VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS Leonas Meidus RANKININKIØ SÀVEIKOS PSICHOLOGIJA VILNIUS, 2005 1
UDK 796.32:159.9 Me71 Skiriama psichologijos, pedagogikos ir sporto specialistams, treneriams, aukðtøjø mokyklø sporto specialybiø studentams sportininkams. Recenzavo: prof. habil. dr. Antanas Skarbalius prof. dr. Romualdas Malinauskas Lietuvos nusipelnæs treneris doc. Vytautas Sakalys ISBN 9955-516-89-5 Leonas Meidus, 2005 Vilniaus pedagoginis universitetas, 2005 2
Ðià knygà skiriu savo Motinai, taurios ðirdies, kilnios sielos moteriai. 3
4
TURINYS ÁVADAS... 7 BENDRA DARBO CHARAKTERISTIKA... 7 I SKYRIUS...11 TARPUSAVIO SÀVEIKOS MECHANIZMO TEORINIS MODELIS... 11 1.1. Veiklos ir bendravimo sàsaja... 11 1.1.1. Bendravimas kaip informacijos perdavimas ir priëmimas... 13 1.1.2. Bendravimas kaip tarpusavio sàveika... 15 1.1.3. Bendravimas kaip vienas kito supratimas... 17 1.2. Sporto komandø grupinë þaidëjø tarpusavio sàveika ir suderinamumas... 19 1.3. Þaidëjø tarpusavio sàveikos priklausomybë... 24 II SKYRIUS... 29 KOMANDOS (GRUPËS) TAKTIKA KAIP ÞAIDËJØ TARPUSAVIO SÀVEIKOS IÐRAIÐKA... 29 2.1. Sportininkø-þaidëjø taktinis màstymas... 29 2.2. Sportininkø-þaidëjø operatyvinis màstymas... 32 III SKYRIUS... 36 PSICHOLOGINË KOMANDOS, KAIP MAÞOS GRUPËS, CHARAKTERISTIKA... 36 3.1. Grupiø dinamika... 36 3.2. Sporto komandø tarpasmeniniai santykiai... 42 3.3. Tarpasmeniniai santykiai ir konfliktai... 46 3.4. Grupës sutelktumas... 52 IV SKYRIUS... 56 RANKINIO KOMANDØ ÞAIDËJØ KOEDUKACINË VEIKLA... 56 4.1. Skirtingos socialinës-psichologinës brandos rankinio komandø þaidëjø objektyvûs tarpusavio sàveikos rodikliai... 59 4.2. Skirtingos socialinës-psichologinës brandos rankinio komandø þaidimo veikla... 66 4.3. Subjektyvûs þaidëjø tarpusavio sàveikos rodikliai (analizë sintezuojant þaidëjø triadø sprendþiamus taktinius uþdavinius)... 77 4.4. Rankinio komandø sutelktumo parametrai... 94 4.5. Skirtingos socialinës-psichologinës brandos komandø rankininkiø emociniø-valios savybiø pasireiðkimas... 100 APIBENDRINIMAS... 106 LITERATÛRA... 110 SUMMARY... 120 ÐÅÇÞÌÅ... 131 5
CONTENTS INTRODUCTION: GENERAL CHARACTERISTICS Research issue and actuality Objective of the work Hypothesis Main theoretical, methodological, practical tasks of researches Novelty and originality Research methods Theoretical and practical significance Validity of research results CHAPTER ONE 1. THEORETICAL MODEL OF PLAYERS INTERACTION MECHANISM 1.1. Connection between activities and communication 1.2. Group players interaction and compatibility in sports teams 1.3. Reliance of players interaction CHAPTER TWO 2. TEAM (GROUP) TACTICS AS AN EXPRESSION OF PLAYERS INTERACTION 2.1. Tactical thinking of athletes-players 2.2. Operative thinking of athletes-players. CHAPTER THREE 3. PSYCHOLOGICAL CHARACTERISTICS OF THE TEAM AS A SMALL GROUP 3.1 Group dynamics 3.2 Interpersonal relations in sport teams 3.3. Interpersonal relations and conflicts 3.4. Group cohesion CHAPTER FOUR 4. CO-EDUCATIONAL ACTIVITIES OF HANDBALL TEAM PLAYERS 4.1. Objective indices of players interaction in the handball teams of different social-psychological maturity 4.2 Game activities of handball teams of different social psychological maturity 4.3 Subjective indices of players interrelation (analysis via synthesis in tactical tasks decisions by players triads) 4.4 Cohesion parameters of handball teams 4.5. Manifestation of handball players emotional-volitional qualities in the teams of different social-psychological maturity CONCLUSIONS 6
ÁVADAS BENDRA DARBO CHARAKTERISTIKA Tyrimø problema ir aktualumas. Specialiø sugebëjimø formavimas ir jø ávertinimas yra pagrindinë psichologijos problema. Ðiuolaikiniame socialiniame gyvenime, sudëtingame kompiuteriniame amþiuje naujos kartos mokymas ið þmoniø reikalauja didelës psichinës átampos, protinio ir fizinio darbingumo. Formuojant harmoningà þmogø, uþimantá aktyvià gyvenimo pozicijà, labai svarbus vaidmuo tenka kûno kultûrai ir sportui. Sporto dëka galima tobulinti ne tik sportiná meistriðkumà, bet ir formuoti visuomenei svarbias sportininkø moralines savybes. Deja, psichinë ir fizinë vienybë kol kas netapo pagrindiniu kûno kultûros ir sporto principu. Dabartinis dideliø laimëjimø sportas tai ne tik fiziniai krûviai treniruoèiø ir varþybø metu, bet ir psichinë átampa. Sportininkai daþnai patenka á tokias ekstremalias situacijas, prie kuriø bûtina prisitaikyti ir jas áveikti, prieðingu atveju pasiekti aukðtø rezultatø bus neámanoma. Psichologinis faktorius, be abejonës, atlieka svarbø vaidmená sporte. Esant vienodam sportininkø fiziniam, techniniam ir taktiniam pasipasirengimui, laimës tie, kurie bus valingesni, daugiau mobilizuoti, kuriø tvirtesnës moralinës savybës. Sudëtingose þaidimo situacijose, kur vyksta bekompromisinë kova, sportininkø psichinë bûklë tampa dar reikðmingesnë, o psichologinis faktorius ágauna dar didesnæ reikðmæ. Rankinis labai emocingas þaidimas, kuriame iðkyla specifiniai, tik tam þaidimui bûdingi sunkumai. Norint juos áveikti, reikalingas specializuotas þaidëjø-rankininkiø rengimas. Ðis procesas negali bûti stichiðkas, jis turi bûti planingas ir tikslingas. Deja, dar nëra vienybës tarp fizinio, techninio, taktinio ir psichologinio sportininkø parengimo. Tokios vienybës pasigendama ir moksliniuose ðios problemos tyrimuose. Kalbëdami apie moksliná ðios problemos pagrástumà, mes jokiu bûdu neabejojame didele treneriø praktine patirtimi, taèiau treneriø darbas, besiremiantis asmenine intuicija, nëra moksliðkai pagrástas. Sporto þaidimai tai ta erdvë, kurioje bendros veiklos specifika parodo ðios problemos aktualumà. Tik tikslingas komandos ir atskirø sportininkø auklëjamasis ir mokomasis darbas skatina siekti aukðtø ir stabiliø rezultatø. Neretai sporto þaidimø veikloje susiduriama su tokiomis situacijomis, kada beveik vienodos kvalifikacijos ir pajëgumo komandos skiriasi viena nuo kitos sporto rezultatais, todël sporto komandø psichologinis mikroklimatas, tarpasmeniniai santykiai ir ryðiai tampa svarbia sporto veiklos tyrimo problema. Ypaè svarbios komandø þaidëjø tarpusavio sàveikos ir bendros grupës veiklos moksliniø tyrimø iðvados. Darbas aktualus ir glaudþiai susijæs su psichologine komandø (grupiø) raidos 7
