ŠUNŲ TRACHöJOS LIGOS: PAPLITIMAS, DIFERENCINö DIAGNOSTIKA

Transcription

1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA VETERINARIJOS FAKULTETAS NEUŽKREČIAMŲ LIGŲ KATEDRA VIKTORIJA MINGAILö ŠUNŲ TRACHöJOS LIGOS: PAPLITIMAS, DIFERENCINö DIAGNOSTIKA MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS Darbo vadovas: doc. dr. G. Zamokas KAUNAS 2013

2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARKANIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas Šunų trach jos ligos: paplitimas, diferencin diagnostika 1. Yra atliktas mano pačios; 2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje; 3. Nenaudojau šaltinių, kurie nenurodyti darbe, ir pateikiu visą literatūros sąrašą. (data) (autoriaus vardas, pavard ) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu lituvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. (data) (autoriaus vardas, pavard ) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO (data) (darbo vadovo vardas, pavard ) (parašas) 2

3 MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (data) (katedros vadovo vardas, pavard ) (parašas) Magistro baigiamasis darbas įd tas į ETD IS (gynimo komisijos sekretos s (-riaus) parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas (vardas, pavard ) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas: (data) (gynimo komisijos sekretos s (-riaus) vardas, pavard ) (parašas) 3

4 TURINYS ABSTRACT... 5 ĮVADAS LITERATŪROS APŽVALGA Trach jos Kolapsas Klinikiniai simptomai Diagnostika Diferencin diagnoz Trach jos Stenoz ir Hypoplazija Šunų Infekcinis Tracheobronchitas Klinikiniai požymiai Suk l jai Diagnoz Prevencija Gydymas Tracheitas ir Laringotracheitas Rentgenin s, Ultrasonograf. ir Kompiuterin s Tomografijos Diagnostikos palyginimas Darbo Metodika REZULTATAI Sergamumas kv pavimo takų ligomi Trach jos ligos Kv pavimo takų ligų sezoniškumas Sergamumas trach jos ligomis pagal amžių Sergamumas trach jos ligomis pagal veisles Sergamumas infekciniu tracheobronchitu pagal veisles Sergamumas laringotracheitu pagal veisles Sergamumas tracheitu pagal veisles Sergamumas trach jos kolapsu ir stenoze pagal veisles Sergamumas trach jos ligomis pagal lytį REZULTATŲ APTARIMAS IŠVADOS LITERATŪRA PRIEDAI

5 ABSTRACT Tracheal diseases in dogs: prevalence, diferential diagnosis. Lithuanian University of Health Sciense, Veterinary Academy. Master s thesis Author: Viktorija Mingail Academic advisor: doc., dr. Gintaras Zamokas Key words: dogs, tracheal diseases, prevalence, diferential diagnosis. Scope of work: 63 pages. There are 52 pictures and 3 tables in this work. The aim of this work: to find out which part of canine respiratory system diseases, diagnosed in 2011 were the tracheal diseases, to determine the most common tracheal diseases diagnosed in dogs and how different factors affect their occurrence. Work tasks: 1. To determine which percentage of all respiratory system diseases, diagnosed in Lithuania, the tracheal diseases makes; 2. To determine the most common tracheal diseases; 3. To determine in which season the largest number of tracheal diseases is diagnosed; 4. To determine how the diagnosis of separate tracheal diseases cases depends on the breed of the dog; 5. To find out whether the occurrence of tracheal diseases is influenced by the age of the dog; 6. To determine if the sickness rate of tracheal diseases is influenced by the gender of the dog; 7. To discuss the effectiveness of the x-ray, ultrasound and computed tomography diagnostics when diagnosing non-infectious tracheal diseases. Research was carried out at four different veterinary clinics from 1 st January 2011 to 31 st December Every dog who had the respiratory system disease and was brought to the clinics during this period of time, was registered. All these dogs had to undergo a clinical examination and morphological blood test. Biochemical parameters were checked, if required. Taking into account the results of all tests and eliminating the probability of infectious diseases, dogs with suspected tracheal pathology had to had radiographic and/or endoscopic tests carried out. 5

6 During the year 2011, 9179 dogs, having health problems, were attended at those four clinics. 311 (3.4%) of them were diagnosed with respiratory system diseases. The diseases of upper respiratory tracts were diagnosed to 92% of the dogs, 81% of which were tracheal diseases. Laryngotracheitis was diagnosed to 11%, tracheitis to 35%, tracheal collaps to 10%, tracheal stenosis to 1% and infectious tracheobronchitis to 43% dogs. The largest number of tracheal diseases were observed in dogs who were between the age of 1 to 3 years, which made 42% of the dogs. Tracheal diseases were less frequent among the puppies up to 1 year of age which made 30%. Between 4-6 year old dogs sickness rate was 15%, 7-10 year old 9% and above 10 year old 4%. 87% of the dogs diagnosed with tracheal diseases were pure breed and 13% were mixed breed. Tracheal diseases were mostly diagnosed to small dog breeds, which made 58%, big dog breeds 26% and medium dog breeds 16%. Tracheal diseases were more common among male dogs then females: male 53%, female 47%. However, the difference between male and female sickness rate is far too small to state that males are more prone to tracheal diseases then female. Most cases of tracheitis were diagnosed in June (15%) and September (16%), laryngotracheitis was mostly prevalent in September (16%), October (24%) and November (16%). During the worm time of the year (From May to August) no cases of laryngotracheitis were diagnosed. The highest sickness rate of infectious tracheobronchitis was observed during the months of March (13%) and November (14%) and tracheal collaps in June (22%), July (22%) and August (17%). 6

7 ĮVADAS Neužkrečiamos trach jos ligos, tokios kaip trach jos kolapsas, laikomos šuns gyvybei pavojingomis ligomis, ypač aktualios mažų veislių šunims (Eom, 2008). Teigiama, kad trach jos kolapso paplitimas tarp mažų veislių šunų siekia 0,5-2,9 procentus (Marolf, 2007). Iš šunų infekcinių respiratorinių ligų labiausiai paplitęs šunų infekcinis tracheobronchitas (Chalker ir kt., 2003). Nepaisant vakcinavimo, sistemingos dezinfekcijos ir kitų prevencinių priemonių ši liga plačiai paplitusi tarp grup mis laikomų šunų (Thrusfield ir kt., 1991). Trach ja atlieka svarbų vaidmenį oro tiekimui į apatinius kv pavimo takus (Dabanoglu, 2001). Ji sudaro didžiąją dalį orą transportuojančių kv pavimo takų organų, o taip pat padeda pašalinti įkvepiamas su oru daleles mukociliarinio klyrenso pagalba (Rozansky, 2005). Neužkrečiamos trach jos ligos (kolapsas, hypoplazija, trach jos augliai) sukelia trach jos formos pakitimus. D l šios priežasties sutrinka oro transportavimas į apatinius kv pavimo takus ir sumaž ja kraujo prisotinimas deguonimi (Dabanoglu ir kt., 2001). D l hypoksemijos pažeidžiami kiti vidaus organai (Bauer ir kt., 2006). Būtent tod l svarbu kalb ti apie šunų trach jos ligas, jų paplitimą ir diagnostiką. Suaugusiems šunims, skirtingai nei šuniukams, dažniau pasitaiko viršutinių kv pavimo takų ligos (Casal, 2008). Šiame darbe nagrin jamos trach jos ligos, kurios užima nemažą dalį viršutinių kv pavimo takų ligų. Patologija gali pažeisti tik tam tikrą dalį trach jos arba visą organą (Rozansky, 2005). Infekcin s trach jos ligos, dažniausiai, lengvai plinta tarp šunų, laikomų grup mis. Tuo tarpu neužkrečiamos ligos paprastai diagnozuojamos kaip sporadiniai atvejai ir, dažniausiai, nepriklauso nuo šunų laikymo koncentracijos, gyvenimo būdo ir gretutinių ligų. Neužkrečiamų trach jos ligų etiologija vis dar kelia daugybę klausimų, tačiau dažniausiai įvardijama priežastis - paveldimumas. Dažniausiai pasitaikanti neužkrečiama trach jos liga - kolapsas. Iš infekcinių trach jos ligų dažniausiai diagnozuojamas infekcinis tracheobronchitas. D l šios priežasties šiame darbe daugiausia d mesio skiriama trach jos kolapsui ir infekciniam tracheobronchitui, kad geriau suprasti, kaip šiuos susirgimus diferencijuoti nuo kitų kv pavimo takų ligų..paskirti teisingą gydymą ir t.t. Darbo tikslas: nustatyti dažniausiai diagnozuojamas šunų trach jos ligas ir jų pasireiškimo priklausomybę nuo įvairių veiksnių. Darbo uždaviniai: 1. Išsiaiškinti, kiek trach jos ligų kv pavimo takų ligų atžvilgiu diagnozuojama Lietuvoje; 2. nustatyti dažniausiai pasitaikančias trach jos ligas; 3. išsiaiškinti, kokiu metų laiku diagnozuojama daugiausia atskirų trach jos ligų atvejų; 7

