Ankstyvieji antrinio hiperparatiroidizmo rizikos veiksniai hemodializuojamiems ligoniams

Transcription

1 44 Ankstyvieji antrinio hiperparatiroidizmo rizikos veiksniai hemodializuojamiems ligoniams Vaida Petrauskienė, Inga Arūnė Bumblytė, Vytautas Kuzminskis, Eglė Šepetauskienė 1 Kauno medicinos universiteto Nefrologijos klinika, 1 Informacinių technologijų centras Raktažodžiai: hemodializė, antrinis hiperparatiroidizmas, hiperfosfatemija, rizikos veiksniai. Santrauka. Tyrimo tikslas. Įvertinti ankstyvojo hemodializės laikotarpio veiksnius, susijusius su sunkiai gydomo antrinio hiperparatiroidizmo išsivystimu. Retrospektyviai išanalizuota medicininė dokumentacija visų Kauno medicinos universiteto klinikų Detoksikacijos skyriaus ligonių, kuriems dėl galutinės stadijos inkstų nepakankamumo buvo taikytos hemodializės 2004 metų gruodžio mėnesį. Analizuojant vertinti pirmas bei paskutinis pirmųjų hemodializės metų bei 2004 m. gruodžio mėnesio biocheminiai rodmenys, atspindintys kalcio ir fosforo apykaitą, bei jų vidutinis kiekis pirmaisiais hemodializės metais. Pradedant hemodializes, padidėjęs paratiroidinio hormono kiekis kraujyje rastas 46 iš 69 ligonių (67,6 proc.), pirmųjų metų pabaigoje 27 iš 69 ligonių (39,1 proc.). 22 iš 46 ligonių (47,8 proc.), kurių paratiroidinio hormono kiekis, pradedant hemodializes, buvo padidėjęs, pirmųjų metų pabaigoje sumažėjo ir nesiekė 22 pmol/l. Šios grupės ligonių paratiroidinio hormono kiekis, pradedant hemodializes, buvo reikšmingai mažesnis lyginant su tais, kurių šio hormono kiekis pirmųjų metų pabaigoje nesumažėjo. Kalcio ir fosforo kiekis kraujyje, pradedant hemodializes, šių dviejų grupių ligoniams nesiskyrė, tačiau pirmųjų hemodializės metų pabaigoje ligoniams, kurių paratiroidinio hormono kiekis normalizavosi, kalcio kiekis kraujyje buvo reikšmingai didesnis lyginant su pacientais, kurių paratiroidinio hormono kiekis išliko 22 pmol/l. Daugiaveiksnės analizės duomenimis, didžiausią reikšmę antriniam hiperparatiroidizmui išsivystyti turi paratiroidinio hormono ir šarminės fosfatazės kiekis kraujyje pirmųjų hemodializės metų pabaigoje. Išvados. Kalcio ir fosforo apykaitos sutrikimų nustatymas bei gydymas iki pradedamos dializės nepakankamas. Pradedant hemodializes, antrinio hiperparatiroidizmo požymių nustatoma daugiau kaip pusei ligonių. Paratiroidinio hormono bei šarminės fosfatazės kiekis kraujyje pirmųjų metų pabaigoje yra ankstyvieji rizikos veiksniai, rodantys, kad, tęsiant hemodializes, vystysis sunkiai gydomas antrinis hiperparatiroidizmas. Įvadas Antrinis hiperparatiroidizmas tai dažna inkstų nepakankamumo komplikacija, sąlygojanti inkstų osteodistrofijos vystymąsi, gydymui atsparią anemiją, imuninės sistemos sutrikimus. Dėl minkštųjų audinių kalcifikacijos pažeidžiama širdies ir kraujagyslių sistema, kalkėja vožtuvai, kraujagyslės (1, 2). Visa tai didina sergančiųjų inkstų nepakankamumu mirštamumą (1, 2). Kadangi dauguma pakitimų yra negrįžtami, dabar ypatingas dėmesys skiriamas kuo anksčiau pradedamam kalcio ir fosforo apykaitos sutrikimų gydymui ir antrinio hiperparatiroidizmo prevencijai. Ilgą laiką buvo žinomi tokie antrinio hiperparatiroidizmo rizikos veiksniai, kaip dializės trukmė, ligonio amžius pradedant gydymą hemodializėmis, hiperfosfatemija ir hipokalcemija (3). Naujausių tyrimų duomenys rodo didelę ikidializinio laikotarpio bei pirmųjų hemodializės metų įtaką antrinio hiperparatiroidizmo vystymuisi (3, 4). Šio retrospektyviai atlikto tyrimo tikslas įvertinti ankstyvojo hemodializės laikotarpio veiksnius, susijusius su sunkiai gydomo antrinio hiperparatiroidizmo vystymusi. Retrospektyviai išanalizuota visų Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK) Detoksikacijos skyriaus ligonių, kuriems dėl galutinės stadijos inkstų nepakankamumo buvo taikytos hemodializės ne trumpiau kaip vienerius metus iki 2004 metų gruodžio mėnesio medicininė dokumentacija. Visiems ligoniams buvo atlie- Adresas susirašinėti: V. Petrauskienė, KMU Nefrologijos klinika, Eivenių 2, Kaunas El. paštas: petrauskai127@hotmail.com

2 Ankstyvieji antrinio hiperparatiroidizmo rizikos veiksniai hemodializuojamiems ligoniams 45 kama bikarbonatinė hemodializė su standartiniu kalcio kiekiu dializuojančiame tirpale (1,5 mmol/l). Į tyrimą neįtraukti ligoniai, laikinai atvykę iš kitų hemodializės centrų, dializuoti trumpiau nei 12 mėn., bei gruodžio mėnesį miręs ligonis. Likusiems pildyta speciali anketa, sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoje anketos dalyje surinkti duomenys apie ligonio amžių, pagrindinę ligą, hemodializės pradžią bei laikotarpį iki hemodializės. Antroje anketos dalyje fiksuoti biocheminiai rodmenys, atspindintys kalcio ir fosforo apykaitos sutrikimus: kalcio (Ca), jonizuoto Ca (Ca jon), fosforo (P), intaktinio paratiroidinio hormono (PTH), šarminės fosfatazės (ŠF) kiekis kraujyje. Rinkti laikotarpio iki hemodializės, pirmųjų hemodializės metų (pirmieji 12 mėn. nuo hemodializės pradžios) ir 2004 metų gruodžio mėnesio duomenys. Analizuojant vertinta pirmojo bei paskutinio pirmųjų hemodializės metų mėnesių ir 2004 m. gruodžio mėnesio biocheminiai rodmenys bei kiekvieno jų vidutinė koncentracija pirmųjų hemodializių metų. Hemodializės efektyvumas vertintas pagal Kt/V. Ca-P sandauga (mmol²/l²) apskaičiuota, padauginus Ca ir P kiekius kraujyje (mmol/l) (norma<5 mmol²/l²). Intaktinis paratiroidinis hormonas (PTH) matuotas imunocheminiu liuminescentiniu metodu IMMULITE. PTH kiekis kraujyje hemodializėmis gydomiems ligoniams padidėja dėl padidėjusios jo sekrecijos, esant hipokalcemijai ir hiperfosfatemijai. Hemodializuojamiems ligoniams PTH kiekį kraujyje rekomenduotina palaikyti iki trijų kartų didesnį už normą. Padidėjęs PTH kiekis vertintas tada, kai tris kartus viršijo Kauno medicinos universiteto klinikų laboratorijos nustatytą normą ir buvo 22 pmol/l. Norint išsamesnės pirmųjų metų įtakos analizės, ligoniai buvo suskirstyti į grupes pagal PTH kiekio kitimą pirmaisiais metais. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS for Windows programinį paketą. Duomenys pateikti kaip vidurkis ± standartinė paklaida. Kiekybinių požymių skirtumui įvertinti apskaičiuotas Stjudento (t) testas. Duomenys statistiškai reikšmingi, kai p<0,05. Naudojant Kolmogorovo-Smirnovo testą, nustatytas normalusis kiekybinių dydžių skirstinys. Kiekybiniai duomenys, neturėję normaliojo skirstinio, lyginti taikant neparametrinių dydžių lyginamąjį testą (Mann-Whithney). Tiriamųjų grupių kokybinių požymių dažnis lygintas naudojant chi kvadrato (χ²) kriterijų. Koreliacija tarp atskirų dydžių nustatyta apskaičiavus Pirsono koeficientą. Vienveiksnės analizės metu nustatyti statistiškai reikšmingi veiksniai buvo įtraukti į daugiaveiksnės regresijos modelį. Daugiaveiksnė regresijos analizė naudota nustatyti nepriklausomiems veiksniams, lemiantiems antrinio hiperparatiroidizmo vystymąsi, o kaip priklausomas veiksnys naudotas 2004 m. gruodžio mėnesio PTH kiekis kraujyje. Rezultatai 2004 m. gruodį Kauno medicinos universiteto klinikų Detoksikacijos centre dializuoti 102 ligoniai. 