ÁVADAS teorija. Tarpusavio sàveika ðiame darbe traktuojama kaip svarbi sporto veiklos tobulinimo sàlyga. Funkcinis vaidmenø suderinimas (FVS) ir funkcinis vaidmenø tarpusavyje pasikeitimas (FVTP) yra vieni pagrindiniø tarpusavio sàveikos charakteristikø. Darbas aktualus ir tyrimo objekto pasirinkimo atþvilgiu, nes sporto komandos tai vienos ið informatyviausiø ir ádomiausiø psichologinio tyrimo objektø. Darbo tikslas nustatyti ir iðtirti rankininkiø þaidimo tarpusavio sàveikos vyksmo sistemà, skatinanèià komandø þaidëjø sutelktumà ir treniruoèiø bei þaidimo veiklos veiksmingumà. Darbo hipotezë. Keliama prielaida, kad þaidëjø tarpusavio sàveika priklauso nuo komandos socialinës-psichologinës brandos, þaidëjø sutelktumo, kad tarpusavio sàveika turi poveiká asmenybës vystymuisi, aktyvina jos emocinæ-valios sritá. 8 Pagrindiniai teoriniai, metodologiniai, praktiniai tyrimø uþdaviniai: 1. Iðstudijuoti realià þaidëjø tarpusavio sàveikos problemà. 2. Iðtirti þaidëjø tarpusavio sàveikos fenomenà komandoms þaidþiant. 3. Nustatyti rankinio komandø þaidëjø tarpusavio sàveikos bei þaidimo rezultatyvumo priklausomybæ nuo komandø socialinës-psichologinës brandos. 4. Nustatyti pagrindinius rankinio komandø þaidëjø tarpusavio sàveikos parametrus, reguliuojanèius þaidëjø sutelktumà. 5. Iðtirti skirtingos socialinës-psichologinës brandos komandø ir skirtingo þaidimo staþo þaidëjø sàryðiø (triadø) FVS ir FVTP parametrø kaità. 6. Iðtirti svarbiausias sportininkiø emocines-valios savybes. Siekiant iðspræsti iðkeltus uþdavinius, panaudoti ðie tyrimo metodai: 1. Pedagoginës ir psichologinës literatûros analizë, padedanti iðaiðkinti þaidëjø tarpusavio sàveikos kaip specialiø sugebëjimø vyksmo ir ávertinimo koncepcijas; 2. Empiriniai; 3. Moksliniø faktø kiekybinë ir kokybinë analizë; 4. Interpretaciniai. Tyrimo metodikos: 1. Socialinio-psichologinio grupës brandos (SPGB) ávertinimo metodika; 2. Koedukacinio sprendimø priëmimo (KSP) þaidimo veikloje metodika; 3. Þaidëjø vaizdiniø sutapimo (ÞVS) nustatymo metodika; 4. Emociniø-valios savybiø (EVS-1) ávertinimo metodika; 5. Sociometrija. Tyrimo objektas rankinio komandø þaidëjø tarpusavio sàveika þaidþiant.
ÁVADAS Naujumas ir originalumas. Ðis darbas tai pirmasis þaidëjø tarpusavio sàveikos þaidþiant (dinamikoje) tyrimas. Monografijoje atskleisti pagrindiniai þaidëjø tarpusavio sàveikos parametrai ir nustatyta jø priklausomybë nuo komandø socialinës-psichologinës brandos bei sportininkø þaidimo staþo, atsiþvelgiant á individualias jø savybes. Teorinë ir praktinë reikðmë Nustatytas skirtingos socialinës-psichologinës brandos rankinio komandø þaidëjø tarpusavio sàveikos mechanizmas ir atsakyta á klausimus, kaip vyksta þaidëjø tarpusavio bendravimas ir sprendimø priëmimo prognozavimas, kokios tarpusavio sàveikos formos ir þaidëjø taktiniø veiksmø specifiniai efektai. Tokie þaidëjø tarpusavio sàveikos tyrimai ádomûs ir reikðmingi pedagogikai, socialinei psichologijai, sporto psichologijai ir sporto pedagogikai. Þaidëjø tarpusavio sàveika tai tiesioginiai tarpasmeniniai kontaktai, kuriuos lemia bendra veikla, grupës ir jos nariø ypatumai. Ðioje srityje vyksta ávairûs mikrosocialiniai ir makrosocialiniai procesai, kurie formuoja grupines vertybes. Kokia ðiø procesø specifika, kaip jie veikia vienas kità tai klausimai, kurie turi teorinæ ir praktinæ pritaikomàjà reikðmæ. Monografijoje pateikta eksperimentinë medþiaga buvo daug kartø patikrinta praktiðkai, rengiant komandas varþyboms. Sukurti ir aprobuoti tyrimo metodai gali bûti panaudoti ne tik moksliniams tyrimams, bet ir sprendþiant praktines uþduotis, susijusias su realiø sporto komandø þaidimo veiksmingumu. Autoriaus nuomone, ði medþiaga padës treneriams sëkmingai rengti didelio meistriðkumo sportininkus, geriau suvokti komandose vykstanèius psichologinius procesus, suprasti, kad ðiuolaikinis sportas tai ne tik raumenø, bet nervø ir protø kova, kuri nuolat kelia reikalavimus moksliniam-metodiniam didelio meistriðkumo sportininkø rengimui pagrásti. Autorius tikisi, kad treneriai neliks abejingi monografijoje pateiktoms rekomendacijoms ir stengsis jas ádiegti rengiant sportininkus ir tobulinant jø meistriðkumà. Tyrimo rezultatø patikimumas Gauti tyrimo rezultatai atitinka priimtus mokslinius patikimumo ir validumo kriterijus, nes buvo panaudotas platus tyrimo metodikø spektras (Meidus, 2004). Monografijoje pateikti rezultatai tyrimø, kuriuose dalyvavo 60 Lietuvos rankinio pirmenybëse dalyvaujanèiø komandø þaidëjø ir iðnagrinëta 3000 þaidëjø sàryðiø (triadø) per penkerius metus (1998 2002 m.). Per ðá laikotarpá stebëta 100 rungtyniø (20 rungtyniø per metus), kuriø metu sukaupta ir apdorota gana daug rodikliø. Gauti rezultatai yra statistiðkai patikimi. Tyrimo rezultatø aprobacijà ir ádiegimà á praktikà autorius atliko skaitydamas 9
ÁVADAS paskaitas treneriams, kûno kultûros specialybës studentams bakalaurams ir magistrantams. Be to, tyrimo duomenys buvo panaudoti rengiant atsakingoms varþyboms Ðviesos rankinio komandà, Lietuvos rankinio rinktinæ ir pirmos lygos Vokietijos komandà (treneris A. Taraskevièius). Autorius dëkoja buvusiam ilgameèiui Lietuvos rankinio rinktinës treneriui A. Taraskevièiui uþ teorines ir praktines þinias, ðirdingai dëkoja savo pirmajam treneriui doc. V. Sakaliui ir rankinio korifëjui J. Grinbergui, kuriø ádiegtos þinios ir patirtis padëjo parengti ðià knygà. Autorius taip pat dëkoja ðios monografijos recenzentams prof. habil. dr. Antanui Skarbaliui, prof. dr. Romualdui Malinauskui, doc. Vytautui Sakaliui uþ vertingas pastabas ir patarimus. 10
