PACIENTŲ SAUGOS UŽTIKRINIMAS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOSE

PACIENTŲ SAUGOS UŽTIKRINIMAS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOSE INSURANCE OF THE PATIENT SAFETY IN HEALTH CARE FACILITIES Natalja Jerdiakova 3, Aldona Mikaliūkštienė 2,3, Danutė Kalibatienė 1,2 1 Vilniaus miesto klinikinė ligoninė 2 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Slaugos ir vidaus ligų pagrindų katedra 3 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos 1 Vilnius City Clinical Hospital 2 Vilnius University, Faculty of Medicine, Department of Nursing and Fundamentals of Internal Diseases 3 Vilnius University Hospital Santariskiu Klinikos SANTRAUKA Reikšminiai žodžiai: pacientų sauga, pacientų saugos politika, pacientų saugos kultūra. Šiuolaikinė medicina sparčiai tobulėja. Kartu didėja klaidų medicinoje potencialas ir rizika neigiamai paveikti paciento sveikatą. Visos žmogaus klaidos gali sukelti įvairaus dydžio žalą, o sveikatos priežiūros sektoriuje net elementariausios klaidos gali tapti lemtingų pasekmių priežastimi. Todėl sveikatos priežiūros kokybė, jos užtikrinimas ir nuolatinis gerinimas, ypatingą dėmesį skiriant sveikatos priežiūros saugai, tapo svarbiu iššūkiu visoms pasaulio valstybėms. Nuo 2000 m. pasaulyje gerokai padidėjo naujų tyrimų, pranešimų ir ataskaitų pacientų saugos srityje skaičius. Europos Sąjungos politikai, valstybių vadovai ir tarptautinės organizacijos pradėjo kurti teisinius pagrindus pacientų saugai gerinti. Apžvelgus strateginius ES dokumentus pastebėta, kad pastarąjį dešimtmetį pacientų saugai skiriama nemažai dėmesio. Nepaisant pastangų, visose ES šalyse, formuojant pacientų saugos politiką, susiduriama su problemomis. Nepageidaujamų įvykių Europos Sąjungos šalių sveikatos priežiūros sistemose daugėja. 8 12 proc. Europos Sąjungos šalių ligoninėse gydomų pacientų, gaudami sveikatos priežiūros paslaugas, patiria nepageidaujamų įvykių, kurie atneša valstybėms nemažų finansinių nuostolių. Informacijos apie pacientų saugą, kuri būtų nuolat platinama sveikatos priežiūros specialistams, pacientams ir plačiajai visuomenei, trūkumas mažina galimybes gerinti pacientų saugą ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, didina priešpriešą tarp sveikatos priežiūros specialistų ir pacientų bei sukuria tarpusavio nepasitikėjimą. Gerinant pacientų saugą pakankamai dėmesio turi būti skiriama komandiniam darbui, kadangi jis šiuolaikiniame pasaulyje yra labai svarbus kaip vienas organizacijos sėkmę lemiančių veiksnių. ABSTRACT Key words: patient safety, patient safety policies, patient safety culture. Contemporary medicine is developing fast. At the same time mistake rate in medicine and the risk to have a negative impact on the patient s health is growing. The human factor can result in various scope damage, and in health care sector even elementary mistakes can become the reason of tragic consequences. Therefore, health care quality, its assurance and constant improvement, having special regard to patient nursing safety, have become an important challenge for all the states of the world. Since 2000 the numbers in new research, presentations and reports in the area of patient safety have significantly increased. EU politicians, leaders of the states and international organizations have started to establish legal basis to improve the safety of the patients. An overview of the strategic EU documents has showed that in the last decade patient safety has received much attention. In spite of the efforts, in all the EU countries the process of patient safety policy formation encounters problems. The number of undesirable events in EU country health care systems has been growing. 8 12 % of the patients treated in EU country hospitals and receiving heath care services have experienced undesirable events that lead to financial loses of the states. A lack of information on the patient safety that would be continuously disseminated to health care specialists, the patients and the public at large, reduces the possibilities to improve patient safety and the quality of health care services, as well as increases the confrontation between health care specialists and the patients and establishes an environment of mutual mistrust. In order to improve patient safety, enough attention should be given to team work, while teamwork in contemporary world is one of the vital factors in determining the success of an organization. Aldona Mikaliūkštienė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Slaugos ir vidaus ligų pagrindų katedra Antakalnio g. 57, Vilnius aldona.mikaliukstiene@mf.vu.lt teorija ir praktika 2015 - T. 21 (Nr. 4.3), 739 745 p. doi:10.15591/mtp.2015.118 739