8 4. nustatyti atskirų trach jos ligų priklausomybę nuo veisl s; 5. išsiaiškinti, ar trach jos ligų pasireiškimui turi įtakos šuns amžius; 6. nustatyti, ar yra sergamumo trach jos ligomis priklausomyb nuo lyties; 7. aptarti rentgenin s, ultrasonografin s ir kompiuterin s tomografijos diagnostikos efektyvumą diagnozuojant neužkrečiamas trach jos ligas. 8

9 1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Trach jos Kolapsas Trach jos kolapsas - dažna mažų ir miniatiūrinių veislių šunų liga (Rudorf ir kt., 1997), kuri gali gr sti gyvūno gyvybei. Tai trach jos obstrukcijos forma atsirandanti kremzl ms praradus stangrumą ir suplokšt jus (Eon ir kt., 2008). Dorsoventralinis suplokšt jimas atsiranda d l aerodinaminių pokyčių kv pavimo metu, ko pas koje išsitempia trach jos žiedus jungiantis raištis (Rudorf ir kt., 1997). Trach jos kolapsas gali atsirasti cervikalin je, torakalin je ar, neretais atvejais, abejose srityse (Johnson ir Pollard, 2010). Trach jos kolapsas skirstomas į laipsnius: I laipsnio - trach jos spindis sumaž jęs 25 procentais, II laipsnio - 50 procentų ir III - trach jos spindis susiaur jęs 75 procentais (Fossum ir kt., 2002). Trach jos kolapso priežastys tiksliai nežinomos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šis susirgimas diagnozuojamas ir jauname amžiuje (iki 6 m nesių), galima daryti išvadą, kad trach jos kolapsui atsirasti didelę įtaką turi paveldimumas (Dabanoglu ir kt, 2001) Vis tik tai greičiausiai polietiologinis susirgimas, kuriam turi įtakos paveld jimas, priežiūra, alergenai, nervų sistemos nepakankamumas, kitos kv pavimo takų ligos ir kremzlių tarpląstelin s medžiagos degeneracija (Fossum ir kt, 2002). Kiti autoriai teigia, kad priežastys n ra visiškai išaiškintos ir labiausiai tik tinomis priežastimis įvardija kremzlių suminkšt jimą susijusį su įgimtomis ligomis, išorinę kompresiją ir fibroelastinių skaidulų pakitimą (Johnson ir Pollard, 2010). Lyginant su sveikomis kremzl mis, sergančių šunų kremzl s yra hipoceliuliarin s su sumaž jusiu kiekiu chondroitino sulfato, kalcio, glikozaminoglikano ir glikoproteino (Marolf ir kt, 2007). Pažeistų kremzlių tarpląstelin medžiaga degeneruoja. Normalios kremzlin s ląstel s pakeičiamos fibrino skaidulomis ir glikoproteino bei glikozaminoglikanai yra išstumiami. Kremzl s praranda stangrumą ir patvarumą išlaikyti trach jos formą respiracinio ciklo eigoje. Jos dažniausiai subliūkšta dorsoventraliai. Min tos priežastys sąlygoja bronchomaliaciją, bet specifin kremzlių pokyčio, sąlygojančio trach jos kolapsą, etiologija n ra iki galo aiški. Procesas neretai paveikia ir pagrindinius bronchus. Manoma, kad kai kurioms veisl ms (miniatiūriniams, nykštukiniams pudeliams, Pomeranijos špicams, Jorkšyro terjerams, Maltos bišonams, mopsams, či-chua-chua) tracheobronchomaliacija yra specifin s paveldimos sistemin s chondrodistrofijos paseka. Kitos veisl s gali taip pat tur ti įgimtą ar įgytą chondrodistrofiją (Marolf ir kt., 2007). Sergančių trach jos kolapsu šunų kv pavimo organų histologiniuose preparatuose matoma epitelio deskvamacija, pogleivio edema bei neutrofilin ir limfocitin infiltracija. Šie pokyčiai parodo, kad ir kitos kv pavimo takų ligos gali tur ti įtakos trach jos kolapsui (Marolf ir kt., 2007). 9

10 Cervikalin trach jos dalis dažniausiai subliūkšta inspiracin s, o torakalin dalis - ekspiracin s faz s metu. Sumaž jęs spindis kliudo orui patekti į plaučius. Patologiniai kv pavimo ūžesiai, fizinio krūvio netoleravimas, springimas, žiaukčiojimas ir įvairaus laipsnio dusulystrach jos kolapso simptomai. D l l tinio trach jos gleivin s uždegimo pasireiškia kosulys. Nuolatinis uždegimas veda prie gleivin s epitelio rag jimo ir sutrikdo mukociliarinį klyrensą (Fossum ir kt., 2002) Klinikiniai simptomai Dažniausiai trach jos kolapsas pasireiškia mažų ir miniatiūrinių veislių šunims, ypač dažnai miniatiūriniams pudeliams, Jorkšyro terjerams, Pomeranijos špicams, Maltos bišonams ir či-chuachua. Vienodai dažnai ši liga pasireiškia kal ms ir patinams. Trach jos kolapsas didelių veislių šunims dažniausiai atsiranda d l traumos, deformacijų, d l įvairių darinių spindžio viduje bei trach jos išor je ir netur tų būti lyginamas su trach jos kolapsu miniatiūrinių veislių šunims. Ši liga dažnai diagnozuojama vidutinio ar vyresnio amžiaus šunims (6-8 metų amžiaus). Tačiau neretai diagnozuojama ir šunims turintiems kv pavimo problemų 1-5 metų amžiuje (Fossum ir kt., 2002). Pasitaiko atvejų, kai trach jos kolapsas diagnozuojamas itin ankstyvame - iki 6 m nesių amžiuje (Dabanoglu ir kt., 2001). Klinikiniai požymiai prasideda nuo vienerių metų amžiaus. Požymiai progresuoja laikui b gant ir pasireiškia patologiniais kv pavimo garsais, dusuliu, fizinio krūvio netoleravimu, cianoze ir alpimu Kai kurie šunys niekad nepatiria respiratorinių sutrikimų, o kiti gaišta nuo asfiksijos. Patologiniai kv pavimo garsai gali būti: švokštimas, krenkštimas, žiaukčiojimas, kosulys, stridoras. Kosulio gali nebūti, bet, jei jis yra, dažniausiai primena žąsies gagenimą. Kosulys paprastai būna cikliškas ir paroksizminis. Žiaukčiojimas po kosulio stebimas 50 procentų kolapso atvejų. Priežastys iššaukiančios kosulį būna įvairios: trach jos kompresija, fiziniai pratimai, dimas, g rimas, šiltas ar dr gnas oras, alergenai, dūmai (Fossum ir kt., 2002) Diagnostika Klinikinio tyrimo metu galima apčiuopti suplokšt jusias trach jos kremzles, be to palpacijos metu iššaukiamas kosulys. Auskultacijos metu galima išgirsti patologinius garsus. Su šia liga kai kuriems pacientams stebima hepatomegalija (Fossum ir kt., 2002). Atlikti tyrimai rodo, kad šunims su trach jos kolapsu būdinga kepenų disfunkcija. Buvę padidinti kepenų veiklos parametrai iki intratrach jinio protezo implantacijos, po operacijos grįžo į normą. Tai parodo, kad trach jos kolapsu sergančių šunų kepenų funkcijos sutrikimo priežastis yra trach jos kolapso pas koje atsirandanti hipoksija. Arterin s hipoksemijos sukelta kepenų ląstelių centrolobulin nekroz 10

