EGO INTEGRALUMAS KAIP BŪTINA PSICHOLOGINĖS BRANDOS SĄLYGA

ISSN 2029-6894. ANDRAGOGIKA, 2012, 1 (3) EGO INTEGRALUMAS KAIP BŪTINA PSICHOLOGINĖS BRANDOS SĄLYGA Simona Kontrimienė 1 Vilniaus universitetas ANOTACIJA Straipsnyje aptariamas S. Freudo psichoanalitinės teorijos ego konstruktas, jo funkcionavimo principai, galimos raidos prielaidos, trajektorijos ir jų implikacijos asmens psichologinei brandai, pateikiamas neurofiziologinis tokios psichikos srities egzistavimo pagrindimas. Lyginamos dvi J. Loevinger ir E. Eriksono ego raidą aprašančios teorijos, pagrindinį dėmesį skiriant paskutinei abiejose teorijose aptariamai raidos stadijai. Šiame kontekste keliamas klausimas, ar asmenybės branda yra amžiaus funkcija, ar išmintis ateina su amžiumi. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Loevinger, Eriksonas, ego, ego integralumas, psichologinė branda. Įvadas Sudėtinga tiksliai apibrėžti, kada prasideda suaugystė. Daugelis ekspertų mano, kad 20 metų amžių galima laikyti pradiniu momentu, tačiau svarbiausia yra ne chronologinis žmogaus amžius, o jame vykstantys psichologiniai pokyčiai (Žukauskienė, 2007: 335). V. Navickas ir A. Vaičiulienė (Navickas, Vaičiulienė, 2010: 113) nurodo, kad suaugystė dažniausiai skirstoma į tris dalis: ankstyvoji (apytikriai 25 40 metų), vidurinė (apytikriai 40 65 metai) ir vėlyvoji (apytikriai nuo 65 metų iki mirties). E. Eriksonas (1997) savo neopsichoanalitinėje teorijoje pirmasis sujungė visus žmogaus gyvenimo tarpsnius nuo gimimo iki senatvės į vieną sistemą. Šie tarpsniai atitinka aštuonias psichosocialinės raidos stadijas, kiekviena jų turi savo psichosocialinę užduotį krizę, kurią reikia išspręsti. Jauno ir pagyvenusio žmogaus programos skiriasi jaunystėje svarbu bręsti, įsitvirtinti, pritapti, susisieti, pratęsti giminę, antroje gyvenimo pusėje svarbu labiau atsigręžti į save, išspręsti savo konfliktus, nusiraminti, o tuomet atsisukti į kitus pasiekti 1 Simona Kontrimienė, VU Užsienio kalbų instituto Socialinių ir humanitarinių mokslų anglų k. katedros lektorė, VU Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros doktorantė. Mokslinių interesų sritys: dalykinės anglų kalbos didaktika, mokslinio vertimo ypatumai, dvasingumas, dvasingumo ugdymas (-is). 67

Simona Kontrimienė tai, ką E. Eriksonas savo neopsichoanalitinėje teorijoje vadino generatyvumu (viduriniame amžiuje), vėlyvojo amžiaus stadijoje integralumu. Visų aštuonių E. Eriksono teorijoje aprašomų gyvenimo krizių pozityvaus įveikimo padarinys, taip pat ir būtina sąlyga, yra ego stiprumas. Neatsitiktinai paskutinė E. Eriksono išskirta raidos stadija vadinasi (ego) integralumas vs desperacija (angl. (ego) integrity vs despair) čia žmogus tarsi parodo, kokias pamokas yra išmokęs gyvenime, kur yra save atvedęs, ar apmąstydamas savo gyvenimą jis jaučiasi patenkintas, ar nusivylęs. Raidos psichologė J. Loevinger (1970, 1976) taip pat plėtojo S. Freudo teoriją, pagrindinį dėmesį skirdama ego konstruktui, ir sukūrė Ego vystymosi stadijų teoriją, kurioje aprašoma laipsniška žmogaus psichologinė branda. Šio straipsnio tyrimo objektas J. Loevinger ir E. Eriksono teorijų sandūros taškas paskutinė asmens raidos stadija, kurioje išryškėja ego branda kaip būtina asmenybės brandos sąlyga, taip pat prielaidos šiai stadijai pasiekti. Straipsnio tikslai šiuo aspektu aptarti ego konstruktą, ego kaip dominuojančios psichikos srities funkcionavimo principus, raidos prielaidas ir implikacijas, pasigilinti į kai kuriuos J. Loevinger ir E. Eriksono ego raidos teorijų aspektus ir panagrinėti klausimą, ar asmens psichologinė branda yra amžiaus funkcija. Siekiant atskleisti ego brandos reiškinį, iš pradžių reikia panagrinėti patį ego konstruktą. 1. Freudiškasis ego ir asmenybės branda S. Freudas teigė, kad žmogus yra ne tik kur kas mažiau moralus, nei pats tariasi, bet ir kur kas labiau moralus, nei pats žino. Freudo teorijoje žmogaus asmenybė, jo bruožai atsiskleidžia per topografinį trijų psichikos dalių pasąmonės, priešsąmonės ir sąmonės ir struktūrinį id, ego ir superego struktūrų asmenybės organizacijos modelį. Freudo teigimu, į šiuos tris darinius reikėtų žiūrėti labiau kaip į tam tikrus procesus nei kaip į ypatingas asmenybės struktūras (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004: 18). Superego (lot. virš aš) tai internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai, ši struktūra veikia pagal moralumo principą. Superego dalijamas į sąžinę (ją formuoja elgesys, už kurį tėvai bausdavo, ji pasako, ko negalima daryti) ir ego idealą (internalizuoti idealai, kuriais asmuo nori sekti ir į kuriuos stengiasi būti panašus; ši struktūra formuojasi iš to, ką tėvai skatino ir vertino, pasako, kaip reikia elgtis). Id (lot. tai) tai primityvūs įgimti varai, suteikiantys mūsų elgsenai energijos. Id veikia pagal malonumo principą, t. y. stengiasi iškrauti energiją (patenkinti potraukius ir sumažinti psichinę įtampą) čia ir dabar, nepaisant aplinkos sąlygų ir saugumo (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004: 18 19). Nekantrus, godus, alkanas kūdikis, rėkiantis vidury nakties, nekreipdamas dėmesio į savo pusiau miegančius tėvus, vos nulaikančius buteliuką, yra tipiškas id pasireiškimo pavyzdys (Žukauskienė, 2007: 40). 68

