HCC RADIOLOGINĖS DIAGNOSTIKOS KITIMAS LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO KAUNO KLINIKOSE 2003 2014 METAIS CHANGES IN RADIOLOGICAL HCC DIAGNOSTICS IN LITHUANIAN UNIVERSITY OF HEALTH SCIENCES HOSPITAL KAUNAS CLINICS DURING A PERIOD OF TIME FROM 2003 TO 2014 YEARS Antanas Montvila 1, Aistė Matulevičiūtė 1, Kristina Žvinienė 2 1 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija 2 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Radiologijos klinika 1 Lithuanian University of Health Sciences Medical Academy 2 Lithuanian University of Health Sciences Medical Academy, Department of Radiology SANTRAUKA Reikšminiai žodžiai: hepatoceliulinė karcinoma (HCC), alfa-fetoproteinas (AFP), ultragarsinis tyrimas (UG), kompiuterinė tomografija (KT), magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Tikslas. Nustatyti radiologinių tyrimų diagnostinę vertę diagnozuojant hepatoceliulinę karcinomą, koreliaciją tarp alfa-fetoproteino kiekio kraujo serume ir darinio dydžio bei palyginti su ankstesnių studijų duomenimis. Metodika. Atliktas retrospektyvinis tyrimas, kuriame išnagrinėtos 57 ligos istorijos pacientų, sergančių hepatoceliuline karcinoma, kurie buvo tirti bei gydyti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Gastroenterologijos ir Chirurgijos skyriuose 2009 2014 metais. Buvo vertintas alfa-fetoproteino kiekis kraujo serume, ultragarsinio tyrimo, kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso tyrimų požymiai, būdingi hepatoceliulinei karcinomai. Duomenų analizė atlikta SPSS 20.0 programų paketu, naudojant Spearmano koreliacijos koeficientą ir Fišerio tikslųjį testą, statistinio reikšmingumo lygmuo p < 0,05. Rezultatai. Išanalizuoti 57 pacientai (46 vyrai (80,7 proc.) ir 11 moterų (19,3 proc.)). Pacientų amžiaus vidurkis 62,9 ± 15,15 m. Naudojant Spearmano koreliacijos koeficientą nustatyta, kad tarp hepatoceliulinės karcinimos dydžio ir alfa-fetoproteino kiekio kraujo serume yra teigiama koreliacija (r = 0,5, p = 0,0001). Ultragarsinio tyrimo jautrumas diagnozuojant hepatoceliulinę karcinomą, palyginti su histologiniu tyrimu, yra 90,38 proc., specifiškumas 60 proc., teigiama prognostinė tyrimo vertė 95,92 proc., neigiama prognostinė tyrimo vertė 66,67 proc. Kompiuterinės tomografijos tyrimo jautrumas diagnozuojant hepatoceliulinę karcinomą, palyginti su histologiniu tyrimu, yra 90,91 proc., specifiškumas 80 proc., teigiama prognostinė tyrimo vertė 98 proc., neigiama prognostinė tyrimo vertė 37,5 proc. Ankstesnėse studijose tyrimų jautrumas ir specifiškumas buvo atitinkamai: 2003 2007 m. ultragarsinio tyrimo 42,9 proc. ir 53,8 proc., kompiuterinės tomografijos 69,4 proc. ir 66,7 proc.; 2006 2009 m. ultragarsinio tyrimo 76 proc. ir 40 proc., kompiuterinės tomografijos 84 proc. ir 60 proc. Išvados. Tarp hepatoceliulnės karcinomos dydžio ir alfa-fetoproteino kiekio kraujo serume nustatyta teigiama koreliacija. Abiejų tyrimų, tiek įprastinio ultragarsinio tyrimo, tiek kontrastinės kompiuterinės tomografijos, jautrumas ir teigiama prognostinė vertė yra labai panašios, tačiau kompiuterinės tomografijos specifiškumas ir neigiama prognostinė vertė yra didesnės nei ultragarsinio tyrimo, o minėtos diagnostinės vertės Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose per pastaruosius 11 metų gerokai padidėjo. ABSTRACT Key words: hepatocellular carcinoma (HCC), alpha-fetoprotein (AFP), ultrasound (US), contrast enhanced computed tomography (CT). The aim of the study. To evaluate the importance of radiological diagnostic of hepatocellular carcinoma and determine the correlation between serum level of alpha-fetoprotein (AFP) with radiological findings and the size of lesions; compare the results of previous studies performed in Lithuania with the results of our study. Antanas Montvila Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija Eivenių g. 2, Kaunas montvila.antanas@gmail.com teorija ir praktika 2015 - T. 21 (Nr. 4.1), 553 558 p. doi:10.15591/mtp.2015.086 553
Methods. A retrospective study of 57 patients with suspected diagnosis of hepatocellular carcinoma in Lithuanian University of health sciences hospital Kaunas clinics from 2009 2014 was performed. Serum alpha-fetoprotein level (ku/l), the results of conventional ultrasound, triple phase computed tomography and magnetic resonance imaging were evaluated trying to verify radiological manifestation of hepatocellular carcinoma. Liver lesion needle biopsy and histological verification was performed on all patients. We have evaluated the sensitivity, specificity, as well as the positive and negative predictive values of ultrasound and contrast enhanced computed tomography using contingency tables. The results of this study were compared with the previous studies which sought to evaluate the improvement of radiological diagnostics of hepatocellular carcinoma in Lithuanian University of health sciensces hospital Kaunas clinics. SPSS 20.0 was used for statistical analysis. Non parametric statistic methods were used for calculations (Spearman s correlation and Fisher exact test). Data was considered statistically significant if value p < 0.05. Results. The cases of 57 patients [46 (80,7 %) men and 11 (19,3 %) women; aged 12 88; mean ± SD; 62,9 ± 15,15 years] were examined. Moderate positive correlation between the liver lesion size and the serum AFP level was observed (Spearman correlation = 0,5, p = 0,0001). The sensitivity and specificity were 90,38 % and 60 % for US and 90,91 %, 80 % for CT, respectively. Positive and negative predictive values were 95,92 %, 37,5 % for US and 98 %, 66,67 % for CT, respectively. In earlier studies: 2003 2007 sensitivity and specificity were 42,9 %, 53,8 % for US and 69,4 %, 66,7 % for CT; 2006 2009 76 %, 40 % for US and 84 %, 60 % for CT, respectively. Conclusion. Moderate positive correlation between the liver lesion size and the serum alpha-fetoprotein level was observed. The sensitivity and positive diagnostic values of ultrasound are similar to contrast enhanced computed tomography, however, statistically the specificity and negative diagnostic values of contrast enhanced computed tomography are significantly better than ultrasound. All diagnostic values have increased over the last 11 years. ĮVADAS Hepatoceliulinė karcinoma (HCC) tai navikas, užimantis trečiąją vietą pagal mirtingumą, sukeldamas daugiau kaip 600 000 mirčių per metus. Didesnį mirtingumą sukelia tik plaučių ir skrandžio vėžys [1, 2]. Kasmet vis didėjantis HCC paplitimas yra