ĮVADAS Pacientų saugos gerinimas yra vienas Europos Sąjungos (ES) sveikatos politikos prioritetų. Greita medicinos mokslo ir praktikos pažanga, sveikatos priežiūros technologijų vystymasis, nuolatinė teisinės bazės kaita bei nuolat vykstantys sveikatos priežiūros struktūrų ir procesų pertvarkymai daro sveikatos priežiūrą vis sudėtingesnę ir rizikingesnę, sudaro prielaidas techninių-organizacinių veiksnių sąlygotoms klaidoms atsirasti. Sveikatos priežiūros sektoriuje net elementariausios klaidos gali tapti tragiškų pasekmių priežastimi, todėl sveikatos priežiūros kokybė, jos užtikrinimas ir nuolatinis gerinimas, ypatingą dėmesį skiriant sveikatos priežiūros saugai, tampa svarbiu iššūkiu visoms pasaulio valstybėms organizuojant ir pertvarkant sveikatos priežiūros sistemas [1]. Susirūpinti pacientų saugumu verčia Europos statistika. Kasmet nuo 8 iki 12 proc. ES ligoninėse besigydančių žmonių kenčia dėl nepageidaujamų reiškinių, 37 tūkst. pacientų miršta dėl infekcijų. Be to, tai yra ir didelė finansinė problema: dėl hospitalinių infekcijų atsiradusios išlaidos sudaro apie 7 mlrd. eurų kasmet [2]. 2009 m. Europos Komisijos (EK) užsakytas pacientų saugos tyrimas Eurobarometras Nr. 327 atskleidė, kad 50 proc. apklaustų 27 ES šalių gyventojų mano, jog gali patirti žalą gaudami sveikatos priežiūros paslaugas jų šalyse, o 25 proc. respondentų ar jų šeimos nariai sveikatos priežiūros įstaigose patyrė nepageidaujamą įvykį (NĮ), susijusį su pacientų sauga [3]. Kaip parodė šis tyrimas, pacientų saugos rekomendacijų įgyvendinimas ES šalyse yra labai nevienodas. Valstybėse, kur nepakankamos technologijos, maži atlyginimai, per mažas sveikatos priežiūrai skiriamo bendrojo vidaus produkto (BVP) procentas, jose mažiau skiriama dėmesio ir pacientų saugai. Situaciją taip pat blogina didėjanti tose šalyse jaunų ir kvalifikuotų specialistų emigracija. Be to, investavimas į pacientų saugą dažnai interpretuojamas kaip papildomos išlaidos. Kita vertus, pacientų sauga labai priklauso ir nuo lyderių įstaigų bei institucijų vadovų. 2014 m. Higienos institutas, atlikęs NĮ registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemos diegimo galimybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose (ASPĮ) tyrimą, konstatavo, kad Lietuvoje nėra susiformavusi pacientų saugos kultūra, o kartu ir supratimas apie NĮ registravimo svarbą dėl baimės būti nubaustiems NĮ stengiamasi nuslėpti. Dabartinė nacionalinė NĮ registravimo sistema yra įteisinta, bet neveiksni. Norint užtikrinti tinkamą pacientų saugą, Higienos institutas rekomenduoja ugdyti supratimą apie pacientų saugos kultūrą ir jos svarbą tarp sveikatos priežiūros specialistų [4]. PACIENTŲ SAUGA IR PACIENTŲ SAUGOS KULTŪRA ESMINIAI SVEIKATOS PRIEŽIŪROS KOKYBĖS ASPEKTAI Pirmą kartą apie pacientų saugą pradėta kalbėti palyginti neseniai. 1999 m. Amerikos medicinos institutas (angl. American Medicine Institute ) publikacijoje Klysti yra žmogiška: saugesnė sveikatos priežiūra atkreipė dėmesį, kad dėl medikų klaidų Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) kasmet miršta nuo 40 000 iki 98 000 žmonių. Šis pranešimas tapo iššūkiu sveikatos priežiūros sistemai ir kaltinimo ir bausmių kultūrai, egzistuojančiai ir JAV, ir kitų šalių sveikatos priežiūros sistemose. Publikacijos autoriai įžvelgė naują sisteminį požiūrį į sveikatos paslaugų saugumą ir klaidų medicinoje prevenciją: Klaidos yra organizacinių-sisteminių veiksnių ir prielaidų, o ne individualaus neprofesionalumo ar aplaidumo pasekmė [5]. Po Amerikos medicinos instituto paskelbtos ataskaitos pasaulyje gerokai padidėjo naujų tyrimų, pranešimų ir ataskaitų apie pacientų saugą [6]. Tad teoretikai ir mokslininkai privertė politikus, valstybių vadovus ir tarptautines organizacijas suprasti pacientų saugos svarbą ir pradėti skirti jai dėmesį. Autorių idėjos paskatino sveikatos priežiūros paslaugų saugumo problemą iškelti į viešumą ir įvardyti prioritetine sveikatos priežiūros sektoriaus problema. Tai galima laikyti naujos sveikatinimo krypties pacientų saugos pradžia. Pacientų saugos sąvoka šiandien yra plačiai vartojama, tačiau retai aiškiai apibrėžiama. Britų mokslininkai mano, kad pacientų sauga yra siekis išvengti NĮ, sumažinti žalų skaičių ir vykdyti klaidų prevenciją teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Pasak jų, pacientų sauga turi sąsajų ir su sveikatos priežiūros kokybe, ir su rizikos valdymu, todėl jų atskirti neįmanoma ir negalima [7]. 