SOCIALINIO DARBUOTOJO IR KLIENTO SĄVEIKA VYKSTANT PAGALBOS PROCESUI: PASITIKĖJIMĄ PIRMIAUSIA REIKIA ĮGYTI

Transcription

1 Jautri socialinio darbo intervencija SOCIALINIS DARBAS. PATIRTIS IR METODAI (2) ISSN (spausdintas) ISSN (internetinis) SOCIALINIO DARBUOTOJO IR KLIENTO SĄVEIKA VYKSTANT PAGALBOS PROCESUI: PASITIKĖJIMĄ PIRMIAUSIA REIKIA ĮGYTI Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė. Kauno klinikos Socialinio darbuotojo ir kliento sąveika vykstant pagalbos procesui svarbi socialinio darbo intervencijos dalis. Straipsnyje aptariama, kaip stacionarioje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje dirbantys socialiniai darbuotojai, reflektuodami savo profesinę patirtį, apibūdina socialinio darbuotojo ir kliento sąveiką vykstant pagalbos procesui. Tyrimas atskleidė, kad stacionarioje psichikos sveikatos įstaigoje dirbantys socialiniai darbuotojai, reflektuodami savo profesinę patirtį, socialinio darbuotojo ir kliento sąveiką vykstant pagalbos procesui apibūdino kaip pagalbos santykio kūrimą, veikimą kartu ir kliento informavimą. ĮVADAS Psichikos sveikatos problemų daugėja visoje Europos Sąjungoje (Health at a Glance. Europe 2012). Šie susirgimai sudaro vieną kritiškiausių socialinių problemų pasaulyje. Jie paliečia žmonių gyvenimus ir labiau nei kitos negalios eikvoja žmogiškuosius resursus (Liimatainen, Gabriel, 2000). Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, 2012 metais pasaulyje užfiksuota vidutiniškai 11,4 savižudybių gyventojų (15 vyrų ir 8 moterys). Lietuva išsiskiria ypač aukštu vyrų savižudybių skaičiumi 51 savižudybė gyventojų (PSO, 2012). Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, Lietuvoje 2011 metais gy - ventojų teko 3170,6 sergančiųjų, 2003 metais šiomis ligomis sirgo 2653,5, 2008 metais 2877,5 sergančiųjų, ir ši statistika rodo aiškią šių susirgimų didėjimo tendenciją.

2 100 Psichikos sveikatos problemų priežastys ir pasekmės yra susiję su socialinėmis problemomis. Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaitoje pažymima, kad nedarbas ir ekonominiai sunkumai yra indikatoriai, keliantys sveikatos ir ypač psichinės sveikatos problemas. Be to, efektyvių prevencijos priemonių trūkumas, psichikos ligų diagnozavimo ir gydymo neefektyvumas vėliau išvirsta į brangiai kainuojančias reikšmingas socialines ir ekonomines problemas (OECD, 2014). Švedijoje ir Danijoje atlikti tyrimai rodo, kad darbo netekimas yra svarbiausia priežastis, sąlygojusi hospitalizaciją, susijusią su alkoholio sukeltomis būsenomis, nelaimingais atsitikimais ir psichinės sveikatos problemomis (Eliason, Storrie, 2009). Tad ne veltui psichikos sveikatos strategijoje (2007), be gydymo medikamentais ir psichoterapija, numatyta ir psichosocialinė reabilitacija, profesinė reabilitacija, įdarbinimas bei būsto programos. Tai pagrindžia socialinio darbuotojo darbui su psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis poreikį. Socialinio darbo intervencijos į sveikatos priežiūros sistemą poreikį pagrindžia ir šiuolaikinės sveikatos samprata. Sveikata suprantama kaip resursas, suteikiantis žmogui galimybę tvarkyti ir keisti savo aplinką, taigi sveikata vertinama ne tik kaip individuali, bet ir kaip bendruomeninė vertybė. Naujam sveikatos supratimui individualūs žmogaus bruožai ne tokie svarbūs kiek žmonių bendravimas su platesne aplinka. Aplinka šiame kontekste suprantama plačiausia prasme, apimant ne tik fizinę aplinką, bet ir socialinį, kultūrinį reguliavimą, ekonomines sąlygas, kurios daro poveikį, pažeidžia kasdienį gyvenimą ( casw-acts.ca/en/role-social-work-mental-health). Lietuvoje socialiniai darbuotojai dirba psichikos sveikatos priežiūros specialistų komandose ambulatorinėse ir stacionariose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, todėl iškyla poreikis aprašyti ir konceptualizuoti socialinio darbuotojo, dirbančio psichikos sveikatos srityje, patirtį. Šio straipsnio tikslas diskutuoti apie socialinio darbuotojo ir kliento sąveiką bei atskleisti, kaip stacionarioje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje dirbantys socialiniai darbuotojai, reflektuodami savo profesinę patirtį, apibūdina socialinio darbuotojo ir kliento sąveiką vykstant pagalbos teikimo procesui.

