įgyvendinant bendrus mokslinius projektus ir skleidžiant informaciją. Siekiamybė būti įvardytai Saugia bendruomene Klaipėdos miestą įgalintų apibendrinti Klaipėdos mieste vykdytas prevencines priemones, suaktyvinti veiklas, skirtas saugai stiprinti. Saugios bendruomenės praktinė reikšmė: Saugios bendruomenės programa vienija miesto / vietos bendruomenę, skatina gyventojų bendrumą; į veiklą įsitraukia įvairaus amžiaus dalyviai (senjorai, studentai, vaikai ir kt.); programos veikla įgalina glaudesnį valstybinio, privataus ir akademinio sektorių bei NVO bendradarbiavimą; Klaipėdos m. garsinamas tarptautiniu lygiu; Saugios bendruomenės vardas didina miesto patrauklumą turistams; sutelkia pajėgas saugai stiprinti mieste; įsitraukimas į tarptautinį Saugių bendruomenių tinklą praplečia dalyvavimo tarptautiniuose projektuose (pvz., Sveikata mieste (angl. Urban Health) ir kt.) galimybes. Saugios bendruomenės programa domėjosi ne tik Klaipėdos, bet ir Kauno, Vilniaus, Panevėžio, Tauragės, Šilalės, Jurbarko, Pagėgių, Neringos, Marijampolės sveikatos specialistai bei savivaldybių atstovai, šios programos klausimais buvo diskutuojama LR sveikatos apsaugos ministerijos organizuojamuose renginiuose, respublikinėse konferencijose, Seimo posėdžiuose, kur buvo rekomenduojama ją taikyti vietiniu lygmeniu stiprinant saugą ir vykdant sužalojimų prevenciją. Pastaruoju metu įvairiose šalyse (Danijoje, Korėjoje, Honkonge, JAV) pastebima Saugios bendruomenės programos ir Sveiko miesto judėjimo sąveika. Vienos Saugios bendruomenės kūrėsi Sveikų miestų sukurtoje bazėje, kitur Saugių bendruomenių veikla sujungta su Saugių miestų judėjimu. Vyksta glaudus šių dviejų sveikatos ir saugos koncepcijų bendradarbiavimas, vykdoma bendra sveikatinimo veikla, įgyvendinami bendri projektai, taikomos integruotos priemonės ir sveikatinimo veiksmai. Klaipėdai jau suteiktas Sveiko miesto vardas, pasiekta aukšta šeštoji veiklos fazė. Saugios bendruomenės programos veikla Sveiko miesto kontekste sąlygoja sveikatos ir saugos stiprinimą vietos bendruomenės lygmeniu. IŠVADOS 1. Saugios bendruomenės programa skirta sužalojimų prevencijai ir saugai stiprinti. Saugios bendruomenės programa padeda apie 30 proc. sumažinti sužalojimų skaičių ir mirtingumą nuo jų. Be to, šios programos priemonės mažina riziką, kuria saugią aplinką ir stiprina saugą bendruomenėje. 2. Tarptautinė PSO Saugios bendruomenės programa yra kompleksinė, koordinuojama, paremta partneryste ir bendradarbiavimu. Tai ilgalaikė, nuosekliai vykdoma programa, apimanti visas amžiaus grupes ir įvairias saugos bei sveikatos sritis. Joje daugiau dėmesio skiriama pažeidžiamiausioms amžiaus grupėms ir padidėjusios rizikos aplinkai. Įgyvendinant programą vykdoma sužalojimų stebėsena, analizuojamos traumatizmo priežastys, vyksta programos vertinimas. 3. Saugios bendruomenės programos veikloje aktyviai dalyvauja vietos bendruomenė. Klaipėdos mieste Saugios bendruomenės programos koncepcija paremtos priemonės taikomos jau antrą dešimtmetį. Straipsnis gautas 2014-03-28, priimtas 2014-07-08 8 2014/priedas Nr. 1
Visuomenės sveikata Literatūros apžvalgos Literatūra 1. Hyder AA, Sugerman DE, Puvanachandra P, Razzak J, El-Sayed H, Isaza A et al. Global childhood unintentional injury surveillance in four cities in developing countries: A pilot study. Bulletin of the World Health Organization. 2009;87(5):345-352. 2. Child and adolescent injury prevention: A Global Call to Action. Geneva: WHO, UNICEF, 2005. 3. Löwe U, Braun E et al. Tackling injuries among adolescents and young adults: Strategy and framework for action. Vienna: KfV, 2008. 4. Kumpula H, Paavola M. Injuries and risk-taking among young people in Europe. The European situation analysis. Helsinki: National Public Health Institute, 2008. 5. Bauer R, Steiner M. Injuries in the European Union: Statistics summary 2005-2007, Viena: KfV, EuroSafe, 2009. 6. Sethi D, Racioppi F, Baumgarten I, Bertollini R. Reducing inequalities from injuries in Europe. The Lancet. 2006;368(9554):2243-2250. 