33 iš jų neįtraukti į tyrimą. Neanalizuoti duomenys ligonių, kurių gydymo hemodializėmis trukmė buvo mažiau kaip 12 mėnesių (n=31), mirusiojo gruodžio mėnesį (n=1) bei pradėjusio hemodializes kitame centre (n=1). Išsami analizė atlikta 69 ligoniams, kurių amžiaus vidurkis 60,1±1,99 metų. Analizuotos grupės ligonių vidutinė gydymo hemodializėmis trukmė 3,4±0,21 metų. Galutinės stadijos inkstų nepakankamumą dažniausiai sąlygojo glomerulonefritas ir tubulointersticinis nefritas (1 lentelė). 1 lentelė. Analizuotų hemodializuojamų ligonių duomenys Klinikiniai duomenys 2004 m. 12 mėn. Amžius (metai) 60,1±1,99 (19 81) Lytis: vyrai moterys Pagrindinė liga: glomerulonefritas tubulointersticinis nefritas hipertenzinė nefropatija diabetinė nefropatija kitos 39 (56,5 proc.) 30 (43,5 proc.) 19 (27,5 proc.) 17 (24,6 proc.) 6 (8,7 proc.) 13 (18,8 proc.) 14 (20,3 proc.) Dializės trukmė (metai) 3,4±0,21 (1,0 6,92) Vertinant laikotarpį iki gydymo hemodializėmis, nustatyta, jog dauguma ligonių žinojo, kad serga inkstų liga ir inkstų nepakankamumu (76,5 ir 75 proc., atitinkamai), tačiau iki pradedant gydyti hemodializėmis pas nefrologą lankėsi maždaug pusė pacientų (52,9 proc.). Ca, Ca jon bei P kiekis kraujyje bent vieną kartą iki gydymo hemodializėmis buvo tirtas tik 21 iš 69 ligonių (30,4 proc.). Gydymas fosforą sujungiančiu preparatu kalcio karbonatu iki gydymo hemodializėmis skirtas 17 ligonių (24,6 proc.). Palyginus laboratorinius rodmenis, pradedant hemodializes ir pirmųjų metų pabaigoje, nustatyta, kad pirmaisiais hemodializės metais koreguota hipokalcemija: padidėjo Ca, Ca jon kiekis kraujyje bei Ca-P sandaugos dydis. PTH ir šarminės fosfatazės kiekiai kraujyje per pirmuosius metus sumažėjo. Tuo tarpu P kiekis kraujyje išliko panašus tiek pradedant hemodializes, tiek pirmųjų metų pabaigoje (2 lentelė). Vidutinis P kiekis kraujyje per pirmuosius gydymo hemodializėmis metus buvo artimas normai (1,78±0,42 mmol/l (ribos 1,09 3,0)). Analizuojant detaliau, nustatyta, kad

3 46 Vaida Petrauskienė, Inga Arūnė Bumblytė, Vytautas Kuzminskis, Eglė Šepetauskienė 2 lentelė. Biocheminių rodmenų, atspindinčių Ca-P apykaitos sutrikimus, kitimas per pirmuosius gydymo hemodializėmis metus Rodmenys Pradedant hemodializes Pirmųjų gydymo hemodializėmis metų pabaigoje Ca kiekis kraujyje (mmol/l) 2,09±0,04 2,4±0,05 <0,001 Ca jon kiekis kraujyje (mmol/l) 1,01±0,02 1,08±0,19 0,003 P kiekis kraujyje (mmol/l) 1,71±0,05 1,8±0,07 >0,05 PTH kiekis kraujyje (pmol/l) 38,2±4,50 27,6±4,42 <0,001 ŠF kiekis kraujyje (iu/l) 195,7±14,70 162±12,86 0,004 Ca-P sandauga (mmol²/l²) 3,5±0,12 4,3±0,02 0,001 p ryški hiperfosfatemija, kai vidutinis P kiekis kraujyje buvo 2 mmol/l, pirmaisiais hemodializės metais buvo 18 ligonių (26,1 proc.). Per pirmuosius 12 mėn. bent vieną kartą didesnis nei 2 mmol/l P