Paskutiniojo dešimtmečio baltistikos studijų raida Vidurio Europoje Last Decade Changes in Central Europe in the Field of the Baltic Studies

Transcription

1 Paskutiniojo dešimtmečio baltistikos studijų raida Vidurio Europoje Last Decade Changes in Central Europe in the Field of the Baltic Studies Masaryko universitetas Filosofijos fakultetas Kalbotyros ir baltistikos institutas Arna Nováka 1 CZ-60200, Brno Čekija (Czech Republic) seferis@phil.muni.cz Šiame straipsnyje aptariami baltistikos studijų pokyčiai Vidurio Europos šalyse per paskutinius 10 metų: pirmojoje dalyje pristatomos baltistikos institucinės geografijos permainos, o antrojoje baltistikos studijų pasirinkimo motyvai, tų motyvų kaita ir iš to atsirandantys baltų kalbotyros studijų struktūriniai pokyčiai. Paskutinių dešimties metų pedagoginė patirtis rodo, kad kardinaliai keičiasi baltistikos studijas besirenkančių studentų motyvai mažėja studentų, šias studijas pasirinkusių iš mokslinių sumetimų, o daugėja žmonių, kurie lietuvių ir latvių kalbų studijas renkasi kaip vadinamųjų regionų studijų ar arealinės kultūrologijos objektą domimasi ne tik ir ne tiek Santrauka lietuvių kalba, kiek jos kultūra, gamta, kulinarija, etnografija ir pan. Didelį studentų procentą sudaro žmonės apskritai be aiškesnės motyvacijos ar pasirinkę baltistikos studijas dėl atsitiktinių priežasčių. Visa tai neišvengiamai veikia tiek bendrąją baltistikos studijų sampratą, tiek ir konkretų dėstomųjų dalykų turinį. Svarstant tolesnę baltistikos studijų raidą, būtina į šiuos pokyčius atsižvelgti. Esminiai žodžiai: baltistika, mokslo politika, Europos Sąjunga, mokslo raida, lietuvių kalba, latvių kalba, baltų kalbos, aukštasis mokslas, universitetinis išsilavinimas. This article deals with systematic changes in the field of Baltic studies, which occurred in last decade in the countries of Central Europe. In the first part the institutional geography of Baltic studies is being discussed, reflecting the weak institutional and financial stability of Baltic studies in Western countries and the increasing role of the Baltic studies centers in Central Europe. The next part of the paper reflects on dramatic changes in Baltic studies themselves: this field is no more considered by students as a part of linguistics strictu senso, but rather as areal studies, providing students with a wide range of information on history, culture, literature, ethnology etc. This leads to an academic paradox, when studies of the systems of Lithuanian and Latvian languages, i.e. phonology, morphology, syntax, prosody etc. Summary (which are supposed to be the very core of Baltic linguistics in the scientific sense) are often considered by students as to academic, dull and ending in itself. Language cease to be an object of the analysis and is considered only as an instrument or medium, which allows one to come to the proper object of interest. That is Baltic culture in a very wide (and undefined) sense. It seems, that this approach to the language could be derived from the concept of the European scientific politics, which focuses only on the pragmatic and quantitative parametrs of academic education. Key words: Baltic studies, politics of science, European Union, Lithuanian language, Latvian language, Baltic languages, high education, university education. 113