EGO INTEGRALUMAS KAIP BŪTINA PSICHOLOGINĖS BRANDOS SĄLYGA Ego (lot. aš) yra psichikos dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą. Ego stengiasi patenkinti id norus, suderindamas juos su išorinio pasaulio apribojimais ir superego reikalavimais. Veikia pagal realybės principą, kurio tikslas yra organizmo išsaugojimas atidedant varų patenkinimą iki to momento, kai bus rasta galimybė juos patenkinti (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004: 19). Freudo žodžiais, Esame susikūrę asmens psichikos procesų vientisos organizacijos vaizdinį ir tą vaizdinį vadiname asmens ego. Nuo šio ego priklauso sąmonė, jis valdo paslankumo kanalus, tai yra, galimybę išlieti jaudulį į išorės pasaulį; tai toji psichikos instancija, kuri kontroliuoja visus dalinius procesus, kuri naktį eina miegoti ir net tada dar vykdo sapnų cenzūrą. Tasai ego lemia ir išstūmimą, dėl kurio tam tikri psichikos siekiai turi būti atskirti ne tik nuo sąmonės, bet ir nuo kitų būdų reikštis ir veikti (Freud, 1999: 136). Ego yra iš dalies sąmoningas, iš dalies priešsąmoningas. Dar viena ego organizacijos dalis lieka pasąmonėje, o dalis iš pasąmonės pereina į sąmonę. Ego yra tai, ką mes subjektyviai vadiname sveiku protu. Tai ta asmenybės dalis, kurią suvokiame kaip save, savo veidą, matomą pasauliui. Viena pagrindinių ego funkcijų tikrinti realybę, tačiau realybė vertinama neiškreiptai tik tada, kai ego tampa savarankiškas, laisvas nuo vidinių konfliktų tarp id ir superego. Šiais laikais ego prigimtis ir jo vystymosi svarba dažnai būna suprantami neteisingai, jis dažnai neteisingai painiojamas su egocentrizmu savanaudiškumu ir pasipūtimu, nors tokie bruožai kaip tik būdingi asmenims su silpnu ir neišsivysčiusiu ego. Freudo kalboje ego buvo vadinamas vokiškuoju ich, tai yra aš. O be aš nėra ir savasties. G. Mitchell (2008) teigia, kad Rytų tradicijose aprašomas transcendentinis pakilimas virš savo ego taip pat būna neteisingai suprantamas kaip ego ištrynimas, nors iš tikrųjų turėtų būti atvirkščiai. Pakilti virš reiškia nebebūti ribojamam. Ego yra būtinas mūsų sveikam egzistavimui. Toji Rytų filosofų aprašoma mūsų dalis, kuri verčia elgtis netinkamai, vakariečių dažnai yra verčiama kaip ego, bet toks vertimas neteisingas ji kur kas panašesnė į gyvuliškąjį id. Todėl kai populiariai sakoma, kad asmuo turi stiprų ego, Freudo kalboje tai reiškia nevaržomai siautėjantį id (arba superego). Sąmoningasis ego (nors ego taip pat apima ir priešsąmonės, ir pasąmonės dalis) yra sąmoningo proto sinonimas. Šiuolaikinėje psichologijoje pripažįstama, kad žmogus gimsta be ego stiprybės, galima sakyti, ir be ego. Iš pradžių nėra aš, žmogus neskiria savęs nuo savo motinos. Susidurdamas su realybe, jis vis labiau ima suvokti save. Augdamas ir sąveikaudamas su pasauliu, jis pereina ego vystymosi stadijas. Tai procesas, kuris padeda pasiekti autonomiją, savivoką, ir šis procesas vadinasi individuacija. H. Hartmann (1958) teigimu, autonomiškas ego nėra veikiamas pasąmonės konfliktų, karo tarp superego ir id, jis turi savo atskirą iš savisaugos instinkto kilusią varų sistemą. Autonomiją ego pasiekia tik tada, kai nugali superego, jo taip pat neveikia ir id diktatas. Ego supranta ir integruoja id varus ir sublimuoja juos į meilės kupiną sek- 69

Simona Kontrimienė sualumą bei kūrybinę veiklą. Autonomiškas ego sukuria savo moralės kodeksą ir pasikliauja savo paties žinojimu, kas teisinga, o kas ne. Tik toks asmuo tikrai kūrybingas, nes superego trukdo tikram kūrybingumui, cenzūruodamas ir slopindamas kiekvieną neįprastą ar aplinkinių kritikos vertą mintį ar jausmą. Kita vertus, jei ego silpnas ir jis išsiveržia iš superego kontrolės, tokiam žmogui gali pasireikšti hipomanija ar net manija arba psichozė. Taip gali būti ir kai kurių mistinių ar narkotikų vartojimo patirčių, netgi aistringos meilės atvejais, kai superego nebevadovaujamas ego būna nepasiruošęs susidoroti su intensyviais narcistiniais ir libidiniais spaudimais. Ego stiprumas yra galia, gebėjimas, apsisprendimas vadovautis realybe, kad ir kokia ji būtų. Kartu tai vidinė stiprybė, kuri padeda toleruoti stresą ir frustracijas bei žvelgti realybei į akis nepuolant slėptis už infantilių gynybų. Kuo stipresnis žmogaus ego, tuo labiau jis pasiruošęs tinkamai priimti tai, kas jam nutinka. Žmogaus su silpnu ego bruožai autoritarizmas, infantilumas, konformizmas, dogmatizmas, negebėjimas toleruoti dviprasmybes, priklausymas nuo lauko, žema savivertė, egocentrizmas ir kt. Toks egocentriškas žmogus perdėtai įsijautęs į save, jam neįdomūs kitų įsitikinimai, vertybės, poreikiai ar interesai. Palyginimui, stiprų ego turinčio žmogaus bruožai yra charakterio stiprumas, savideterminacija, nepriklausymas nuo lauko, aukšta savivertė, idėjų pliuralizmas, gebėjimas atsižvelgti į kitus. Silpnas ego negali susitaikyti su realybe, jis jos nekenčia, bando jai priešintis, su ja kovoti. Realybė tokiam žmogui atrodo per daug grėsminga, per daug gniuždanti, nepakeliama, norisi jos vengti pasitelkiant prietarus, priklausomybes, svajas, o ne veiksmus. Taigi galima sakyti, kad ego atsiprašo už tai, ką pridaro žmogui pykčio ginklus į rankas įbrukęs id (Mitchell, 2008). Freudas (1999: 148) rašo, kad ego ir stengiasi, kad išorės pasaulio įtaka veiktų id bei jo ketinimus, siekia realybės principu pakeisti malonumo principą, kuris nevaržomai viešpatauja id sferoje. Suvokimas ego sferoje vaidina tą vaidmenį, kuris id sferoje tenka potraukiui. Ego reprezentuoja tai, ką galima pavadinti protu ir blaivumu, o id sritis yra jo priešingybė, ten susitvenkusios aistros. [...] Funkcinis ego reikšmingumas reiškiasi tuo, kad normaliu atveju jis valdo veiklos svertus. Taigi jo santykis su id yra nelyginant raitelio, turinčio sutramdyti pranašesnę arklio jėgą, o skirtumas čia tas, kad raitelis tai mėgina padaryti savomis jėgomis, o ego pasiskolintomis. [...] Raiteliui, nenorinčiam išsiskirti su arkliu, dažnai nieko daugiau nelieka, kaip vesti jį ten, kur jis nori eiti; taip ir ego neretai paverčia veikla id valią, tarytum tai būtų jo paties valia. Žmogui gimus, jo sąmonė dar nėra diferencijuota. Jo ego aktyvuojasi ir kuria stabilų savasties jausmą, kuris tampa atskaitos tašku materialaus pasaulio pojūčių jūroje skendinčiam žmogui. Jo pasąmonė pralaidi, emocijos ir intuicija nuolat prasiveržia į paviršių (Nelson, 2007: 240). Žmogui augant, ego stiprėja, pasąmonė užsidaro. Laikui bėgant, ego vis labiau reguliuoja sąmonės ir pasąmonės procesus, jų sąveiką. Pavyzdžiui, jei žmogus patiria nemalonius išgyvenimus vaikystėje, ego 70