2006 m. organizacija Europos visuomenė sveikatos priežiūros kokybei (angl. European Society for Quality in Healthcare ESQHC) pateikė apibendrinantį pacientų saugos apibrėžimą: Pacientų sauga integruotas individo ir organizacinės elgsenos modelis, besiremiantis bendrais įsitikinimais ir vertybėmis, kuris nuolat siekia sumažinti žalą pacientams ir kuris atsiranda teikiant sveikatos priežiūros paslaugas [8]. Iš esmės visi šie apibrėžimai panašūs. Remiantis jais, pacientų sauga laikytinas tikslas, atspindintis pagrindinį Hipokrato postulato Primum non nocere principą. Pacientų saugos kultūra viena sudėtinių pacientų saugos dalių, užimanti bene pamatinę vietą pacientų saugoje. Ji veikia sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių specialistų požiūrį, nuostatas ir elgesį darbe teikiant santykinį prioritetą pacientų saugai. Remiantis autorių grupės tyrimo duomenimis, pacientų saugos kultūrą galima apibrėžti kaip vieną organizacijos kultūros aspektų, pasireiškiančių 740

per bendras vertybes, įsitikinimus, normas ir procedūras, susijusias su pacientų sauga tarp organizacijos, padalinio ar komandos narių. Kitaip tariant, kultūra formuoja medikų suvokimą apie normalų elgesį, susijusį su pacientų sauga. Ji padeda suvokti, kas yra pagirtina, o kas ne. Taip kultūra skatina motyvaciją įsitraukti į saugų elgesį ir vėliau jį išplėsti savo kasdieninėje praktikoje [9]. Jungtinės Karalystės nacionalinė pacientų saugos agentūra pacientų saugos kultūrą apibrėžia kaip sąmoningą darbuotojų supratimą, kad dirbant galima suklysti. Šis supratimas skatina žmones būti atvirus ir teisingus bei kalbėtis apie klaidas [10]. A. M. Wisniewski ir kt. (2007) [11] skiria šešias saugos kultūros dalis: Komandinis darbas: žmonių gebėjimas dirbti kartu, bendrauti, pasitikėti, kooperuotis ir suteikti bei priimti vieni kitų pagalbą; Saugos klimatas. Tai darbuotojų ir vadovų suvokimas bei elgesys įvertinant riziką; Pasitenkinimas darbu. Apibūdina, kaip darbuotojai vertina savo darbą bei nematerialius dalykus, susijusius su juo; Streso pripažinimas. Parodo darbuotojų streso bei nuovargio supratimą ir jų gebėjimą pripažinti, kad suprastėja darbo kokybė, esant tokioms sąlygoms; Vadovų požiūris į saugą. Įvertina, kaip vadovai aprūpina darbuotojus bei ligoninę atitinkamais reikalingais ištekliais, norėdami sukurti pozityvią saugos kultūrą. Pacientų sauga ir pacientų saugos kultūra yra glaudžiai susijusios viena su kita, o jų sudedamosios dalys neatsiejamos. Pacientų saugos kultūros plėtojimas yra esminis didelių pastangų reikalaujantis procesas siekiant pagerinti pacientų saugą ir sveikatos priežiūros kokybę [9]. Organizacijose, kuriose vykdoma saugos kultūros koncepcija, personalas žino apie galimas klaidas ir stengiasi dirbti taip, kad jų nebūtų [12]. Sveikatos priežiūros įstaigos vadovai, inicijuodami lyderystės, komandinio darbo ir elgesio pokyčius, skatintų darbuotojus pripažinti riziką, susijusią su sveikatos priežiūra; prisiimti atsakomybę už rizikos sumažinimą; orientuoti sveikatos priežiūros procesą ir rezultatus pacientų saugai gerinti; atvirai bendrauti, pranešant apie klaidas ne bausmių aplinkoje; mokytis iš klaidų [8]. Saugos kultūros integracija į ASPĮ yra svarbi siekiant patobulinti jos klinikinę praktiką ir siekiant pagerinti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę. Esant ASPĮ saugos kultūrai, gerokai sumažėja klaidų atsiradimo ir pasikartojimo tikimybė. Taip sumažėja ir potencialios fizinės bei psichologinės žalos pacientui tikimybė ir darbuotojų, kenčiančių nuo nelaimės, kaltės, gėdos, pasitikėjimo ir moralinių įsitikinimų praradimo, skaičius [12]. Mokslinių tyrimų duomenimis, pacientų saugos kultūros lygis tiesiogiai proporcingai susijęs su paciento gydymo stacionare laiku. Per mažas pacientų saugai skiriamas dėmesys gali lemti prastą sveikatos priežiūrą, medicinines klaidas, todėl ilgėja gydymo stacionare laikas [13]. Paprastai pacientai, kuriems pasireiškia NĮ, gydymo įstaigoje papildomai praleidžia 7 8 dienas. Finansinė ASPĮ saugos kultūros nauda pasireiškia išlaidų pacientų papildomam gydymui ir išteklių, sunaudojamų dėl gaunamų skundų ir pretenzijų, sumažėjimu [7]. Atvirumas ir sąžiningumas pagrindiniai saugos kultūros prioritetai. Kiekvienas sveikatos priežiūros specialistas privalo būti atviras su pacientu, kritiškai vertinti savo veiksmus ir prisiimti atsakomybę už kiekvieną iš jų. Siekiant sukurti atvirą ir sąžiningą aplinką, svarbu suvokti, kad žmonės nėra tobuli. Jei jie deda pakankamai pastangų, dar nereiškia, kad nepadarys klaidų, o taisomųjų ir drausminių priemonių taikymas tik sumažina sveikatos priežiūros specialistų motyvaciją [7, 14]. PACIENTŲ SAUGOS RAIDA EUROPOS SĄJUNGOJE IR LIETUVOJE 2002 m. 55 Pasaulio sveikatos asamblėja ( World Health Assembly, Ženeva, 2002 m. gegužės 13 18 d. WHA55.18) paskelbė pirmąjį dokumentą, kuris padėjo teisinius pagrindus pacientų saugos klausimais. Visos Jungtinių Tautų organizacijos šalys narės buvo paragintos skirti ypatingą dėmesį pacientų saugos problemoms ir kurti bei diegti mokslu pagrįstas sistemas, reikalingas sveikatos priežiūros paslaugų saugai ir kokybei gerinti [15]. 