susijęs su dažnėjančia skirtingų etiologijų (pvz., alkoholine, sukelta B ar C hepatito) kepenų ciroze [3, 4]. Literatūroje aprašoma, jog HCC vystymasis cirozinėse kepenyse, išskyrus rečiau pasitaikančią de novo karcinogenezę, dažniausiai prasideda nuo displastinio mazgo, progresuojančio į mazgą su mikroskopiniais HCC židinėliais, vėliau progresuojančio į mažus HCC židinius, kol galiausiai susiformuoja išplitusi HCC [5]. Nustačius išplitusią HCC, vidutinė pacientų gyvenimo trukmė siekia tik kelis mėnesius [6]. Taigi tiksli ir ankstyva HCC diagnostika yra labai svarbi pacientų gyvenimo trukmei. Lietuvos vėžio registro duomenimis, 2006 m. buvo diagnozuotas 141 naujas kepenų navikų atvejis 100 tūkst. gyventojų, 2007 m. 181, 2008 m. 164, 2009 m. 180, 2010 m. 215, o 2011 m. 217 naujų atvejų 100 tūkst. gyventojų [7]. Dažniausiai ankstyvos HCC eiga būna besimptomė, tad šių navikų sukelti kepenų pakitimai nustatomi atsitiktinai tikrinant sveikatą. Taikant įvairius šiuolaikinės radiologinės diagnostikos metodus, gana tiksliai galima nustatyti net ir ankstyvą navikinį procesą, įvertinti jo išplitimą bei stadiją. Nuo gautų tyrimo rezultatų priklauso pasirenkama gydymo taktika. DARBO TIKSLAS Įvertinti radiologinių tyrimų svarbą diagnozuojant HCC, nustatyti koreliaciją tarp darinio dydžio bei AFP koncentracijos kraujo serume ir įvertinti radiologinės diagnostikos pokyčius Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose (LSMUL KK). TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI Atlikta retrospektyvinė 57 pacientų, sergančių HCC, tirtų ir gydytų LSMUL KK Gastroenterologijos ir Chirurgijos skyriuose 2009 2014 metais, duomenų analizė. Visiems pacientams LSMU KK Radiologijos klinikoje, Tomografijų skyriuje, echoskopijų kabinete ultragarsiniu aparatu ( Toshiba Aplio SSA 770A ) 3,5 MHz dažnio jutikliu, pacientui gulint ant nugaros, atliktas įprastinis ultragarsinis tyrimas (UG). Tyrimo metu vaizdai vertinti remiantis pagrindiniais HCC židinių kepenyse kriterijais: solidinis, heterogeniškas (hipo-, izo- ar hiperechogeniškas) kepenų mazgas. Kontrastinė kompiuterinė tomografija (KT) buvo atlikta daugiapjūviu (16, 64 pjūvių) spiraliniu KT aparatu ( GE Ligh Speed Pro ). Tyrimo metu į periferinę veną (dilbio), į/v buvo sušvirkščiama kontrastinės medžiagos. Naudotos tik nejoninio tipo rentgenokontrastinės medžiagos, turinčios 300 mg jodo, kurių 100 ml buvo sušvirkščiama dideliu greičiu (3,5 ml/s). Priklausomai nuo kraujotakos greičio kepenų KT tyrimai buvo atliekami keliomis fazėmis pagal standartinį kepenims tirti nustatytą protokolą: tyrimas atliktas po 30 sek., 45 sek., 70 sek. Šio tyrimo metu, analizuojant vaizdus, buvo vertintas k/m kaupimosi pobūdis arterinėje, vartų venos ir veninėje fazėse. Buvo nustatyti HCC židinių kepenyse pagrindiniai vertinimo kriterijai: arterinėje i/v kontrastavimo fazėje homogeniškas ar heterogeniškas k/m kaupimas židinyje, vartų venos ir veninėje fazėje greitas k/m pasišalinimas iš židinio (hipo-, hiper-, izodensiški židiniai). Radiologinė HCC diagnozė buvo patvirtinama, jei darinys atitiko išvardytus navikinio darinio vertinimo kriterijus UG ir KT tyrimuose. Analizuojant duomenis taip pat buvo vertinama: paciento amžius, lytis, naviko dydis (<2,5 cm; 2,5 5 cm; >5 cm diametro), AFP kiekis kraujo serume (<5 ku/l; 5 50 ku/l; 50 1 000 ku/l; >1 000 ku/l). 554 teorija ir praktika 2015 - T. 21 (Nr. 4.1)