EGO INTEGRALUMAS KAIP BŪTINA PSICHOLOGINĖS BRANDOS SĄLYGA gali išstumti šią patirtį į pasąmonę, kad nekiltų grėsmė stabiliam emociniam gyvenimui. Ateityje gali nutikti taip, kad panašios patirtys bus automatiškai perkeliamos į pasąmonę. Taip gali nutikti ir su savasties vaizdo neatitinkančia ar per daug intensyvius išgyvenimus sukeliančia informacija, kurios asmuo tuo metu negali integruoti į sąmonę (Nelson, 2007: 236). Vis dėlto sveikas ego dominavimas nėra lengvai nusakomas reiškinys. A. Nelson (2007) teigia, jog psichologiniam sveikimui ir dvasiniam augimui būtina atverti pasąmonę, kurią prieš tai meistriškai uždarė sustiprėjęs ego taip iš pasąmonės į sąmonę projektuojamos intuityvios įžvalgos, integruojami suvokiniai ir psichikoje sukuriama erdvė, kuri gali suimti išmintį. Tačiau tai nėra lengva, kadangi ego aktyviai priešinasi sąmonės ir pasąmonės struktūrų komunikacijai, ypač jei paliečiami skausmingi išgyvenimai. Egzistuoja nuomonė, kad dvasingumas pasiekiamas kontroliuojant emocijas ar pakylant virš jų. Nelson (2007: 238 240) teigia, jog toks požiūris neteisingas autorės nuomone, kelias į psichologinį sveikimą tai emocinių išgyvenimų iškrova juos pripažįstant ir priimant. Tokia iškrova gali būti chaotiška ir skausminga, ego kaip galėdamas tam priešinsis. Tačiau suaugystėje emocinės brandos metu ego struktūra natūraliai tampa pralaidesnė. Ego tampa lankstesnis ir jam nebereikia neigti patirčių ar realybės, kadangi žmogus tuomet jau jaučiasi saugus. Ego funkcionavimo principus puikiai iliustruoja žymus D. Golemano, knygos Emocinis intelektas (1997), autoriaus septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atliktas eksperimentas, kurio metu keturmečiams vaikams buvo siūloma arba gauti vieną saldainį iškart, arba palaukti dvidešimt minučių, ir tada gauti du. Kai kurie vaikai galėjo palaukti, kai kurie ne. Tyrėjai vėliau sekė kiekvieno eksperimente dalyvavusio vaiko gyvenimą ir nustatė, kad tie vaikai, kurie galėjo išlaukti, geriau prisitaikė gyvenime, buvo patikimesni, be to, surinko vidutiniškai 210 balų aukštesnius SAT įverčius (Goleman, 1997: 81 82, 193). Psichologijoje šis reiškinys vadinamas gebėjimu atidėti gratifikaciją, ir šis gebėjimas visų pirma priklauso nuo ego stiprumo. Neurofiziologinių tyrimų duomenimis, dažnai žmonės elgiasi impulsyviai todėl, kad smegenų žievė ( mąstančioji smegenų dalis) nespėja paskui emocijas reguliuojančią limbinę sistemą. Todėl prieš pasiduodant impulsams, patariama sustoti ir suskaičiuoti iki dešimties, kad žievė ir priekinėse skiltyse įsikūręs ego spėtų pasivyti limbinės sistemos id (apie neuropsichoanalizę ir Freudo teorijoje išskirtą ego atitinkančias smegenų struktūras bus rašoma vėliau). A. Korzybski (1990) teigia, kad kai kurie žmonės turi hipoaktyvią smegenų žievę ir hiperaktyvią limbinę sistemą: spręsdami uždavinius jie stengiasi spėti, o ne galvoti, nelinkę svarstyti kelių pasirinkimo variantų. Tokie žmonės nori kuo greičiau viską užbaigti ir nesugeba atsispirti pagundai (siekia momentinės gratifikacijos, kitaip pasiduoda id impulsams), jie elgiasi impulsyviai ir nesupranta savo veiksmų. 71