2004 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) įkūrė Pasaulio pacientų saugos aljansą, kurio pagrindinis tikslas buvo suformuoti visuotinę pacientų saugos politiką ir įgyvendinti daugelį programų, tokių kaip Pacientai už pacientų saugą, Saugesnė chirurgija gelbsti gyvybes ir kitas. [16]. Atsižvelgdama į tarptautinės pacientų saugos politikos kryptis, 2005 m. ES paskelbė Liuksemburgo pacientų saugos deklaraciją, kurioje teisė į kokybišką sveikatos priežiūrą buvo pripažinta viena pagrindinių žmogaus teisių [17]. 2007 m. EK išleido baltąją knygą Kartu sveikatos labui, 2008 2013 m. ES strateginis požiūris, kurioje pabrėžiama, kad pacientų saugos užtikrinimo sprendimams įgyvendinti reikia imtis veiksmų [18]. 2009 m. ES Taryba patvirtino Rekomendaciją dėl pacientų saugos ir su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų prevencijos ir kontrolės (Rekomendacija Nr. 2009/C151/01), kurioje pacientų sauga buvo nurodyta kaip vienas sveikatos apsaugos politikos ir programų nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu prioritetų [19]. 2011 m. Europos Parlamentas ir Taryba patvirtino direktyvą 2011/24/ES Dėl pacientų teisių į tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo [20], kurios tikslas buvo suteikti visų ES šalių gyventojams galimybę gauti saugią ir kokybišką sveikatos priežiūrą bet kurioje Sąjungos šalių. Šioje direktyvoje numatyta keletas nuostatų, susijusių su sveikatos priežiūros sauga ir kokybe. Remian- teorija ir praktika 2015 - T. 21 (Nr. 4.3) 741

tis šiomis nuostatomis, ES šalims privalu bendradarbiauti standartų ir gairių srityje ir tinkamai informuoti visuomenę apie ES sveikatos priežiūros paslaugų teikėjus ir jų taikomų standartų saugą ir kokybę. Nepaisant sklandžios ES teisinės bazės įkūrimo, realybėje ne visoms šalims narėms pasisekė sėkmingai įgyvendinti įstatymuose minėtus reikalavimus ir suteikti pacientams galimybę gauti saugią ir kokybišką sveikatos priežiūrą. 2013 m. EK paskelbė Rekomendacijos Nr. 2009/C 151/01 įgyvendinimo ES šalyse rezultatus. Jie parodė, kad iš visų ES šalių, išskyrus Kroatiją (ji į ES įstojo 2013 m. liepos 1 d. ir EK tyrime nedalyvavo), tik trijose šalyse pacientų sauga buvo įtraukta į sveikatos priežiūros specialistų rengimo ir mokymo programas; penkiose šalyse pacientams buvo pateikiama išsami informacija apie pacientų saugą; vienuolikoje šalių sveikatos priežiūros darbuotojams buvo platinamos pagrindinės žinios apie pacientų saugą; dvylika šalių parengė pacientams pagrindinių kompetencijų, susijusių su pacientų sauga, katalogą [21]. Kiekvienos Europos Sąjungos narės sveikatos priežiūros politika nėra griežtai ES taisyklių reglamentuojama, todėl formuojama nacionaliniu pagrindu [22]. Visi konkrečios šalies laimėjimai ir nesėkmės sveikatos priežiūros srityje yra susiję su jos vykdoma sveikatos priežiūros politika. EK nuomone, kiekviena ES šalis turi daugiau dėmesio skirti probleminėms pacientų saugos sritims [23]. Atlikti tyrimai rodo, kad NĮ ES šalių sveikatos priežiūros sistemose daugėja. Dėl dažnų NĮ atvejų ES valstybių patiriami finansiniai nuostoliai tampa nepakeliami. Jungtinėje Karalystėje nacionalinė sveikatos tarnyba teisminiams ieškiniams patenkinti išleidžia apie 400 mln. svarų sterlingų, o sveikatos priežiūros sistema dėl ligoninėse įvykusių infekcijų per metus praranda daugiau kaip 1 mlrd. svarų sterlingų [5]. Kaip matyti iš EK pateiktos ataskaitos, nepaisant pacientų saugai skiriamo dėmesio, iniciatyvų ir pastangų, dauguma ES šalių, tarp jų ir Lietuva, įgyvendindamos ir gerindamos pacientų saugos politiką, susiduria su problemomis. Lietuvos Respublikos teisės aktuose pirmą kartą sąvoka pacientų sauga pavartota Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005 2010 m. programoje 2007 metais [24]. Vienas Lietuvos sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje minimų uždavinių gerinti sveikatos priežiūros paslaugų saugą ir kokybę, tobulinti sveikatos priežiūros kokybės vadybą. 