I SKYRIUS 1. TARPUSAVIO SÀVEIKOS MECHANIZMO TEORINIS MODELIS 1.1. Veiklos ir bendravimo sàsaja Plaèiàja prasme þodis veikla reiðkia ávairiapusiðkà visuomeninio objekto sàlygø savo egzistavimui ir vystymuisi sukûrimo procesà. Þmogaus veikla turi ávairias formas ir rûðis, ir kiekviena ið jø yra visuomeniðkai svarbi, o bûdama specifinë, paklûsta ypatingiems ástatymams ir ágyvendinama visuomeniniø subjektø (Áóåâà, 1978). Filosofija veiklà traktuoja kaip specifiná þmogaus santyká su aplinkiniu pasauliu, kaip tam tikrà jo biologiná ir socialiná poveiká bei tikslø realizavimo bûdà, psichologija kaip tikslingà subjekto (þmogaus) poveiká objektui. Be subjekto ir objekto santykiø veikla egzistuoti negali: þmogus, kaip veiklos subjektas, atlieka veiksmus, nukreiptus á vienà gamtos objektà (gyvà arba negyvà). Pvz., sportininkui veiklos objektas treniruotëse ir varþybose yra jo kûnas, fizinës ir asmeninës savybës, nuo kuriø priklauso rezultatai (Áàòèùåâ, 1969; Àñìîëîâ, 1979; Âîëêîâ, 1987; Äîáðîâè, 1987). Svarbiausia veiklos sàlyga, kaip teigia V. Kruteckis, yra psichikos procesai. Tai privaloma bet kokios veiklos charakteristika. Kà beveiktø þmogus visos jo veiklos rûðys yra susijusios su dëmesiu, suvokimu, atmintimi, màstymu, vaizduote. Antra vertus, visi ðie psichikos procesai formuojasi ir yra reguliuojami per veiklà. Taip ágyvendinamas þmogaus psichikos procesø ir veiklos ryðys (Êðóòåöêèé, 1980). Per istoriná procesà þmogaus veikla keitësi, vystësi ir tobulëjo. Ávairios þmogaus veiklos sritys ágavo naujà turiná, naujà visuomeninæ reikðmæ, traukë á savo átakos sritá dideles mases þmoniø ir lëmë jø aktyvumà, interesus ir poreikius. Prie specifiniø veiklos rûðiø galima priskirti: bendravimà (Áóåâà, 1978; Àíäðååâà, 1980; Õàíèí, 1980; Áîäàëåâ, 1982; Àãååâ, 1990; Rosenfeld, Wilder, 1990; Áðóøëèíñêèé, 1999; Valk, Karu, 1999), menà (Helson, 1980; Ïîíàìàðåâ, 1983; Ïîíàìàðåâ, Ãàäæèåâ, 1986 ir kt.), sportà (Ïóíè, 1969; Ðóäèê, 1976; Íàéäèôôåð, 1979; Allen, Iwata, 1980; Õóäàäîâ, Ðàäèîíîâ, 1982; Äæàìãàðîâ, Ðóìÿíöåâà, 1983; Êðè åâñêèé, Ðûæàê, 1985 ir kt.). Galima teigti, kad sportas ðiuo metu (ypaè sporto þaidimai) tapo viena ið pagrindiniø veiklos rûðiø vien dël to, kad jis yra svarbus asmenybës formavimo veiksnys, kad sporto laimëjimai tai socialinio progreso kriterijus. Didelio meistriðkumo sportas atlieka tarptautinio eksperimentinio poligono funkcijas, padedanèias patikrinti þmogaus organizmo galimybes ekstremaliomis sàlygomis, nustatyti tautos gyvybingumà, jos progreso lygá. 11
TARPUSAVIO SÀVEIKOS MECHANIZMO TEORINIS MODELIS Visø veiklos rûðiø, iðskyrus sportà, þmogaus sàmonës, valios bei veiklos objektas yra kokie nors daiktai, kiti þmonës. Sporte þmogus dirba pats su savimi. Sportininkas tobulina savo jëgà, iðtvermæ, greitumà, savo sugebëjimus atlikti judesius, spræsti taktinius uþdavinius ir priimti sprendimus. Sportininkas yra veiklos subjektas ir objektas, todël bûtent sporte vyksta veiklos objekto ir subjekto susiliejimas. Nesunku nustatyti, kad sporto varþybos vyksta atvirai bendradarbiaujant. Visi ðios veiklos dalyviai sportininkai, treneriai, sporto psichologai, gydytojai, teisëjai ir kiti specialistai ásijungia á tam tikrà daugiaplanæ tarpusavio sàveikà. Tai irgi viena ið sporto veiklos charakteristikø, taèiau svarbiausia sudëtinga, taisyklëmis reglamentuota sportininkø tarpusavio sàveika. Be tarpusavio bendradarbiavimo varþybos bûtø neámanomos. Skirtingø sporto ðakø atstovø tarpusavio bendradarbiavimo formos yra skirtingos. Nepaisant to, varþybø metu sportininkai kontaktuoja su varþovais ir su savo partneriais. Þaidþiant tarp jø vyksta bekompromisinë kova, kurioje kiekvienas siekia savo tikslø ir pagal galimybes stengiasi savo varþovui sutrukdyti tai padaryti (Äæàìãàðîâ, Ïóíè, 1979). Sporto komandos þaidëjø tarpusavio sàveika tai bendradarbiavimas, numatantis ávairias bendros veiklos organizavimo formas. Tarpusavio sàveika, kokia ji bebûtø (bendradarbiavimo ar konkurencijos) neámanoma be bendravimo. Jeigu bendravimas tarp partneriø yra nukreiptas á bendrø veiksmø reguliavimà siekiant uþsibrëþto tikslo, tai bendravimo su varþovu tikslas sutrukdyti jam pasiekti toká tikslà (þinoma, laikantis reglamentuotø taisykliø, etikos normø). Taigi bendravimas tampa bûtina sporto veiklos sudedamàja dalimi. G. Andrejeva teigia, kad bendravimas yra þmogiðkøjø santykiø realybë, kad bet kurios bendravimo formos yra bendros þmoniø veiklos specifinës formos (Àíäðååâà, 1980, 2000). Veiklus þmogus visada bendrauja, jo veikla neiðvengiamai susikerta su kitø þmoniø veikla. Tai ir sukuria veiklaus þmogaus santykius su kitais þmonëmis. Bendravimas formuoja individø, atliekanèiø bendrà veiklà, bendrumà. Vadinasi, veiklos ir bendravimo sàsajos faktà konstatuoja visi tyrëjai ir jo paneigti negalima. Reikia akcentuoti dar ir tai, kad veikla bendravimo dëka ne ðiaip sau organizuojama, bet ir praturtinama, tarp þmoniø atsiranda nauji ryðiai ir santykiai. Þmoniø tarpusavio sàveika, teigia A. Petrovskis ir M. Jaroðevskis, formuojasi objektyviø santykiø dëka. Ðie objektyvûs santykiai, ryðiai tarp þmoniø, susiformuoja kiekvienoje realioje grupëje, ir jø tarpusavio santykiø objektyvus atspindys yra grupës nariø subjektyvûs tarpasmeniniai santykiai (Ïåòðîâñêèé, 1973, 1974, 1977; Ïåòðîâñêèé, ßðîøåâñêèé, 1999). Bendravimas yra bûtina visuomenës ir asmenybës formavimosi sàlyga. Jo vaidmuo asmenybës tapsme yra labai svarbus, bet ne visi bendravimo aspektai sporte 12
TARPUSAVIO SÀVEIKOS MECHANIZMO TEORINIS MODELIS yra iðtyrinëti. Daugelis mokslininkø á bendravimà þvelgë kaip á dvasiniø procesø informaciná pasikeitimà. Taèiau bendravimas tai ne tik dvasinis, bet ir materialus procesas, kuriame vyksta pasikeitimas veikla, patirtimi, mokëjimais, ágûdþiais ir apskritai veiklos rezultatais. Materialus bendravimo aspektas iðryðkëja ne tik formuojant individualø, bet ir grupiná veiklos subjektà, siekiantá bûtinos individø veiksmø vienovës. Bendraujant ágyvendinama racionali emocinë, valinga individø tarpusavio átaka ir tarpusavio sàveika, perduodami áproèiai, nuotaikos, mintys, pasiekiamas tarpusavio supratimas. Ávairiø bendravimo formø dëka þmonës pasikeièia paþinimo rezultatais, ásisavina empiriðkai sukauptà kitø þmoniø patirtá, taèiau gnostinis bendravimo aspektas visiðkai neatskleidþia jo esmës, nes bendraujant þmogus ne tik paþásta kità þmogø, bet geriau paþásta ir patá save. Bendravimas vienas ið esminiø faktoriø, lemianèiø sudëtingà þmogaus elgesá, jo socialinës determinacijos procesus. Bendravimas formuoja asmenybës sàmonæ ir savimonæ, stimuliuoja jo brendimà. Ðiame procese ágyvendinama þmoniø átaka vienas kitam ir jø tarpusavio supratimas. Tai svarbiausi bendravimo funkcijos aspektai, ne tik bendrojoje, socialinëje, bet ir sporto psichologijoje. Akivaizdu, kad bendravimas yra daugiaplanis kontaktø brandos tarp þmoniø, skatinamø bendros veiklos motyvø, procesas. Atsiþvelgiant á bendravimo sudëtingumà, privalu apibrëþti jo struktûrà. Tikslinga bûtø iðskirti tris, tarpusavyje susijusias jo puses: komunikacinæ (informacijos perdavimà ir priëmimà), interakcinæ (tarpusavio sàveika), percepcinæ (tarpusavio supratimà) (Àíäðååâà, 1980). B. Lomovo manymu, ðie terminai yra sàlyginiai, nes galimi jø analogai, pvz.: informacinë, reguliacinë, efektinë funkcija (Ëîìîâ, 1975, 1976, 1980, 1981). 