Simona Kontrimienė Apibendrindami galime teigti, kad pasiekusio psichologinę brandą žmogaus id impulsai, bent jau nemaža dalimi, pripažįstami sveikai, be gėdos ar kaltės, jo ego savo kelyje jau pažengęs ir pakankamai stiprus, jo santykis su superego nėra labai įtemptas, o pats superego nėra per daug griežtas ar dominuojantis, todėl toks žmogus nejaučia nei perdėtos kaltės, nei nevisavertiškumo jausmo ar nerimo. Stiprų ego turintis žmogus yra išmintingas, integralus, valingas, neišskydęs jis nėra nutukęs kūnu ir siela. Kita vertus, jis nėra sau laisvai kvėpuoti neleidžiantis perfekcionistas, kuriam rūpi tik rezultatas ir kuris pamiršta mėgautis procesu. N. Pembroke (2007) teigia, jog visybė yra kur kas svarbiau nei tobulybė. Visybėje suteikiama vietos visoms prieštaringoms mūsų savasties dalims, o siekdami tobulumo, mes cenzūruojam dalį savęs. Vėliau ši nepriimta mūsų dalis gali destruktyviais būdais sukilti, prasiveržti. N. Pembroke šiose atstumtose dalyse įžvelgia kūrybingumo šaltinį visybė suponuoja mokėjimą sutaikyti savyje visas priešybes. Freudo teorija apie pasąmonės procesų dominavimą, jo ledkalnio viršūnės metafora pastaraisiais metais buvo nemaža dalimi patvirtinta pvz., socialinėskognityvinės psichologijos atstovas J. Bargh teigia, kad apie 95 proc. mūsų elgesio apraiškų lemia pasąmonė (Bargh, Chartrand, 1999). Freudo teorijos vertę pripažįsta daugelis šių laikų neuromokslininkų Nobelio premijos laureatas E. Kandel, taip pat J. LeDoux, A. Damasio, D. Schacter, V. Ramachandran ir kiti mokslininkai tiria, kurios smegenų struktūros susijusios su sąmone, priešsąmone ir pasąmone. Nustatyta, kad su pasąmone susiję smegenų kamienas ir ascendentinė aktyvuojanti sistema pavyzdžiui, komą sukelia šios smegenų kamieno dalies pažeidimai. Sąmoningumas ir gebėjimas remtis žiniomis bei savastis yra prefrontalinės smegenų žievės aktyvumo funkcija (Solms, 2004; Solms, Turnbull, 2002). Taip pat nustatyta malonumo siekio varų neurologinė kilmė tai, kad šie varai generuojami dviejose smegenų struktūrose smegenų kamiene ir limbinėje sistemoje (Solms, Turnbull, 2002). Malonumo siekio elgesys siejamas su neuromediatoriumi dopaminu. Išvertus į Freudo kalbą, tai galima pritaikyti id struktūrai. Neuromokslininkai nustatė ir tas smegenų struktūras, kurios siejamos su impulsų ir potraukių reguliavimu kitaip tariant, ego funkcijomis. Šios struktūros yra frontalinė-limbinė sistema, arba frontalinės (priekinės) smegenų skiltys ir limbinės sistemos dalys (Chow, Cummings, 1999; Pincus, 2001). Pacientai su pažeistomis priekinėmis skiltimis dažnai nebesugeba vadovautis realybe (ego), yra kur kas labiau linkę interpretuoti įvykius vadovaudamiesi savo norais (id) jie susikuria tokią realybę, kokios jiems norisi. 2. J. Loevinger ego vystymosi stadijų teorija Ego vystymosi stadijų teoriją sukūrė J. Loevinger (1970, 1976), vėliau ją išplėtoti autorei padėjo jos 1996 m. išleistos knygos bendraautoris L. X. Hy. Hy ir 72

EGO INTEGRALUMAS KAIP BŪTINA PSICHOLOGINĖS BRANDOS SĄLYGA Loevinger (1996) savo tiriamiesiems pateikdavo projekcinius sakinių užbaigimo testus, iš jų atsakymų spręsdavo apie jų ego vystymosi stadijas. Pateiksime keletą teste esančių sakinių (iš viso teste jų yra 36): Vyras (sutuoktinis) turi teisę Kai mane kritikuoja Mano pagrindinė problema Mes su mama Aš esu Moterims pasisekė, nes Man gaila Hy ir Loevinger teigimu, ego funkcionavimo lygmuo lemia tai, kaip žmogus suvokia ir interpretuoja savo patirtis bei santykius su kitais. Perėjimas iš vienos stadijos į kitą yra laipsniškas, o ne staigus. Autoriai aprašo devynias ego vystymosi stadijas, kurios gali būti dalijamos į prekonvencinį, konvencinį ir postkonvencinį lygmenis. Dėl ribotos straipsnio apimties trumpai aptarsime tik tris paskutines šios teorijos stadijas, kadangi jos labiau susijusios su mūsų tema. E7 Individualizmo stadija (Individualistic Stage) Šioje stadijoje asmuo labai gerai supranta, kas yra individualumas, asmenybė, jis labiau toleruoja skirtumus tarp žmonių. Nors ir suprasdamas, kad visuomenėje reikia sugyventi ir dirbti su kitais, toks asmuo skeptiškai žiūri į organizacijas ir kritiškai vertina dalyvavimą jose; jam neatrodo savaime suprantama tai, kad plušant organizacijos labui, savaime bus pasitarnauta ir visuomenei. Formuojasi idiocentriška vertybių sistema, t. y. savi tikslai ir poreikiai iškeliami virš grupės tikslų ir poreikių, asmuo tampa nepriklausomas, pasikliauja savimi. Savivertę čia lemia kompetencija, o ne kitų tikros ar įsivaizduojamos nuomonės. Būdinga didesnė tolerancija sau ir kitiems, taip pat savistaba, tokie asmenys supranta savo vidinius konfliktus ir jaučiasi atsakingi už savo asmenybės augimą tai reiškia, kad jų keliami sau tikslai dažnai viršija tai, kas suprantama kaip sėkmė (mūsų visuomenėje tai dažnai yra ekonominis statusas, karjera). E8 Autonomijos stadija (Autonomous Stage) Čia ego ima dominuoti virš superego. Pagrindinis šios stadijos bruožas kitų žmonių autonomijos poreikio pripažinimas. Toks asmuo būna labiau išsilaisvinęs iš Sąmoningumo (E6) stadijai būdingo sėkmės siekio. Būdingos neįprastos moralės dichotomijos čia atsižvelgiama į realių žmonių charakterių ir realių situacijų sudėtingumą ir daugialypiškumą. Jaučiama stipri pareiga kitiems ir pripažįstamas jų siekis rasti savus kelius ir daryti savas klaidas. Taip pat pripažįstami konfliktai tarp poreikių ir troškimų bei tai, kad jie nėra iki galo išsprendžiami. Toleruojamos 73