11 ( hipoksinis hepatitas ) pasitaiko žmon ms, staiga paūm jus l tin ms kv pavimo ligoms. Ištyrus tokių pacientų hemodinaminius parametrus (arterinis ir veninis kraujospūdis bei plaučių arterijos kraujo dujų parametrai). Remiantis šiais tyrimais buvo apskaičiuotas deguonies kiekio patekimas į audinius. Be to, eksperimentai su izoliuotomis kačių kepenimis parod, kad kepenys daug jutresn s hipoksijai nei acidozei ir išemijai atskirai. Hipoksinis hepatitas gali būti sąlygotas sunkios hipoksemijos. ( Bauer ir kt., 2006). Trach jos kolapso diagnostikai naudojama daugyb radiologinių metodų: lateralinę radiografiją apertura thoracica srityje su ištempto kaklo dorsiflekcija, lateraliniai vaizdai inspiracijos ir expiracijos faz se, liestin rostrokaudalin (angl. skyline) projekcija, lateralinis vaizdas su išryškinta bario sulfatu stemple kartu su endotrach jiniu tubusu, lateralinis vaizdas su propiliodonu ar tantalo pudra suleista į trach ją, kad išryškinti trach jos gleivin s paviršių ir fluoroskopinis tyrimas, kurio eigoje matomi pokyčiai respiracinio ciklo metu (Rudorf ir kt.,1997). Lateralin radiografija inspiracijos ir ekspiracijos metu leidžia diagnozuoti trach jos kolapsą 60 procentų sergančių pacientų (Fossum ir kt, 2002). Naudojant tik šį diagnostikos metodą gali būti nustatoma klaidingai teigiama ir klaidingai neigiama diagnoz d l netinkamos pad ties, nepatyrusio radiologo ar kitų priežasčių (Eom ir kt., 2008). Fluoroskopijos metu galima pamatyti trach jos pokyčius respiracin s faz s eigoje. Tai pakankamai jautrus tyrimas, nes trach jos okliuzija atsirandanti kosulio metu gali būti matoma tik esamu momentu. Tačiau šio tyrimo metu pacientas ir personalas veikiami didel s radiacijos doz s, tod l pasirenkami saugesni tyrimo metodai (Rudorf ir kt.,1997). Tracheoskopija daugelio autorių įvardijama kaip tiksliausias ir saugiausias tyrimo metodas. Šio tyrimo metu galima apžiūr ti trach ją visame ilgyje, taip pat įvertinti gleivinę ir paimti m ginius citologiniam, histologiniam ir bakteriologiniam tyrimui (Rudorf ir kt., 1997). Tracheoskopija - tiksliausias diagnostikos metodas, tačiau reikia apžiūr ti ir gerklas, nes gerklų paralyžius ar kolapsas stebimas 30 procentų pacientų su trach jos kolapsu, o taip pat reik tų apžiūr ti ir pagrindinius bronchus, nes bronchų kompresija ir kolapsas būdingas 50 trach jos kolapsu sergančių pacientų. Reikia atidžiai sekti paciento būklę, nes šunims su trach jos kolapsu tracheoskopija gali būti pavojinga gyvybei (Fossum ir kt., 2002), Pavojų gali kelti tiek sukelta pilna nejautra, kuri reikalinga, kad kokybiškai ir saugiai atlikti tyrimą, tiek pati invazija į trach ją, kv pavimo sutrikimų turinčiam šuniui (Rudorf ir kt., 1997). Ultrasonografija taip pat, kaip ir fluoroskopija ir tracheoskopija, gali būti naudojama trach jos dinaminiams pokyčiams kv pavimo metu įvertinti. Tačiau ultrasonografijos metu pacientas ir personalas neveikiami radiacin s apšvitos. Be to, ultrasonografija gali būti taikoma minimaliai 11

12 sedavus ar visiškai nesedavus gyvūno, kas labai aktualu sergančio kv pavimo takų ligomis gyvūno būklei. Ultrasonografinio tyrimo metu įvertinami trach jos lanko pokyčiai (Eom ir kt., 2008). Kraujo biocheminiuose tyrimuose dažnai stebimas šarmin s fosfataz s kiekio padid jimas (Fossum ir kt., 2002), taip pat alaninin transferaz (ALT) ir glutamatdehidrogenaz s (GLDH) padid jimas (Bauer ir kt., 2006). Mikrobiologinis tyrimas dažnai parodo Gr + mikroorganizmus (Fossum ir kt, 2002) Diferencin diagnoz Diferencijuoti reik tų nuo kitų l tinių kosulį sukeliančių ligų, įskaitant brachicefalinį sindromą, tonzilitą, laringitą, gerklų paralyžių, bronchitą, tracheobronchitą, alergiją, širdies nematodus, plaučių ligas, širdies ligas (ypač mitralinio vožtuvo nepakankamumą), trach jos hypoplaziją, trach jos stenozę, trach jos neoplaziją (Fossum ir kt., 2002) Trach jos Stenoz ir Hypoplazija Trach jos stenoz - tai susirgimas, kurio priežastys gali būti tokios kaip trauma, svetimkūniai trach joje. Traumin stenoz gali būti traktuojama ir tokiu atveju, kai po trach jos operacijos išveša fibrozinis audinys (Fossum ir kt., 2002). Taip pat galima teigti, kad trach jos stenoz išsivysto po ilgalaik s intubacijos intratrach jiniu tubusu arba po atliktos tracheotomijos, kai per tam tikrą laikotarpį po šių manipuliacijų susiformuoja granuliomos (Grillo, 2003)Atlikti tyrimai rodo, kad net 53 proc. pacientų, kuriems buvo atliekamos gerklų ar trach jos operacijos, galimos komplikacijos, tokios kaip kv pavimo takų stenoz arba obstrukcija (Roh, 2006). Įgimta stenoz būna kai trach jos spindis nenormaliai siauras, kremzlių forma nenormalaus linkio ar netinkama trach jos ar/ir kremzlių pad tis. Trach jos stenoz s priežastis gali būti ir intratrach jiniai ar ekstrach jiniai augliai. Trach jos augliai sąlygoja spindžio susiaur jimą ar obstrukciją, arba spaudžia trach ją ekstratrachealiai. Tokiu atveju atsiranda simptomai, tokie kaip kv pavimo nepakankamumas, dispn ja, kolapsas (Fossum ir kt., 2002). Pasitaiko piktybiniai ir nepiktybiniai trach jos augliai: osteosarkoma, osteochondrosarkoma, lymfoma, adenokarcinoma, rag jančių ląstelių karcinoma, rabdomyosarkoma - piktybiniai; osteochondroma, onkocytoma, leiomyoma, chondroma, ekstramedulin plazmacytoma, polipai - gerybiniai. Pirminiai trach jos augliai dažniausiai diagnozuojami vyresnio amžiaus šunims - dešimties metų ir vyresniems, tačiau osteochondroma diagnozuojama ir ankstyvame amžiuje, šunims iki dviejų metų amžiaus. Šis gerybinis auglys auga kartu su besivystančiais skeleto kaulais ir nustoja augti šuniui subrendus (Broun, Rogers, 2003). 12

13 Šunims su trach jos augliais dažniausiai pasireiškia tokie simptomai: disfonia, dusulys, stridoras, kosulys, sumaž jusi fizinio krūvio tolerancija, balso pokyčiai, disfagija, cianoz, alpimas arba visi kartu (Fossum ir kt., 2002). Klinikinio tyrimo metu galima apčiuopti ekstratrach jinius auglius. Galima išgirsti švokštimą auskultuojant trach ją, pasteb ti balso pokyčius (Fossum ir kt., 2002). Diagnozuojant tach jos auglius puikiai tinka radiografija. Lateralin je nuotraukoje gerai matomi intratrach jiniai augliai arba susiaur jusi trach ja, spaudžiama ekstratrachealiai esančio auglio. Taip pat gerai tinka ir tracheoskopija, nes šio tyrimo metu galima ne tik aptikti auglį, bet tuo pat metu ir paimti m ginį histologiniam tyrimui (Broun, Rogers, 2003). Šunų sergančių trach jos stenoze arterinio kraujo tyrimas parodo, kad kraujo dujos n ra normos ribose: partialinio deguonies sl gio sumaž jimas d l nepakankamo deguonies patekimo į plaučius kv pavimo metu, alveolin s hipoventiliacijos, ventiliacijos ir perfuzijos nesutapimo (Adamama-Moraitou ir kt., 2010). Trach jos hypoplazija - tai trach jos stenoz s forma. Ji charakterizuojama kaip nenormaliai siauras spindis ties į jimu į trach ją. Trach jos hypoplazija - aktualiausias susirgimas brachicefalinių veislių šunims, ypač Anglų buldogams, kurie dažnai turi kitų įgimtų kv pavimo takų anomalijų (siauros šnerv s, pailgintas minkštasis gomurys, aortin stenoz, plautin stenoz ir megaesofagija). Trach jos hipoplazija siejama su kv pavimo nepakankamumu, kosuliu, pasikartojančiu tracheitu, tačiau dažnai ši liga lieka nediagnozuota d l gretutinių kv pavimo takų ar širdies ligų, kurioms ir būna skiriamas visas d mesys (Fossum ir kt., 2002). Be to, trach jos hypoplaziją brachicefalinių veislių šunims geriausia diagnozuoti endoskopijos pagalba, kas nevisada suderinama su gyvūno būkle, o radiografinio tyrimo patikimumas 50 procentų mažesnis nei tracheoskopijos (Bernaerts ir kt., 2010). Trach jos hipoplazijos gydymas dažnai būna simptominis (antibiotikai, kosulį slopinantys preparatai ir pan.) ir kitų kv pavimo organų chirurgin korekcija (siaurų šnervių, minkštojo gomurio korekcija) (Fossum ir kt., 2002) Šunų Infekcinis Tracheobronchitas Infekcinis tracheobronchitas (ITB) (sin. šunidžių kosulys, veislynų kosulys ) - terminas naudojamas veterinarijoje, norint apibūdinti labai užkrečiamą, ūmią kv pavimo takų ligą, pažeidžiančią gerklas, trach ją, bronchus, o kartais ir nosies bei akių gleivinę, ir apatinius kv pavimo takus (Buonavoglia ir kt., 2006). Liga pasireiškia ūmiu priepuoliniu kosuliu su išskyromis iš nosies ir akių. Kosulys paprastai būna šiurkštus, gagenantis (Green, 2006). 13