1.1.1. Bendravimas kaip informacijos perdavimas ir priëmimas Informacijos perdavimas ámanomas tik þenklø sistemø arba kalbos dëka, taèiau bendravimo negalima traktuoti kaip informacijos iðsiuntimo viena ir priëmimo kita sistema. Skirtingai nuo informacijos judëjimo tarp sistemø, èia susiduriama su dviejø individø santykiais, ið kuriø kiekvienas yra aktyvus subjektas. Informacija ðiame etape ne tik priimama, bet ir suvokiama, suprantama. Pasikeitimas informacija þenklø dëka gali daryti átakà individams, t. y. toks pasikeitimas lemia partnerio elgesá. A. Leontjevas teigia, kad þenklas bendraujant tolygus darbo árankiui (Ëåîíòåâ, 1972). Komunikacijos poveikis, kaip pasikeitimo informacija rezultatas, ámanomas tik tada, kada þmogus, siunèiantis informacijà (komunikatorius) ir þmogus priimantis jà (recipientas) ávaldo tà paèià kodifikacijos ir dekodifikacijos sistemà. Tai labai svarbu vien dël to, kad komunikatorius ir recipientas komunikacijos procese nuolat keièiasi vietomis. Bet koks pasikeitimas informacija tarp jø ámanomas tik esant sàlygai, kad þenklai ir jø prasmë suprantama visiems komunikacinio proceso dalyviams. Jeigu komunikatorius ir recipientas naudoja skirtingas kodifikacijas, tai jie 13
TARPUSAVIO SÀVEIKOS MECHANIZMO TEORINIS MODELIS bendrai veikdami nepasieks tarpusavio supratimo ir sëkmës (1 pav.). Kaip jau minëjome, tik kalba ir þenklai sudaro sàlygas informacijai perduoti. Galima iðskirti verbalinæ komunikacijà (kalba) ir neverbalinæ (þenklai, mimika ir pan.). Verbalinë komunikacija tai informacijos perdavimas kalbos dëka. Kalba suprantama kaip þenklø sistema, istoriðkai susidariusi þmoniø bendravimo ir màstymo priemonë, asmenybës savimonës reiðkimo, informacijos perdavimo ir laikymo bûdas (Psichologijos þodynas, 1993). Kalba yra pats universaliausias komunikacijos bûdas, nes tik jos dëka ávyksta informacijos kodavimas ir dekodavimas: komunikatorius kalbëdamas koduoja, o recipientas klausydamasis ðià informacijà dekoduoja. Galima teigti, kad kalbos dëka informacija juda ne ðiaip sau, nes komunikacijos dalyviai tam tikru bûdu veikia vienas kità, átikina, stengiasi pasiekti tam tikrø elgesio pasikeitimø. Neverbalinë komunikacija. Labiausiai paplitæs neverbalinio bendravimo bûdas yra optinis-kinetinis, kuris apjungia gestus, mimikà, pantomimikà. Jie atspindi dinaminæ bendravimo pusæ. Gestas tai judesys, perduodantis kalbanèio ir galvojanèio þmogaus psichinæ bûklæ, o mimika tai veido iðraiðka tuo momentu. Nors kai kurie gestai ir mimika yra ágimti, taèiau daugelis jø ágyjami ir ugdomi. Gerai ávaldyti gestai ir mimika padeda individui perduoti informacijà recipientui, todël pedagogas privalo siekti artistinio meistriðkumo. K. Uðinskis raðë: Pedagogika ne mokslas, o menas pats visapusiðkiausias, sudëtingiausias ir pats bûtiniausias ið visø menø (Óøèíñêèé, 1988). Paralingvistnë ir ekstralingvistinë þenklø sistema irgi patvirtina neverbalinæ komunikacijà. Paralingvistinë sistema tai balso kokybë, jo diapazonas, o ekstralingvistinë kalbos pauzës, kiti intarpai. Komunikacijos proceso organizavimas erdvës ir laiko atþvilgiu taip pat laikoma savotiðka þenklø sistema. Partneriai, þiûrintys vienas kitam á veidà ir kalbantys, skatina kontakto atsiradimà, parodo kalbanèiajam dëmesá, o nusisukus atvirkðèiai. Siuntëjas informacijos siuntimo informacijos priëmimo Priëmëjas uþkodavimas kanalas dekodavimas kanalas Informacija Priëmëjas priëmimo informacijos siutimo informacijos Siuntëjas kanalas dekodavimas kanalas uþkodavimas 14 1 pav. Komunikacija tarp dviejø asmenø (Suslavièius, 1998)
TARPUSAVIO SÀVEIKOS MECHANIZMO TEORINIS MODELIS Erdvinë bendravimo forma, palyginti su kitomis, turi nemaþai pranaðumø ne tik dviem partneriams, bet ir masinëms auditorijoms. Laiko charakteristikos bendraujant taip pat papildo informacijà. Pvz., laiku pradëtas diplomatinis pokalbis simbolizuoja pagarbà paðnekovui. Taigi neverbalinës komunikacijos sistemø analizë parodë, kad komunikuojant jos vaidina didelá pagalbiná, o kartais savarankiðkà vaidmená. Kartu su verbaline komunikacijos sistema ji skatina pasikeitimà informacija, kuri bûtina organizuojant bendrà individø veiklà. Be to, suderinti verbaliniai ir neverbaliniai bendravimo bûdai tai svarbi auklëjamojo poveikio prielaida. 1.1.2. Bendravimas kaip tarpusavio sàveika Interakcinis bendravimas susijæs su þmoniø tarpusavio santykiais organizuojant jø bendrà veiklà. Intuityviai galima daryti prielaidà, kad egzistuoja ryðys tarp þmoniø bendravimo ir tarpusavio sàveikos, nes ðias sàvokas sunku iðskirti. Dalis autoriø sutapatina bendravimà ir tarpusavio sàveikà, tvirtindami, kad viena ir kita yra komunikacinis aktas, kiti kalbëdami apie ryðá mano, kad bendravimas, kaip interakcija, egzistuoja savarankiðkai. Jeigu komunikacinis procesas egzistuoja bendros veiklos dëka, tai pasikeitimas þiniomis, patirtimi apie ðià veiklà parodo, kad yra bendraujanèiø tarpusavio supratimas, galintis skatinti tolimesnæ veiklà. B. Lomovas teigia, kad bendraujantiems svarbu ne tik pasikeisti informacija, bet ir organizuoti pasikeitimà veiksmais, planuoti bendrà veiklà, kada vieno individo planai suvokiami kito þmogaus. Tada veikla tampa kolektyvinë, tada jos organizatorius ne individas, o grupë (Ëîìîâ, 1975). Galima teigti, kad tarpusavio sàveika tai ne tik pasikeitimas informacija su þenklø pagalba, kurie gali pakeisti kito partnerio elgesá, bet ir bendrø veiksmø organizacija. Vadinasi, mes nematome atotrûkio tarp komunikacijos ir tarpusavio sàveikos kaip ir tarp tapatumo, nes komunikacija organizuojama bendros veiklos procese, kur ir vyksta pasikeitimas informacija ir paèia bendriausia veikla. M. Ðavas, P. Konstanco, H. Blumeris, N. Dencinas atliko eilæ bandymø, apraðydami tarpusavio sàveikos struktûrà. Jie bandë fiksuoti kai kuriuos tarpusavio sàveikos komponentus: þmonës, jø ryðiai, þmogaus poveikis kitam þmogui buvo pavyzdys, kaip ieðkoti tarpusavio sàveikos dominuojanèiø veiksmo motyvacijos faktoriø. Veiklos pagrindu jie laikë tarpasmeninæ sàveikà. Jø teigimu, ði sàveika tai vienetiniø veiksmø rezultatas, nuo kuriø viskas prasideda ir kurie vëliau transformuojasi á veiksmø sistemas. Jie iðskyrë penkias orientacijas, kuriø dëka galima klasifikuoti ámanomas veiklos rûðis: veikëjas, kitas (objektas, á kurá nukreiptas veiksmas), norma (pagal kurià organizuojama tarpusavio sàveika), vertybës (á kurias orientuojasi kiekvienas dalyvis), situacija, kurioje vyksta veiksmas (Shaw, Kostanzo, 1970; Denzin, 1972; Blumer, 1996). Ði veiksmo schema nëra gera, nes ji per daug abstrakti, kad pagal jà galëtø bûti atlikta ávairiø veiksmø teorinë analizë. 15