Simona Kontrimienė dviprasmybės ir paradoksai, humoras ne priešiškas, o greičiau egzistencinis. Taigi čia visų pirma siekiama asmenybės brandos, gilaus emocinio ryšio su kitais, gėris ir blogis suprantami ne pagal tai, kuo bando įtikinti kiti. Ego autonomiją pasiekęs asmuo tampa mentoriumi kitiems, kaip jau minėjome, šioje stadijoje jis jau būna nugalėjęs superego, tapęs išmintingu tai reiškia, kad mąstymas tampa dialektinis, sugebama įžvelgti priešybių vienybę, priimti vidinius prieštaravimus bei kitokias tiesas, tampa integruoti įvairūs psichikos aspektai Ego, Šešėlis, Animus, Anima ir kt. Ego nebereikia naudotis gynybomis. E9 Integruotumo stadija (Integrated Stage) Tik labai nedaugelis (maždaug 1 proc. amerikiečių) pasiekia šią stadiją. Hy ir Loevinger (1996) teigimu, kadangi tokių žmonių labai nedaug, nėra lengva tiksliai apibrėžti šią stadiją, tačiau jie įžvelgia paraleles su A. Maslow (2009) teorijoje aprašoma savęs aktualizacija. Be to, kai kurie ekspertai šią stadiją vertina skirtingai, tačiau dažnai būna sunku nubrėžti ribą tarp Autonomijos ir Integruotumo stadijų. Dažnai tai bus asmuo, pakilęs virš vidinių konfliktų ir pasiekęs didelę vidinę darną ir ramybę, tai tampa įmanu integravus savo stiprų ego, savastį bei vienybės su visu pasauliu jausmą. Toks asmuo retai būna paveikiamas ar išmušamas iš vėžių susidūrus su sunkumais, jis spinduliuoja ramybe, šiluma ir jautrumu kitiems, ir visi tai pastebi. Toks žmogus iš naujo atranda A. Korzybskio posakį žemėlapis nėra teritorija ir ima žvelgti į gyvenimą iš kosminės perspektyvos. Gėris ir blogis, gyvenimas ir mirtis, grožis ir bjaurastis dabar ima atrodyti kaip dvi tos pačios monetos pusės, kaip vienas kitą papildantys ir apibrėžiantys konstruktai. Tokiai stadijai būtina ir kognityvinė, emocinė, moralinė, ir dvasinė asmenybės branda, kadangi mąstymas čia daugiadimensis, lankstus, žinios objektyvios, žmogus nebėra išorinių patirčių įkaitas. Loevinger (1970, 1976) teigė, kad ego vystymosi stadijos nėra tikslūs adaptyvaus elgesio prediktoriai galima spėti, kad asmuo, kurio ego vystymosi stadija žemesnė už Konformizmo (E4), kai kuriose visuomenėse gali būti vertinamas kaip neprisitaikęs gyvenime, tačiau ir tokie asmenys gali gyventi visai sėkmingai, o pasiekę aukščiausias ego vystymosi stadijas gali atrodyti arba iš tiesų būti visai neprisitaikę gyvenime. Vienas svarbiausių ego lygmens ženklų yra savo vidinių konfliktų pripažinimas. Neabejojame, kad asmens ego raida ir kognityviniai gebėjimai stipriai atsiskleidžia santykiuose su kitais: aukštas raidos stadijas pasiekę asmenys taip pat džiugiai bendraus ir su valytoja, ir su universiteto profesoriumi. Asmuo, kurio raidos stadija žemesnė, dažnai jaučia grėsmę savo savivertei bendraudamas su protingesniais už save žmonėmis, o bendraudami su žemesniais už save, jie būna smarkiai veikiami savų prietarų ir nusistatymų. Ribos tarp stadijų nėra aiškios, ir mes esame linkę manyti, kad kai kurių stadijų (pavyzdžiui, konformizmo) aspektai gali įsimaišyti į kitas stadijas, kadangi žmogaus gyvenimas nėra visiškai 74

EGO INTEGRALUMAS KAIP BŪTINA PSICHOLOGINĖS BRANDOS SĄLYGA tolygus, o ir patirtis žmogų formuoja nuolatos, pateikdama vis kitokias pamokas ir išmėginimus, todėl kartais galimi laikinos ar ilgalaikės regresijos atvejai. Loevinger teorijos ego raidos stadijos yra glaudžiai susijusios su L. Kohlbergo (1984) teorijoje išdėstytomis moralės raidos stadijomis ir J. Piaget (1965) teorijos kognityvinės raidos stadijomis. Kohlbergas (1984) ir kiti autoriai teigia, jog kognityvinė raida yra būtina, bet ne pakankama sąlyga moralės raidai, taip pat, kad moralės raida yra būtina, bet ne pakankama sąlyga ego raidai (Mitchell, 2008). Kognityvinės brandos lygmuo yra tas nepriklausomas kintamasis, kuris lemia tokią stiprią koreliaciją tarp moralės, ego ir kognityvinės raidos kintamųjų. Daugeliu tyrimų nustatyta, kad potencialiai žmogus gali visą gyvenimą augti, pasiekdamas vis aukštesnius psichikos brandos ir sudėtingumo lygmenis. 3. Vėlyvojo amžiaus stadija ir ego integralumas vs desperacija E. Eriksono teorijoje E. Eriksono (1963, 1997) teorijoje ego integralumas vs desperacija yra dominuojanti senyvo, arba vėlyvojo, amžiaus antitezė, ir paskutinės gyvenimo krizės tema, pagrindinis klausimas čia yra Ar aš nugyvenau visavertį gyvenimą? Kiekviena stadija siejama su tam tikru reikalavimu, integralumas siejamas su reikalavimu pasiekti išmintį. Išmintį Eriksonas apibrėžia kaip informuotą ir nešališką domėjimąsi gyvenimu mirties akivaizdoje (Erikson, 1997: 61). Išminties priešprieša Eriksonas vadina panieką reakciją į jausmą, kad viskas baigta, į bejėgiškumą ir sąmyšį. Psichosocialinio vystymosi stadijos nėra atsietos viena nuo kitos, kiekvienos paskesnės stadijos šaknys driekiasi per ankstesnes stadijas. Paskutinės vėlyvojo amžiaus stadijos distoniškasis elementas yra desperacija. Pirmosios (kūdikystės) stadijos sintoniškasis elementas (kitaip reikalavimas) yra viltis. Eriksonas įžvelgia, kad ispanų kalboje tokiu būdu sujungiami žodžiai esperanza ir desperanza, ir kad vėliausios stadijos vilties formai nusakyti labiausiai tinka žodis tikėjimas (Erikson, 1997: 62). Integralumas pasiekiamas tuomet, kai išlaikomas ankstesnėje stadijoje pasiektas generatyvumas, kai asmuo jaučiasi įsitraukęs į gyvenimą, o desperacija didele dalimi yra iš ankstesnės stadijos perėjusios stagnacijos pasekmė (priminsime, kad ankstesnės, vidurinio amžiaus (40 60 metų), stadijos užduotis vadinasi generatyvumas vs stagnacija ). Desperatiškas žmogus gedės ne tik dėl prarasto laiko ir susiaurėjusių erdvių, bet ir dėl neišspręstų ankstesnių stadijų krizių silpnos autonomijos, prarastos iniciatyvos, nepasiekto intymumo, neatrasto generatyvumo, jau nekalbant apie nepasiektą tapatumą. Eriksonas teigia, kad vėlyvame amžiuje ankstesnės savybės įgyja naujas prasmes ir vertes, tačiau tai, jog asmuo lyg ir išsilaisvina iš neurotiško nerimo, 75