2 Paskutiniojo dešimtmečio baltistikos studijų raida Vidurio Europoje Last Decade Changes in Central Europe in the Field of the Baltic Studies Per dešimt metų, praėjusių nuo naujojo tūkstantmečio pradžios, pasikeitė ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos aukštojo mokslo konjunktūra. Išsiplėtusi geografinė Europos Sąjungos erdvė reiškė ne tik naujos geopolitinės situacijos pradžią, bet ir naujus impulsus akademiniam Europos gyvenimui. Padidėjo akademinio mobilumo mastai, pasikeitė mokslo finansavimo principai ir prioritetai, vis intensyviau bandoma suvienodinti įvairiose šalyse veikiančių universitetų studijų programų struktūrą tai tik keli procesai, lemiantys akademinio pasaulio raidą mūsų laikais. Baltistika jau daugiau nei šimtas metų yra neatsiejama šio pasaulio dalis, tad ir ji neišvengiamai pajuto pokyčių pasekmes. Šiame straipsnyje kaip tik ir norėtųsi nusakyti svarbiausius (baltistikos požiūriu) akademinės erdvės pasikeitimus ir pasiūlyti vieną kitą jų interpretaciją. Baltistikos institucinės geografijos kaita Pradėkime nuo poleminio teiginio: jau daugiau nei dešimt metų slopsta domėjimasis baltų kalbomis Vakaruose ir didėja Vidurio ir Rytų Europoje. Taip sakydami, turime galvoje studentų ir dėstytojų kiekį ir svarstome vien kiekybinius baltistikos raidos aspektus, nes, žiūrint mokslinės produkcijos kokybės, šis teiginys, žinoma, būtų absurdiškas. Tačiau sunku paneigti, kad Vakarų šalyse, kuriose baltistika gyvuoja nuo seno, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose baltų kalbomis pastaruoju laiku domisi mažiau žmonių nei Vidurio ir Rytų Europos šalyse Čekijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Tai gana patikimai liudija trys šaltiniai: 1) lietuvių kalbos kursus Lietuvoje lankančių studentų kiekis pagal kilmę, 2) LR Švietimo ir mokslo ministerijos finansuojamų mokytojų ir lektorių pasiskirstymas pagal šalis, 3) baltistikos disciplinų klausytojų kiekis Vakarų šalių universitetuose ir Rytų ir Vidurio Europos šalyse. 1 Žinoma, studentų kiekio negalima laikyti lemiamu baltistikos akademinio svorio rodikliu, tačiau šio parametro negalima ir ignoruoti. Jeigu mūsų siūlomas poleminis teiginys teisingas, tai geografinis ir kiekybinis baltistikos svorio centras pagaliau sugrįžo į 1 Šiame straipsnyje bandome apčiuopti bendrąsias baltistikos raidos tendencijas, tad tikslios statistinės analizės nepateiksime. Teiginius apie kiekybinius ir geografinius baltistikos raidos pokyčius remiame tiek savo pedagogine patirtimi, tiek ir oficialiais šaltiniais, plg: FL-BA&kategoria=studia_ uni-greifswald.de/fileadmin/mp/3_organisieren/e_verwaltung/ Referat_9_Planung/Statistik/SS_10_Bericht.pdf savo natūralią padėtį, galutinai išlygindamas šaltojo karo laikų akademinio gyvenimo deformacijas. Reikia prisiminti, kad institucinė baltistikos geografija ilgą laiką nekito baltistikos centrai Vakaruose iki šiol tebeveikia tose šalyse, kuriose jie išliko arba buvo iš naujo įsteigti po Antrojo pasaulinio karo. Šis baltistikos centrų tinklas formavosi tiesiogiai veikiamas šaltojo karo atmosferos Romoje, Paryžiuje, Čikagoje ir kitur baltų kalbų studijos, be akademinių tikslų, visada turėjo ir tam tikrą tylios rezistencijos potekstę. Vakarų pasaulyje skaitomos lietuvių ir latvių kalbų paskaitos, leidžiama mokslinė baltistinė literatūra, organizuojami baltistų suvažiavimai ilgainiui susiklostė į solidžias akademines tradicijas, tačiau drauge tai visuomet buvo ir protestas prieš Baltijos šalių okupaciją, laisvės ir demokratijos principų gynimas, galų gale akademinės laisvės išraiška. Du dešimtmečius po karo Vakarų baltistika buvo visais atžvilgiais svaresnė ir vaisingesnė nei baltistika Lietuvoje ir Latvijoje. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje baltistinės produkcijos kokybė ir kiekybė abiejose geležinės uždangos pusėse išsilygino, ir toks santykis išliko iki pat abiejų šalių nepriklausomybės atgavimo. Savaime suprantama, kad atkūrus savarankiškas Lietuvos ir Latvijos valstybes šis dirbtinis mokslo pasidalijimas į dvi stovyklas neteko prasmės egzilio kultūra triukšmingai plūstelėjo atgal į gimtąsias šalis, su savimi nešdama ne tik išsiilgtąją draustąją literatūrą, bet ir institucinius pokyčius. Baltistikos raidoje galėtume įžvelgti geležinės uždangos paradoksą: šaltojo karo konfliktų gimdoma politinė įtampa paradoksaliai garantavo Vakarų baltistikos centrų finansinę ir institucinę egzistenciją. Geležinė uždanga ir kova prieš komunistų diktatūrą leido labai pagrįsti baltistikos centrų prasmingumą: ne tik Vakarų mokslininkams, bet ir tų šalių politikams, švietimo ministrams bei universitetų rektoriams buvo puikiai suprantama, kad remti okupuotų Baltijos šalių mokslą, yra teisinga ir prasminga. Pragmatinius ir finansinius baltistikos raidos aspektus (pinigai buvo kruopščiai skaičiuojami visais laikais) iš dalies atsvėrė politiniai ir kultūriniai aspektai. Griuvus uždangai, ši argumentacinė struktūra neteko savo pamato, o baltistikos centrams teko ieškoti naujų būdų, kaip pagrįsti savo prasmingumą. Iš statistinių pokyčių Vakarų nenaudai matyti, kad dabar šis institucinės kaitos etapas jau eina į pabaigą. Didysis mokslinis baltistikos potencialas sugrįžo į Baltijos šalis ir telkiasi Lietuvos ir Latvijos universitetuose. Vakaruose baltistikos centrai veikia ten, kur jiems pavyko gauti finansavimą naujomis aplinkybėmis (pvz., Greifswalde), bet veikiau reikėtų kalbėti apie pavienių mokslininkų veiklą nei apie 114

3 studijų centrus institucine prasme (pvz., Italijoje). 2 O Vidurio ir Rytų Europoje regime to paties proceso antrąją pusę: ilgai slopintas mokslinis ir kultūrinis baltistikos potencialas pagaliau išsiplėtojo nevaržomas, sukurdamas naują, dinamišką, ekspansyvų institucinį mokslinį tinklą pradedant naujais periodiniais moksliniais leidiniais ir baigiant naujų studijų centrų atsiradimu ten, kur susiformavo baltistikos paklausa. O toji paklausa natūraliai formuojasi jau minėtose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kurias su Lietuva ir Latvija sieja gausiausi akademiniai bei kultūriniai ryšiai. Viena vertus, tokiais baltistikos institucinės geografijos pokyčiais galima tik džiaugtis. Baltistika ir visas akademinis Europos kontinentas tartum sugrįžo į savo vietas. Kita vertus, nerimą kelia pragmatinių ir finansinių argumentų įsigalėjimas mokslo finansavimo retorikoje. Studijų krypčių ir atitinkamų mokslinių etatų egzistencija universitetuose svarstoma pasitelkiant brutalias paklausos ir pasiūlos sąvokas. Vakaruose (Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje) baltistikos studijų paklausai sugrįžus į natūralias vėžes, kai jos nebeskatina ideologinis kontekstas, sunku tikėtis teigiamos raidos. Politinė ir akademinė laisvė turi savo kainą. Mūsų akyse susiklostė visiškai nauja baltistikos situacija Europoje, kurios prieš dvidešimt metų nebūtume galėję net įsivaizduoti: turtingų Vakarų šalių universitetai apie baltistikos studijas sutinka kalbėtis tik tada, jei žadama finansinė Lietuvos ar Latvijos parama 3. Taigi baltistikos raida pastaruoju dešimtmečiu aiškiai atspindi galutinę politinę Baltijos valstybių emancipaciją. Visi šių šalių raidos svertai yra jų pačių rankose, įskaitant kalbos ir mokslo politiką, tad nieko nuostabaus, kad baltistikos gravitacinis centras galutinai įsitvirtino Lietuvoje ir Latvijoje, o Vakarų baltistikos centrai iš rėmėjų tapo remiamaisiais. Straipsnio pradžioje iškeltą poleminį teiginį reikėtų kiek patikslinti: domėjimasis baltų kalbomis nei mąžta, nei didėja, bet geografine ir kiekybine prasme natūraliai pasiskirsto taip, kad atitiktų šiandieninę geopolitinę Lietuvos ir Latvijos situaciją. Baltistikos geografija palyginti tiksliai kopijuoja šių šalių ekono- 2 Dar kartą pabrėžiame, kad šie teiginiai niekaip nesusiję su baltistinės mokslinės produkcijos kokybe, kuri Vakaruose nė kiek neprastėja. Kalbotyros mokslinių darbų lygį apskritai rizikinga sieti su institucine infrastruktūra. 3 Be tokios paramos tikrai nepavyktų išlaikyti baltistikos studijų Prahos Karolio universitete, Vienos universitete (jame 2010 m. Latvijos valstybės lėšomis buvo įteigtas latvių kalbos lektoratas) ir kitur. Kiek geresnė padėtis Varšuvos, Brno ir Greifswaldo universitetuose, kurių vadovybė finansinių argumentų nelaiko ultima ratio, spręsdama studijų krypčių egzistavimo klausimą, bet ir čia Baltijos valstybių finansinė parama labai reikalinga. minių ir kultūrinių ryšių tinklą ten, kur tokie ryšiai intensyviausi, gausiausiai ir studijuojama (Lenkija, Rusija, Latvija), o ten, kur tokių ryšių trūksta, mažiau ir žmonių, besidominčių baltų kalbomis. Tačiau nebūtų išmintinga pasitikėti vien natūralia baltistikos raida. Akademinę baltistikos paklausą galima sąmoningai formuoti valstybės mokslo politikos svertais. Kad tai įmanoma, rodo Čekijos pavyzdys. Ši šalis nei politine, nei ekonomine prasme nepriklauso prie svarbiausių Lietuvos ir Latvijos partnerių (lyginant, tarkim, su Lenkija, Vokietija ar Rusija), tad natūralioji baltistikos paklausa joje yra minimali. Vis dėlto šioje šalyje baltų kalbos dėstomos dviejuose universitetuose Masaryko (Brno) ir Karolio (Prahoje). Masaryko universiteto baltistikos institutas studentų skaičiumi tapo vienu didžiausių baltistikos centrų už Lietuvos ribų. 4 Viena iš priežasčių, paaiškinančių tokią baltistikos paklausą Čekijos aukštojo mokslo rinkoje, yra planingas čekų visuomenės informavimas apie Lietuvą ir Latviją. Daug jėgų tam skiria patys baltistikos dėstytojai (pvz., dalyvaudami atvirų durų dienose, interneto diskusijų klubuose, spaudoje), teigiamos įtakos turėjo ir lietuvių ir latvių ambasadų inicijuotos radijo ir televizijos laidos apie Baltijos šalis. Neįmanoma tiksliai įvertinti, kiek studentų pasirinko baltistikos studijas veikiami tokios Baltijos šalių medializacijos, tačiau akivaizdus yra tiesioginis ryšys tarp