kiekis nustatytas 56 ligoniams (81,2 proc.). Stiprios koreliacijos tarp hemodializės efektyvumo, vertinto pagal Kt/V, ir P kiekio kraujyje per pirmuosius 12 hemodializės mėnesių nenustatyta. Vidutinė Ca-P sandauga pirmaisiais metais taip pat neviršijo normos (4,01±0,11 mmol²/l² (ribos 1,78 6,72)), tačiau net 35 ligoniams (55,6 proc.) šis rodmuo buvo didesnis nei 5 mmol²/l² vieną ir daugiau kartų per minėtąjį laikotarpį. Vidutinis PTH kiekis kraujyje per pirmuosius metus buvo kiek didesnis nei hemodializuojamiems ligoniams leistina norma, t. y. 31,5±3,72 (ribos 1,10 188,0) pmol/l. Pradedant hemodializes, padidėjęs PTH kiekis kraujyje ( 22 pmol/l) rastas 46 ligoniams (67,6 proc.). Ca kiekis kraujyje šiems ligoniams buvo statistiškai reikšmingai mažesnis lyginant su tais, kurių PTH buvo <22 pmol/l (2,01±0,4 ir 2,26±0,8 mmol/l atitinkamai, p=0,01), tačiau nei P kiekis kraujyje, nei Ca P sandaugos dydis žymiai nesiskyrė. Pirmųjų metų pabaigoje PTH 22 pmol/l buvo 27 ligoniams (39,1 proc.). Nustatyta stipri koreliacija tarp pirmojo randamo PTH kiekio kraujyje bei minėtojo rodiklio pirmųjų metų pabaigoje (r=0,784, p<0,001). Palyginus ligonių grupes pagal PTH kitimą pirmaisias metais, paaiškėjo, kad 22 iš 46 ligonių (47,8 proc.), kurių PTH, pradedant hemodializes, buvo padidėjęs, pirmųjų metų pabaigoje sumažėjo ir nesiekė 22 pmol/l. Likusių 24 (52,2 proc.) pacientų PTH išliko didesnis nei leistina norma (pav). Palyginus šias dvi grupes, nustatyta, kad PTH per pirmuosius metus normalizavosi tiems ligoniams, kuriems šis rodmuo buvo statistiškai reikšmingai mažesnis pradedant hemodializes (63,45± 10,2 ir 38,9±3,0 pmol/l, p=0.03). Ca ir P kiekis kraujyje, pradedant hemodializes šių dviejų grupių ligoniams nesiskyrė, tačiau pirmųjų metų pabaigoje Ca kiekis kraujyje buvo statistiškai reikšmingai didesnis ligoniams, kurių PTH sumažėjo lyginant su tais, kurių PTH išliko 22 pmol/l (2,4±0,09 ir 2,2±0,03 mmol/l, atitinkamai, p=0,012). Be to, Ca kiekis kraujyje per pirmuosius 12 mėn. šiems ligoniams turėjo tendenciją labiau didėti, nors statistiškai reikšmingo skirtumo ir nebuvo (0,46±0,12 ir 0,20±0,06 mmol/l, atitinkamai, p=0,067). Trims ligoniams iš 22 (13,6 proc.), kurių pirmąkart randamas PTH kiekis buvo <22 pmol/l, pirmųjų metų normalus PTH padidėjęs PTH PTH normalizavosi PTH išliko padidėjęs Pav. Antrinio hiperparatiroidizmo dažnis pradedant hemodializes ir pirmųjų metų pabaigoje

4 Ankstyvieji antrinio hiperparatiroidizmo rizikos veiksniai hemodializuojamiems ligoniams 47 pabaigoje šis rodiklis padidėjo ir buvo 22 pmol/l. Šiems ligoniams pradėjus hemodializes, PTH kiekis kraujyje buvo didesnis lyginant su ligoniais, kurių PTH per pirmuosius metus nedaug kito, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (13,9±1,29 ir 9,96±1,59 pmol/l, atitinkamai, p>0,05). Vienveiksnės analizės duomenimis, Ca jon, Ca-P sandauga, PTH bei šarminės fosfatazės kiekis kraujyje pirmųjų metų pabaigoje yra susiję su antrinio hiperparatiroidizmo vystymusi, tačiau didžiausią reikšmę turi PTH ir šarminės fosfatazės kiekis kraujyje pirmųjų metų pabaigoje, kurie išliko reikšmingi naudojant daugiaveiksnę analizę (3 lentelė). Didesnio ryšio su Ca-P apykaitą atspindinčiais rodmenimis, pradėjus hemodializes, nepastebėta. Rezultatų aptarimas Ca-P apykaitos