3 SOCIALINIO DARBUOTOJO IR KLIENTO SĄVEIKA VYKSTANT PAGALBOS PROCESUI: PASITIKĖJIMĄ PIRMIAUSIA REIKIA ĮGYTI 101 KRITINIO SOCIALINIO DARBO IDĖJOMIS PAREMTA SOCIALINIO DARBUOTOJO IR KLIENTO SĄVEIKA Campbellas ir Baikie s (2012) teigia, jog kritinis socialinis darbas grįstas vertybėmis, tokiomis kaip lygybė, bendruomeniškumas, įtrauktis, demokratija, įvairovė ir skirtumai, žmonių teisės, pastovumas, bendradarbiavimas, tarpusavio priklausomybė, socialinis teisingumas, asmeniniai ir socialiniai pokyčiai. Dirbdami socialinį darbą, socialiniai darbuotojai yra įsipareigoję siekti socialinio teisingumo. Bankso (2006) teigimu, socialinis teisingumas yra pagrindinė socialinio darbo praktikos vertybė (Gray, Midgley, Webb, 2012). Socialiniai darbuotojai socialinio teisingumo siekia pasitelkdami įvairias veiklas, kurios sukuria lygias galimybes atsakyti į iššūkius, kai žmogus susiduria su neteisybe ir skatina pokyčius pažeidžiamųjų ir engiamųjų labui. Kompleksinės ir daugialypės priespaudos ir galios sistemos prisotina individualią psichiką ir išorinę aplinką (Spencer, 2008). Spenceris (2008), remdamasis Paulo Freire (1970), pažymėjo, jog įsipareigojimas socialiniam teisingumui reikalauja moralinio ir etinio požiūrio į lygybę ir tikėjimo žmogaus, kaip agento, gebėjimais, transformuoti savo pasaulį. Taip pat autorius teigė, kad, kuriant socialinį pokytį ir skatinant socialinį teisingumą, reikia pradėti šį procesą nuo savęs, imantis savirefleksijos, nagrinėti prieštaravimus tarp parodomųjų ir gyvenamųjų vertybių. Reikia tikėti, kad visi dominuojančių ir tikslinių grupių atstovai turi svarbų vaidmenį naikinant priespaudą ir kuriant socialinio teisingumo ateities viziją (Spencer, 2008, cit. Freire, 1970). Anot Healy (2000; 2001), kritinės perspektyvos besilaikantys socialiniai darbuotojai pabrėžia įsipareigojimą būti šalia engiamųjų ir atstumtųjų, individų ir bendruomenių (cit. Leonard, 1994), plėtoti dialogu paremtus darbuotojų ir paslaugų vartotojų ar bendruomenės narių santykius. Kritinio socialinio darbo šalininkai pabrėžia, kad engiamieji klaidingai supranta visuomeninės tvarkos prigimtį, jų sąmoningumas yra klaidingas. Klaidinga sąmonė priima dominuojančias ideologijas, kurios tarnauja galingų grupių interesams. Kritiniai socialiniai darbuotojai kovoja su šiais klaidingais įsitikinimais, skatina paslaugų vartotojus suprasti, atpažinti savo gebėjimus veikti racionaliai ir sąmoningai (Healy, 2000, cit. Fook, 1993, ir Freire, 1972). Enngiamųjų bendradarbiavimą

4 102 ir dalyvavimą pokyčio procese kritinio socialinio darbo teoretikai apibrėžia kaip engiamų grupių kolektyvinį veikimą, o kolektyvinis veiksmas tai paslaugų vartotojų ir bendruomenių bendras darbas (Healy, 2000; 2001). Kritinio socialinio darbo pagrindą sudaro pirmiausia žmogaus teisių principais grįstos bendražmogiškosios vertybės ir iš šių deklaruojamų vertybių kylantys veiksmai, kurių imasi socialiniai darbuotojai, siekdami pokyčio vykstant pagalbos žmogui procesui. Dažnai akcentuojamas bendradarbiavimas, abipusis dalyvavimas, pagarba grįstas tarpusavio ryšys ir kliento, kaip veikiančio ir gebančio spręsti problemas agento, pripažinimas. SOCIALINIO DARBO INTERVENCIJA PSICHIKOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOJE: PSICHOSOCIALINĖ REABILITACIJA, ATVEJO VADYBA Laikantis požiūrio, kad sveikatą lemia ne tik fizinės, bet ir psichinės bei socialinės gerovės veiksniai, psichikos sveikatos priežiūros įstaigose pradėtas psichosocialinės reabilitacijos, atvejo vadybos principais grįstas įvairių psichikos sveikatos priežiūros specialistų bendradarbiavimas. LR sveikatos apsaugos ministro įsakyme (2012) psichosocialinė reabilitacija apibūdinama kaip procesas, kuris suteikia asmenims, turintiems psichikos bei elgesio sutrikimų, galimybę pasiekti optimalų savarankiško funkcionavimo bendruomenėje lygį (Valst. žin. 2012, Nr ). Juvvos ir Newhillo (2011) teigimu, psichosocialinė reabilitacija apibūdinama kaip paslaugos, padedančios individams, turintiems psichikos sutrikimų, įvertinti savo stiprybes ir iššūkius ir nustatyti savo tikslus, siekiant optimalaus funkcionavimo bendruomenėje. Anot autorių, psichosocialinė reabilitacija susideda iš farmakoterapijos, savarankiškų ir gyvenimo įgūdžių mokymo, terapinės ir socialinės pagalbos klientams ir jų šeimoms, palaikomojo savarankiško gyvenimo, profesinės reabilitacijos, socialinio tinklo plėtojimo, įskaitant ir rekreacines bei laisvalaikio paslaugas (Juvva ir Newhill, 2011, p. 180). Stromwallio ir Hurdle (2003) teigimu, pagrindiniai psichosocialinės reabilitacijos principai susiję su pagrindiniais socialinio darbo praktikos principais, kurie pabrėžia paties žmogaus apsisprendimą, socialinę paramą, stipriųjų pusių perspektyvą,

5 SOCIALINIO DARBUOTOJO IR KLIENTO SĄVEIKA VYKSTANT PAGALBOS PROCESUI: PASITIKĖJIMĄ PIRMIAUSIA REIKIA ĮGYTI 103 įgalinimą ir palaikymą. Anot autorių, psichosocialinė reabilitacija yra žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų, teikiamų paslaugų struktūra, šios paslaugos skatina prisitaikančios bendruomenės funkcionavimą visose gyvenimo srityse. Šis požiūris yra susijęs su socialinio darbo ekologiniu sistemų modeliu, kuris pabrėžia sąveiką, ryšių aplinkoje svarbą, socialinius tinklus ir prisitaikymą. Dėmesys įgūdžių formavimui, sėkmingai bendruomenės patirčiai, socialinei pagalbai ir paties žmogaus apsisprendimui yra pabrėžiamas ir skatinamas ir socialiniame darbe, ir psichosocialinėje reabilitacijoje. Anot Petrauskienės, Daunoraitės (2009), psichosocialinės reabilitacijos procesui vis aktualesnis socialinio darbuotojo kaip atvejo vadybininko vaidmuo. Petrauskienės, Daunoraitės (2009) teigimu, socialinis darbuotojas vis dažniau atpažįstamas kaip specialistas, padedantis psichikos negalią turintiems asmenims ir jų šeimoms pasirinkti psichosocialinio pobūdžio sprendimo būdus, taip pat individualiai vertina klientų pokyčių poreikius, jų pasiryžimą, savęs ir aplinkos suvokimą, bendravimo kokybę. Anot Linhorsto, Hamiltono, Youngo, Eckerto (2002), vienas iš būdų įgalinti asmenis, turinčius psichikos sveikatos sutrikimų, tai jų įtraukimas į gydymo procesą, kitaip tariant, klientų dalyvavimas gydymo (pagalbos) procese priimant sprendimus dėl gydymo ir kitų paslaugų pasirinkimo yra ne kas kita kaip galios pačiam klientui priimti sprendimus suteikimas. Anot autorių, kartu su klientu sudarant gydymo planą skatinami ir ugdomi kliento įgūdžiai priimti sprendimus. Anot Sugarmano, Ikkoso ir Bailey o (2010), asmenims, turintiems psichikos