visuomenės informuotumo ir akademinės paklausos: kuo dažniau Lietuva ir Latvija patenka į žiniasklaidos akiratį, tuo daugiau domimasi baltistika 5. Be abejo, vien medializacijos nepakanka tam, kad baltistikos studentų skaičius išliktų stabiliai didelis reikia platesnio paskatų spektro, tačiau ir šį spektrą galima nuosekliai ir efektyviai formuoti. Pvz., gera paskata studentams tapo besiplečiantis turizmo verslas Lietuvoje (studentai lydi turistus į Lietuvą), intensyvėjantys ekonominiai abiejų šalių ryšiai (padaugėjo techninio ir teisinio pobūdžio vertimų), nemaža profesinės erdvės teikia leidyba (verčiama ir leidžiama lietuvių literatūra). Todėl realizuojant valstybinę baltistikos studijų užsienyje rėmimo programą (kurią formuluoja ir realizuoja LR Švietimo ir mokslo ministerija) svarbu prisiminti, kad įdedamos pastangos ir lėšos sugrįžta su kaupu Čekija daugeliu atveju galėtų pasitarnauti kaip panašaus baltistikos skatinimo Vakarų šalyse modelis ir pavyzdys m. rudens semestre Masaryko universitete buvo oficialiai įregistruotas 71 baltistikos dieninių studijų studentas. 5 Tarkim, Latvija itin susidomėta po Rygoje surengto ledo ritulio pasaulio čempionato. Lietuva daug dėmesio susilaukė netikėtai laimėjusi futbolo rungtynes prieš Čekijos rinktinę. 115

4 Paskutiniojo dešimtmečio baltistikos studijų raida Vidurio Europoje Last Decade Changes in Central Europe in the Field of the Baltic Studies Baltistikos akademinio turinio kaita Baltistika iškilo XIX a. viduryje kaip viena iš istorinės ir lyginamosios kalbotyros šakų. Ji buvo ir tebėra lingvistinė disciplina, besilaikanti griežtų kalbotyros metodų ir aiškiai apibrėžto savo tyrinėjimų objekto baltų kalbų. Ši jos akademinė tapatybė, galima sakyti, nepakito nuo Neselmano laikų, kai atsirado pats baltų kalbų terminas. Tokia baltistikos samprata tebesinaudojama iki šiol rengiant ir akredituojant studijų programas, steigiant naujus mokslinius periodinius leidinius, teikiant paraiškas moksliniams projektams finansuoti, baltistika visuomet pristatoma kaip tradicinė lingvistikos kryptis. Tačiau ir šioje srityje regime vis didesnių permainų. Baltistikos studijų raida paskutiniu dešimtmečiu aiškiai rodo, kad lingvistinė samprata nebeatitinka realaus akademinio šios studijų krypties turinio baltistika plečiasi, į savo akiratį įtraukdama vis daugiau literatūros mokslo, istorijos, etnologijos ir kitų nelingvistinių elementų. Ji tolsta nuo grynai kalbotyrinės savo orientacijos ir panašėja į plačiai suprantamą kultūrologiją. Vartojant dabar madingą sąvoką ji tampa regionų (arba arealų) studijų kryptimi. Šią tendenciją patvirtina užsienio baltistikos centrų dėstytojų pedagoginė patirtis ir institucinis baltistikos centrų kontekstas. Pedagoginė patirtis aiškiai rodo, kad vis mažiau studentų renkasi baltų kalbotyrą kaip grynosios lingvistikos specialybę ir vis daugiau jų susidomi baltistika kaip Baltijos regiono studijomis. Šių eilučių autorius 2010 m. spalio mėnesį apklausė 33 Masaryko universiteto baltistikos specialybės pirmojo kurso studentus naujokus, norėdamas išsiaiškinti jų studijų motyvaciją. Iš visų apklaustųjų tik du žmonės prisipažino turį mokslinių (lingvistinių) ambicijų ir ketinantys įsitvirtinti baltų kalbotyroje. Visi kiti atsakymai rodė aiškią regioninių studijų sampratos įtaką: tarp dažniausiai minimų argumentų, kodėl studentas stojo studijuoti baltistikos, buvo domėjimasis Baltijos valstybių istorija, etnografija, gamta; nemažai žmonių prisipažino turintys pažįstamų Lietuvoje ar Latvijoje, daug apklaustųjų pasirinko atsakymą studijuoju baltistiką, nes noriu daugiau sužinoti apie šį Europos regioną. Anketoje taip pat buvo bandoma išsiaiškinti, kaip studentai įsivaizduoja baltistikos studijų objektą. Išskyrus minėtuosius du atvejus, beveik visi tikėjosi gausią žinių visų pirma iš istorijos, kultūros ir etnologijos sričių. Lietuvių ir latvių kalbos beveik visų suvokiamos tik praktiniu aspektu, kaip priemonė ar raktas į tikrąjį studijų objektą, kuriuo laikoma plačiai suvokiama lietuvių ir latvių kultūra. Kalbos, kaip savarankiško studijų objekto, samprata pirmakursiams dažniausiai nežinoma arba sunkiai suprantama. Studentai noriai lanko literatūros seminarus, baltų istorijos paskaitas, gausiai dalyvauja baltiškosios tematikos kultūros renginiuose, rengia teminius vakarus ir viktorinas, steigia diskusijų klubus virtualiojoje erdvėje entuziazmo tikrai netrūksta 6. Tačiau pasiklausę baltų kalbų sistemos kursų, susidūrę su morfologijos, prozodijos ar sintaksės teoriniais dalykais, t. y. su tikrąja kalbotyra, studentai prisipažįsta netenkantys motyvacijos. Daugeliui jaunuolių ir merginų tokios paskaitos atrodo tartum savitikslis ir nuobodus akademizmas, iš kurio nėra jokios apčiuopiamos naudos. Šių eilučių autoriaus patirtis rodo, kad kiekvienais metais iš keliasdešimties naujokų tėra 5 6 žmonės, kuriems tikroji kalbotyra atrodo įdomi ir prasminga, dauguma studentų su šio mokslo reikalavimais arba visai nesusidoroja (dažnai dėl to nutraukia studijas po pirmojo pusmečio), arba suvokia juos kaip neišvengiamą blogį, kurį reikia iškęsti, norint gauti baltistikos diplomą. Institucinis baltistikos centrų kontekstas taip pat aiškiai rodo, kad baltistika suprantama visų pirma kaip regionų studijų kryptis. Baltistikos bakalauro ir magistro studijų programos dažniausiai inkorporuojamos į Europos arealų studijas: tokia baltistikos koncepcija neretai tiesiogiai deklaruojama studijų krypties aprašymuose (pvz., Masaryko ir Greifswaldo universitetuose 7 ), arba glaudžiai siejasi su baltistikos subordinavimu didesnių regionų studijoms (pvz., Prahos universitete baltistika studijuojama Slavistikos ir Rytų Europos studijų institute). Tokia baltų kalbotyros kaita kelia didelį nerimą. Viena vertus, galėtų susidaryti įspūdis, kad baltistikos poslinkis platesnių kultūros studijų link padeda populiarinti šią studijų kryptį ir pačias Baltijos šalis į baltistiką priviliojama daugiau studentų, o klausytojams pateikiama daugiau ir įvairesnės informacijos. Kita vertus, tokia baltistikos akademinio turinio kaita nebejotinai susijusi su prastėjančia studijų kokybe ir savotiška universitetinio išsilavinimo infliacija : bakalauro studijas baigę studentai iš universiteto išsineša plačias, bet metodologine prasme labai negilias žinias, retas kuris sugeba dalyvauti teorinio pobūdžio kalbotyros diskusijose. Kitaip ir negali būti kultūrologinių studijų turinys tiesiog per platus, o studijų trukmė (paprastai treji metai) per trumpa. 6 Pvz., internete, vadinamojo Facebook o erdvėje, veikia čekų studentų bendruomenės Litva ART ir Sveikas drūtas. 7 (tik čekų kalba);