sutrikimai, sąlygojantys antrinio hiperparatiroidizmo vystymąsi, atsiranda esant pradinei inkstų nepakankamumo stadijai, todėl, pradėjus hemodializes, jų randama daugumai ligonių (5). Šio tyrimo duomenimis, daugiau kaip pusei ligonių, kuriems pradėtos hemodializės, PTH kiekis gerokai viršijo leistiną normą kraujyje. Analogiško tyrimo, atlikto F. Jorna ir bendaaut., PTH 22 pmol/l nustatytas 37 proc. ligonių, kuriems pradėtos hemodializės (4), JAV atlikto tyrimo 49,4 proc. ligonių (6). Manoma, kad tyrimai, atliekami pradėjus hemodializes, gerai atspindi Ca-P apykaitos sutrikimų gydymą iki pradedant hemodializes (7). Norint išvengti renalinės osteodistrofijos bei paraskydinių liaukų hipertrofijos vystymosi, K/DOQI (angl. Kidney Disease Outcome Quality Initiative) rekomenduoja Ca-P apykaitos sutrikimus pradėti gydyti kuo anksčiau nustačius inkstų nepakankamumą, kai glomerulų filtracijos greitis sumažėja iki 60 ml/min. ir mažiau. Mūsų duomenimis, tik trečdaliui ligonių, iki pradedant juos gydyti hemodializėmis, Ca-P atspindintys tyrimai buvo atlikti bent vieną kartą, o gydymas skirtas dar rečiau. Todėl galima teigti, kad nepakankama kontrolė iki pradedant gydyti dializėmis ir galėjo sąlygoti didesnį antrinio hiperparatiroidizmo dažnį mūsų ligoniams pradėjus gydymą hemodializėmis. Įvertinus biocheminių rodmenų kitimą pirmaisiais metais pradėjus hemodializes, aiškus gydymo veiksmingumas. Vidutinis PTH kiekis kraujyje per pirmuosius metus sumažėjo beveik pusei ligonių. Reikšmingai didesni Ca ir Ca jon kiekiai kraujyje pirmųjų metų pabaigoje, lyginant su hemodializių pradžia, rodo gerą hipokalcemijos korekciją skiriant Ca karbonato. Kiek netikėta ir prieštarauja kitų tyrimų duomenims tai, kad nedaug kinta vidutinis P kiekis kraujyje. Vidutinis P kiekis kraujyje tiek pradžioje, tiek pirmųjų metų pabaigoje išliko normalus. Kaip minėta anksčiau, didesnis PTH kiekis kraujyje mūsų tirtų ligonių, pradedant hemodializes, buvo nustatomas gerokai dažniau palyginus su kitų autorių tyrimų duomenimis, tačiau pirmųjų metų pabaigos duomenys skiriasi jau mažiau. Ligonių, kurių PTH per pirmuosius metus normalizavosi, skaičius buvo panašus: 47,8 proc. mūsų centre ir 55 proc. analogiškai atlikto tyrimo duomenimis (4). Abiejų tyrimų duomenimis, ligonių, kurių PTH kiekis kraujyje per pirmuosius metus normalizavosi, PTH kiekis, pradedant hemodializes, buvo reikšmingai mažesnis. Mes nustatėme stiprią koreliaciją tarp hemodializės pradžioje ir pirmųjų metų pabaigoje randamo PTH kiekio, todėl galima būtų teigti, kad pirmųjų metų gydymo sėkmė nemažai priklauso ir nuo ligonio būklės pradedant hemodializes. Literatūroje taip pat nurodoma, kad pradedant hemodializes, randamas didesnis PTH kiekis kraujyje rodo didesnę antrinio hiperparatiroidizmo vystymosi galimybę (7). Nors buvo atliktas ne vienas tyrimas, kur buvo vertinta laikotarpio iki pradedant hemodializes įtaka antrinio hiperparatiroidizmo vystymuisi, tačiau ankstyvasis hemodializių laikotarpis tirtas mažiau. Mes, ištyrę Ca, P, PTH kiekių kitimus pirmaisiais hemodializių metais, nustatėme, kurie ankstyvieji pakitimai turi didžiausią įtaką antrinio hiperparatiroidizmo vystymuisi tęsiant gydymą hemodializėmis. Mūsų duomenimis, svarbiausi ankstyvieji antrinio hiperparatiroidizmo rizikos veiksniai yra pirmųjų