7. Shields N, Sethi d, Racioppi F, Yordi Aguirre I, Baumgarten I. National responses to preventing violence and unintentional injuries. WHO European survey. Copenhagen: WHO Regional Office for Europe, 2006. 8. Svanström L. It all started in Falkoping, Sweden: Safe Communities - global thinking and local action for safety. International Journal of Injury Control and Safety Promotion. 2012;19(3):202-8. 9. Osorno J, Svanström L, Beskow J. Community suicide prevention. Stockholm: Karolinska Institutet, 2010. 10. Lindqvist K. Motala Municipality a sustainable Safe Community in Sweden. International Journal of Injury Control and Safety Promotion. 2012;19(3):249-59. 11. Lindqvist K, Timpka T, Schelp L, Risto O. Evaluation of a child safety program based on the WHO Safe Community model. Injury Prevention. 2002;8:23-6. 12. Wellander G, Svanström L, Ekman R. Safety promotion: An Introduction. Stockholm: Karolinska Institutet, 2000. 13. Rahim Y. Safe Community in different settings. International Journal of Injury Control and Safety Promotion. 2005;12(2):105-112. 14. Ytterstad B, Wasmuth HH. The Harstad Injury Prevention Study: Evaluation of hospital-based injury recording and communitybased intervention for traffic injury prevention. Accident Analysis and Prevention. 1995;27:111-123. 15. Lindqvist K, Timpka T, Schelp L, Åhlgren M. Evaluation of interorganizational traffic injury prevention in a WHO Safe Community. Accident Analysis and Prevention. 2001;33:599-607. 16. World Health Organization Collaborating Centre on Community Safety Promotion. Karolinska Institutet, Stockholm, Sweden. Available at internet: http://www.ki.se/csp/who_indicators_en.htm. 17. Maurice P, Lavoie M, Laflamme L, Romer C, Andersson R. Safety and safety promotion: definition for operational developments. International Journal of Injury Control and Safety Promotion. 2001;8:237-240. 18. Ben M, Jipeng L, Yipeng L. Research on the First International Safe Community Building in Mainland China. Procedia Engineering. 2012;43:39-46. 19. Timpka T, Nilsen P, Lindqvist K. The impact of home safety promotion on different social strata in a WHO safe community. Public Health. 2006;120(5):427-433. 20. Bjerre B, Schelp L. The community safety approach in Falun, Sweden. It is possible to characterise the most effective prevention endeavours and how long-lasting are the results? Accident Analysis and Prevention. 2000;32(3):461-470. 21. Kim HJ, Hwang SM, Lee IY, Cho JP, Kwon MO, Jung JH, Byun JY. Implementation and Results of a Survey on Safe Community Programs in Gangbuk-gu, Korea: Focusing on Participants at a Local Public Health Center. Journal of Preventive Medicine and Public Health. 2014;47:47-56. 22. Shiraishi Y. Challenges to elderly safety in Safe Community movements in Japan. International Journal of Injury Control and Safety Promotion. 2012;19(3):260-6. 23. Hanson D, McFarlane K, Vardon P, Lloyd J, Durrheim D, Speare R. Measuring the sustainability of a community safety promotion network: working from the inside out. International Journal of Injury Control and Safety Promotion. 2012;19(3):297-305. 24. Day LM, Ozanne-Smith J, Cassell E, Li L. Evaluation of Latrobe Valley Better Health Injury Prevention Program. Injury Prevention. 2001;7(1):66-69. 25. Istre G, Stowe M, McCoy MA, Moore BJ, Culica D, Womack KN, Anderson RJ. A controlled evaluation of the WHO Safe Communities model approach to injury prevention increasing child restraint use in motor vehicles. Injury Prevention. 2011;17(1):3-8. 26. Furian G. Initiative Sicher Gemeinde. Vienna: KfV, 2012. 27. Motohashi Y, Kaneko Y, Sasaki H, Yamaji M. A decrease in suicide rates in Japanese rural towns after community-based intervention by the health promotion approach. Suicide and Life-Threatening Behavior. 2007;37:593-599. 28. Ahmadi A, Ytterstad B. Prevention of self-immolation by community-based intervention. Burns. 2007;33(8):1032-1040. 29. Nilsen P, Hudson D, Gabrielsson F, Lindqvist K. Strategies and goals of community-based injury prevention programmes a mixed-methods study of 25 Scandinavian WHO Safe Communities. International Journal of Injury Control and Safety Promotion. 2006;13(1):27-33. 30. World Health Organization, Department of Injures and Violence Prevention: Annual report 2003. Geneva: World Health Organization, 2003. 31. Strukčinskienė B. Saugi vaikystė. Klaipėda: KU leidykla, 2002. 2014/priedas Nr. 1 9