Visiems pacientams HCC diagnozė patvirtinta histologinio tyrimo metu atlikus kepenų darinio biopsiją. Duomenų analizė atlikta SPSS 20.0 programų paketu. Naudojant Spearmano koreliacijos koeficientą buvo apskaičiuota koreliacija tarp AFP kiekio kraujo serume ir HCC dydžio (esant daugiažidininei HCC, skaičiuota pagal didžiausio židinio dydį). Gauto koreliacijos koeficiento stiprumas vertintas remiantis koreliacijos koeficiento reikšmių skale. Duomenys laikomi statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05. Nustatant UG ir KT tyrimų diagnostines vertes skaičiavome tyrimo jautrumą, specifiškumą, teigiamą ir neigiamą prognostines vertes pagal formules: Jautrumas (proc.) = a/(a+c) 100, čia a teisingai teigiami atvejai, c klaidingai neigiami atvejai; Specifiškumas (proc.) = d/(b+d) 100, čia b klaidingai teigiami atvejai, d teisingai neigiami atvejai; Prognozinė teigiamojo testo vertė (proc.) = a/(a+b) 100, čia a teisingai teigiami atvejai, b klaidingai teigiami atvejai; 1 lentelė. Klinikiniai ir patologiniai pacientų duomenys Dydis (charakteristika) Kintamasis Amžius Intervalas 12 88 m. Vidurkis 62,9 ± 15,15 m. Lytis Vyras 46 (80,7 proc.) Moteris 11 (19,3 proc.) HCC židinių skaičius 1 33 pacientams (58 proc.) 2 6 (10 proc.) 3 18 (32 proc.) Naviko histologinio tyrimo rezultatai HCC (G1) 4 (7 proc.) HCC (G2) 40 (70,2 proc.) HCC (G3) 8 (14 proc.) Metastazės 5 (8,8 proc.) Komplikacijos Ascitas 16 (28,1 proc.) Metastazės limfmazgiuose 28 (49,1 proc.) Vartų venos trombozė 6 (10,5 proc.) Židinio kalcifikacija 4 (7 proc.) Kraujavimas iš darinio 1 (1,8 proc.) Prognozinė neigiamojo testo vertė (proc.) = d/(c+d) 100, čia c klaidingai neigiami atvejai, d teisingai neigiami atvejai. Radiologinių tyrimų diagnostinėms vertėms palyginti naudojome Fišerio tikslųjį testą. Magnetinio rezonanso tyrimas (MRT) atliktas 18 tiriamųjų. MRT tyrimo diagnostinės vertės neskaičiuotos dėl mažos pacientų imties. Gauti mūsų studijos rezultatai palyginti su ankstesnėmis studijomis, atliktomis LSMUL KK, Radiologijos klinikoje, publikuotomis 2009 ir 2013 metais. Radiologinių tyrimų diagnostinės vertės vertintos tais pačiais statistiniais metodais ir apima laikotarpį nuo 2003 iki 2009 metų [8, 9]. REZULTATAI Išanalizuoti 57 pacientai, kurių pagrindiniai parametrai pateikti 1 lentelėje. Analizuodami tyrimo rezultatus išsiaiškinome, ar yra koreliacija tarp AFP kiekio padidėjimo kraujo serume ir naviko dydžio. Rezultatai pateikti 2 lentelėje (Spearmano koreliacijos koeficientas 0,5, p < 0,05). Įvertinus įprastinio UG rezultatus, nustatyta 16 (28 proc.) hipoechogeniškų, 11 (19,3 proc.) izoechogeniškų, 9 (15,8 proc.) hiperechogeniški ir 21 (36,9 proc.) heterogeniškas židinys (3 lentelė). Atlikus trijų fazių KT tyrimą su intraveniniu kontrastavimu, nustatytas kontrastinės medžiagos kaupimosi pobūdis: arterinėje fazėje 39 (68,4 proc.) hiperdensiniai, 1 (1,8 proc.) izodensinis ir 17 (29,8 proc.) hipodensinių židinių; vartų venos fazėje 3 (5,2 proc.) hiperdensiniai, 5 (8,8 proc.) izodensiniai ir 49 (86 proc.) hipodensiniai židiniai; veninėje fazėje 3 (5,3 proc.) hiperdensiniai, 4 (7 proc.) izodensiniai