14 ITB - viena dažniausiai pasitaikančių infekcinių šunų ligų. Šios ligos protrūkiai pasitaiko dažnai. Daugiausia klinikinių atvejų pasitaiko kai šunys laikomi grup se, pavyzdžiui, zoo parduotuv se, komerciniuose veislynuose. Pagrindiniais suk l jais laikomi šunų paragripo 2 tipo viruso (CPiV-2) ir šunų adenovirusas- 2 (CAV-2), ir Bordetella bronchiseptica, kurie lengvai paplinta tarp glaudžiai gyvenančių šunų. B. bronchiseptica gali būti pernešama ir laukinių gyvūnų, graužikų ar kačių, tačiau dažniausiai pasitaiko iš šuns šuniui kontaktiniu arba oro lašeliniu keliu (Green, 2006) Klinikiniai požymiai Skiriamos dvi ITB formos. Nekomplikuota forma dažnesn ir jai būdingas sausas, primenantis gagenimą kosulys su žiaukčiojimu, kurį savininkai dažnai supainioja su v mimu. Šia forma serga šunys užsikr tę virusu, kuris iš organizmo greitai eliminuojamas. Komplikuota forma serga jauni šuniukai, arba šunys su nusilpusia imunine sistema. Tokiu atveju pirminę virusinę infekciją komplikuoja bakterin infekcija, arba virusinis agentas infekuoja plaučius. Kosulys pasidaro šlapias. Kartais procesas komplikuojasi bronchopneumonija ir gali baigtis šuns gaišimu (Buonavoglia ir kt., 2006). Daugelis patogenų, virusų ir bakterijų, siejami su ITB etiologija. Eksperimentų tikslais apkr tus šunis vienu iš suk l jų, pasireikšdavo subklinikin arba lengva ligos forma, kas leido daryti išvadą, kad šis susirgimas yra daugiafaktorinis. Daug suk l jų turi įtakos ITB, tokie kaip šunų paragripo virusas (CPiV), šunų adenovirusas (CAV-2), Bordetella bronchiseptica ir Mycoplasma spp.. Streptococcus equi por. zooepidemicus susietas su kai kuriomis letaliai pasibaigusiomis kv pavimo takų ligomis esant tik šiam suk l jui arba kartu su kitais patogenais (Buonavoglia ir kt., 2006). S. equi por. zooepidemicus buvo išskirtas iš šunų su ITB požymiais kelių protrūkių gyvūnų prieglaudose ir veislynuose metu JAV ir Kor joje. Šių protrūkių metu sergančių šunų gaištamumas buvo iki 90 procentų (Byun, 2009). Kiti virusai, tokie kaip herpes virusas (CHV) ir reovirusas-1, -2, -3, taip pat išskiriami iš kos jančių šunų. Tačiau n ra duomenų, kad kažkuris iš šių virusų gal tų būti pirmin priežastimi sukeliančia ITB būdingus požymius (Green, 2006). Šie virusai išskiriami ir iš šunų sergančių ITB, tačiau jie nevaidina svarbaus vaidmens šios ligos etiologijoje (Buonavoglia ir kt., 2006). Daugelį metų šunų paragripo virusas-2 (CpiV-2) buvo įvardijamas kaip pagrindinis ITB suk l jas. Tai RNR virusas, priskiriamas Paramyxoviridae šeimai. Vien tik šio viruso infekcija sukelia greitai praeinantį kosulį, be didesnių sisteminių sutrikimų (Green, 2006). Teigiama, kad šis virusas kartu su B. bronchiseptica vaidina pagrindinį vaidmenį ITB etiologijoje. Virusas plinta oro 14

15 lašeliniu keliu ir po užsikr timo išskiriamas į aplinka 8-10 dienų. Patekęs į organizmą virusas replikuojasi viršutinių kv pavimo takų gleivin je ir aptinkamas regioniniuose limfmazgiuose. Nesant kitų patogenų, paragripo virusas sukelia lengvus viršutinių kv pavimo takų susirgimus, su nedideliu kūno temperatūros pakilimu, tačiau visi simptomai praeina savaime po 6-8 dienų (Buonavoglia ir kt., 2006) Suk l jai Šunų adenoviruso tipas 2 (CAV-2) (dažna infekcinio laryngotracheito priežastis) ir, rečiau pasitaikantis, CAV-1 sukelia švelnius viršutinių kv pavimo takų susirgimus, pasižyminčius kosuliu. Tai DNR virusai iš Adenoviridae šeimos (Green, 2006). CAV- 2 kartais siejamas ir su enteritu, o kartais randamas šunų, turinčių neurologinių simptomų, smegenyse (Buonavoglia ir kt., 2006). CAV-2 infekcija plinta dažniausiai kontaktiniu oronasaliniu keliu. Patekęs į organizmą virusas kolonizuoja daugiausia viršutinių kv pavimo takų gleivinę, tačiau gali pažeisti ir bronchus, bronchioles ir II tipo pneumocitus. Šunims šis virusas gali sukelti ir bronchointersticinę pneumoniją su epitelio nekroze ir bazofiliniais įterptiniais vidubranduoliniais kūneliais (Gabriel ir kt., 2008). Replikacijos pikas būna 3-6 dieną po viruso patekimo, tačiau, veikiant imuninei sistemai, jau devintą dieną po užsikr timo viruso išskirti iš užkr sto šuns nepavyksta (Buonavoglia ir kt., 2006). CAV sukelia simptomus būdingus ITB: kosulį, lengvą karščiavimą, apetito sumaž jimą, kartais rinitą ir konjunktyvitą, o kai kuriems šunims po užsikr timo išsivysto pneumonija, taip pat gerklų, rykl s ir trach jos uždegimas bei edema (Ditchfield, 1962). Šunų herpes virusas (CHV) vyresniems kaip dviejų savaičių šunims sukelia viršutinių kv pavimo takų uždegimus, subklinikinę ligos formą. Šuniukams iki dviejų savaičių amžiaus gali sukelti nekrozuojančią, hemoraginę sepciemiją, kuri dažniausiai baigiasi gaišimu. Vaikingoms kal ms prasiskverbia per placentą ir sukelia vaisių žūtį. Virusas gali metais išlikti organizme ir išsiskirti į aplinką. Latentin s infekcijos reaktivavimas gali būti iššaukiamas streso, nusilpusio imuniteto ar imunosupresiniais preparatais (kortikosteroidais). Virusas dažniausiai persistuoja N. trigeminus ganglijuose, tačiau gali būti aptinkamas ir Plexus lumbo-sacralis ganglijuose, tonzil se bei parotidin se seilių liaukose. CHV išskiriamas iš šunų sergančių ITB, tačiau jo vaidmuo šios ligos etiologijoje n ra visiškai išaiškintas. Užsikr timas šiuo virusu dažniausiai sukelia lengvus viršutinių kv pavimo takų susirgimus, tokius kaip rinitas, faringitas, laringitas, tracheitas, tačiau gali sukelti ir ITB būdingus simptomus (Buonavoglia ir kt., 2006). Šunų reovirusas - tai žinduolių ortoreovirusas (MRV) priskiriamas Reoviridae šeimai. MRV-1 išskiriamas iš šunų, sergančių pneumonija arba enteritu, kartu su šunų parvovirusu-2. MRV-2 ir MRV-3 išskiriami iš šunų sergančių viršutin mis kv pavimo takų ligomis ir diar ja. Sp jama, kad 15