Literatūros apžvalgos Visuomenės sveikata International Safe Community Program for safety promotion in the local community Artūras Razbadauskas, Birutė Strukčinskienė Faculty of Health Sciences, Klaipėda University Summary The aim of the study was to describe the international safety community program as a program aimed at safety promotion in the local community. Material and methods. The literature review, document analysis, and descriptive analysis were applied for the study. Results and conclusions. Success in about 30 percent decrease in injury incidence and injury mortality is shown in different Safe Communities. In addition, the measures of this program help to reduce the risk, to create safe environment, and to enhance safety in local community. International WHO Safe Community program is a comprehensive, coordinated, based on partnership and co-operation. This is a long-term, sustainable program covering all ages, environments and situations, which target high-risk groups and environments, that document frequency and cause of injuries, and have evaluation measures, with active involvement of local community. In Klaipeda city, the activities following up Safe Community concept are implemented already for the second decade. Keywords: safe community, local community, safety promotion, injury prevention. Correspondence to Birutė Strukčinskienė Faculty of Health Sciences, Klaipėda University H. Manto str. 84, LT-92294 Klaipėda, Lithuania E-mail: birutedoctor@hotmail.com Received 28 March 2014, accepted 08 July 2014 10 2014/priedas Nr. 1
Visuomenės sveikata Literatūros apžvalgos Papildomoji ir alternatyvioji medicina Lietuvoje: reglamentavimas ir neįgalius vaikus auginančių šeimų poreikiai Brigita Kreivinienė, Rita Vaičekauskaitė Klaipėdos universitetas Santrauka Tikslas sistemiškai analizuoti papildomosios ir alternatyviosios medicinos reglamentavimą Lietuvoje ir užsienio šalyse, atsižvelgiant į šeimų, auginančių neįgalius vaikus, situaciją ir poreikius. Tyrimo metodologija grindžiama kritiniu mąstymu ir diskurso galios išryškinimu. Tyrimo medžiaga ir metodai. Atlikta sisteminė mokslinės literatūros analizė, mokslinių tyrimų rezultatų metaanalizė ir dokumentų turinio analizė. Rezultatai. Straipsnyje plėtojama diskusija apie tai, kad šeimos, auginančios įvairių negalių turinčius vaikus, yra didelė papildomosios ir alternatyviosios medicinos (PAM) paslaugų vartotojų grupė. Tokios šeimos yra specifinė klientų grupė, nes dažnai PAM paslaugų siekiama dėl sisteminio poveikio ne tik vaikui, bet ir visai šeimai. Todėl ne taip svarbus pavienių PAM metodų reglamentavimas, kaip jų reglamentavimo sistemiškumas sveikatos priežiūros kontekste. PAM gali daug padėti šeimai vaiko negalios atveju. Straipsnyje keliama problema, kad dabartinė PAM paslaugų reglamentavimo situacija Lietuvoje neleidžia šeimoms visiškai išnaudoti PAM galimybių. Šiai diskusijai aktualumo suteikia ir naujovės, pavyzdžiui, nuo 2013 m. Lietuvoje delfinų terapija priskiriama sveikatinimo paslaugai, organizuojamai pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą higienos normą (Lietuvos higienos norma HN 133:2013). Išvados. Šiuo metu stipriai išaugęs sveikatos paslaugų vartotojų sąmoningumas, jie patys nori ir moka rinktis gydymo metodus, todėl neįmanoma ignoruoti klientų poreikių. PAM metodų reglamentavimas leistų apibrėžti kvalifikacinius ir veiklos reikalavimus, kurie įgalintų vertinti PAM paslaugas pagal jų efektyvumo, saugumo ir kitus kriterijus, reikšmingus siekiant aukštos kokybės. Neįgalius vaikus auginančios šeimos yra specifinė klientų grupė, nes joms dažnai PAM paslaugų reikia dėl sisteminio jų poveikio ne tik vaikui, bet ir visai šeimai. Tyrimai rodo, kad patiriamas PAM metodų poveikis yra išreikštas socialiniu ir psichologiniu kompleksiškumu. PAM metodų reglamentavimas, grindžiamas