TARPUSAVIO SÀVEIKOS MECHANIZMO TEORINIS MODELIS Lenkø mokslininkas J. Ðèepanskis truputá kitaip paþvelgë á tarpusavio sàveikos struktûrà, iðskirdamas socialinius ryðius kaip centrinæ socialinio elgesio sàvokà, t. y.: a) erdvës kontaktus; b) psichologinius kontaktus; c) socialinius kontaktus; d) socialinius santykius. Ði schema beveik visiðkai atskleidþia tarpusavio sàveikos esmæ (Ùåïàíñêèé, 1969). Autorius, ávesdamas á schemà socialinius kontaktus, suprantamus kaip bendra veikla, labai praplëtë tarpusavio sàveikos analizës galimybes, nes tarpusavio sàveika yra interakcinio bendravimo esmë. Interakcinës orientacijos atstovus domina tarpusavio sàveikos procesas, kurio analizë bûtina, norint suprasti þmogaus elgesá. Neveltui jie atkreipia ypatingà dëmesá á simboliø, kalbos, asmenybës struktûros, elgesio referentinës grupës komunikacijà kaip tarpusavio sàveikos formavimo ðaltiná. Ðios orientacijos atstovai iðskiria tokias kryptis: simboliná interakcionizmà, vaidmenø (roliø) teorijas, referentinës grupës teorijas. Simbolinio interakcionizmo pagrindinë tezë skelbia, kad asmenybë negali formuotis ir bræsti be visuomenës, kad þmogaus sugebëjimas bendrauti susijæs su veido iðraiðka, atskirais judesiais, iðreiðkianèiais jo bûsenà. Ðie þenklai gali perduoti informacijà. P. Zimbardo, M. Jaroðevskis simbolinæ komunikacijà traktuoja kaip poþymá, iðskiriantá þmogø ið gyvûnijos pasaulio, pabrëþia, kad þmogus egzistuoja ne tik gamtos, bet ir simboliø prieglobstyje (Zimbardo, 1968; ßðîøåâñêèé, 1973). Simbolinëje tarpusavio sàveikoje jie (þmonës) interpretuoja vienas kito gestus ir veikia ávertindami bendraujant gautà informacijà, raðë H. Blumeris (Blumer, 1969). Socialinio vaidmens psichologinë analizë yra reikðminga suvokiant asmenybës elgesá, todël ði problema domino daugelá tyrinëtojø (Gurman, Long, 1994; Thoits, 1995; Berzonsky, Ferrari, 1996). Jie klasifikavo vaidmenis, atsiþvelgdami á jø atlikimo intensyvumà, ir iðskyrë septynias stadijas: nuo nulinës, kada individas yra tik vaidmens neðiotojas, iki maksimalios, kada vaidmuo atliekamas. Daug dëmesio vaidmenø teorijoje buvo skiriama empatijos tyrimams, t. y. sugebëjimui ásijausti á kito þmogaus emocinæ bûsenà. Mokslininkø nuomone, empatija atlieka teigiamà vaidmená tarpusavio sàveikos dalyviø atþvilgiu tik tuo atveju, jeigu bendrai veikiantys individai pasiekia bendrà tikslà, ir neigiamà, jeigu tikslai prieðingi, pvz., prieðingø komandø sportininkai. Vaidmenø teorija neaplenkia ir konfliktø problemos. Konfliktas tai prieðingø nesuderinamø tendencijø susidûrimas, sukeliantis stiprius nemalonius iðgyvenimus (Jones, Hardy, 1989; Hardy, 1990). Kitaip tariant, konfliktas tai situacija, kurioje atsidûræs individas negali iðpildyti vaidmens keliamø reikalavimø. Konfliktai bûna ávairûs. Priimta iðskirti dviejø tipø konfliktus: individo vidinius kur vyksta stipriø, bet prieðingø þmogaus motyvø, poreikiø, interesø, potraukiø susidûrimas, ir 16
TARPUSAVIO SÀVEIKOS MECHANIZMO TEORINIS MODELIS tarp dviejø individø tokiø þmoniø susidûrimas, kurie siekia nesuderinamø tikslø, yra nesuderinamø poþiûriø á vertybes bei normas ir mëgina jas realizuoti tarpusavio santykiais, arba tokiø þmoniø, tarp kuriø vyksta konkurencinë kova, nes jie siekia to paties tikslo, o tas tikslas gali bûti pasiektas tik vieno ið konfliktuojanèiøjø. Eksperimentais yra nustatyta, kad konflikto atsiradimà daþnai lemia grupës sutelktumas. Kuo grupë vieningesnë, labiau susitelkusi, tuo maþesnë tikimybë atsirasti konfliktams. Kylantys dalykiniai prieðtaravimai bendrai veikiant yra maþiau reikðmingi uþ asmeninius (Ïåòðîâñêèé, 1973, 1977, 1994; Íåìîâ, 1990). Apibendrinant vaidmenø teorijas reikia pabrëþti, kad jos yra vertos dëmesio, nes jose analizuojamas þmoniø elgesio socialinio vaidmens fenomenas, bandoma klasifikuoti vaidmenis ir vaidmenø konfliktus, iðaiðkinti psichologinius þmoniø vaidmenø elgesio mechanizmus. Referentinës grupës teorijos kûrëjai (Ïåòðîâñêèé, 1973; Maghaddam, Stringer, 1986; Karasawa, 1991; Reid, Deaux, 1996) teigia, kad asmenybë yra susijusi su daugeliu grupiø, taèiau pasitaiko tokiø, á kuriø nuomonæ bei elgesio normas individas visada stengiasi atsiþvelgti. Tos grupës, kuriø normos ir ástatymai tampa asmenybës normomis ir kuriose visuomet yra galimybë augti individo statusui, vadinamos referentinëmis. Analizuojant referentiniø grupiø teorijas, pastebimas ryðys tarp asmenybës savæs ávertinimo ir priklausomybës grupei, pastebima grupës normø ir vertybiø átaka individo nuostatoms ir elgesiui. Referentinës grupës tai instrumentas, kuris sudaro galimybes tirti grupës nariø tarpusavio sàveikà, nustatyti sàveikos mechanizmus tarp individo ir socialinës struktûros. 1.1.3. Bendravimas kaip vienas kito supratimas Nustatyta, kad bendravimas neámanomas, jeigu tarp dalyviø nëra tarpusavio supratimo. Tarpusavio supratimas pasiekiamas tik tada, jeigu vienodai suvokiama situacija, t. y. ið dalies suprantama partneriø strategija ir taktika. G. Andrejeva teigia, kad tarpusavio sàveikos strategija ir taktika gali bûti sukurta tik esant tarpusavio supratimui, kada tarpusavio sàveikos strategija susijusi su socialine veikla, o taktika su tiesioginiu partneriu, suvokimu. Ðiø dviejø momentø vienybë sukuria realià tarpusavio sàveikos situacijà. Jos svarbiausia charakteristika koedukacinis sprendimø priëmimas (Àíäðååâà, 1980, 2000). Taigi norint paþinti tarpusavio sàveikos mechanizmà, bûtina iðsiaiðkinti, kaip formuojasi partnerio, su kuriuo bendraujama, vaizdas, ir kuo jis tikslesnis, tuo veikla bus sëkmingesnë. Bendravimo dalyviai visada stengiasi rekonstruoti savo sàmonëje vienas kito vidiná pasaulá, suprasti elgesio motyvus ir pan. K. Stanislavskis raðë: Bendraudami jûs visø pirma ieðkokite þmoguje sielos, jo vidinio pasaulio (Stanislavskis, 1951). Taèiau ði kito þmogaus vidinio pasaulio rekonstrukcija ypaè sudëtingas uþdavi- 17