Simona Kontrimienė nereiškia, kad jis atleidžiamas nuo gyvenimo ir mirties baimės, o tarpstantis tapatumas neeliminuoja egzistencinio aš. Integralumas reiškia darną ir pilnatvę, kurias išlaikyti nėra lengva dėl trijų vienas kitą papildančių organizacijos procesų silpnėjančios sąveikos. Tie procesai tai kūną sudarančių organų sistemos hierarchinė organizacija, arba biologinis procesas (soma), asmeninę patirtį per ego sintezę organizuojantis psichikos procesas (psyche) ir bendruomeninis žmonių tarpusavio priklausomybės kultūrinės organizacijos procesas (ethos) (Erikson, 1997: 26). Vėlyvojo amžiaus stadijoje pasireiškia visų šių sistemų darnaus funkcionavimo sutrikimai, todėl kartais šioje stadijoje tenka susidurti su retrospektyviu mitologizavimu, arba pseudointegracija, kaip gynyba nuo tykančios desperacijos (Erikson, 1997: 64). Eriksonas teigia, kad senyvi žmonės vėl gali tapti panašūs į vaikus, ir tuomet svarbu, ar tokiame grįžime į vaikystę dar lieka išminties (seni žmonės gali arba nori per greitai pasenti arba per ilgai likti jauni). Čia gali padėti tik integralumas jis suprantamas kaip polinkis suprasti ar bent jau išgirsti tuos, kurie yra išmintingi. Šioje stadijoje taip pat svarbi laikui nepavaldi meilė reikšmingą vaidmenį gyvenime atliekantiems asmenims (Erikson 1997: 65). Eriksonas integralumą vadina dovana vaikams, nes sveiki vaikai nebijos gyvenimo, jeigu jų senoliai bus pasiekę integralumą ir nebijos mirties (Boeree, 2009). Priminsime, kad Loevinger Ego raidos stadijų teorijoje paskutinė stadija vadinama Integruotumo stadija (angl. Integrated Stage). Anglų kalboje žodžiai integrated ir integrity turi iš dalies besidengiančią reikšmę: angl. žodis integrated gali reikšti combining or coordinating separate elements so as to provide a harmonious whole (liet. atskirų elementų jungimas ar derinimas siekiant harmoningos visumos ). Žodis integrity gali reikšti the state of being whole, entire, or undiminished (Random House Dictionary, 2012) (liet. visumos, ištisumo, nesumažėjimo būsena ). Matome, kad ir integrated, ir integrity dengiasi semantiškai, nes abu gali reikšti whole, šis žodis į lietuvių kalbą verčiamas kaip visuma, visybė, visas, ištisas, pilnas, nepaliestas, sveikas (Piesarskas, 2007). Į lietuvių kalbą žodis integrity gali būti verčiamas žodžiu integralumas, vientisumas (Piesarskas, 2007). Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (1993) pateikiama tokia žodžio integralus reikšmė: sudarantis visumą, vientisas, ištisas. Tačiau lietuvių kalboje žodžiai integralumas ir integruotumas dar neturi semantinės atskirties, be to, žodis integrity dar nėra prigijęs kalboje kaip integralumas pavyzdžiui, D. Myers knygoje Psichologija (2008: 225) paskutinė Eriksono teorijos raidos stadija pavadinta pilnatvė ar neviltis. Žodis pilnatvė turi siauresnį semantinį lauką nei angliškas žodis integrity (nors lietuviškas žodis integralumas irgi neatskleidžia kitų angliško žodžio reikšmių ( principingumas, dorumas, sąžiningumas ), taigi jo semantinis laukas siauresnis). Be to, parenkant lietuviškus, o ne tarptautinius atitikmenis, skirtingi vertėjai gali versti tą patį žodį 76