16 reovirusai sukelia kv pavimo takų ligas tik esant sinergistiniam ryšiui su kitais suk l jais (Buonavoglia ir kt., 2006). Šunų respiratorinis koronavirusas (CRCoV) taip pat išskiriamas iš ITB sergančių šunų (Green, 2006). CRCoV etiologija ITB n ra visiškai aiški. Tačiau žinoma, kad šunys turintys antikūnų CRCoV mažiau jautrūs kv pavimo takų sutrikimams, jei patalpinami aplinkoje, kurioje ITB pasireiškia dažnai, nei šunys neturintys antikūnų šiam virusui. Vienumoje CRCoV sukelia lengvus viršutinių kv pavimo takų susirgimus, arba praeina subklinikine forma, tačiau jis pažeidžia kv pavimo takų gleivinę ir atveria vartus antrinei infekcijai (Buonavoglia ir kt., 2006). Šunų maro virusas (CDV) gali sukelti ūmius ir poūmius sisteminius sutrikimus siejamus su dideliu infekuotų šunų gaištamumu. CDV taip pat žinomas kaip apatinių kv pavimo takų ligų suk l jas šunims su sistemin mis reakcijomis. Vis tik, nors ir žinoma, kad CDV sąveikauja su CPiV- 2 ir B. bronchiseptica, jis nebūna pirminis ITB sukel jas (Green, 2006). Pagrindinis bakterinis agentas šunų respiratorinių ligų komplekse (žinomo kaip šunidžių kosulys ) yra Bordetella bronchiseptica (Chalker, 2003). Šimtai įvairaus virulentiškumo ir patogeniškumo B.branchiseptica buvo išskirta iš šunų. Daugyb laukinių ir naminių gyvūnų infekuoti šiomis bakterijomis (Green, 2006). Užkr tus šunis B. bronchiseptica, jiems dažniausiai nepasireiškia jokie kiti klinikiniai simptomai, kaip kosulys. Tad tokie bandymai leidžia manyti, kad kiti patologiniai agentai tokie pat svarbūs atsirasti ITB būdingiems klinikiniams simptomams (Chalker, 2003). Po patekimo į organizmą B. bronchiseptica kolonizuoja kv pavimo takų gleivin s epitelio blakstien les. Blakstienuotąjį epitelį B. bronchiseptica atakuoja adhezinų pagalba. Ši bakterija produkuoja įvairius toksinus, kurie susilpnina fagocitavimo funkciją ir sukelia ciliostazę (Green, 2006). Iš sergančių ITB dažnai išskiriamos Mycoplasma spp., kurios taip pat žinomos kaip apatinių kv pavimo takų ligų suk l jos (Green, 2006). Žinoma, kad kai kurios mikoplazmos daro imunosupresinį poveikį, kas ypač palanku kitiems mikroorganizmams (Chalker, 2003). Skirtingai nei B. bronchiseptica, Mycoplasma spp. kolonizuoja tiek blakstienuotąjį tiek neblakstienuotąjį epitelį (Green, 2006). Kitos bakterijos, tokios kaip Streptococcus spp., Pseudomonas, Pasteurella spp. ir Įvairios koliformin s bakterijosi, išskirtos iš šunų sergančių ITB. Tačiau šios bakterijos laikomos oportunistine mikroflora, sukeliančia antrinę bakterinę infekciją, dažnai sukeliančią rimtas, gyvybei pavojingas komplikacijas (Green, 2006). 16

17 Šunidžių kosulys šunims augintiniams dažniausiai diagnozuojamas vasarą ir rudenį, tuo tarpu prieglaudų ar veislynų šunims šis susirgimas diagnozuojamas vienodai visais metų laikais. Vakcinuotiems nuo CDV ir CAV-2 šunims taip pat gali pasireikšti simptomai, tik jie dažnai būna lengvesni nei nevakcinuotų šunų (Green, 2006) Diagnoz Kraujo biocheminis tyrimas nepadeda nustatyi ITB diagnoz s, tačiau gali pagelb ti stebint ligos eigą ir kontroliuojant gydymą. Kraujo morfologiniame tyrime kartais gali būti stebima neutrofilija, limfopenija ir eozinopenija. Bendra leukocitoz gali reikšti ligos komplikaciją antrine bakterine mikroflora. Trach jos eksudato tyrimas taip pat gali būti informatyvus: sergant ITB jame gausu suirusių ir nesuirusių neutrofilų, o taip pat gali būti didesnis ar mažesnis kiekis bakterijų (Green, 2006). Torakalin radiografija taip pat gali būti naudinga nustatant diagnozę. Šunims, kuriems ITB komplikuojasi, radiografija gali parodyti plaučių pasipūtimą ir segmentinę atelektazę. Jei suk l jai CPiV ir B. bronchiseptica, rentgeno nuotraukoje galima matyti skilčių sutank jimą (Green, 2006) Prevencija Motininis imunitetas apsaugo nuo virusų, sukeliančių ITB. Vakcinuotų nuo CPiV kalių motininiai antikūnai apsaugo šuniukus nuo 12 iki 16 savaičių. Vakcinuotiems iki 6 savaičių amžiaus šuniukams nepasigamina pakankamas antikūnų kiekis, kad apsaugotų jį nuo užsikr timo pasibaigus motininių antikūnų poveikiui (Green, 2006). Motininiai antikūnai itin svarbūs šuniukams apsisaugoti nuo CAV-2, nes šuniukams iki dviejų savaičių užsikr timas šiuo virusu gali baigtis letaliai (Gur ir kt., 2009). Sukurtos vakcinos prieš bakterinius ir virusinius ITB suk l jus. Vakcinos gali būti parenterin s ir intranazalin s, dažniausiai nuo CpiV, CAV-2 ir B. bronchiseptica. Vakcinuojant šuniukus geriausias efektas gaunamas naudojant intranazalinę ir parenterinę vakcinas, o revakcinuojant jau vakcinuotus šunis vienodas rezultatas gaunamas naudojant abi ar kurią nors vieną vakciną (Green, 2006). Vakcinos nuo ITB sužadina imuninę sistemą ir pakankamas antikūnų skaičius prieš B. bronchiseptica susidaro jau po 72 valandų po vakcinacijos (Gore ir kt., 2005). Vakcinas nuo ITB daugiausia naudoja veislynai, tačiau net ir tokiu atveju nepavyksta išvengti protrūkių, d l to, kad ligos etiologijoje žinoma daug patogenų, tačiau visi žinomi šios ligos suk l jai neįeina į vakcinų sud tį, vakcinas sudaro tik keli ITB etiologijoje žimomi patogenai. (Erles ir kt., 2003). 17

18 Gydymas Nekomplikuotais atvejais siūloma naudoti minimalius antibiotikų kiekius. Vis tik tyrimai rodo, kad naudojant antimikrobinius preparatus ligos simptomai praeina greičiau ir komplikacijų tikimyb žymiai sumaž ja. Reik tų įsitikinti, kad ITB nesikomplikavo pneumonija, nes tokiu atveju antibiotikų dozę reikia didinti iki maksimalios (Green, 2006). Gliukokortikoidai rekomenduojami, nes jie palengvina simptomus ir yra labai veiksmingi nekomplikuoto ITB atveju. Gliukokortikoidus rekomenduojama skirti nuo 5 iki 7 dienų (Green, 2006). Kosulį slopinančius preparatus galima skirti tik tuo atveju, jei ITB nesikomplikavo bakterine pneumonija, kitu atveju jų naudojimas nerekomenduojamas (Green, 2006) Bronchodiliatatoriai tokie kaip aminofilinas ir teofilinas rekomenduojami, kad išvengti bronchospazmų. Tačiau jie turi būti naudojami kartu su kosulį slopinančiais preparatais, jų vienų naudojimas teigiamo rezultato neduos (Green, 2006) Tracheitas ir Laringotracheitas Tracheitas ir laringotracheitas yra uždegimin s viršutinių kv pavimo takų ligos, kurias gali sukelti įvairūs veiksniai: bakterijos, virusai, mikroskopiniai grybeliai ar miel s, parazitai, alergenai ir svetimkūniai. Laringitas ar tracheitas gali pasireikšti atskirai arba kartu metais iš šunų sergančių laringotracheitu buvo pirmą kartą išskirtas antro tipo šunų adenovirusas. CAV- 2 žinomas kaip šunų kv pavimo takų ligų - tonzilito, faringito, laringito, tracheito ir bronchito suk l jas (Gur, 2009) Šunų Herpes virusas (CHP) patekęs į organizmą be kitų suk l jų, infekuoja kv pavimo takų gleivinę ir sukelia lengvą rinitą laringitą ir tracheitą, kurie praeina savaime, tačiau kartais iššaukia ITB būdingus simptomus (Bounavoglia ir kt., 2007). Šunų gripo virusas (CIV) daugeliu atveju gali sukelti laringotracheitui būdingus simptomus, kurių pagrindinis yra kosulys (pasireiškia beveik 100 procentų infekuotų šunų), paprastai praeinantis po dienų. Tačiau 5 proc. pacientų CIV infekcija sukelia kv pavimo organų hemoragijas ir baigiasi gaišimu. Kraujosrūvos randamos plaučiuose, trach joje, tarpuplautyje, pleuroje. Taip pat šis virusas sukelia intersticinę pneumonija (Bounavoglia ir kt., 2007). Yra 18