TARPUSAVIO SÀVEIKOS MECHANIZMO TEORINIS MODELIS nys. Individas visada netiesiogiai gauna iðoriná kito þmogaus vaizdà ir, panaudodamas komunikacijos priemones, jis turi sugebëti ávertinti þmones, su kuriais teks bendrauti ir sàveikauti, suvokti jø mintis, sugebëjimus, polinkius, këslus ir kt. Þmogus bendravimo procese dalyvauja kaip asmenybë ir kito þmogaus (bendravimo partnerio) suvokiamas taip pat kaip asmenybë, todël iðorinë þmogaus elgesio pusë leidþia skaityti kità þmogø, iððifruoti jo iðorinius duomenis (Ðóáèíøòåéí, 1959). Tokie áspûdþiai reguliuoja tarpusavio sàveikos procesà. Bendro paþinimo proceso metu svarbu iðskirti vienà svarbiausiø tarpasmeninio suvokimo mechanizmø refleksijà. Psichologijos þodyne (1993) refleksija apibrëþiama kaip procesas, per kurá þmogus paþásta savo paties psichikos veiksmus ir bûsenas (filosofinis poþiûris). Socialinës psichologijos poþiûriu, refleksija tai veikianèio subjekto (individo ar bendrijos) suvokimas, kaip já suvokia ir vertina kitas subjektas. Refleksijos procesà sudaro ðeðios subjektø vienas kito suvokimo pozicijos: subjektas, koks jis yra ið tikrøjø; subjektas, kokiu jis pats save laiko; subjektas, kokiu já laiko kitas; ir tos paèios trys pozicijos, tik kito subjekto poþiûriu (veidrodinis vienas kito atspindëjimas). Jeigu þmogus galëtø gauti moksliðkai pagrástà informacijà apie þmones, su kuriais bendrauja, tai jo tarpusavio sàveikos taktika bûtø be klaidø, taèiau taip nëra. Kai þmogus nori paþinti kità þmogø, jam iðorinio stebëjimo duomenø nepakanka. Jis nori suþinoti to þmogaus elgesio prieþastis, asmenybës bruoþus ir padaryti iðvadas apie jo asmenines savybes tai kauzalinë atribucija. F. Heideris eksperimentais nustatë, kad svarbiausios kauzalinës atribucijos tyrimø sritys yra þmoniø tarpusavio suvokimas, savæs suvokimas ir kitø socialiniø objektø suvokimas (Heider, 1958). Be F. Heiderio, ðiai problemai daug dëmesio skyrë mokslininkai K. Danilinas, G. Andrejeva, A. Bodaliovas ir kt. Jie árodë, kad egzistuoja dideli skirtumai tarp to, kaip þmogus aiðkina savo ir kitø þmoniø elgesá. Þmogus daugiausia savo veiklos nesëkmæ aiðkina iðoriniais, o sëkmæ vidiniais veiksniais. Tai jau stereotipiniai vaizdiniai, kurie susiformuoja kaip ðablonai (Äàíèëèí, 1977; Àíäðååâà, 1980, 2000; Áîäàëåâ, 1983). Dar vienas svarbus ir ypatingas kito þmogaus supratimo bûdas yra empatija. Tai ne kito þmogaus problemø racionalus apmàstymas, o emocionalus ásijautimas á kito þmogaus emocinæ bûsenà. Empatija glaudþiai siejasi su identifikacija: esant ir vienai ir kitai emocinei bûsenai vyrauja sugebëjimas bûti kito vietoje, paþvelgti á daiktus jo akimis. Taèiau toks þvilgsnis tai nëra susitapatinimas su tuo þmogumi. Jeigu susitapatinama su kitu, vadinasi, elgesys bus toks, kaip kito, o jeigu iðreiðkiama jam empatija, tai tik priimamas jo elgesys, bet pats asmuo gali elgtis kitaip. Abiem atvejais priimamas kito þmogaus elgesys, taèiau bendrø veiksmø 18
TARPUSAVIO SÀVEIKOS MECHANIZMO TEORINIS MODELIS rezultatas bus skirtingas. Viena, kada suprantamas bendravimo partneris, palaikoma jo pozicija, kita, kaip partnerio pozicija priimama, bet veikiama savaip. Abu atvejai yra svarbûs. Nuo to, kaip vienas partneris supras kità, priklausys tarpusavio sàveikos sëkmë. Bendravimo bûdø ávairovë ir savotiðkas jø panaudojimas priverèia iðmokyti sportininkus, trenerius ir kitus sporto veiklos dalyvius naudotis ðiais komunikacijos bûdais ir efektyvinti tarpusavio sàveikà. 1.2. Sporto komandø grupinë þaidëjø tarpusavio sàveika ir suderinamumas Grupinës tarpusavio sàveikos ir suderinamumo problemomis mokslininkai domëjosi jau XX a. viduryje. Pagrindinis tyrimø kontingentas buvo neorganizuotos grupës, neturinèios bendravimo patirties. Tyrëjus domino klausimas, ar turi átakos veiklos sëkmei paðaliniø þmoniø dalyvavimas. Ið dalies buvo árodyta, kad padidëjus nariø skaièiui grupëje, sumaþëjo jos nariø vidutinis indëlis á galutiná darbo rezultatà (Kelley, Thibaut, 1954; Fischer, 1996). Ðiø autoriø darbuose galime iðskirti keletà krypèiø: grupiniø ir individualiø veiksmø santyká sprendþiant vienà ir tà patá uþdaviná; komunikacijø grupëje átakà grupinio sprendimo efektyvumui; konfliktiniø situacijø átakà grupinio sprendimo produktyvumui; draugiðkø santykiø átakà grupinio sprendimo kokybei. Mokslininkai priëjo iðvadà, kad grupës, kuriø nariai orientavosi á bendradarbiavimà, daug naðiau ir tiksliau derino savo pastangas bei sëkmingiau sprendë uþduotis, negu tos grupës, kuriose vyravo konkurencija. Grupëse, kuriose dominavo bendradarbiavimas, iðryðkëjo atsakomybë, motyvacija vykdyti uþduotis. Komunikacijos procesas ðiose grupëse vyko efektyviau, buvo daugiau pasiûlymø, grupës nariai buvo dëmesingi vienas kito atþvilgiu, nebuvo kliûèiø bendraujant, kiekvienas stengësi iðsikovoti pagarbà ir pripaþinimà, buvo patenkinti savo tarpusavio santykiais ir darbo rezultatais. D. Kretis taip pat árodë (tiriamos buvo sporto þaidimø komandos), kad uþduotys atliekamos daug sëkmingiau, jeigu komandø nariai bendradarbiauja. Jis raðë: Tarpusavyje sàveikaujanèios komandos, kuriø nariø aukðti siekiai, matyt, turës maþiau problemø ir jos pasieks aukðtesná bendragrupiná rezultatà (Êðåòòè, 1978). Reikia nepamirðti, kad profesionalaus sporto komandø veiklos tikslas ir charakteris labai skiriasi nuo mëgëjø sporto, kuriame maþiau egocentrizmo, korporatyviniø interesø. Analizuojant profesionalø interviu, daþnai susiduriama su tokiomis nuomonëmis ir pasisakymais, kuriuose labai þenkli egoistinë motyvacija ir poreikiai, kuriuos esant net sunku ásivaizduoti. Pvz., JAV krepðinio rinktinës narys pasakë: Að þaidþiu dël savæs. Að ne patriotas ir vykstu á Miunchenà tik dël to, kad mano ðeima ið mano pergalës galës turëti (jeigu laimësiu) naudos. 19