metų pabaigos rodikliai: PTH ir šarminės fosfatazės kiekiai kraujyje. Galima būtų teigti, kad pirmųjų metų pabaigoje išliekantis didesnis už normą PTH 3 lentelė. Veiksniai, nepriklausomai susiję su PTH 22 pmol/l tyrimo pabaigoje (daugiaveiksnės regresijos analizės duomenimis) Veiksniai Pasikliautinasis intervalas p Ca-P produktai pirmųjų metų pabaigoje [ 2,522; 6,782] 0,363 Ca jon kiekis kraujyje pirmųjų metų pabaigoje [ 100,190; 4,679] 0,032 PTH pirmųjų metų pabaigoje (pmol/l) [0,153; 0,573] 0,001 ŠF pirmųjų metų pabaigoje (iu/l) [0,008; 0,149] 0,029

5 48 Vaida Petrauskienė, Inga Arūnė Bumblytė, Vytautas Kuzminskis, Eglė Šepetauskienė kiekis tiksliau rodo sunkiai gydomo antrinio hiperparatiroidizmo riziką nei PTH pradedant hemodializes. Per pirmuosius gydymo hemodializėmis metus, pradėjus skirti gydymą, koregavus hipokalcemiją, daliai ligonių, kuriems pakitimai yra grįžtami, PTH normalizuojasi. Jei per pirmuosius metus PTH kiekio normalizuoti nepavyksta, galima teigti, kad pakitimai yra negrįžtami ir yra didesnė sunkiai gydomo antrinio hiperparatiroidizmo rizika. Analogišką tyrimą atlikę F. Jorna ir bendraaut. nustatė, kad P, PTH ir šarminės fosfatazės kiekis kraujyje pirmųjų hemodializių metų pabaigoje yra nepriklausomai susiję su refrakterinio antrinio hiperparatiroidizmo vystymosi rizika ir paraskydinių liaukų operacijos būtinybe hemodializuojamiems ligoniams. Minėto tyrimo metu nustatyta aiški hiperfosfatemijos įtaka refrakterinio hiperparatiroidizmo vystymuisi. Mums jos patvirtinti nepavyko. Tai šiek tiek netikėta, nes didesnis PTH ir šarminės fosfatazės kiekis vertintini jau kaip paraskydinių liaukų suintensyvėjusios funkcijos rezultatas, o hiperfosfatemija yra viena iš priežastinių antrinio hiperparatiroidizmo veiksnių. Išvados Kalcio ir fosforo apykaitos sutrikimų nustatymas bei gydymas iki pradedamas gydymas hemodializėmis yra nepakankamas. Pradedant gydymą hemodializėmis, antrinio hiperparatiroidizmo požymių nustatoma daugiau kaip pusei ligonių. PTH bei šarminės fosfatazės kiekiai kraujyje pirmųjų hemodializės metų pabaigoje yra ankstyvieji rizikos veiksniai, rodantys, kad, tęsiant hemodializes, vystysis sunkiai gydomas antrinis hiperparatiroidizmas. Early risk factors for secondary hyperparathyroidism in hemodialysis patients Vaida Petrauskienė, Inga Arūnė Bumblytė, Vytautas Kuzminskis, Eglė Šepetauskienė 1 Clinic of Nephrology, 1 Center of Informative Technology, Kaunas University of Medicine, Lithuania Key words: hemodialysis, secondary hyperparathyroidism, hyperphosphatemia, risk factors. Summary. The aim of the study was to identify risk factors for secondary hyperparathyroidism at the start and during the first year of hemodialysis. Retrospective analysis of medical records of all patients with endstage renal disease, dialyzed at the hemodialysis center of Kaunas University of Medicine Hospital on December 2004, was performed. Biochemical data at the start, during the first year and at the end of follow-up (December 2004) were analyzed. At the start of hemodialysis elevated level of parathyroid hormone (PTH) was observed in 46 of 69 patients (67.6%), at the end of the first year in 27 of 69 patients (39.1%). In 22 of 46 patients (47.8%), who started hemodialysis with elevated PTH levels, the level of PTH