2011 m. parengtoje Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005 2010 m. programos galutinėje ataskaitoje [25] buvo pateiktos išvados, kad ši programa praktiškai liko neįgyvendinta. Visų pirma programai įgyvendinti buvo skirta tik 19 proc. reikiamų lėšų. Visų antra, Lietuvoje trūksta koordinuotos veiklos pacientų saugai nacionaliniu lygiu gerinti. 2008 2010 m. Lietuva dalyvavo EK finansuotame EUNetPaS projekte, kurio tikslas buvo pagerinti ES šalių ir tarptautinių ES organizacijų bendradarbiavimą pacientų saugos srityje. Pagrindinėmis veiklos kryptimis buvo įvardyta pacientų saugos kultūra, klaidų medicinoje registravimo ir mokymosi sistemos, vaistų vartojimo saugumas ir švietimas pacientų saugos klausimais [25]. Paskelbti sveikatos apsaugos ministro įsakymai įgyvendina tik Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/24/ES dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo (OL 2011 L 88, p. 45) 6 straipsnį: įsakymu Nr. V-1123 Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą (VASPVT) prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinę ligonių kasą prie Sveikatos apsaugos ministerijos paskirti Tarpvalstybinės sveikatos priežiūros nacionaliniais kontaktiniais centrais [26], o įsakymas Nr. V-648, paskelbtas po pusės metų, reglamentuoja šių centų funkcijų vykdymą [27]. 2010 m. Lietuvos sveikatos apsaugos ministras patvirtino privalomų registruoti NĮ sąrašą ir jų registravimo tvarkos aprašą, kuriame nurodoma, kad apie NĮ ASPĮ turi pranešti skirtingoms institucijoms pagal nurodymus [28]. Remiantis 2013 m. Higienos instituto NĮ registravimo sistemos Lietuvoje atlikto tyrimo ataskaitoje pateiktomis išvadomis, NĮ registravimas Lietuvoje nėra kokybiškas, nes nėra vienos NĮ stebėsenos sistemos, bendros nomenklatūros, nėra nacionalinio registro (įstaigos), užtikrinančio duomenų analizę ir greitą, kokybišką grįžtamojo ryšio sklaidą duomenų teikėjams [29]. 2013 m. Higienos institutas atliko tyrimą, kurio metu buvo apklausta 611 atsitiktinai atrinktų sveikatos priežiūros specialistų (gydytojų ir slaugytojų) iš 39 Lietuvos bendrojo pobūdžio ligoninių. Apklaustųjų nuomonė NĮ registravimo klausimu sutapo reikalinga viena institucija, kuri sugebėtų surinkti, išanalizuoti duomenis apie NĮ, sutelkti atskirų įstaigų specialistus ir rengti bendras nacionalines rekomendacijas [29]. Kaip rodo patirtis, Lietuvoje NĮ problema dažniausiai sprendžiama mažai veiksmingu būdu: nustatomas klaidą padaręs medikas, jis nubaudžiamas, pacientui atlyginama žala, tačiau nesigilinama į tikrąsias įvykių priežastis. Sveikatos priežiūros darbuotojai, baimindamiesi situacijos paviešinimo ir bausminių sankcijų, stengiasi nuslėpti įvykusią klaidą. Toks problemos sprendimo būdas yra žalingas tiek pacientui, tiek dirbančiam sveikatos priežiūros personalui, nes NĮ nėra sistemiškai analizuojami nustatant pagrindines tokių įvykių priežastis ir įdiegiant korekcinius veiksmus joms šalinti [30]. Anksčiau minėto Higienos instituto tyrimo rezultatai parodė, kad apie kolegos klaidą ir dėl jos įvykusį NĮ galėtų pranešti 46,5 proc. tyrimo dalyvių, tačiau tik tuo atveju, jei būtų garantuotas informacijos konfidencialumas. Tokia pati dalis respondentų (46,5 proc.) teigė galėsiantys pranešti apie dėl kolegos klaidos įvykusį NĮ, jei būtų garantuotas informacijos anonimiškumas [30], o 2010 m. Higienos ins- 742 teorija ir praktika 2015 - T. 21 (Nr. 4.3)

tituto tyrimo rezultatai parodė, kad 60,3 proc. respondentų sunku pranešti apie NĮ (savo ir kolegos) [31]. Galima daryti prielaidą, kad tarp sveikatos priežiūros specialistų vyrauja gana stereotipiškas supratimas apie NĮ. NĮ suvokiamas kaip netinkamai atlikta užduotis ir nekokybiškas darbas, todėl pranešimas apie NĮ traktuojamas kaip nuoroda į darbuotojo kompetencijos stoką kitaip tariant, kenkimas sau arba klaidą padariusiam asmeniui. Kaip pasekmė klaidos yra slepiamos, o patirtis, kad ir kokia ji būtų, neperduodama. Bausmės ne tik nepadeda išvengti klaidų ir jų padarinių, bet priešingai verčia SP vadybininkus ir specialistus slėpti klaidas, sukelia visuomenės nepasitikėjimą sveikatos priežiūra ir medikais. Kol taip yra, klaidos kartosis, jų dažnis ir finansiniai bei nefinansiniai nuostoliai didės [30, 32]. 