sutrikimų, gyvenime suteikiama labai mažai galimybių pasirinkti. Pasirinkimas suteikia galios ir kontrolės, pasirinkimas pabrėžia bendradarbiavimą, kuris kuriamas paslaugų teikėjų ir gavėjų dialogu, suteikiant individams pasirinkimą priimti arba atmesti paslaugą ir priimti tai kaip kliento apsisprendimo teisę ieškant kitų sprendimo būdų. Atvejo vadyba, Mas-Eksposito ir kt. (2014) teigimu, yra vienas svarbiausių komponentų, teikiant psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, psichikos sutrikimų turintiems asmenims. Atvejo vadyba apibūdinama kaip būdas koordinuoti, paskirstyti individualią priežiūrą. Atvejo vadyba pradėta Amerikoje ir yra susijusi su deinstitucionalizacijos judėjimu, kaip palaikomoji pacientų, kurie turi psichikos sveikatos sutrikimų, priežiūra bendruomenėje, o ne psichiatrijos ligoninėje. Asmenims suteikiamos

6 104 ambulatorinės paslaugos bendruomenės psichikos sveikatos centruose arba dienos ligoninėse. Dauguma atvejo vadybos principų kildinami iš socialinio darbo, intervencijų tikslas klientų adaptacija bendruomenėje, skatinant funkcinius gebėjimus (Mas-Eksposito ir kt., 2014). Thornicroftas (1991) išskyrė pagrindinius atvejo vadybos principus: 1) tęstinumas (angl. continuity); 2) prieinamumas (angl. accessibility); 3) personalo paciento santykiai (angl. staff-patient relationship); 4) paramos pritaikymas poreikiams (angl. tailoring support to need); 5) savarankiškumo palengvinimas (angl. facilitating independence); 6) atstovavimas pacientui (angl. patient advocacy). Mas-Eksposito ir kiti (2014), remdamiesi kitais autoriais (Chamberlain and Rapp (1991); Charnley and Davies (1987)), sudarė atvejo vadybos užduočių santrauką: pacientų suradimas, terapinio pobūdžio sąjungos sudarymas ir išlaikymas, atstovavimas, poreikių vertinimas, individualaus pagalbos plano kūrimas, tolesnė pagalbos plano stebėsena, kliento psichikos sveikatos funkcionavimo stebėsena, palaikomasis konsultavimas, paslaugų teikimo koordinavimas: kreipimasis ir susiejimas su paslaugomis, teikiamų paslaugų efektyvumo stebėsena ir vertinimas, paslaugų teikimo modifikavimas. Socialinis darbuotojas atvejo vadybininkas taiko intervencijas mikrolygmeniu, mezolygmeniu ir makrolygmeniu, remiasi daugybe požiūrių, kad pasiektų individo, šeimos, grupės, bendruomenės sistemos ir politikos pokytį. Atstovavimas klientams skatinant sistemų pokyčius atlieka pagrindinį vaidmenį (Social work case management standarts, NASW, 2013). Anot Carlingo (1995), atvejo vadyba, kartais dar vadinama bendruomenės paslaugų koordinavimu arba išteklių vadyba, yra prieinama visiems klientams. Atvejo vadybininkas tai žmogus ar komanda, kuri atsakinga už ilgalaikių, pagalba grįstų santykių su klientu palaikymą, įtraukiant kitas įstaigas pagal kliento gyvenamąją vietą. Pasak autoriaus, atvejo vadybininkas yra padėjėjas, paslaugų tarpininkas ir kliento atstovas: dirbant su klientu sudaromas išsamus paslaugų planas, remiantis kliento poreikiais ir tikslais, klientas informuojamas apie galimus paslaugų variantus. Bene svarbiausias dalykas yra palaikyti ryšius su klientu hospitalizacijų metu, taip pat jam išėjus iš ligoninės. Ryšys tarp atvejo vadybininko ir kliento turi būti nenutrūkstamas, būtina siekti pastovumo (Carling, 1995).