decreased to <22 pmol/l after 1 year. In comparison with patients who maintained elevated PTH levels, they showed lower levels of PTH at the start of hemodialysis. Levels of serum calcium and phosphate at the start of hemodialysis did not differ between groups. At the end of the first year patients in whom levels of PTH decreased had higher serum calcium concentration as compared with those who maintained levels of PTH 22 pmol/l. A multivariate analysis revealed that levels of PTH and alkaline phosphatase after one year of hemodialysis were associated with increased risk for secondary hyperparathyroidism on the follow up. Conclusions. Control of calcium-phosphate metabolism in the pre-dialysis period is not sufficient. Symptoms of secondary hyperparathyroidism were diagnosed in more than a half of patients starting hemodialysis. Levels of PTH and alkaline phosphatase at the end of the first year are early risk factors for secondary hyperparathyroidism on the follow-up. Correspondence to V. Petrauskienė, Clinic of Nephrology, Kaunas University of Medicine, Eivenių 2, Kaunas, Lithuania. petrauskai127@hotmail.com Literatūra 1. Horl WH. The clinical consequences of secondary hyperparathyroidism: focus on clinical outcomes. Nephrol Dial Transplant 2004;19(5)V: Young E, Akiba T, Albert JM, McCarthy JT, Kerr PG, Mendelssohn DC, et al. Magnitude and impact of abnormal mineral metabolism in hemodialysis patients in dialysis outcomes and practice patterns study (DOOPS). Am J Kidney Dis 2004;44S: Mizumoto D, Watanabe Y, Fukuzawa Y, Yuzawa Y. Identification of risk factors on secondary hyperparathyroidism undergoing long-term haemodialysis with vitamin D3. Nephrol Dial Transplant 1994;9:

6 Ankstyvieji antrinio hiperparatiroidizmo rizikos veiksniai hemodializuojamiems ligoniams Jorna F, Tobe T, Huisman R, Jong P, Plukker J, Stegeman C. Early identification of risk factors for refractory secondary hyperparathyroidism in patients with long-term renal replacement therapy. Nephrol Dial Transplant 2004;19: K/DOQI Clinical Practice Guidelines for Bone Metabolism and Disease in Chronic Kidney Disease. New York: National Kidney Foundation; Walters BAJ, Wing WCh, Klasson PS, Seonyoung R, Bosch JP. Characteristics of patients beginning hemodialysis in the United States on government-funded vs. privately funded health insurance coverage. Dailysis Transplant 2002;31: Satoshi E, Toshiaki M, Yoshiyuki H, Yoshiyuki M, Atonuri I, Yasuhiro A, et al. Relationship of predialytic intact parathyroid hormone on secondary hyperparathyroidism in chronic maintenance haemodialysis patients. Nephrology 2004;9: Ferreira MA, Diagnosis of renal osteodystrophy: When and how to use biochemical markers and noninvasive methods; when bone biopsy is needed. Nephrol Dial Transplant 2000; 15: Žiginskienė E, Kuzminskis V. Hemodializės kokybė Lietuvoje m. C. Virusinių hepatitų kontrolės lygis, kalcio ir fosforo apykaitos sutrikimų dažnis bei jų korekcija Lietuvos hemodializės centruose. (Hemodialysis quality in Lithuania C level of the control viral hepatitis, the rate of disorders of calcium and phosphorus metabolism and it s correction in Lithuanian hemodialysis centres.) Medicina (Kaunas) 2001;37: Straipsnis gautas , priimtas Received 17 March 2005, accepted 9 May 2005