ir 50 (87,7 proc.) hipodensinių židinių (4 lentelė). Vertinant MRT tyrimo rezultatus, 17 atvejų (94,4 proc.) buvo įtarta HCC ir 1 (5,56 proc.) metastazės. At- 3 lentelė. Įprastinio UG tyrimo rezultatai HCC echogeniškumas Izo- Hipo- Hiper- Hetero- 11 (19,3 proc.) 16 (28 proc.) 9 (15,8 proc.) 21 (36,9 proc.) Iš viso 57 (100 proc.) pacientai 2 lentelė. AFP koncentracijos kraujo serume kiekis, priklausomai nuo HCC dydžio Dydis AFP koncentracija Iki 5 ku/l 5 50 ku/l 50 1 000 ku/l 1 000 ku/l ir daugiau iki 2,5 cm 5 (9 proc.) 5 (9 proc.) 5 (9 proc.) 0 (0 proc.) 2,5 5 cm 2 (3 proc.) 7 (12 proc.) 4 (7 proc.) 0 (0 proc.) 5 cm ir daugiau 1 (2 proc.) 7 (12 proc.) 8 (14 proc.) 13 (23 proc.) Iš viso 57 (100 proc.) pacientai 8 (14 proc.) 19 (33 proc.) 17 (30 proc.) 13 (23 proc.) teorija ir praktika 2015 - T. 21 (Nr. 4.1) 555
likus židinio kepenyse biopsiją, HCC diagnozė buvo patvirtinta ne visiems 17 (100 proc.) pacientų, kuriems HCC buvo įtarta MRT tyrimo metu, 1 (5,88 proc.) atvejis buvo histologiškai patvirtintas kaip hepatoceliulinis darinys, tačiau ne HCC. 1 (5,56 proc.) atveju MRT klaidingai įtartos metastazės (histologiškai patvirtinta HCC). Įprastinio UG ir kontrastinės KT tyrimų diagnostinės vertės ir jų palyginimas diagnozuojant HCC pateikiami 1 pav. Lygindami įprastinio UG ir trijų fazių KT tyrimo su intraveniniu kontrastavimu diagnostines vertes diagnozuojant HCC nustatėme, kad KT yra specifiškesnis tyrimas nei įprastinis UG tyrimas (p < 0,05). Palyginę šių tyrimų prognostines vertes nustatėme, kad KT tyrimo neigiama prognostinė vertė yra statistiškai reikšmingai mažesnė nei 1 pav. Įprastinio UG ir kontrastinės KT diagnostinių verčių palyginimas diagnozuojant HCC įprastinio UG (p < 0,05). Tarp šių tyrimų jautrumų bei teigiamų prognostinių verčių statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatėme. Vertindami radiologinės diagnostikos (įprastinio UG ir trijų fazių KT tyrimo su intraveniniu kontrastavimu) pokyčius LSMU KK 2003 2014 metais gavome rezultatus, kuriuos pateikiame 2 ir 3 pav. REZULTATŲ APTARIMAS Nepaisant to, jog HCC jau dabar yra labai paplitęs navikas pasaulyje, prognozuojamas ir tolesnis šios ligos pasireiškimo augimas ne tik Azijos šalyse, kuriose HCC nustatomas dažniausiai, bet ir Vakaruose dėl populiacijoje vis didėjančio hepatitu C infekuotų žmonių skaičiaus [12, 13]. Nors HCC pirmiausia siejama su kepenų ciroze, vis dažniau šio naviko atsiradimą pradedama sieti su nutukimu, kuris atlieka svarbų vaidmenį metabolinio sindromo bei cukrinio diabeto išsivystyme ir yra minimi kaip rizikos veiksniai susirgti HCC [12]. Pacientams, kuriems nustatytas tik lokalus HCC pasireiškimas, galimas radikalus gydymas rezekuojant dalį kepenų ar atlikus kepenų transplantaciją, tačiau dažniausiai diagnozuojama jau išplitusi HCC forma, kuriai reikalingas sisteminis ir agresyvus gydymas, todėl ankstyva ir tiksli radiologinė diagnostika yra gyvybiškai svarbi nustatant diagnozę [12, 14, 15]. Tiriant pacientą visada svarbu prisiminti pagrindinius HCC rizikos veiksnius: hepatito C virusą (svarbiausias rizikos veiksnys Rytų Europoje ir Šiaurės Amerikoje), hepatito B virusą (aktualus Rytų Azijoje), alkoholio vartojimą, kitos etiologijos kepenų cirozę, vyrišką lytį, 2 pav. Įprastinio UG