7 SOCIALINIO DARBUOTOJO IR KLIENTO SĄVEIKA VYKSTANT PAGALBOS PROCESUI: PASITIKĖJIMĄ PIRMIAUSIA REIKIA ĮGYTI 105 TYRIMO METODOLOGIJA Siekiant atskleisti tyrimo temą, remiamasi interpretuojamosios-konstruktyvistinės ontologijos ir subjektyvistinės-interpretuojamosios epistemologijos prielaidomis, jog socialinių darbuotojų reflektuotos profesinės veiklos patirtys yra socialiai konstruojamos ir socialinė realybė suvokiama tyrėjui sąveikaujant su tyrimo dalyviais. Į socialinių darbuotojų profesinės veiklos refleksijas žvelgiama kaip į socialiai konstruotą sub jektyvią realybę, o socialinių darbuotojų realybė suprantama ją interpretuojant. Tyrimui atlikti pasirinktas kokybinis tyrimas, kuris, manoma, geriausiai atskleis socialinių darbuotojų intervencijos pobūdį psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Siekiant atskleisti tyrimo temą, tyrimo duomenims rinkti pasirinktas kryptingas (iš dalies struktūruotas) interviu. Tyrimo dalyvių atranka sudaryta pagal tikslinę imtį, taikant kriterinę atranką. Tyrimo dalyviai atrinkti, laikantis tyrėjo nustatytų kriterijų, toks būdas veiksmingas, nes padeda surinkti kokybiškų duomenų. Tyrimo dalyviai turėjo atitikti nustatytus kriterijus: 1) dirbti stacionarioje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje; 2) stacionarioje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje užimti socialinio darbuotojo pareigas ir turėti socialinio darbo išsilavinimą. Tyrime dalyvavo iš viso 8 asmenys, iš jų 7 moterys ir 1 vyras. Tyrimo duomenų analizei pasirinktas temų analizės metodas. Tema buvo suformuluota atsižvelgiant į tam tikrų kategorijų, išskirtų tyrimo duomenų kodavimo procese, sąveiką. Kodavimo procese kategorijos buvo sukonstruotos iš subkategorijų, apibūdinančių konkrečios kategorijos ypatybes ir dimensijas. Atliekant tyrimą duomenys analizuoti pagal kokybinio tyrimo duomenų analizės etapus: 1) interviu transkribavimas (perrašymas iš diktofono į kompiuterį), šifravimas; 2) tyrimo duomenų konceptualizavimas. Duomenys buvo organizuojami, sudėliojami į sąvokas, idėjas, konceptus. Sąvokos priskiriamos kategorijoms, atrinktos kategorijos koduojamos. Kodavimas yra kokybinių tyrimo duomenų kategorizavimas, kurio tikslas duomenis padaryti pavaldžius analizei. Duomenys buvo koduojami remiantis atviro, teorinio kodavimo procedūra. Kodavimo metu pasižymimos teksto dalys ir priskiriamos tam tikrai kategorijai; 3) istorijos kūrimas / plėtojimas, tyrimo duomenų schemos sudarymas; 4) tyrimo duomenų skelbimas.