2013 2015 m. Lietuvoje vyko ES paramos projektas Visuomenės sveikatos priežiūros kokybės gerinimas diegiant visuomenės sveikatos technologijų vertinimo sistemą ir NĮ registravimo sistemą, kurį parengė ir įgyvendino Higienos instituto atsakingieji vykdytojai K. Rudaitis, S. Mekšriūnaitė ir E. Nedzinskas. Šiuo projektu buvo siekiama sukurti ir įdiegti visuomenės sveikatos technologijų vertinimo sistemą ir NĮ registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemą [33]. Projekto vykdymo metu, 2014 m. vasario 21 d., buvo surengtas seminaras pristatyti tarpinius projekto rezultatus, apsvarstyti kuriamą registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemos diegimo modelį ir apsispręsti dėl esminių aspektų. Modelis buvo pakoreguotas atsižvelgiant į seminaro dalyvių išsakytą nuomonę siekiant, kad ateityje diegiamas modelis geriau atitiktų sveikatos sistemos dalyvių lūkesčius ir būtų sėkmingai įgyvendinamas praktiškai [34]. Būdama EUNetPaS projekto partneriu ir Nacionaliniu kontaktiniu centru pacientų saugai šalyje 2010 m. savo iniciatyva VASPVT įkūrė PaSauLieTį pacientų elektroninę duomenų bazę Lietuvoje. Pagrindinis šio projekto tikslas buvo rinkti, sisteminti ir skleisti informaciją apie metodus, skirtus gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir saugumą, sudaryti galimybę besidomintiems asmenims bendradarbiauti, keistis žiniomis ir gerąja patirtimi pacientų saugos klausimais [35]. Nepaisant visų pastangų, užsiregistravusių pacientų, saugos ekspertų ir besidominčių šia sritimi žmonių skaičius lieka gana mažas. Atsižvelgiant į EUNetPaS projekto tikslus ir patirtį su PaSauLiečiu, visuomenės švietimo tikslais 2012 m. VASPVT išleido tris ledinius. Du leidiniai skirti Lietuvos gydymo įstaigose dirbantiems medikams ir pacientų organizacijoms, o trečias Pacientų sauga, skirtas plačiajai auditorijai ir jo elektroninė versija paskelbta VASPVT interneto svetainėje. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. V-1233 buvo sudarytas komitetas Nacionalinei pacientų saugos platformai parengti. Platforma buvo parengta 2009 m. Joje pateiktos konkrečios rekomendacijos siekiant įgyvendinti pacientų saugos politiką; formuoti žiniasklaidos, visuomenės ir pacientų požiūrį į NĮ sveikatos priežiūroje; plėtoti sveikatos priežiūros darbuotojų lavinimą ir mokymą pacientų saugos klausimais; skleisti informaciją sveikatos priežiūros darbuotojams apie pacientų saugos iniciatyvas; diegti ASPĮ organizacinę saugos kultūrą, paremtą atvirumu ir pasitikėjimu; organizuoti sistemingą pacientų saugos kultūros vertinimą diegiant kokybinius ir kiekybinius saugos kultūros vertinimo metodus ir kt. [36]. Tikintis, kad jai įgyvendinti bus skirta daugiau dėmesio, buvo parengtas Nacionalinės pacientų saugos platformos įgyvendinimo priemonių 2010 2014 m. planas [1]. Lietuva yra viena iš ES šalių narių, 2012 2014 m. dalyvavusių PaSQ projekte, kuris rėmėsi EUNetPaS projekto patirtimi. PaSQ (angl. European Union Network for Patient Safety and Quality of Care ) tai tęstinis pacientų saugos projektas, prasidėjęs 2012 m. balandžio mėn., EK remiamas ir finansuojamas. Juo buvo siekiama stiprinti bendradarbiavimą tarp ES valstybių narių, tarptautinių organizacijų ir ES suinteresuotų šalių dėl klausimų, susijusių su sveikatos priežiūros kokybe, įskaitant pacientų saugą bei įtraukiant pacientus. Projektą koordinavo Prancūzijos sveikatos priežiūros įgaliotoji institucija (HAS), o Lietuvos Respublikai projekte atstovavo VASPVT [37]. Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, pacientų saugą laiko visuomenės sveikatos politikos prioritetu, tačiau, atlikus teisės norminių aktų, kitų dokumentų, literatūros šaltinių ir pacientų saugos tendencijų Lietuvoje analizę, darytina išvada, kad kol kas Lietuvoje nėra koordinuotos veiklos pacientų saugai nacionaliniu lygiu gerinti, o šalies nacionalinė teisė apima tik tam tikrus pacientų saugos aspektus tarptautinį bendradarbiavimą ir dalijimąsi patirtimi. Tenka pripažinti, kad tokių svarbių problemų kaip pacientų saugos kultūra, klaidų medicinoje registravimo ir mokymosi sistemos, vaistų vartojimo saugumas ir švietimas pacientų saugos klausimais Lietuvos nacionalinė teisė nenagrinėja. Lietuvoje nėra privalomai reikalaujama įtraukti pacientų saugos modulius į sveikatos priežiūros specialistų mokymo programas. Nagrinėjant Lietuvos aukštųjų mokyklų sveikatos priežiūros specialistų profesinio rengimo ir tęstinio tobulinimosi programas, pastebėtina, kad NĮ rizikai valdyti, mokytis iš klaidų vis dar skiriama per mažai dėmesio nepakankamai akcentuojama paslaugų organizavimo, kokybės užtikrinimo, rizikos veiksnių valdymo, komandinio darbo, bendradarbiavimo, lyderystės svarba. Todėl, norint sistemingai siekti kokybiškų paslaugų pacientui užtikrinimo, tiek formaliojo, tiek ir neformaliojo švietimo universitetinėms ir neuniversitetinėms mokymo institucijoms, būtina atsižvelgti į nūdienos reikalavimus [1, 36]. Komandinio darbo įtaka pacientų saugai. Pacientų sauga ir pacientų saugos kultūra labai priklauso nuo lyderių įstaigų ir institucijų vadovų. Sveikatos priežiūros orga- teorija ir praktika 2015 - T. 21 (Nr. 4.3) 743