TARPUSAVIO SÀVEIKOS MECHANIZMO TEORINIS MODELIS Didþiuliai pokyèiai pasaulyje pakoreguoja kiekvieno þmogaus veiklos sritá (ypaè sporto veiklà), todël grupinio efektyvumo problema ir dabar iðlieka labai aktuali. Nûdienos psichologai, tirdami maþø grupiø tarpusavio sàveikos problemas iðkelia kitus tikslus, nei tuos, apie kuriuos kalbëta anksèiau. Pirma, grupës nariø socialinis aktyvumas, jø veikla vertinami kaip pagrindiniai grupinës veiklos efektyvumo kriterijai; antra, parenkamas kokybiðkai kitas tyrimø objektas skirtingos socialinës-psichologinës brandos grupës (komandos), nes tik jos intragrupiniuose santykiuose vaidina pagrindiná vaidmená. Sporto veiklos sàlygomis tarpusavio sàveika ir suderinamumas tarp komandos nariø pastebimas ið karto arba formuojasi po ilgalaikës tarpusavio sàveikos ir bendravimo. Suderinamumas ðiais atvejais atsirada skirtingai. Greità suderinamumà (pagal socialines, psichologines ir psichofiziologines komandos nariø savybes) lemia vienodos jø ágimtos ar ágytos savybës. Maþai paþástami arba komandos naujokai po neilgos tarpusavio sàveikos irgi pastebi, kad tarp jø yra panaðumas, kad jie turi tokiø savybiø, kurios sukelia tarpusavio simpatijas. Tolimesnis bendravimas ir tarpusavio sàveika gali pakoreguoti susiformavusius áspûdþius. Komandos nariai pradeda ávertinti vienas kito elgesio savybes, kurios atitinka jø normas ir vaizdinius. Ðioje bendravimo ir tarpusavio sàveikos stadijoje vyksta gili analizë, kurios devizas: Kas að ir kas kiti? Toks palyginimas suformuluoja iðvadà, kad komandoje yra bendraminèiø. Taip komandoje iðryðkëja þmonës, tarp kuriø yra suderinamumas. Visai kitaip komandoje vyksta bendravimas ir tarpusavio sàveika, jeigu komandos nariai neturi bendrø interesø, jeigu nëra tarpusavio supratimo. Jeigu interesai prieðingi, komunikacija ágauna manipuliaciná charakterá. Bendra veikla, neleidþianti grupei iðirti, skatina jos narius ieðkoti kompromiso bendraujant, ieðkoti bendro, kas galëtø juos suartinti. Psichologinis suderinamumas tai ágimtos nervø sistemos savybës: temperamentas, psichomotorinës reakcijos, màstymo greitumas, skirtingai nuo psichiniø savybiø, yra netreniruojamas. Skirtumas tarp ðiø savybiø blokø sukelia veiksmø nesuderinamumà, maþina veiklos rezultatyvumà. Savo ruoþtu pradeda formuotis konfliktinë situacija, kurioje psichologinis nesuderinamumas pereina á socialiná. Pvz., jeigu vieno komandos nario lëta reakcija, palyginti su kitais, tai jo nesavalaikiai kamuolio perdavimai ekstremaliose situacijose per varþybas gali sukelti konfliktà. Taip pat socialinis nesuderinamumas ir já lydinti antipatija konfliktus gali transformuoti á pagrindinæ veiklà. Praktika pateikia daug pavyzdþiø, kada skirtingi sportininkø motyvai, vertybinës orientacijos, poþiûriai neigiamai veikë jø tarpusavio sàveikà ir veiklà apskritai, nors jø psichologinës savybës buvo vienodos. Sporto þaidimø komandose tokie sportininkai varþybø metu imitavo nesugebëjimà reaguoti á kamuolio perdavimus, delsë 20
TARPUSAVIO SÀVEIKOS MECHANIZMO TEORINIS MODELIS atlikti deriná, stengësi sudaryti nepalankias sàlygas partneriams, kuriems jautë antipatijà, t. y. perkeldavo socialiná nesuderinamumà á treniruotes ir varþybas. Mokslininkai, kuriø darbai atlikti grupinio aktyvumo stratometrinës koncepcijos rëmuose, teigia, kad grupëse, kuriø socialinë-psichologinë branda yra aukðta, naujø nariø adaptacijos mechanizmas ir tarpusavio sàveika ið esmës skiriasi nuo silpnai subrendusios grupës (Ãîðáàòåíêî, 1978; Íåìîâ, 1984). J. Chaninas pateikia sporto veiklos tarpasmeninio bendravimo schemà (2 pav.), kurioje parodo, kad individualiø sporto ðakø sportininkai neprivalo suderinti savo veiksmø su kitais, nes nëra tarpusavio sàveikos. O komandiniø sporto ðakø tarpusavio sàveika reikalauja bendrø veiksmø organizacijos, paremtos bendravimu (Xàíèí, 1980). Jis netiesioginæ tarpasmeninæ sàveikà charakterizuoja ið dviejø pusiø. Iðorinëje pusëje jis mato partneriø verbalinæ arba neverbalinæ komunikacijà, o vidinëje subjektyvø partneriø bendravimo situacijos suvokimà, pergyvenimus dël bûsimø kontaktø, motyvø, psichologiná bendravimo efektà (ten pat). Taigi galime tvirtinti, kad abi tarpusavio sàveikos pusës yra glaudþiai susijusios, papildo viena kità, kad tarpasmeninis bendravimas sàlyginai savarankiðkas, orientuotas á kità þmogø, pavaldus tarpusavio sàveikai ir atliekamas þodþiø bei gestø dëka. Sporto veikla Veiksmai (operacijos) Tarpasmeninë sàveika Individualûs Grupiniai Komandiniai Uždaviniai, susijê su judesiø atlikimu Uždaviniai, nesusijê su judesiø atlikimu 2 pav. Sporto veiklos tarpasmeninës sàveikos schema (Õàíèí, 1980) 21
TARPUSAVIO SÀVEIKOS MECHANIZMO TEORINIS MODELIS Vis dëlto kuo ypatinga þaidëjø tarpusavio sàveika þaidþiant? Þaidþiant dominuoja grupinë veikla, o þaidëjø tarpusavio sàveika tai grupiniø ir individualiø veiksmø procesas. Jeigu palyginsime sporto þaidimus: krepðiná, rankiná, futbolà (kur yra kontaktai su varþovais) ir tinkliná (kur nëra kontakto su varþovais), mes pastebësime ne tik dominuojanèià þaidëjø tarpusavio sàveikà, bet ir technikos veiksmø panaðumà, t. y. technika, kuri remiasi kamuolio perdavimais, þaidëjø judëjimu su kamuoliu ir be kamuolio (tai esminis tarpusavio sàveikos elementas), laiko limitu, suvokiant þaidimo situacijas, puolimo ir gynybos veiksmø kaità ir pan. Tarpusavio sàveikos sëkmë labai priklauso nuo visø arba dalies þaidëjø suderintø veiksmø. Daþnai sëkminga ir efektyvi sàveika priklauso nuo laiku atlikto veiksmo, o nekokybiðkas veiksmas gali sustabdyti sëkmingos veiklos tæsiná. Kartais klaidø iðtaisyti neámanoma. J. Chaninas priëjo iðvadà, kad þaidëjø tarpusavio sàveika atlieka sàmoningo socialinio-psichologinio atspindëjimo, savo ir svetimo elgesio reguliavimo funkcijas. Tarpusavio sàveikos charakteris sporto þaidimø metu apsprendþiamas visø pirma kiekvieno þaidëjo realiu ánaðu á grupinës uþduoties sprendimà (Hanin, 1999). Komandoms daþnai iðkyla sudëtingi uþdaviniai, reikalaujantys koordinuotos sportininkø veiklos. Ðiuos uþdavinius galima iðspræsti, jeigu bus optimalûs þaidëjø tarpasmeniniai santykiai ir tarpusavio supratimas (Êîëîìåéöåâ, 1984). Tokie eksperimentiniai tyrimai buvo reikalingi þaidimø praktikos poreikiams tirti. Daugelio mokslininkø (Ñóðêîâ, Æèëåíêîâ, 1971; Èíãõýì, Ëîó, 1979; Ñóðêîâ, 1982; ßíàóøåê, 1982; Ïîëóýêòîâà, Òèõîíîâ, 1985; Ellemers, 1992; Ellemers, Spears, Dosje, 1997) darbuose irgi buvo ieðkoma atsakymø á tai, kokià átakà tarpusavio santykiø struktûra turi sporto komandø þaidëjø (ir ne tik jø) veiklos sëkmei ir rezultatyvumui. A. Kolyèevos ir V. Ðaidarovo darbai buvo paðvæsti bendravimo ir tarpusavio sàveikai tirti. Jie tyrë poras, kuriose partneriai pasirenka ar atstumia vienas kità, ir neadekvaèias poras. Tiriamiesiems buvo pateikta spræsti psichomotorines uþduotis. Rezultatø analizë parodë, kad pereinant nuo individualios veiklos prie grupinës, klaidø skaièius ir uþduoèiø atlikimo laikas sumaþëjo, tai rodo esant grupinës veiklos pranaðumà. Þenkliai sutrumpëjo vienai kità pasirenkanèiø porø uþduoèiø atlikimo laikas pereinant prie grupinio darbo (Êîëû åâà, Øàéäàðîâ, 1985). S. Malinovskis, tirdamas atsakomojo veiksmo pasirinkimo ypatumus, teigia, kad þaidþiant susidariusios situacijos priverèia sportininkus priimti sprendimus per labai trumpà laikà. Didelio meistriðkumo sportininkai atlikdami taktines uþduotis, kurios susijusios su þaidëjø tarpusavio sàveika, padaro maþiau klaidø negu maþo meistriðkumo (beveik 1,5 2 kartus). Autorius pabrëþia, kad teisingas veiksmo pasirinkimas ið keleto galimø bûdingas didelio meistriðkumo sportininkams (Ìàëèíîâñêèé, 1981). Akivaizdu, kad þaidëjø tarpusavio sàveikai átakos turi veiksmø suderinamumas. 22