19 duomenų, kad šunys gali sirgti subklinikine žmonių gripo H3N2 forma. Iš gaišusių šunų JAV išskirtas H3N8 virusas pasirod esąs labai artimas arklių gripo H3N8 gripo virusui (Harder, 2010). Virusiniu tracheitu šuo gali užsikr sti kontaktuodamas su sergančiais šunimis. Sausas kosulys paprastai atsiranda po 3-5 dienų po kontakto. Įprastais atvejais šunys pasveiksta patys. Palpuojant gerklas ar trach ją iššaukiamas kosulys. Lengvos infekcijos atveju šuo nekarščiuoja, bendra savijauta pakankamai gera. Kosulys paprastai pasireiškia poilsio metu, išprovokuojamas lojimo arba lakimo. Virusinis tracheitas gali komplikuotis, tad reikia steb ti šuns būklę (Venker-van-Haagen, 2006). Virusinis tracheitas ar laringotracheitas be karščiavimo yra gydomas simptomiškai. Poilsis ir tik trumpi pasivaikščiojimai, stresinių situacijų vengimas yra būtini tol, kol šuo kos ja. Kasdienis temperatūros matavimas padeda sekti gyvūno būklę. Vedžiojimas prisegus prie antkaklio iššaukia kosulį, tod l to reikia vengti. Vanduo turi būti neribojamas, kadangi padeda suvilgyti gerklų gleivinę ir sumažinti dirglumą. Besaikį kosulį reik tų slopinti. Šiuo atveju puikiai tinka fenobarbitalis, kuris pasižymi puikiu poveikiu naudojant vieną ar du kart per dieną po 2 mg/kg (Venker-van-Haagen, 2006) Rentgenin s, Ultrasonografin s ir Kompiuterin s Tomografijos Diagnostikos palyginimas Rentgenin diagnostika pagrįsta tuo, kad aptinkamas trach jos susiaur jimas expiracijos arba inspiracijos metu lateralin je projekcijoje. Vistik kartais trach jos kolapso diagnoz negali būti patvirtinta radiologiškai. Be to, personalas veikiamas radiacijos ir gyvūnui gali prireikti atlikti pilną nejautrą, kas ne visada suderinama su gyvūno, sergančio kv pavimo takų ligomis, būkle. Tracheoskopija daugelio autorių minima kaip geriausias būdas diagnozuoti trach jos kolapsą, d l to, kad trach ja gali būti įvertinta visame ilgyje, viso respiratorinio ciklo metu. Be to, tuo pat metu galima paimi m ginius bakteriologiniam ir citologiniam tyrimui. Tačiau, kad atlikti šį tyrimą turi būti taikoma pilna nejautra, kas kelia gr smę paciento su kv pavimo takų ligomis gyvybei (Rudorf ir kt., 1997). Rentgenin s diagnostikos pagalba galima nustatyti tik 60 proc. trach jos kolapso atvejų. Be to naudojant tik lateralinę radiografiją galimi klaidingai teigiami ir klaidingai neigiami rezultatai (Eom ir kt., 2008). 19

20 Ultrasonografija, kaip ir fluoroskopija, leidžia pamatyti vaizdą esamu laiku ir įvertinti dinaminius pokyčius. Tyrimo atlikimo technika neinvazin, saugi ir gali būti atlikta minimaliai sedavus ar visai nesedavus gyvūno. Vienintelis minusas yra tas, kad ultragarsas nenoriai pereina ribą tarp minkštųjų audinių ir dujų d l šių terpių akustin s tariamosios varžos skirtumo (Rudorf ir kt., 1997). Diagnozuojant kaklin s dalies trach jos kolapsą ultragarso pagalba tyrimas atliekamas dvejomis pozicijomis - neutralioje pad tyje ir ištempus kaklą (Rudorf ir kt., 1997). Sveikų šunų kaklin s dalies trach ja išryšk ja kaip pusm nulio formos hypoechogeniška struktūra su hyperechogenišku šeš liu dorsalin je dalyje. Sergančių trach jos kolapsu šunų hyperechogeniškas šeš lis ir hypoechogeniškos žiedų struktūros matomos plokščios (Eom ir kt., 2008). Kompiuterin s tomografijos (KT) tyrimas tampa vis labiau prieinamas veterinarin je medicinoje. D l patogios diagnostikos, skenavimo greičio did jimo, paprastumo vertinti gautus rezultatus KT jau užkariavo žmonių diagnostinę mediciną. Did jant KT skenavimo greičiui, tampa vis lengviau pritaikyti šį diagnostikos metodą veterinarijoje, kadangi d l greičio did jimo sumaž ja artefaktų tikimyb. Diagnozuojant trach jos ligas KT metodu gaunamas trimatis trach jos vaizdas, iš kurio galima matyti trach ja visame ilgyje. Šio diagnostikos metodo patikimumas tyrimų duomenimis gali siekti iki 100 procentų (priklauso nuo vaizdų kokyb s, artefaktų ir gydytojo kompetencijos). Nesunkiai galima identifikuoti įkv ptus svetimkūnius, auglius, granuliomas ir polipus. Kokybiškai atliktos KT vaizduose galima pamatyti net nedidelius trach jos įtrūkimus. KT panaudojimas trach jos kolapso diagnostikoje dar n ra visiškai ištirtas, tačiau šio metodo privalumas toks, kad trach ją galima skenuoti įvairių kv pavimo fazių metu ir visu ilgiu, be to galima tiksliai išmatuoti trach jos spindį ir parinkti tinkamą endoprotezą (Seiler, 2010). Kompiuterin s tomografijos vaizduose galima pamatyti ne tik trach jos hipoplaziją, stenozę ir kolapsą, nustatyti jo laipsnį, išmatuoti trach jos spindį, bet galima nesunkiai identifikuoti smulkesnius bronchus, kurie nematomi rentgeninio tyrimo vaizduose (Stadler ir kt., 2011). Kompiuterin s tomografijos pagalba gaunami 3D vaizdai pranašesni už rentgeno nuotraukas ir net už tracheoskopiją. Tracheoskopijos metu matomas trach jos spindis, tačiau kartais to nepakanka, kad nustatyti tikslia diagnozę. Kompiuterin s tomografijos vaizduose galima matyti ir trach jos spindį ir išorę, kas suteikia galimybę geriau diferencijuoti trach jos ligas tarpusavyje ir išsiaiškinti simptomų pasireiškimo priežastį (Kim ir kt., 2012). 20

21 2. Darbo Metodika Tyrimas buvo vykdomas nuo 2011 metų sausio 1 dienos iki 2011 metų grodžio 31 dienos keturiose Lietuvos smulkių gyvūnų veterinarijos klinikose. Padedant šiose klinikose dirbantiems smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojams buvo registruojami visi šunys turintys kv pavimo takų ligų simptomus. Šunims su tokiais požymiais kaip kosulys, apsunkintas, dažnas kv pavimas, karščiavimas, čiaudulys, stridoras ir kita, buvo atliekamas bendras klinikinis tyrimas, ypač kruopščiai auskultuoti kv pavimo takai bei širdies darbas. Visiems pacientams su kv pavimo takų ligų simptomais buvo tirtas kraujas. Veninis kraujas buvo imamas iš Vena Cephalica ir per injekcinę adatą surinktas į vakuumin s sistemos m gintuv lį pažeidus vakuumą. Norint išvengti kraujo sukreš jimo buvo parenkami m gintuv liai, violetin s spalvos kamšteliais, kuriuose yra antikoaguliantas etilendiamintetraacto rūgštis (EDTA). Paimtas kraujas buvo tiriamas morfologiniam kraujo tyrimui skirtais analizatoriais Mindray arba MS 45 VET, kurių veikimas pagrįstas lazeriniu principu. Buvo nustatomi tokie kraujo parametrai: : leukocitai (WBC), eritrocitai (RBC), hemoglobinas (HGB), hematokritas (HCT), vidutinis eritrocitų tūris (MCV),vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite (MCH), vidutin eritrocitų hemoglobino koncentracija (MCHC), trombocitai (PLT), eritrocitų pasiskirstymo plotis, standartinis nuokrypis (RDW-SD), eritrocitų pločio pasiskirstymas koreliacijos koeficientas (RDW-CV), trombocitų pločio pasiskirstymas standartinis nuokrypis (PDW), vidutinis trombocitų tūris (MPV), didelių trombocitų santykis (P-LCR), suminis trombocitų tūris (PCT), neutrofilų skaičius (NEUT), limfocitų skaičius (LYMPH), monocitų skaičius (MONO), eozinofilų skaičius (EO), bazofilų skaičius (BASO), Lym % (limfocitų procentin reikšm ), Mon % (monocitų procentin reikšm ), Neu %(neutrofilų procentin reikšm ), Eo % (eozinofilų procentin reikšm ), Ba % (bazofilų procentin reikšm ). Vyresnio amžiaus šunims, arba kilus įtarimui d l kitų vidaus organų patologijų, buvo atliekami biocheminiai kraujo tyrimai biocheminiais analizatoriais Reflotron arba Spotchem EZ. Dažniausiai buvo tiriami tokie kraujo biocheminiai rodikliai: GPT (ALTalaninaminotransferaz ), Crea (kreatininas), Urea (šlapalas). Esant reikalui, ar norint patikslinti diagnozę, buvo atliekami išsamesni tyrimai ir tiriami kiti parametrai: T Bil (bendras bilirubinas), D.Bil (tiesioginis bilirubinas), ALP (Šarmin fosfataz ), AMY amilaz, P.AMY (pankreatin amilaz ), T.Prot (bendras baltymas), GLU (gliukoz ), Uric (šlapimo rūgštis), K (kalis), Na (natris), P (fosforas), Ca (kalcis) ir kiti. Biocheminiams tyrimams kraujas buvo imamas analogiškai morfologiniam tyrimui, tačiau m gintuv lis buvo imamas be antikoagulianto (raudonu kamšteliu). 21