nizacijos, turinčios tą pačią infrastruktūrą, tačiau skirtingai vertinančios pacientų saugos vaidmenį sveikatos priežiūros paslaugų teikimo procese, pasiekia skirtingų rezultatų. Ne tik turimos patalpos ir naujausios sveikatos priežiūros technologijos nulemia gydymo įstaigos sėkmę, bet svarbiausia specialistai, jų darbo stilius ir vertybių sistema [38, 39]. Vystantis sveikatos priežiūros sistemai, ji vis labiau tampa biosocialine į paciento sveikatinimą įtraukiamas įvairesnių specialistų ratas. Kokybiška sveikatos priežiūra priklauso ne tik nuo jų žinių, įgūdžių ir elgesio, bet ir nuo to, kaip jie dirba komandoje [33]. Todėl svarbu sveikatos priežiūros įstaigose puoselėti komandinio darbo principus, skiriant lėšas ne tik infrastruktūrai gerinti, bet ir žmonių, darbuotojų gebėjimams vystyti, organizacijai vystyti, jos kultūrai gerinti, taip pat motyvuojant personalą dirbti komandoje; organizuojant komandinio darbo, rizikos valdymo, vadybinių gebėjimų ugdymą nuosekliųjų studijų būdu ir tęstinio mokymosi metu [38, 39]. LITERATŪRA 1. Paškevičius L. Pacientų sauga esminis sveikatos priežiūros kokybės aspektas. Pasaulio patirtis ir rekomendacijos Lietuvai. Sveikatos politika ir valdymas, Vilnius, 2010; 1(2): 128, 140 155. 2. Pagrindiniai nustatyti faktai ir rekomendacijos dėl pranešimų apie pacientų saugos incidentus teikimo ir mokymosi iš jų sistemų Europos šalyse. Europos Komisijos pranešimų teikimo ir mokymosi pogrupio PSQCWG ataskaita. 2014 m. gegužės mėn., 62 p. 3. Visuomenės nuomonė Europos Sąjungoje, 2009. Pacientų saugos inovacijų ir kokybės fondas. Specialus Eurobarometras apie pacientų saugą ir sveikatos priežiūros kokybę: pagrindiniai radiniai. Prieiga per internetą: http://www.pacientufondas.lt/lt/ naujienos/item/18/. 4. Nedzinskas E, Mekšrijūnaitė A, Rudaitis K. Nepageidaujamų įvykių registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemos diegimo galimybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose tyrimo rezultatai. Prieiga per internetą: http://www.hi.lt/uploads/news/ id506/2014-04-10%20ni%20tyrimas%201.pdf. 5. Kohn L. To err is human: an interview with the Institute of Medicine s Linda Kohn. The Joint Commission journal on quality improvement, 2000; 26: 227 34. 6. Kohn LT. Organizing and managing care in a changing health system. Health services research, 2000; 35: 37 52. 7. Woodward S. Patient safety first. Nurs Manag, Harrow, 2013; 20: 37. 8. Agra Y, Terol E. The safety of the patient: a strategy of the National Health System. Anales del sistema sanitario de Navarra, 2006; 29: 319 23. 9. Weaver SJ, Lubomksi LH, Wilson RF, Pfoh ER, Martinez KA, Dy SM. Promoting a culture of safety as a patient safety strategy: a systematic review. Annals of internal medicine, 2013; 158: 369 74. 10. Woodward S. Ten for 2010 will connect the NHS on patient safety. Nursing times, 2010; 106: 23. 11. Wisniewski AM, Erdley WS, Singh R, Servoss TJ, Naughton BJ, Singh G. Assessment of safety attitudes in a skilled nursing facility. Geriatr Nurs, 2007; 28: 126 36. 12. Woodward S. The future of patient safety for the new NHS in England. Journal of perioperative practice, 2011; 21: 366 7. 13. Huang DT, Clermont G, Kong L et al. Intensive care unit safety culture and outcomes: a US multicenter study. International journal for quality in health care: journal of the International Society for Quality in Health Care/ISQua, 2010; 22: 151 61. 14. van Noord I, de Bruijne MC, Twisk JW. The relationship between patient safety culture and the implementation of organizational patient safety defences at emergency departments. International journal for quality in health care: journal of the International Society for Quality in Health Care/ISQua, 2010; 22: 162 9. 15. Resolution WHA55.18. Quality of care: Patient Safety. In Fiftyfifth World Health Assembly, Geneva, 13 18 May 2002. 16. WHO World Alliance for Patient Safety. Draft Guidelines for adverse Events Reporting and Learning Systems. WHO 2005. 17. European Commission. Luxembourg Declaration on Patient Safety. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/health/ph_ overview/documents/ev_20050405_rd01_en.pdf. 18. Europos Bendrijų Komisija. Baltoji knyga Kartu sveikatos labui, 2008 2013 m. ES strateginis požiūris. Briuselis, K0M (2007) 630. 