tyrimo prognostinių verčių dinamika LSMUL KK 2003 2014 metais 3 pav. Trijų fazių KT tyrimo su intraveniniu kontrastavimu prognostinių verčių dinamika LSMUL KK 2003 2014 metais 4 lentelė. Kontrastinės medžiagos kaupimo pobūdis trijų fazių KT tyrimo metu HCC kontrastinės medžiagos kaupimas Arterinė fazė Vartų venos fazė Veninė fazė Hiper- Izo- Hipo- Hiper- Izo- Hipo- Hiper- Izo- Hipo- 39 (68,4 proc.) 1 (1,8 proc.) 17 (29,8 proc.) Iš viso 57 (100 proc.) pacientai 3 (5,3 proc.) 5 (8,8 proc.) 49 (86 proc.) 3 (5,2 proc.) 4 (7 proc.) 50 (87,7 proc.) 556 teorija ir praktika 2015 - T. 21 (Nr. 4.1)
vyresnį amžių (>65 metai). Pagrindiniai diagnostiniai radiologiniai metodai, naudojami HCC diagnostikai Lietuvoje, yra UG, KT bei MRT tyrimai (nors pastarasis nebuvo atliekamas kiekvienam pacientui dėl tyrimų limito LSMUL KK bei didelės kainos, tačiau pastaruoju metu jis pradėtas taikyti gerokai dažniau). UG tyrimas išlieka pagrindinis nustatant židinį kepenyse, o tai įrodo britų gastroenterologų draugija, įtraukusi UG tyrimą į HCC ir cholangiokarcinomos diagnostikos rekomendacijas kaip pirminį tyrimo metodą [16, 17]. Tačiau, remiantis aukščiausio, A lygio, rekomendacijomis, kontrastinės medžiagos panaudojimas yra esminis diagnostiniams UG, KT ir MRT vaizdams [18]. Nors kontrastinio UG tyrimo jautrumas yra panašus į KT tyrimą, Lietuvoje jis dar nėra plačiai paplitęs [19]. Svarbu paminėti, jog 2012 metais Barselonoje pateiktos naujos rekomendacijos HCC diagnostikai, pagal kurias UG tyrimo metu nustačius <1 cm dydžio židinį, tyrimą reikėtų kartoti po keturių mėnesių. Jei židinio dydis 1 2 cm, diagnozei patvirtinti reikia kelių nepriklausomų KT ar MRT tyrimų. Tokiu atveju, kai pirminio tyrimo metu rastas židinys yra didesnis nei 2 cm ir tai patvirtinama vienu KT ar MRT tyrimu, galime neatliekant kepenų biopsijos patvirtinti HCC diagnozę. Ankstesnėse 2002 metų rekomendacijose buvo reikalingi du nepriklausomi radiologiniai tyrimai, patvirtinantys HCC diagnozę [20]. Nagrinėjant literatūros duomenis nustatyta, jog HCC gerokai labiau paplitęs tarp vyresnių nei 65 metų vyrų, nors per porą pastarųjų dešimtmečių pastebima, kad sergamumas HCC didėja ir tarp jaunesnių nei 50 metų pacientų [21, 23, 24, 25]. Panašūs rezultatai atsispindi ir mūsų atliktoje studijoje, kurioje pacientų amžiaus vidurkis siekia 63 metus, o net 46 (80,7 proc.) iš tirtų 57 asmenų buvo vyrai. Vertinant įprastinio UG tyrimo rezultatus nustatyta, jog vyrauja hipo- bei heteroechogeniški židiniai. Rezultatai atitinka literatūros duomenis, kuriuose minima, jog mažesnės HCC dažniausiai būna hipoechogeniškos, o didesnės heteroechogeniškos dėl nekrozės ir fibrozės navikiniame mazge [19, 20]. Dažniausiai atliekant KT tyrimą naudojamas trijų fazių intraveninis kontrastavimas, todėl ir mes savo tyrime vertinome kontrastinės medžiagos kaupimosi pobūdį KT tyrimo atskirų kontrastavimo fazių metu. Pats svarbiausias HCC diagnostikoje yra kontrastavimas arterinėje fazėje, kurio metu dažniausiai nustatomi hiperdensiniai židiniai [26]. Tai patvirtina ir mūsų atlikta studija, daugiausiai nustatytų židinių ir buvo hiperdensiniai. Atlikdami tiriamąjį darbą norėjome įtraukti visus galimus diagnostinius vaizdinius HCC diagnostikos metodus, todėl skaičiavome ir MRT