EGO INTEGRALUMAS KAIP BŪTINA PSICHOLOGINĖS BRANDOS SĄLYGA skirtingai, taip ir atsitiko su mūsų aptariamu žodžiu integrity R. Žukauskienės (2007: 53) knygoje Raidos psichologija ta pati Eriksono teorijos integrity vs despair raidos stadija pavadinta integracija-neviltis. Su tokia pačia problema tenka susidurti ir aptariant antrą ir trečią stadijos pavadinimo dėmenis (plg. versus ir despair vertimus). Į visa tai atsižvelgę, siūlome paskutinę Eriksono teorijos psichosocialinės raidos stadijos pavadinimą į lietuvių kalbą versti junginiu integralumas vs desperacija, o žodžius integralumas ir integruotumas laikyti sinonimais. Nors paskutinė Eriksono ir Loevinger raidos teorijų stadija apibūdinama panašiai ir bendras vardiklis čia yra asmens pasiekta išmintis, be to, abiejose teorijose ego stiprumas yra būtina asmenybės augimo sąlyga, vis dėlto šių teorijų aiškinimuose yra ir skirtumų. Pagrindinis skirtumas tas, kad, Loevinger manymu, ego integruotumo stadiją pasiekia vos 1 proc. žmonių, o Eriksono teorijoje integralumas nėra toks sunkiai pasiekiamas, kadangi paskutinė raidos stadija grindžiama teze antiteze čia asmuo, pasiekęs tam tikrą amžiaus tarpsnį, gali būti arba vienoje, arba kitoje atskirties pusėje, t. y. išsprendęs tam tikro amžiaus krizę arba ne. Tuo metu Loevinger teorijoje amžius ne toks svarbus, paskutinių ego raidos stadijų galima apskritai nepasiekti ir likti ankstesnėse, arba jas galima pasiekti ankstesniuose amžiaus tarpsniuose. Amžiaus bagažas čia savaime nepriartina žmogaus prie galimybės pasiekti integralumą. J. B. James ir N. Zarrett (2006: 61) teigia, kad ego integralumas, arba psichologinė branda vėlyvame amžiuje, yra viena mažiausiai tyrinėtų Eriksono teorijos stadijų. Ar sendamas žmogus vystosi ir toliau tobulėja? Tai yra, ar žmogaus psichologinė branda tęsiasi visą gyvenimą? Kai kurie mokslininkai atsako į šį klausimą neigiamai, pabrėždami tai, kad senstant gyvenimas ne platėja, o siaurėja (Herzog, Rodgers, Woodworth, 1982), kad tenka susidurti su iškylančiais ribotumais ir netektimis (Pfeiffer, 1977). Taip pat teigiama, kad vėlyvame amžiuje raidos klausimas netenka prasmės, nes biologinė organizmo branda jau pasiekta. Tačiau kiti autoriai prieštarauja tokiai pozicijai sakydami, kad vėlyvame amžiuje galima pasiekti pilnatvę ir ego integralumą (Erikson, 1963), galbūt pozityviai peržvelgiant iki šiol nugyventą gyvenimą (Butler 1974) ar didinant dvasingumą (Tornstam, 1994). Yra autorių, kurių nuomonė dar drąsesnė, jie neabejoja, kad pozityvi, visą gyvenimą trunkanti asmenybės branda yra būdingas normatyvus reiškinys, bent jau fiziškai sveikiems asmenims (Labouvie-Vief, 1982). Pavyzdžiui, G. Vaillant (1995) rašo, kad su amžiumi didėja išmintis ir mažiau naudojama nebrandžių gynybos mechanizmų, A. Maslow (1968) teigia, kad asmenybė auga visą gyvenimą, žmonėms tenkinant vis daugiau savo poreikių, o E. Midlarsky ir E. Kahana (1994) įsitikinę, kad su amžiumi žmonės tampa vis altruistiškesni ir prosocialūs. Tačiau nepaisant tokio kai kurių mokslininkų optimizmo, į klausimą, ar asmenybės augimas papras- 77

Simona Kontrimienė tai tęsiasi ir vėlyvajame amžiuje, dar nėra iki galo atsakyta (Ruth, Coleman, 1996), šis klausimas išlieka viena aktualiausių dėlionių, kurios dalys nevisiškai sutampa (Belsky, 1999). Yra autorių, įsitikinusių, kad negalima kalbėti apie bendras tendencijas individualios senėjimo trajektorijos gali būti labai skirtingos, todėl neįmanu nustatyti paprastų koreliacijų tarp amžiaus ir asmenybės brandos (Olbrich, 1994). Pavyzdžiui, B. L. Goebel ir D. R. Brown (1981) tyrimo duomenimis, vyresniojo amžiaus asmenys vidutiniškai nėra labiau save aktualizavę nei kurios nors kitos amžiaus grupės asmenys, o W. Gruen (1964) nustatė, kad vyresni asmenys ne ką labiau siekia Eriksono teorijoje išdėstytų brandžių tikslų (generatyvumo ir ego integralumo) nei jaunesni asmenys. Tačiau kitu tyrimu K. M. Sheldon ir T. Kasser (2001) nustatė, kad vyresnių asmenų sau keliami tikslai dažniau susiję su generatyvumu bei ego integralumu ir mažiau susiję su ankstesnėms raidos stadijoms būdingais tikslais tapatumu ir intymumu. Be to, branda ir vyresnis amžius teigiamai koreliavo su subjektyvia gyvenimo gerove. Autoriai kelia hipotezę, kad vyresnio amžiaus žmonės yra psichologiškai brandesni ir dėl to laimingesni už jaunesnio amžiaus žmones. Esame linkę tikėti, kad nors istoriškai į senyvą amžių dažnai būdavo žiūrima kaip į nuosmukio ir regreso tarpsnį (Herzog et al., 1982; Pfeiffer, 1977), iš tiesų šis amžius gali būti visiškai kitoks, tai priklauso nuo asmens individualių bruožų, jo atsparumo, vertybių, siekių, taip pat nuo jų fizinės ir psichikos sveikatos, arba neurofiziologijos. C. G. Jungas rašė, kad jaunam žmogui pernelyg užsiimti savo asmenybe yra vos ne nuodėmė arba bent jau pavojinga, o senstančiam žmogui skirti daugiau dėmesio savo Savasčiai yra pareiga ir būtinybė (cit. pgl. Žukauskienė, 2007: 347). Ir labai nesveika, kai jaunystės fazės psichologiją bandoma pernešti per brandaus amžiaus slenkstį, kai žmogus, užuot išmokęs savo pamokas, laikosi klaidingų idealų, manydamas, kad galutinis tikslas yra ne ateityje, o praeityje, kai nustojama stiebtis aukštyn. Išvados Neopsichoanalitinėse teorijose asmens psichologinė branda siejama su stipriu, realybės neiškraipančiu ir nuo jos nesiginančiu, lanksčiu ego. Tokį ego turinčio žmogaus bruožai yra charakterio stiprumas, savideterminacija, nepriklausymas nuo lauko, aukšta savivertė, idėjų pliuralizmas, gebėjimas atsižvelgti į kitus. Loevinger ir Eriksono teorijose asmenybės branda neatsiejama nuo ego brandos, abiejose teorijose aptariamos ego raidos stadijos, paskutinę pavadinant Ego integruotumo (Loevinger teorijoje) arba Ego integralumo (Eriksono teorijoje) stadija. Autorių nuomonės skiriasi dėl to, ar amžiaus bagažas savaime priartina žmogų prie galimybės pasiekti ego integralumą, arba psichologinę brandą. Loevinger teigimu, tai pavyksta padaryti vos 1 proc. žmonių (palyginti A. Maslow (cit. pgl. Feist, Feist, 78