TARPUSAVIO SÀVEIKOS MECHANIZMO TEORINIS MODELIS Vadinasi, sudëtingoje þaidimo veikloje sportininkø tarpusavio sàveika yra priklausoma nuo partneriø pasirinkimo, taip pat nuo sportininkø sugebëjimo koordinuoti savo veiksmus su tiesioginiø savo partneriø veiksmais. Ðis tarpusavio sàveikos mechanizmas, kaip teigia G. Andrejeva, gali bûti suprastas tik analizuojant tai, kokiu bûdu iðkyla tarpusavio supratimas tarp veiklos dalyviø, kad nuo partneriø vienas kito supratimo priklauso, kaip sëkmingai bus organizuoti koordinaciniai veiksmai, kad bûtø galimas pasikeitimas jais (Àíäðååâà, 1980). Tiriant tarpusavio sàveikos problemà, reikia atsiþvelgti á A. Leontjevo mintis, kurios yra labai artimos ir priimtinos bei sporto veikloje taikytinos. Jis teigia, kad ideali vidinë veikla pagal savo struktûrà yra tapati iðorinei praktinei veiklai. Ádomus A. Leontjevo poþiûris á veiksmø etapiná vyksmà. Jo nuomone, naujø uþdaviniø sprendimas suskyla á du etapus: pirmas etapas (vidinis) adekvataus sprendimo bûdo suradimas, kuris tiesiogiai neiðplaukia ið uþdavinio; antras etapas (iðorinis) surasto principo realizacija, jo patikrinimas ir tolesnis pertvarkymas pagal atitinkamas konkretaus sprendþiamo uþdavinio sàlygas (Ëåîíòüåâ, 1977). Ðià mintá iðplëtojo R. Nemovas, teigdamas, kad grupinë veikla, kaip ir individuali, turi dvi fazes: pirmoji paruoðiamoji, kurioje sukuriami bendri sprendimai, antroji instrumentinë, kurioje atliekama sprendimø realizacijos funkcija (Íåìîâ, 1984). Labai svarbi R. Nemovo idëja yra ta, kad tarpusavio sàveika yra tiesiogiai susijusi su grupës (komandos aut. L. M.) socialine-psichologine branda. Autorius pabrëþia, kad grupiø, esanèiø skirtingose brandos stadijose, nariai skirtingai spræs ávairaus sunkumo uþduotis. Socialiai-psichologiðkai nesubrendusi grupë, matyt, nesëkmingai atliks uþduotis, reikalaujanèias sudëtingø bendros veiklos ágûdþiø. Grupës, kuriø socialinë-psichologinë branda yra didelë, uþduotis ávykdys efektyviau (ten pat). Apibendrinant galima teigti, kad þaidimo veikla turi tarpusavio sàveikos ypatumø. Reikia nepamirðti ir tarpusavio sàveikos priklausomybës nuo þaidëjø techninio, taktinio ir fizinio pasirengimo, nes ðios savybës gali padëti ar neleisti ágyvendinti uþsibrëþtus tikslus, nuo þaidëjø staþo, t. y. nuo laiko, kurá jie kartu þaidþia, ir nuo tarpusavio santykiø. Ðie teiginiai labai svarbûs treneriams atrenkant á komandas sportininkus. Komplektuojant komandas, privalu atsiþvelgti ne tik á individualius kiekvieno kandidato ágûdþius, bet ir á jø sugebëjimà suderinti savo veiksmus, mokëjimus su kitø komandos nariø veiksmais ir veikla. Taigi þaidëjø tarpusavio sàveikos kokybë priklauso nuo partneriø pasirinkimo ir sugebëjimo derinti savo veiksmus, t. y. turi veikti tarpusavio sàveikos mechanizmas: vienodas ir teisingas situacijos ávertinimas, vienodas ir teisingas savo bei partnerio galimybiø ávertinimas. Ið to darytina iðvada, kad ðiø trijø momentø vienybë sudaro realià situacijà tarpusavio sàveikai, o koedukacinis 23
TARPUSAVIO SÀVEIKOS MECHANIZMO TEORINIS MODELIS sprendimø priëmimas svarbiausia tarpusavio sàveikos charakteristika (Meidus, 1998, 2004). 1.3. Þaidëjø tarpusavio sàveikos priklausomybë Atlikta literatûros apie þaidëjø-sportininkø tarpusavio sàveikà analizë skatina dar apþvelgti tarpusavio sàveikos priklausomybæ þaidþiant. Daugiametë darbo su rankininkais patirtis leidþia iðskirti pagrindinius faktorius, kurie daro átakà þaidëjø tarpusavio sàveikai: þaidimø sëkmë arba nesëkmë, varþovø pajëgumas, sportininkø pasiruoðimas, tarpasmeniniai santykiai (vertikalûs, sistemoje treneris sportininkas ir horizontalûs, sistemoje sportininkas sportininkas ). Moksliniais tyrimais árodyta, kad tarp sëkmingos þaidëjø tarpusavio sàveikos ir bendravimo egzistuoja didelë priklausomybë (1 lentelë) (Ðóìÿíöåâà, 1975; Âàéñìaí, 1977; Íåâåðêîâè, 1981; Ïîíàìàðåâ, 1981; Yukelson, 1984; Anchel, 1990;). Susiklosèius sëkmingam þaidimui (savaime suprantama, tuo metu varþovai daro klaidas) þaidëjai aktyviai juda ir produktyviai bendrauja, ruoðiasi bûsimiems veiksmams. Ðis aktyvumas bûdingas netgi nebendraujant. Visai kitas vaizdas, kai tarpusavio sàveikoje atsiranda klaidos, todël galime teigti, kad bendravimo turinys ir apimtis atitinka tarpusavio sàveikos procesà ir yra tiesiogiai priklausomas (3, 4 pav.). Varþovø pajëgumas þaidþiant lemia ne tik bendros veiklos rezultatyvumà ir sëkmæ, bet ir þaidëjø tarpusavio sàveikos efektyvumà. Rungtyniaujant su stipresniu varþovu þaidëjø tarpusavio sàveika vyks þenkliai sudëtingesnëmis sàlygomis negu þaidþiant su silpnesniu prieðininku. Klaidø tikimybë daug didesnë bus pirmuoju atveju, todël þaidëjø tarpusavio sàveikos korekcija yra neiðvengiama, tai vël padidina klaidø skaièiø (Áîãäàíîâà, Ìîëîäêèí, Çíàìåíñêàÿ, 1978; Õàíèí, 1980; Êðè åâñêèé, Äóáîâñêàÿ, 1991; Hanin, 1996, 1997). Apie tai byloja ðiø mokslininkø pateikti tyrimø rezultatai: sunkus prieðininkas iððaukia aktyvesnæ tarpusavio sàveikà, o kad ji vyktø normaliai, jà reikia pastiprinti komunikacija. 24
TARPUSAVIO SÀVEIKOS MECHANIZMO TEORINIS MODELIS 1 lentelë Sëkminga tarpusavio sàveika ir bendravimo charakteris (Õàíèí, 1980) Sëkmingas Þaidëjø klaidos Išoriniai dirgikliai komandinis tarpusavio s¹veikos žaidimas puolant; metu; sëkmingas Þaidëjø varþovø klaidos varþovø þaidimas reagavimo charakteris Iš viso Produktyvus bendravimas su judesiu 33,8 10,1 22,4 (pagyrimai, paskatinimai) be judesio 16,0 31,2 23,4 Bendravimo su judesiu 27,7 3,9 15,8 nebuvimas be judesio 20,2 41,0 30,4 Neproduktyvus bendravimas su judesiu 1,5 3,0 2,2 (triukšmas, paskatinimø nebuvimas) be judesio 0,8 10,8 5,8 Bendras skaièius 100,0 (2873) 100,0 (2802) 100,0 (5675) 30 20 Veiksmø skaièius 10 0 Žaidimo setai 3 pav. Sëkminga tarpusavio sàveika ir bendravimas þaidþiant (Õàíèí, 1980) 25