tyrimo rezultatus, tačiau pavyko surinkti tik 18 atvejų, iš kurių 17 atvejų buvo įtarta HCC, o histologiškai diagnozė patvirtinta net 16 iš jų. Nors šio tyrimo rezultatai rodo labai didelį diagnostinį potencialą, bet dėl mažos imties MRT tyrimo rezultatų į bendrą diagnostinių radiologinių HCC tyrimų palyginimą neįtraukėme. Studijos, atliktos mūsų klinikoje 2013 metais metu, tyrėjai bandė nustatyti koreliaciją tarp naviko dydžio ir AFP koncentracijos, tačiau dėl mažos imties autoriai negalėjo patvirtinti savo hipotezės [9]. Kadangi mums pavyko surinkti didesnę tiriamųjų imtį, nusprendėme pakartoti šį tyrimą ir nustatėme teigiamą koreliaciją tarp AFP koncentracijos kraujo serume ir HCC židinio dydžio. Gauta koreliacija yra vidutinio stiprumo, bet manome, kad gauti stiprų koreliacijos koeficientą mums taip pat sutrukdė nepakankama imtis. Vienas mūsų studijos tikslų buvo palyginti tirtų pacientų UG ir KT tyrimų diagnostines vertes. Nustatėme, jog abiejų tyrimų jautrumas ir teigiama prognostinė vertė yra labai panašios, tačiau KT specifiškumas ir neigiama prognostinė vertė kur kas didesnė nei UG. Taip pat norėjome tarpusavyje palyginti atskirų studijų, atliktų LSMUL KK per pastaruosius 11 metų, rezultatus. Šioje studijoje nustatėme, jog UG tyrimo prognostinės vertės žymiai kito: nuo 2003 m. iki 2014 m. ypač padidėjo tyrimo jautrumas ir teigiama prognostinė vertė. Lygindami KT tyrimo prognostines vertes nustatėme tą pačią tendenciją gerėjančias prognostines tyrimo vertes. Ryškiai kito jautrumas, kuris pamažu padidėjo apie 20 proc., o neigiama prognostinė vertė net apie 50 proc. [8, 9]. Tokį radiologinės diagnostikos pokytį norėtume susieti su gerėjančia radiologine technika ir augančia radiologų kompetencija, dėl ko kur kas anksčiau diagnozuojama HCC ir taip užkertamas kelias ligos vystymuisi. IŠVADOS 1. HCC UG tyrime dažniausiai matomas kaip heteroechogeniškas židinys, KT tyrime hiperdensinis židinys; HCC diagnostikoje KT yra specifiškesnis tyrimas už UG. 2. Nustatyta teigiama koreliacija tarp židinio dydžio bei AFP koncentracijos kraujo serume. 3. Lyginant pastarųjų 11 metų tyrimų rezultatus galima teigti, kad HCC radiologinė diagnostika LSMUL KK gerokai patobulėjo. LITERATŪRA 1. Kudo M. Diagnostic imaging of hepatocellular carcinoma: recent progress. Oncology, 2011, 81: 73 85. 2. Jemal A, Bray F, Center MM, Ferlay J, Ward E, Forman D. Global cancer statistics. CA Cancer J Clin, 2011; 61: 69 90. 3. Parkin DM, Bray FI, Devesa SS. Cancer burden in the year 2000. The global picture. Eur J Cancer, 2001; 37: 4 66. 4. Willatt JM, Hussain HK, Adusumilli S, Marrero JA. MR imaging of hepatocellular carcinoma in the cirrhotic liver: challenges and controversies. Radiology, 2008; 247: 311 330. 5. Shahid Hussain, Michael Sorrell.Liver MRI: Correlation with Other Imaging Modalities and Histopathology, 2015: 154. teorija ir praktika 2015 - T. 21 (Nr. 4.1) 557