aiškiai suvoktais klientų lūkesčiais, būtų gerokai efektyvesnis ir klientui, ir sveikatos priežiūros sistemai. Reikšminiai žodžiai: papildomoji ir alternatyvioji medicina, neįgalūs vaikai, šeimos vaiko negalios atveju. ĮVADAS Papildomoji ir alternatyvioji medicina (PAM) gali daug padėti vaikui ir šeimai negalios atveju. Kasmet apie tai vis aktyviau kalbama, pateikiami moksliniais tyrimais pagrįsti duomenys. Tačiau PAM potencialo išnaudojimas stipriai susijęs su reglamentavimo tvarka. Straipsnyje diskutuojama apie tai, kad PAM paslaugų reglamentavimo ypatumai neleidžia šeimoms visiškai išnaudoti PAM galimybių. Taip pat jame apžvelgiami Adresas susirašinėti: Brigita Kreivinienė Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Socialinio darbo katedra H. Manto g. 84, 92294 Klaipėda El. p. brigita.kreiviniene@ku.lt naujausi PAM reglamentavimo Lietuvoje dokumentai ir jų galimybės keisti dabartinę situaciją. Lietuvoje yra aktualizuojami PAM paslaugų reglamentavimo bendrieji klausimai [1, 2]. Straipsnyje plėtojamai diskusijai aktualumo suteikia ir naujovės, pavyzdžiui, nuo 2013 m. Lietuvoje delfinų terapija priskiriama sveikatinimo paslaugoms, organizuojamoms pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą higienos normą [3]. Straipsnyje plėtojama teorinė diskusija apie tai, kad esamas PAM reglamentavimas neatliepia aktualių ir potencialių šeimų, auginančių neįgalius vaikus, poreikių. Straipsnio autorės išreiškia nuostatą, kad PAM paslaugų reglamentavimas turėtų būti grindžiamas tokių paslaugų poreikių analize ir nuolatine stebėsena. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje stokojama mokslinių tyrimų apie šeimų, auginančių 2014/priedas Nr. 1 11
Literatūros apžvalgos Visuomenės sveikata neįgalius vaikus, PAM paslaugų naudojimą, pasitenkinimą jomis, jų teikiamą naudą, o tai sudaro aktualius ir potencialius PAM paslaugų poreikius. Remiantis užsienio ir Lietuvos tyrėjų moksliniais tyrimais bei jų rezultatų metaanalize straipsnyje siekiama konceptualizuoti šeimų, auginančių neįgalius vaikus, aktualius ir potencialius PAM paslaugų poreikius ir jų implikacijas reglamentuoti PAM. PAM reglamentavimas yra svarbus ne tik dėl spartaus tokių paslaugų populiarumo tarp šeimų, auginančių neįgalius vaikus, bet ir dėl šių paslaugų kokybės ir saugumo [4]. Pasaulyje nėra universalaus PAM paslaugų reglamentavimo modelio [4, 5]. Dažnai PAM reglamentuojama siekiant jos integralumo į sveikatos priežiūros sistemą. Tačiau PAM metodų reglamentavimas yra svarbus ir dėl konkretaus metodo praktikos gerinimo, nes sudaro prielaidas apibrėžti sąlygas, paslaugos teikėjo kvalifikaciją, klien to / paciento poreikių tenkinimo indikatorius. Kai paslaugos nėra reglamentuotos, bendrosios praktikos gydytojams, pediatrams ir kitų sričių specialistams sudėtinga Lietuvoje ir užsienyje rekomenduoti vieną ar kitą metodą, konsultuoti jo poveikio klausimais. Gydytojams itin sudėtinga savo gydymo praktikoje derinti tradicinę mediciną ir PAM metodus, kurie veikia ląstelių lygmeniu, t. y. yra gilaus poveikio [6, 7]. Šia prasme svarbu sugriežtinti invazinių ir supaprastinti neinvazinių metodų kriterijus, nes pastarųjų taikymo rizika pacientams yra minimali. Neįgalūs vaikai yra jautriausia visuomenės grupė, todėl PAM paslaugų teikimas turi būti labai aiškiai apibrėžtas. Straipsnio autorių nuomone, dalis PAM metodų gali būti taikomi laikantis savireguliacijos mechanizmo nuostatų ir gerosios praktikos patirties, tačiau dalis PAM metodų tikrai turi būti taikomi pagal aiškiai apibrėžtą reglamentą. Be to, dabartiniu metu svarbu ne pavienių PAM metodų reglamentavimas, o jų reglamentavimo sistemiškumas sveikatos priežiūros kontekste [4, 8]. Straipsnio tikslas sistemiškai analizuoti papildomosios ir alternatyviosios medicinos reglamentavimą Lietuvoje ir užsienio šalyse, atsižvelgiant į šeimų, auginančių neįgalius vaikus, situaciją ir poreikius. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI Tyrimo metodologija grindžiama kritiniu mąstymu ir diskurso galios išryškinimu. Diskursas šiame kontekste suprantamas kaip rėmai, kognityvios schemos, išreiškiančios tam tikrų visuomenės grupių strategines pastangas nurodyti, formuoti bendrą reiškinio supratimą, kuris legitimuoja ir motyvuoja kolektyvinį veiksmą [9]. Straipsnyje taikoma sisteminė mokslinės literatūros analizė, mokslinių tyrimų rezultatų metaanalizė ir dokumentų turinio analizė. REZULTATAI Šeimos, auginančios neįgalų vaiką, PAM paslaugų poreikiai ir galimybės juos atliepti Šiandieninė medicina vis labiau atsigręžia į šimtmečius taikytas technologijas ir terapijas. Manoma, kad ateities medicina integruos skirtingas paradigmas ir bus labiau holistinė, personalizuota, naudos kompleksinius gydymo būdus, kad būtų geriau atliepti pacientų ir bendruomenės poreikiai. Vis daugiau žmonių naudoja papildomąją mediciną savo sveikatai palaikyti, ligoms gydyti ir prevencijai, prognozuojama, kad ateityje tokių pacientų skaičius dar augs [10]. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, daugiausia PAM metodų taikoma protinės sveikatos, ligų prevencijos ir negydomų ligų srityje siekiant pagerinti žmonių, sergančių chroniškomis ligomis, gyvenimo kokybę. Pirmasis Europoje išsamus PAM tyrimas, atliktas 2001 m. Jungtinėje Karalystėje, atskleidė, jog 10 proc. visos gyventojų populiacijos praeityje naudojosi PAM. Vėlesni tyrimai rodo nuolat augantį tokių paslaugų vartotojų skaičių [11]. Kitoje mokslinėje studijoje [12] apžvelgti itin platūs klinikiniai pacientų, kuriems buvo diagnozuota hipertenzija, tyrimai. Autorius teigia, jog PAM metodikos, kaip čigong (judesys, kvėpavimas, meditacija), koenzimo Q10 dozavimas, lėto kvėpavimo technikos, meditavimas ir juodojo šokolado valgymas, padeda normalizuoti kraujospūdį nenaudojant farmacinių priemonių [12]. Vis aktyviau PAM paslaugas naudoja ir specifinės klientų grupės, pavyzdžiui, šeimos, auginančios neįgalius vaikus. Pavyzdžiui, 1994 m. Spigelblatt atliktas tyrimas JAV atskleidė, jog PAM paslaugomis naudojosi apie 11 proc., o 2003 m. jau 45 proc. pacientų [13]. Kai kurie tyrimai rodo, kad dauguma šeimų dėl vaiko negalios yra išbandžiusios bent vieną alternatyvųjį metodą [14, 15]. JAV pediatrų asociacija skelbia, jog daugiausia į PAM pagalbą orientuojasi šeimos su vaikais, kurie kenčia nuo chroniškų sutrikimų. Tokiu atveju dažnai nereikia medicininio gydymo, tačiau svarbu pagerinti vaiko ir šeimos gyvenimo kokybę [16]. Moksliniai tyrimai rodo, kad Dauno sindromo atveju apie 87 proc. šeimų ieško PAM pagalbos, autizmo spektro 50 proc., cerebrinio paralyžiaus 56 proc., DTHS 54 proc. šeimų [13]. 12 2014/priedas Nr. 1
Visuomenės sveikata Literatūros apžvalgos Apžvelgus mokslinius tyrimus galima teigti, jog tėvai, auginantys neįgalius vaikus, renkasi tokius PAM metodus, kurie arba turi tiesioginį poveikį (cerebrinio paralyžiaus atveju), arba veikia šalutinius sutrikimo sukeliamus apribojimus (autizmo, Dauno sindromo ir kt.) [6, 17, 18]. Pavyzdžiui, cerebrinio paralyžiaus atveju naudojami tokie invaziniai metodai, kurie ne visose šalyse įteisinti: hiperbaro deguonies terapija (angl. hyperbaric oxygen), adeli rinkinys (angl. adeli suite), modeliavimas (angl. patterning), elektros stimuliacija (angl. therapeutic electrical stimulation), laidžioji edukacija (angl. conductive education), akupunktūra, kraniosakralinė terapija (angl. craniosacral therapy) ir kt., ne tokie invaziniai yra Fendelkrais metodas ir hipoterapija [6]. Autizmo sutrikimo atveju tėvai dažniausiai bando aromaterapiją, homeopatinius vaistus, akupunktūrą, liaudies medicinos patarimus, dietas, mineralų priedus, vitaminų kompleksus, relaksacijos terapijas, chiropraktiką, masažus, sensorinę integraciją, hipoterapiją, muzikos terapiją, dvasinį gydymą [17, 18]. Apžvelgiant šias terapijas galima sakyti, jog raidos sutrikimo atvejais tėvai mėgina daryti įtaką sutrikimo nulemtiems jutiminiams apribojimams, užtikrinti optimalią dietą, paveikti fizinį vaiko įsitempimą, o fizinio sutrikimo atvejais taikomos išskirtinai koreguojamosios arba stimuliuojamosios terapijos. Apie 75 proc. šeimų, auginančių autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus, teigia, jog pritaikius PAM paslaugas pajuto pagerėjimą [17]. Daug JAV atliktų tyrimų rodo, jog iš esmės nė vienas PAM metodas neeliminuoja autizmo simptomų iš esmės, todėl manoma, jog PAM svarba kyla dėl kompleksinės pagalbos ne tik vaikui, bet ir visai šeimai siekimo. Šeimos, auginančios vaikus autistus, teigė, jog PAM siekė labiau dėl emocinės paramos ir fizinio komforto poreikio bei dėl lygiaverčio tėvų dalyvavimo sudarant ir realizuojant vaiko gydymo planą. Taip pat PAM metodų taikymas sukuria įvairiapusiškas galimybes vaikui vystytis ir augti, geresnei šeimos narių tarpusavio komunikacijai [13, 15, 19 21]. Papildomosios ir alternatyviosios medicinos reglamentavimo prielaidos Lietuvoje Lietuvos nacionalinė sveikatos koncepcija, 1991 m. priimta Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo), laikoma Lietuvos sveikatos priežiūros reformos pradžia [2]. Įvairūs Lietuvoje atlikti tyrimai [2, 22 24] rodo, jog PAM metodai šeimai negalios atveju yra reikalingi ir jų paklausa didžiulė. Atskirų tyrimų duomenys atskleidžia paradoksalią situaciją [2, 19, 25]: įvairiomis ligomis sergantys žmonės atvirai diskutuoja su medikais apie papildomus ir alternatyvius metodus to neslėpdami [2], o šeimos negalios atveju dažniausiai linkę to neviešinti ir slepia nuo gydančio mediko tai, kad naudoja tokius metodus [24]. Esant tokiai dviprasmiškai situacijai kyla klausimas, kokią vietą šiuo metu PAM užima sveikatos priežiūros sistemoje, ypač kalbant apie specifines klientų grupes. Lietuvoje praktikuojami PAM metodai nedaug kuo skiriasi nuo paplitusiųjų Europoje. Trimako [1] teigimu, Lietuvoje papildomoji ir alternatyvioji medicina atsirado panašiu metu, kaip ir kitose Europos šalyse, kartu su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu apie 1989 1990 m. Lietuvoje, kaip ir Europoje, PAM atsiradimas ir populiarėjimas sietini su paciento teise rinktis jam tinkamiausią gydymo metodą [2]. Jei anksčiau alternatyva buvo labiau sietina su raganavimu ir buvo lydima neigiamos konotacijos požiūrio, tai šiuo metu neišvengiamai pradedama plačiai diskutuoti apie šio reiškinio teisinį reguliavimą, nes papildomi ir alternatyvūs metodai vis labiau integruojasi į tradicinę medicinos sistemą [2]. Šis integruotos medicinos modelis gali būti vadinamas besiformuojančiu [2], kadangi šiuo metu jau žengiami realūs teisiniai žingsniai siekiant legalizuoti ir licencijuoti PAM. Pirmasis ženklus postūmis Lietuvoje legalizuojant PAM įvyko 2012 m., kai sveikatos apsaugos ministras sukūrė teisinį precedentą, priimdamas nutarimą dėl delfinų terapijos, kaip sveikatinimo metodo, įteisinimo [3]. 2013 m. delfinų terapija jau reglamentuojama pagal higienos normą HN:133 kaip psichoemocinio ir fizinio lavinimo paslauga, kuri priskiriama sveikatinimo paslaugoms. Šis įteisinimas yra svarbus ne tik PAM metodų, bet ir visų gyvūnų terapijos metodų požiūriu, nes sukurtas precedentas siekti analogiško kitų gyvūnų terapijos šakų reglamentavimo. 2011 m. Lietuvoje prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis įkūrė Sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmus, kurių paskirtis tuomet buvo pirmiausia ideologinė. Šių rūmų kūrimas siejamas su PAM metodų legalizavimo ir naudos pacientui siekiu, t. y. siekiama propaguoti saugius ir efektyvius sveikatinimo metodus. Rūmų veikla išplėsta apimant platesnę ir legitimacijos statusą turinčią funkciją, kai 2014 m. Sveikatos apsaugos ministerija priėmė nutarimą dėl Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmų dalyvavimo PAM savireguliacijos mechanizme [26]. Numatyta, jog Sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmai užsiims PAM licencijavimu, taip 2014/priedas Nr. 1 13