EGO INTEGRALUMAS KAIP BŪTINA PSICHOLOGINĖS BRANDOS SĄLYGA 2006: 289) rašė, kad save aktualizuoja vos 1 proc.). Eriksono manymu, amžius savaime priartina žmogų prie galimybės pasiekti ego integralumą, išsprendus paskutinę savo gyvenime integralumo vs desperacijos krizę. Mūsų manymu, vargu ar galima rasti atsakymą į klausimą, ar psichologinė žmogaus branda ir išmintis yra amžiaus funkcija, kadangi čia negalima kalbėti apie bendras tendencijas individualios senėjimo trajektorijos gali būti labai skirtingos, todėl sunku nustatyti paprastas sąsajas tarp amžiaus ir asmenybės brandos. Tai, koks žmogus tampa su amžiumi, priklauso nuo jo individualių bruožų, atsparumo, vertybių, siekių, taip pat nuo fizinės ir psichikos sveikatos. Straipsnis gautas 2012 03 06 Spausdinti rekomendavo prof. dr. Rūta Marija Andriekienė Literatūra Bargh, J. A., Chartrand, T. L. (1999). The unbearable automaticity of being. American Psychologist, Vol. 54, p. 461 479. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. (1993). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Erikson, E. (1963). Childhood and society. New York: Norton & Company. Erikson, E. H. (1997). The Life Cycle Completed. New York: W. W. Norton & Company. Feist, J., Feist, G. J. (2006). Theories of Personality. New York: McGraw-Hill. Freud, S. (1999). Anapus malonumo principo. Vilnius: Vyturys. Goebel, B. L., Brown, D. R. (1981). Age Differences in Motivation Related to Maslow s Need Hierarchy. Developmental Psychology, Vol. 18, p. 809 815. Gruen, W. (1964). Adult Personality: an Empirical Study of Erikson s Theory of Ego Development. In Neugarten, B. et al. (Eds.). Personality in Middle and Late Life. New York: Atherton Press, p. 1 33. Hartmann, H. (1958). Ego psychology and the problem of adaptation. New York: International Universities Press, Inc. Herzog, A. R., Rodgers, W. (1982). Subjective Well-Being among Different Age Groups. Ann Arbor: University of Michigan, Institute for Social Research. Hy, L. X., Loevinger, J. (1996). Measuring ego development. USA: Lawrence Erlbaum Associates, Inc. James, J. B., Zarrett, N. (2006). Ego Integrity in the Lives of Older Women. Journal of Adult Development, Vol. 13, p. 61-75. Kohlberg, L. (1984). Essays on Moral Development. Cambridge: Harper & Row. Korzybski, A. (1990). Collected Writings 1920-1950. New York: Institute of General Semantics. Labouvie-Vief, G. (1982). Growth and aging in life span perspective. Human Development, Vol. 25, p. 65 79. Loevinger, J. (1970). Measuring Ego Development. San Fransciso: Jossey-Bass. Loevinger, J. (1976). Ego Development. San Francisco: Jossey-Bass. Maslow, A. (1968). Toward a Psychology of Being (2nd ed.). New York: Van Nostrand. Maslow, A. (2009). Motyvacija ir asmenybė. Vilnius: Apostrofa. Midlarsky, E., Kahana, E. (1994). Altruism in Later Life. Thousand Oaks, CA: Sage. Mitchell, G. Ego Autonomy and Overcoming the Superego. (2008) [žiūrėta 2012 m. rugsėjo 12 d.] Prieiga: http://www.trans4mind.com/mind development/ego autonomy.html Myers, D. G. (2008). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika. Navickas, V., Vaičiulienė, A. (2010). Žmogaus raidos psichologija. Vilnius: Versus aureus. 79

Simona Kontrimienė Nelson, A. (2007). The Spacious Mind: Using Archetypes for Transformation Towards Wisdom. The Humanistic Psychologist, Vol. 35(3), p. 235 245. Perminas, A., Goštautas, A., Endriulaitienė, A. (2004). Asmenybė ir sveikata: Teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla. Pembroke, N. (2007). Moving toward spiritual maturity: Psychological, contemplative, and moral challenges in Christian living. Binghamton, N. Y., USA: Haworth Pastoral Press. Piesarskas, B. (2007). Anglų-lietuvių kalbų žodynas. Vilnius: Alma littera. Piaget, J. (1965). The Moral Judgement of the Child. New York: Free Press. Random House Dictionary. (2012). New York: Random House, Inc. Ruth, J., Coleman, P. (1996). Personality and aging: Coping and management of the self in later life. Birren, J. E., Schaie, K. W. (Eds.). Handbook of the Psychology of Aging. New York: Academic Press, p. 308 322. Sheldon, K. M., Kasser, T. (2001). Getting Older, Getting Better? Personal Strivings and Psychological Maturity across the Life Span. Developmental Psychology, Vol. 37, p. 491 501. Solms, M. (2004). Freud returns. Scientific American, Vol. 290, p. 87 88. Solms, M., Turnbull, O. (2002). The brain and the inner world: An introduction to the neuroscience of subjective experience. New York: Other Press. Vaillant, G. (1995). Adaptation to life. London: Harvard University Press. Žukauskienė, R. (2007). Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai. EGO INTEGRITY AS A PREREQUISITE FOR PSYCHOLOGICAL MATURITY Simona Kontrimienė Summary The article analyses one of the provinces of the mind proposed by S. Freud, the ego and its functioning, developmental trajectories and implications for the person s psychological maturity. These days, the ego is commonly misunderstood and misidentified as implicated in egocentrism, when indeed egocentrism is a trait of a person with a weak and underdeveloped ego and a rampant id. The personality traits of a strong ego are strength of character, high self esteem, inner-directedness, self-determinism, fieldindependence, the acceptance of a plurality of ideas etc. Also posed is a question whether psychological maturity is a funcion of chronological age. The article compares J. Loevinger s theory of ego development and E. Erikson s post-freudian theory of psychosocial development, focusing on the last stage in both theories (the Integrated Stage in J. Loevinger s theory and Integrity vs Despair in E. Erikson s theory). Although the comparison yields many commonalities between the two theories when it comes to the description of the final stage, such as the wholeness, coherence and wisdom achieved, also important are the differences between the two interpretations. In E. Erikson s theory, people can achieve ego integrity and have 80

EGO INTEGRALUMAS KAIP BŪTINA PSICHOLOGINĖS BRANDOS SĄLYGA the syntonic quality of integrity prevail if they have learned intimacy and have taken care of both people and things. In J. Loevinger s view, only about 1% of people achieve the final stage of ego development, it is by no means a function of chronological age as most people even in their old age find themselves at earlier stages of ego development. Our contention is that there can hardly be a definite answer to the question whether psychological maturity and wisdom are a function of chronological age, as often individual differences outweigh group differences and it is hardly possible to establish direct links between aging and psychological maturity. What one becomes with age depends on a number of factors such as personal features, resilience, virtues, aspirations as well as a person s physical and psychological health. KEY WORDS: Loevinger, Erikson, ego, ego integrity, psychological maturity. 81