5 Čia minimi baltistikos akademinio turinio pokyčiai yra lemiami platesnio masto procesų visų pirma Europos Sąjungos švietimo politikos, kuri siekia, kad ES šalyse aukštąjį išsilavinimą įgytų iki 30% gyventojų. Šiuo postulatu (kuris jau pats savaime yra nepaprastai kontroversiškas) remiama ir aukštojo mokslo finansavimo metodika, operuojanti kiekybiniais rodikliais ir paklausos pasiūlos logika. Paprastai kalbant, tokioje mokslo infrastruktūroje finansiškai įmanoma išlaikyti tik tas studijų kryptis, kurias renkasi daug studentų arba kurios patenka į strateginių valstybės interesų akiratį (pvz., karinės ar civilinės pramonės poreikiai, sveikatos apauga ir pan.). Ir priešingai iš finansavimo mechanizmų vis dažniau išstumiami tie mokslai, kurie kiekybine prasme yra nerentabilūs, o strateginiu požiūriu nesvarbūs. Visų rūšių filologijos kaip tik ir patenka tarp šių girnų. Galutinai mažuosius mokslus iš akademinės konjunktūros turėtų išstumti kitas ES prioritetas universitetų ir pramonės sferos integracija, Europai neva leisianti sėkmingai atlaikyti JAV konkurenciją. Ši merkantilistinė logika buvo ir tebėra smarkiai kritikuojama, tačiau be apčiuopiamų rezultatų 8. Baltistika ir kitos mažosios filologijos patenka tarp tų disciplinų, kurioms labai sudėtinga išsilaikyti šitaip formuojamoje mokslo konjunktūroje. Kalbotyra visada buvo palyginti elitinė mokslo sritis, tad kiekybine prasme ji (ir kitos nelaimėlės, pvz., klasikinė filologija) negali nė lygintis su masiškai studijuojama teise, vadyba, sociologija ar kitomis specialybėmis. Norėdama išlikti rentabili, baltistika šiandien turi vienintelę išeitį atsisakyti per didelių akademinių ambicijų ir siūlyti studentams lėkštą, bet lengvai virškinamą regionų studijų mokslą, kuris leis prisivilioti daugiau klausytojų. Žvelgiant į tai, kaip mažėja simbolinis atstumas tarp universiteto ir vaikų darželio, darosi liūdna. Iš šio slogučio išsivaduoti beveik neįmanoma gal tik doktorantūros studijų lygmenyje galima tikėtis išlaikyti tikrojo akademizmo, grynosios kalbotyros ambicijas. O bakalauro ir magistro lygmens studijos Europoje nesulaikomai infliuoja, tapdamos masinio švietimo sritimis ir perimdamos tas funkcijas, kurios anksčiau tekdavo vidurinio mokslo institucijoms. Ar įmanoma kaip nors priešintis šiam, regis, nesulaikomam greitojo mokslo plitimui, kuris taikosi į pačias universitetinio išsilavinimo šaknis? Vienintelė išeitis neatsisakyti mokslinių ambicijų ir nepasiduoti pragmatinei kiekybinei mokslo interpretavimo retorikai. Baltistikos centrai turėtų ugdyti ne tik mielus (bet graudžiai infantilius) Lietuvos ir Latvijos kultūros mėgėjus, bet tikrus mokslininkus, sugebėsiančius prisidėti prie akademinės baltų kalbotyros raidos. Klasikinės filologijos turbūt jau niekas neapgins, tačiau baltistikai dar lieka viltis, kad nelygstama savaiminė akademinė baltų kalbotyros vertė išliks suprantama bent Lietuvos ir Latvijos institucijoms, kurios koordinuoja baltistikos dėstymą užsienyje. Be jų politinės ir finansinės paramos baltistikos sąvoka pamažu netektų savo tikrosios prasmės. 8 Bene emocingiausią išraišką ši kritika įgavo Vokietijoje. Čia 2009 m. pabaigoje nuvilnijo studentų protestų banga, nukeipta prieš čia minimas universitetinio išsilavinimo deformacijas. 117