19. ES Taryba. Rekomendacija 2009/C 151/01 Dėl pacientų saugos ir su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų prevencijos ir kontrolės. Europos Sąjungos oficialusis leidinys. Liuksemburgas, 2009. Prieiga per internetą: http://eur-lex.europa.eu/legalcontent/lt/txt/pdf/?uri=celex:32009h0703%2801%2 9&from=EN. 20. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/24/ES Dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo. Europos Sąjungos oficialusis leidinys. Strasbūras, 2011. Prieiga per internetą: http://eur-lex.europa.eu/lexuriserv/lexuriserv.do?uri=oj:l:2011:088:0045:0065:lt:pdf. 21. Europos Bendrijų Komisija. Komisijos ataskaita Tarybai COM(2012) 658 Dėl Tarybos rekomendacijos (2009/ C151/01) [interaktyvus]. Briuselis, 2012. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/health/patient_safety/docs/council_2009_ report_lt.pdf. 22. The Treaty of Lisbon. Amending the Treaty on European Union and the Treaty establishing the European Community No. 2007/C 306/01 ES. Official Journal of the European Union, Liuxemburg, 2007, 50. 23. Europos Bendrijų Komisija. Komisijos ataskaita Tarybai COM(2012) 658 Dėl Tarybos rekomendacijos (2009/ C151/01). Briuselis, 2012. Prieiga per internetą: http:// ec.europa.eu/health/patient_safety/docs/council_2009_report_ lt.pdf. 24. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. V-711 Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. V-642 Dėl sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005 2010 m. programos patvirtinimo pakeitimo, Valstybės žinios, 2007; 95 3864. 25. Jankauskienė D. Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005 2010 m. programos koordinavimo tarybos ataskaita. MRU, 2011. 26. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1123 Dėl tarpvalstybinės sveikatos priežiūros nacionalinių kontaktinių centrų paskyrimo, Valstybės žinios, 2012, 146 7552. 27. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. birželio 27 d. įsakymas Nr. V-648 Dėl tarpvalstybinės sveikatos priežiūros nacionalinio kontaktinio centro funkcijų vykdymo, Valstybės žinios, 2013, 70 3542. 28. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gegužės 6 d. įsakymas Nr. V-401 Dėl Privalomų registruoti nepageidaujamų įvykių sąrašo ir jų registravimo tvarkos aprašo patvirtinimo, Valstybės žinios, 2010, 55 2703. 29. Valintėlienė R, Rudaitis K, Mekšriūnaitė S, Nedzinskas E. Nepageidaujamų įvykių registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemos diegimo galimybės asmens sveikatos priežiūros įstaigose: poveiklė Nr. 2.1.1.1. projekto NR. VP1-4.3.-VRM- 02-V-05-012 tyrimo ataskaitos santrauka. Prieiga per internetą: 744 teorija ir praktika 2015 - T. 21 (Nr. 4.3)

http://www.hi.lt/uploads/pdf/projektai/technologiju/2.1.1.1_ NI%20tyrimo%20ataskaita.pdf. 30. Valintėlienė R, Rudaitis K, Mekšriūnaitė S. Nepageidaujamų įvykių registravimo ir mokymosi sistemos diegimas Lietuvos bendrojo pobūdžio ligoninėse: esama padėtis ir poreikiai. Visuomenės sveikata, 2015; 1(68): 40 44. 31. Kanapeckienė V, Jurkuvėnas V. Asmens sveikatos priežiūros specialistų požiūrio į nepageidautinus įvykius ir jų priežastis vertinimas. Visuomenės sveikata, 2010; 4(51): 62 71. 32. Pranys T. Komandinis darbas. Marketingas, 2007, 2: 9 11. 33. Higienos institutas. Projektas Visuomenės sveikatos priežiūros kokybės gerinimas diegiant visuomenės sveikatos technologijų vertinimo sistemą ir nepageidaujamų įvykių registravimo sistemą. Prieiga per internetą: http://www.hi.lt/vs-prieziuros-kokybes-gerinimas-diegiant-vs-technologiju-vertinimo-sistema-irnepageidaujamu-ivykiu-registravimo-sistema.html. 34. Valintėlienė R, Rudaitis K, Mekšriūnaitė S, Nedzinskas E. NĮ registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemos modelio aprašymo santrauka. 2015: 1 4. 35. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pasaulietis. Prieiga per internetą: http://www.vaspvt.gov.lt/node/9. 36. Nacionalinė pacientų saugos platforma 2010 2014 m. Prieiga per internetą: http://www.vaspvt.gov.lt/node/135. 37. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Lietuvos vaidmuo PASQ. Prieiga per internetą: http://www.vaspvt.gov.lt/node/596. 38. Jankauskienė D. Sveikatos politikos ir valdymo raida bei pagrindiniai dabarties iššūkiai, Lietuvos sveikatos sektorius amžių sandūroje, Vilnius, Sveikatos ekonomikos centras, 2010. 39. Kalėdienė R. Lietuvos sveikatos priežiūros administratorių vadybos žinių poreikis ir tobulinimosi galimybės. Medicina, Kaunas, 2000; 36(5): 425 31. Gautas 2015 m. spalio 5 d., aprobuotas 2015 m. spalio 26 d. Submitted October 5, accepted October 26, 2015. teorija ir praktika 2015 - T. 21 (Nr. 4.3) 745