Literatūros apžvalgos Visuomenės sveikata pat sistemingu PAM paslaugų, kurios teikiamos visose šalies valstybinėse, privačiose, nevyriausybinėse organizacijose ar pavienių asmenų, koordinavimu. Tokiu būdu tikimasi tobulinti sveikatos politiką, o saugius ir efektyvius papildomosios ir alternatyviosios medicinos metodus bei priemones plačiai pritaikyti klinikinėje praktikoje [26]. Papildomosios ir alternatyviosios medicinos teisinis reglamentavimas užsienyje Daugelyje šalių, kuriose koegzistuoja konvencinės ir PAM medicinos paradigmos, susiduriama su šių dviejų medicinos krypčių apibrėžties problema. PSO skelbia, jog vienose pasaulio šalyse taikomas metodas gali būti priskirtas prie tradicinės medicinos, kitose prie PAM, nes daug lemia ir kultūriniai bei istoriniai veiksniai [5]. Taigi kalbant apie reglamentavimą šiame straipsnyje bus aptariama Vakarų šalių PAM koncepcija. Per pastaruosius penkiolika metų pastebimas ženklus įvairaus amžiaus, socialinių grupių ir šalių atstovų poreikio naudotis PAM paslaugomis augimas [11, 27]. Į PAM paslaugas Amerikoje jau žvelgiama kaip į ekonominį importą tarp įvairių visuomenės segmentų [27]. Pavyzdžiui, 1996 m. Kanadoje atliktas tyrimas parodė, jog net 3,3 mln. kanadiečių naudojosi PAM, išleisdami vieną bilijoną Kanados dolerių už paslaugas [28]. PSO neseniai paskelbė, jog tradicinė medicina (įtraukiant gydymą žolelėmis) susideda iš terapinių praktikų, kurios egzistuoja šimtmečiais, todėl natūralu, jog modernioji konvencinė medicina gali plėtotis ir naudoti šiuos metodus ir šiandien [10]. PAM metodų reglamentavimas įvairiose šalyse iš esmės yra panašus, išryškėja tik keletas tam tikrų skirtumų. Įprasta, jog galimas trijų tipų PAM reguliacinis mechanizmas: valstybinis reguliavimas (JAV), savireguliacijos mechanizmas (Lietuva, Kanada, Indija), iš dalies valstybinis, iš dalies savireguliacinis mechanizmas (Didžioji Britanija, JAV) [11, 27]. Moderniose Vakarų šalyse tradiciškai konvencinę mediciną (reglamentavimas, licencijavimas, pacientų žalos atlyginimas ir kt.) reguliuoja valstybė ir patys pacientai, o PAM atveju taikomas pacientų (arba bendruomenės) savireguliacijos (pačių PAM teikėjų) ir valstybinis (dalinis, visuminis) reguliavimas (žr. 1 pav.). Nors nėra universalaus PAM ir tradicinės medicinos reglamentavimo modelio, tačiau galima išskirti tam tikras tendencijas. Vyraujant valstybiniam (politiniam) reguliavimui, PAM ir tradicinės medicinos santykis yra selektyvus. Tai pasireiškia tuo, kad diag nozuojant ir gydant pagrindinį vaidmenį atlieka tradicinės medicinos specialistai, kurie, rekomenduodami ar taikydami PAM metodus, vadovaujasi valstybiniu reglamentavimu. Vyraujant į klientą (pacientą) orientuotai sveikatos priežiūros sistemai, PAM ir tradicinės medicinos santykis yra pliuralistinis, kai PAM ir tradicinės medicinos integralumą lemia paciento pasirinkimas (1 pav.). Jungtinėje Karalystėje šie metodai integruoti į nacionalinę sveikatos sistemą, o reguliavimas užtikrina Valstybinė sistema Klientai Tradicinė medicina Selektyvi integracija Integruota sveikatos priežiūra Pliuralizmas Papildomoji ir alternatyvioji medicina Valstybinė sistema Klientai Savireguliacija 1 pav. PAM ir tradicinės medicinos reglamentavimo struktūriniai elementai (sudaryta straipsnio autorių [8, 10, 11, 27, 29, 30]) 14 2014/priedas Nr. 1
Visuomenės sveikata Literatūros apžvalgos kokybę ir naudojamo metodo standartizavimą, paciento saugumą ir paslaugos teikėjo kvalifikaciją [11]. Žvelgiant istoriškai PAM buvo vertinama negatyviai, apibrėžiama kaip praktika, kuri nėra konvencinės medicinos dalis [2, 27]. Tokia požiūrio praktika natūraliai susiformavo dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl pernelyg stipraus biomedicinos modelio gyvavimo [29], antra, PAM niekada nebuvo klinikiniais įrodymais grįsta praktika, siūlanti gydymo metodus [27, 29]. Radikalios šios biomedicininės krypties pažiūros ir nulėmė konvencinės ir PAM medicinos praktikų atskyrimą, įvairūs natūropatai homeopatai, chiropraktikai XX a. pradžioje JAV buvo persekiojami už savo nelegalią veiklą pabrėžiant, kad ši veikla nėra medicinos sritis [30 32]. Įdomu tai, jog šiandieninė PAM kryptis apima itin svarbius akcentus, kurie konvencinėje medicinoje pamirštami arba jiems nelieka laiko: visumiškumą, energiją, balansą, dvasingumą, sveikatinimą, gyvenimo būdą, biologinę ir sociologinę gerovę. Tai tokie konceptai, kurie individualiai arba integruojant į konvencinę mediciną (kartu) gali būti panaudoti konkrečiam susirgimui gydyti [27]. Paradoksalu, tačiau būtent integruojant šiuos PAM minimus aspektus kilo konvencinės medicinos holistiškumo paradigma, t. y. 1960 1970 m. JAV pacientų domėjimasis PAM metodais paskatino konvencinę mediciną praplėsti savo ribas ir imti kalbėti apie integruotą mediciną, vadinamą holistine sveikatos priežiūra, į sveikatos suvokimą įtraukiant fizinę, protinę, emocinę ir dvasinę gerovę [31]. Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai iki PAM reglamentavimo atskleidė, jog ir patys konvencinės medicinos gydytojai naudoja nesertifikuotus PAM būdus gydydami pacientus [11]. JAV praktika daugelį metų stengiantis susisteminti bei licencijuoti visus PAM metodus ir šiandien turi gana individualizuotą sistemą, kuri priklauso nuo konkrečios valstijos vidaus įstatymų. JAV Nacionalinis sveikatos institutas yra pateikęs tam tikras PAM klasifikacijos gaires, tačiau praktikoje šios gairės yra platesnės, kai tenka analizuoti nepatenkintų pacientų skundus [27]. Skiriamos šešios PAM sritys, kurių reglamentavimas yra diferencijuotas. Tai licencijavimas, praktikavimas, nekompetencija, profesinė disciplina, trečiosios šalies kompensavimas ir gydymo pasiekiamumas. Tik paskutinei sričiai galioja visoje šalyje bendri įstatymai, o pirmosios penkios sritys atskirai reglamentuojamos konkrečios valstijos įstatymų. Gydymo pasiekiamumo sritis apima plačią veiklą: maisto ir vaistų vartojimą, realizavimą [5]. JAV taip pat yra bendroji PAM klasifikacija, tačiau skirtingos valstijos skirtingai gali apibrėžti ir PAM supratimą. Beveik bendra JAV praktika galima pavadinti homeopatiją, tradicinę kinų mediciną ir ajurvedą, kurios sujungia medicinos mokslą ir praktiką, o paslaugų teikėjai privalo būti įgiję medicininį išsilavinimą. Šios trys esminės PAM sritys laikomos integruota konvencinės medicinos sistema, o kartais net atskiriamos ir nuo PAM [32]. Panašiai yra Didžiojoje Britanijoje, kur akupunktūrai, tradicinei kinų medicinai ir homeopatijai taikomi kitokie (griežtesni) reikalavimai, nei kitoms PAM rūšims [11], vienos PAM metodikos yra laikomos privalomomis norint gauti veiklos licenciją, o kitos veikia savanoriškumo ir savireguliacijos principu, numatomos tik jų veiklos gairės [30]. Skirtinga valstijų reglamentavimo sistema sukelia nemažai problemų, pavyzdžiui, dėl skirtingo masažo licencijavimo pacientai negali būti siunčiami į kitas valstijas arba tai vyksta neoficialiai, kai pacientai prašo patarimų dėl įvairių kitose valstijose teisėtų PAM metodų arba vyksta į kitas valstijas ir naudojasi PAM visai be medikų žinios [27]. Nors nelicencijuota veikla JAV laikoma nusikaltimu [5], ši sudėtinga sistema sulaukia nemažai kritikos dėl padrikos licencijavimo tvarkos, kuri inspiruoja daugelio nelegalių metodų plėtrą [27]. Taip pat teigiama, jog šalyje yra itin stipriai įsigaliojęs medicininis modelis, o PAM sistemos reguliacinis mechanizmas nėra tobulas [27]. Kanadoje šių praktikų licencijavimo tvarka panaši, pavyzdžiui, Ontarijuje itin daug dėmesio skiriama savireguliacijos mechanizmui palaikyti PAM srityje. Vietinės valdžios sprendimu konvencinės medicinos praktika atvėrė duris naujoms sveikatos profesijoms ir išplėtė monopolistinį biomedicinos suvokimą. Svarbu tai, kad kiekviena iš PAM sričių, krypčių turi tam tikrą kiekvienai rūšiai reikalingą pagrindimą, praktikos ir praktikuotojo apibrėžimus. Šis būdas leido valdžiai pasiekti du tikslus: PAM apibrėžimo, paslaugų teikimo struktūros sudarymo ir nelegalaus PAM plitimo, nes šis kelias grįstas socialinės legitimacijos principu [29]. PAM priskiriama natūralioms medžiagoms, kurių savireguliavimu užsiima maisto ir vaistų kokybės institucijos [5]. Šioje šalyje PAM integruojama į švietimo sistemą, kuriamos profesinio mokymo programos, steigiamos asociacijos, standartizuojamos praktikos [29]. Didžiojoje Britanijoje medicinos studentai turi galimybę laisvai rinktis vienerių metų PAM studijas, tokiu būdu įgydami integruotą medicinos praktikos supratimą, taip pat yra galimybė ir medicinos programų absolventams įgyti papildomų PAM žinių rengiant mokymus. Šioje šalyje PAM yra laisvai veikianti, legali sistema, kurios funkcionavimu rūpinasi 2014/priedas Nr. 1 15