22 Kraujui sukreš jus kambario temperatūroje, jis buvo centrifuguojamas ir biocheminiai parametrai nustatomi iš gauto serumo. Atsižvelgiant į anamnezę ir gautus morfologinius kraujo rodiklius, jei nebuvo pagrindo įtarti infekcin s kv pavimo takų ligos, šunims buvo atliekamas rentgeninis ir/arba endoskopinis tyrimas. Rentgeninis tyrimas buvo atliekamas be sedacijos ar sedavus šunį arba su pilna nejautrasedacijai dažniausiai buvo pasirenkamas preparatas Xylazine (ksilazino hidrocholidas 20 mg/ml) injekcinis tirpalas, kuris buvo naudojamas 0,15 ml kilogramui kūno svorio į raumenis arba į veną. Bendrai pilnai nejautrai sukelti dažniausiai buvo naudojamas preparatas Dexdomitor (deksmedetomidino hidrochlorido 0,1 mg/ml) injekcinis tirpalas, kurio doz buvo nuo 0,2 iki 0,3 ml vienam kilogramui kūno svorio į veną arba raumenis. Preparatas, esant sunkiems kv pavimo takų simptomams, buvo injekuojamas į veną ir leidžiamas pro intraveninį kateterį, kurio storis buvo parenkamas pagal šuns dydį, kad pasireiškus dispn jai būtų galima greitai nutraukti jo poveikį, suleidus į veną Antisedan vet (atipamizolio 0,1 mg/ml), kuris naudojamas 0,4 ml/10 kg kūno svorio. Lengvais kv pavimo sutrikimo atvejais Dexdomitor buvo naudojamas į raumenis analogiškomis doz mis, arba pasirinktas Bioketan (ketamino chloridas 100 mg/ml) preparatas, kurio doz s buvo 0,03 ml į veną arba 0,05-0,1 ml į raumenis. Tracheoskopija buvo atliekama tik šunims su pilna nejautra.. Dažniausiai buvo atliekama lateralin kaklo ir krūtin s radiografija. Tokioje pozicijoje gerai matoma trach ja ir joje galima pamatyti svetimkūnius ar auglius, be to matomos plaučių patologijos. Jei lateralin radiografija leido įtarti trach jos kolapsą, kartais buvo daromos papildomos rentgeno nuotraukos su kaklo dorsifleksija. Tokioje pad tyje geriau išryšk ja subliuškusi trach jos dalis. Atsižvelgus į anamnezę, klinikinio ir laboratorinio bei, jei buvo atliktas, rentgeninio ir/ar endoskopinio tyrimo duomenis, kv pavimo takų ligos buvo diferencijuotos nuo kitų sistemų organų ligų bei tarpusavyje ir šuniui nustatyta galutin diagnoz. Duomenys iš veterinarijos klinikų buvo sisteminami ir apdorojami Microsoft office Excel 07 programa. Vidurkiai buvo skaičiuojami funkcijos AVERAGE, suma- funkcijos SUM pagalba. Statistinis patikimumas paskaičiuotas naudojant funkcija TTEST. Grafinis duomenų atvaizdavimas, taip pat, kaip ir skaičiavimai, buvo atliekami Excel 07 programa. 22

23 7. REZULTATAI 7.1. Sergamumas kv pavimo takų ligomis Tirtose keturiose veterinarijos klinikose 2011 metais buvo ištirti 9179 šunys. Iš jų 311 sirgo kv pavimo takų ligomis (3,39 proc.). Pacientų, kuriems buvo diagnozuotos kv pavimo takų ligos, vidurkis buvo 78 šunys, tačiau klinikoje A diagnozuota daugiausia šių ligų atvejų. Nežiūrint į tai, klinikoje D kv pavimo takų ligos diagnozuotos daugiau kaip 2 kartus dažniau, nei klinikoje B ir 2,6 katrtus mažiau nei klinikoje A (1 paveikslas). 1 paveikslas. Šunų sergamumas kv pavimo takų ligomis. Tirtose smulkių gyvūnų veterinarijos klinikose šunys dažniau sirgo viršutinių kv pavimo takų ligomis. Keturiose klinikose viršutinių kv pavimo takų ligomis sirgo 285 šunys, tuo tarpu apatinių kv pavimo takų ligomis tik 26 šunys (2 pav.). 2 paveikslas. Sergamumo kv pavimo takų ligomis pasiskirstymas tirtose klinikose. 23

24 Atskirose klinikose šunų sergamumas viršutinių ir apatinių kv pavimo takų ligomis įvairavo. Klinikoje D viso diagnozuota 34 kv pavimo takų ligų atvejai. Iš jų 27 atvejai viršutinių kv pavimo takų ligų ir 7 apatinių kv pavimo takų. Klinikoje B iš 35 kv pavimo takų ligų atvejų tik 2 buvo apatinių kv pavimo takų, o net 33 atvejai viršutinių kv pavimo takų. Panašūs rodikliai klinikoje C, kur iš 38 kv pavimo takų ligų atvejų apatinių ir viršutinių kv pavimo takų diagnozuota atitinkamai 5 ir 33 atvejai. Klinikoje A 2011 metais diagnozuota 204 kv pavimo takų ligų atvejai: viršutinių kv pavimo takų 192, apatinių Išsamesn diagnozuotų kv pavimo takų ligų informacija pateikta priede, 1 lentel je 2011 metais diagnozuotos kv pavimo takų ligos. Klinikose A ir B apatinių kv pavimo takų ligomis sirgo beveik tokia pat dalis pacientų, tuo tarpu klinikoje D apatinių kv pavimo takų ligomis sirgo daugiau kaip tris kartus didesn dalis pacientų nei A ir B klinikose, o klinikoje C 2011 metais apatinių kv pavimo takų ligos diagnozuotos daukiau kaip du kartus didesnei daliai pacientų, nei klinikose A ir B (3 pav.). 3 paveikslas. Sergamumas viršutinių ir apatinių kv pavimo takų ligomis atskirose klinikose (proc.) metais tirtose klinikose šunims buvo diagnozuotos šios apatinių kv pavimo takų ligos: bronchin astma, bronchitas, pneumonija ir plaučių neoplazija. Dažniausiai diagnozuojamos apatinių kv pavimo takų ligos buvo pneumonija (57,7 proc.) ir bronchitas (26,9 proc.), rečiausiai diagnozuojama bronchin astma ir plaučių neoplazija, kurių diagnozuota atitinkamai 3,9 ir 11,5 proc. (4 pav.). Atskirose klinikose diagnozuota nevienodas skaičius apatinių kv pavimo takų ligų. Pneumonija klinikoje D sudar 100 proc. diagnozuotų apatinių kv pavimo takų ligų kaip ir klinikoje B. Tuo tarpu klinikoje C daugiausia diagnozuota bronchito atvejų (60 proc.), o 24

25 pneumonija sudar 40 proc. apatinių kv pavimo takų ligų atvejų. Klinikoje A pneumonijos ir bronchito atvejų 2011 diagnozuota vienodai (33,3 proc.), 25 proc. apatinių kv pavimo takų ligų sudar plaučių neoplazija, o 8,4 proc. bronchin astma (5 pav.). 4 paveikslas. Apatinių kv pavimo takų ligų pasiskirstymas tirtose klinikose. 5 paveikslas. Sergamumas apatinių kv pavimo takų ligomis atskirose klinikose. Kaip min ta anksčiau, viršutinių kv pavimo takų ligomis 2011 metais šunys sirgo dažniau nei apatinių kv pavimo takų. Viršutin s kv pavimo takų ligos diagnozuotos beveik 92 proc. šunų sirgusių kv pavimo takų ligomis. Iš 285 atvejų viršutinių kv pavimo takų ligų keturiose klinikose, daugiausia (34,7 proc.) sudar infekcinis tracheobronchitas ( šunidžių kosulys ) ir tracheitas (28 proce.). Laringitas (10,9 proc.) ir laringotracheitas (8,8 proc.) sudar žymiai mažesnę dalį kv pavimo takų ligų, kaip ir rinitas (8,1 proc.) bei trach jos kolapsas (8,1 proc.), kurių 25