6. Abou-Alfa GK. Hepatocellular carcinoma: molecular biology and therapy. Semin Oncol, 2006, 33: S79 83. 7. http://www.nvi.lt/index.php?-1414839826 8. Tamulionienė E, Morkūnaitė A, Zaborienė I, Basevičius A, Žvi nienė K. Kepenų ląstelių karcinomos radiologinė diagnostika. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas, 2009, t. XIII, Nr. 5, 316 320. 9. Žvinienė K, Abramavičius G, Zaborienė I, Bieliūnienė E, Žoštautienė I, Petrova D. Kompiuterinės tomografijos ir įprastinio ultragarsinio tyrimų palyginamoji vertė hepatoceliulinės karcinomos diagnostikoje. Medicinos teorija ir praktika, 2013, t. 19, Nr. 3. 1, 39 44. 10. American Cancer Society: Cancer Facts and Figures 2014. Atlanta, GA: American Cancer Society, 2014. http://www.cancer.org/ research/cancerfactsstatistics/cancerfactsfigures2014/index. 11. El-Serag HB, Mason AC. Rising incidence of hepatocellular carcinoma in the United States. N Engl J Med. 1999; 340: 745 750. 12. Turati F, Talamini R, Pelucchi C, Polesel J, Franceschi S. Crispo, et al. Metabolic syndrome and hepatocellular carcinoma risk. Br J Cancer, 2013 15; 108(1): 222 228. 13. Mor E, Tur-Kaspa R, Sheiner P, Schwartz M. Treatment of hepatocellular carcinoma associated with cirrhosis in the era of liver transplantation. Ann Intern Med. 1998; 129: 643 653. 14. Adult primary liver cancer treatment PDQ. National Cancer Institute. Last Accessed May 6, 2014 at http://www.cancer.gov/ cancertopics/pdq/treatment/adult-primary-liver/healthprofessional/page1. 15. NCCN Clinical Practice Guidelines in Oncology: Hepatobiliary Cancers Version 2. 2012. National Comprehensive Cancer Center Network 2012. Last accessed March 7, 2012. Last accessed March 7, 2012 at http://www.nccn.org/professionals/ physician_gls/pdf/hepatobiliary. 16. Ryder SD. Guidelines for the diagnosis and treatment of hepatocellular carcinoma (HCC) in adults. Gut. 2003; 52Suppl 3: iii1 iii8. 17. Khan SA, Davidson BR, Goldin R, Pereira SP, Rosenberg WM, Taylor-Robinson SD, T et al. Guidelines for the diagnosis and treatment of cholangiocarcinoma: consensus document. Gut., 2002; 51, Suppl 6: VI1 VI9. 18. The Japan Society of Hepatology.Hepatology Research, 2010; 40 (Suppl. 1): 16 47. 19. MitaK, SooRyang K, Kudo M, Susumu I, et al. Diagnostic sensitivity of imaging modalities for hepatocellular carcinoma smaller than 2 cm. World J Gastroenterol. 2010 Sep 7; 16(33): 4187 4192. 20. EORTC Clinical Practice Guidelines: Management of hepatocellular carcinoma. Journal of hepatology, 2012; 56: 908 943. 21. El-Serag HB. Epidemiology of hepatocellular carcinoma in USA.Hepatol Res, 2007; 37 Suppl 2: S88 S94. 22. Ariff B, Lloyd CR, Khan S, Shariff M, Khan ShA, et. al. Imaging of liver cancer. World J Gastroenterol, 2009 March 21; 15(11): 1289 1300. 23. Parikh S, Hyman D. Hepatocellular cancer: a guide for the in ternist. Am J Med, 2007; 120: 194 202. 24. Yu MW, Chang HC, Chang SC, Liaw YF, Lin SM, Liu CJ, Lee SD, Lin CL, Chen PJ, Lin SC, Chen CJ. Role of reproductive factors in hepatocellular carcinoma: Impact on hepatitis B- and C-related risk. Hepatology, 2003; 38: 1393 400. 25. Bosch FX, Ribes J, Diaz M, Cleries R. Primary liver cancer: worldwide incidence and trends. Gastroenterology, 2004; 127: S5 S16. 26. Chalasani N, Horlander JC Sr, Said A, Hoen H,Kopecky KK, Stockberger SM Jr, et al. Screening forhepatocellular carcinoma in patients with advancedcirrhosis. Am J Gastroenterol, 1999; 94(10): 2988 93. Gautas 2015 m. rugpjūčio 4 d., aprobuotas 2015 m. rugpjūčio 18 d. Submitted August 4, 2015, accepted August 18, 2015. 558 teorija ir praktika 2015 - T. 21 (Nr. 4.1)