26 diagnozuotas vienodas atvejų skaičius. Mažiausiai diagnozuota trach jos stenoz s ir sinusito atvejų, kuriems teko atitinkamai 1,05 ir 0,35 proc. (6 pav.) 6 paveikslas. Sergamumas viršutinių kv pavimo takų ligomis tirtose klinikose. Klinikoje A ir klinikoje B iš visų viršutinių kv pavimo takų ligų daugiausia diagnozuota šunidžių kosulio atvejų - klinikoje A 35,9 proc., klinikoje B 39,4 proc. viršutinių kv pavimo takų ligų atvejų. Klinikoje C šunidžių kosulio diagnozuota 27,3 proc., o klinikoje D 29,6 proc. (7 pav.). Klinikoje C didžiausią dalį viršutinių kv pavimo takų ligų sudar tracheitas, kuriam teko 45,5 proc.. Klinikoje A tracheitas sudar 27,6 proc., klinikoje B -27,3 proc., klinikoje D -11,1 proc. visų per 2011 metus diagnozuotų šunų viršutinių kv pavimo takų ligų atvejų. Klinikoje D didžiausią dalį viršutinių kv pavimo takų ligų atvejų sudar laringotracheitas (33,3 proc.), klinikoje A ši liga sudar 5,7 proc., klinikoje B 15,2 proc., klinikoje C laringotracheitas 2011 metais nebuvo diagnozuotas. Laringitas 2011 metais dažniausiai diagnozuotas klinikoje A, kur visoms viršutinių kv pavimo takų ligoms teko 13,5 proc. laringito atvejų. Klinikoje B ši liga sudar 6,1 proc., klinikoje C - 33,1 proc., o klinikoje D - 3,7 proc. visų viršutinių kv pavimo takų ligų. Kaip matoma 7 paveiksle, trach jos kolapso atvejų daugiausia diagnozuota klinikoje A, tačiau didžiausia procentin išraiška viršutinių kv pavimo takų ligų atžvilgiu trach jos kolapsui teko klinikoje C, kur ši liga sudar 15,2 proc.. Tuo tarpu klinikoje A trach jos kolapsas sudar 26

27 8,9 proc.. Klinikoje B ši liga sudar 3 proc. visų viršutinių kv pavimo takų ligų, o klinikoje D 2011 metais ši liga diagnozuota nebuvo. Rinitas sudar 7,3 proc. visų viršutinių kv pavimo takų ligų atvejų klinikoje A ir 6 proc. klinikoje C, klinikoje B rinitas sudar 9,1 proc., o didžiausią dalį rinitas sudar klinikoje D, kur ši liga diagnozuota 14,8 proc. pacientų sirgusių viršutin mis kv pavimo takų ligomis. Trach jos stenoz 2011 metais diagnozuota tik klinikoje A, kur sudar 1 proc. ir klinikoje D, kur sudar 3,7 proc. visų viršutinių kv pavimo takų ligų. Vienas sinusito atvejis diagnozuotas klinikoje D, kur sudar 3,7 proc. visų šioje klinikoje diagnozuotų viršutinių kv pavimo takų ligų. 7 paveikslas. Sergamumas viršutinių kv pavimo takų ligomis atskirose klinikose Trach jos ligos Anksčiau min ta, kad keturiose smulkių gyvūnų veterinarijos klinikose per metus apsilank 9179 šunys tur ję sveikatos sutrikimų, 311 šunų sirgo kv pavimo takų ligomis, iš kurių 230 buvo trach jos ligos, tad kitų kv pavimo ligų diagnozuota 81 atvejis (8 pav.). Didžiąją dalį šunų viršutinių kv pavimo takų ligų užima trach jos ligos: iš 311 šunų kv pavimo takų ligų diagnozuota 230 trach jos ligų ir 56 kitų viršutinių kv pavimo takų ligos (9 pav.). 27

28 Paveikslas 8: Sergamumas trach jos ir kitomis kv pavimo takų ligomis tirtose klinikose. 9 paveikslas: Sergamumas trach jos ir kitomis viršutinių kv pavimo takų ligomis tirtose klinikose Kv pavimo takų ligų sezoniškumas Ištyrus keturių Lietuvos smulkių gyvūnų veterinarijos klinikų 2011 metų duomenis paaišk jo, kad kv pavimo takų ligų skaičius metų b gyje įvairuoja ir atskirais m nesiais diagnozuojamas nevienodas šių ligų skaičius (10 pav.). 28

29 10 paveikslas. Kv pavimo takų ligų sezoniškumas. Dešimtame paveiksle matome, kad kv pavimo takų ligų pagaus jimas būdingas žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį - vasario ir kovo m nesiais - kai prasideda atodr kis ir oras būna dr gnas bei palankus ligas sukeliantiems mikroorganizmams. Toks pat kv pavimo takų ligų padažn jimas matomas ir rudens bei ankstyvos žiemos m nesiais - rugs jį, spalį, lapkritį, gruodį, kai oro sąlygos panašios į ankstyvo pavasario, tad kv pavimo takų ligų padažn jimas gali būti siejamas su oro dr gniu ir temperatūra. 11 paveiksle. Viršutinių kv pavimo takų ligų sezoniškumas. Viršutinių kv pavimo takų ligų atvejų skaičiaus atsižvelgiant į metų laiką labai panašus į visų kv pavimo takų ligų skaičių (11 pav.). Trach jos ligos sudaro didžiąją dalį kv pavimo takų ligų, tad 29

30 jų diagnozuotų atvejų atsižvelgiant į m nesius pikai beveik sutampa su kv pavimo takų ir viršutinių kv pavimo takų ligų pikais (12 pav). 12 paveikslas. Trach jos ligų sezoniškumas. Diagnozuotų per atskirus m nesius apatinių kv pavimo takų ligų pikai nesutampa su viršutinių kv pavimo takų ligų ir trach jos ligų pikais (13 pav.). Apatinių kv pavimo takų ligomis sausio, rugpjūčio ir rugs jo m nesiais šunys visai nesirgo, o daugiausia šios ligos atvejų diagnozuota geguž s ir lapkričio m nesiais. 13 paveikslas. Apatinių kv pavimo takų ligų sezoniškumas. 30

31 Išanalizavus šunų sergamumą atskiromis trach jos ligomis paaišk jo, kad jų pasireiškimo padažn jimas būna skirtingu metu (14 pav.). Nuo metų laiko nepriklauso diagnozuoti trach jos stenoz s atvejai, tačiau šunų tracheobronchito daugiausia ( šunidžių kosulio ) atvejų diagnozuota lapkričio (14,1 proc.) ir kovo m nesį (13,1 proc.), o taip pat vasarį ir gruodį (po 11,1 proc.). Šunų sergamumo tracheitu pikas 2011 metais buvo rugs jo (16,25 proc.), o taip pat birželio (15 proc.) m nesiais. Laringotracheitas diagnozuotas daugiausia rudens m nesiais, o ypač spalį (24 proc.). Trach jos kolapso atvejų 2011 metais labiausiai padaug jo šiltuoju metų laiku - vasaros m nesiais (birželį ir liepą 21,7 proc., o rugpjūtį- 17,4 proc.). Išsami informacija apie diagnozuotų atskirų trach jos ligų atvejus pagal m nesius pateikta priede, 2 lentel je Diagnozuotų atskirų trach jos ligų skaičius kiekvieną 2011 metų m nesį. 14 paveikslas. Trach jos ligų pasireiškimo dažnumas 2011 metų b gyje Sergamumas trach jos ligomis pagal amžių Daugiausia kv pavimo takų ligomis 2011 metais sirgo šunys nuo 1 iki 3 metų amžiaus (43,1 proc.). Taip pat nemažą dalį (24,8 proc.) sudar šunys iki vienerių metų amžiaus. Šunys sulaukę 4-6 metų sudar 15,4 proc., o 7-10 metų - 10,3 proc., o daugiau kaip dešimties metų amžiaus - 6,4 proc. sirgusių kv pavimo takų ligomis (15 pav.). Sergamumo kv pavimo takų ligomis pagal šunų amžių atskirose klinikose duomenys pateikti priede, 3 lentel je Šunų sergamumas kv pavimo takų ligomis pagal amžių. 31