8 106 SOCIALINIO DARBUOTOJO IR KLIENTO SĄVEIKA VYKSTANT PAGALBOS PROCESUI Siekiant aprašyti, kaip stacionarioje psichikos sveikatos įstaigoje dirbantys socialiniai darbuotojai, reflektuodami savo profesinę patirtį, apibūdina socialinio darbuotojo ir kliento sąveiką vykstant pagalbos teikimo procesui, analizuojant tyrimo duomenis buvo išskirtos tokios kategorijos: pagalbos santykio kūrimas, veikimas kartu ir kliento informavimas. Svarbu, kad tarp socialinio darbuotojo ir kliento atsirastų ir išsiplėtotų atskira socialinė sistema, dar vadinama intervencinės sąveikos sistema. Anot Vaicekauskienės (2009), komunikacija, ekologinės sistemų teorijos požiūriu, yra pagrindinė socialinių sistemų raidos galimybė, komunikuojant atliekami esminiai intervencijos veiksmai. Svarbiausia socialinio darbo intervencijos paskirtis kliento sistemų santykių pokyčiai, kurie lemia žmogaus funkcionavimo pagerinimą. Anot autorės, šis santykis vadinamas sąveika (abipusė interakcija ir daugiašalė transakcija). Johnsonas (2003), aprašydamas tarpasmeninę sąveiką, remiasi Coady (1993), teigdamas, jog socialinio darbuotojo ir kliento tikslas sukurti terapinę sąjungą, ši sąjunga apibūdinama kaip gebėjimas dirbti kartu, išlaikant bendradarbiavimo santykius, pagrįstus pasitikėjimu. Puidokienė, Kiaunytė (2011) teigia, jog socialinis darbas tai kliento ir socialinio darbuotojo sąveika abipusis poveikis, paremtas socialinio darbuotojo ir kliento bendravimu. Darbuotojo ir kliento abipusėje sąveikoje dėmesys turi būti skiriamas į dialogiškųjų santykių kūrimą. Pagalbos santykio kūrimas. Santykiai yra jungiamoji dalis, tai dviejų asmenų sąveikos produktas. Gerų kliento ir socialinio darbuotojo tarpusavio santykių kūrimas yra būtinas pagalbos proceso elementas (Johnson, 2003). Farrahas (2012), remdamasis kitais autoriais (Biestek, 1957; Coady, 1993; Perrlman, 1979) teigia, jog socialinio darbuotojo ir kliento santykiai apibūdinami kaip dvasia, šerdis ir pagrindinis socialinio darbo intervenciją lemiantis veiksnys. Socialinio darbuotojo ir kliento santykiai istoriškai egzistavo kaip integralūs, tai išskirtinė socialinio darbo profesijos savybė. Tyrimo dalyviai įvardijo, jog, sąveikaudami su klientu, siekia artimesnio, glaudaus, draugiško, abipusiu pasitikėjimu paremto santykio. Mes stengiamės kontaktą užmegzt artimesnį, glaudesnį. [Socialinė darbuotoja Asta.]

9 SOCIALINIO DARBUOTOJO IR KLIENTO SĄVEIKA VYKSTANT PAGALBOS PROCESUI: PASITIKĖJIMĄ PIRMIAUSIA REIKIA ĮGYTI 107 Sakyčiau, svarbiausia sukurti, kad atsirastų abipusis pasitikėjimas. Aišku, mes visi nemėgstam apie savo problemas kalbėti, o čia su pašaliniu asmeniu tą pasitikėjimą pirmiausia reikia įgyti, kad klientas atsiskleistų, kad pradėtų kalbėti apie tas savo problemas. Atsiranda pasitikėjimas, vien tik pradėjimas kalbėti apie problemas, apie save pasipasakoti, atsiverti, jau daug ką reiškia. Jau pokytis yra, nes atsiveria, įvardija, galvoja, planuoja. [Socialinė darbuotoja Rasa.] Socialiniai darbuotojai santykio kūrimą įvardija kaip abipusę sąveiką, paremtą pasitikėjimu. Socialiniai darbuotojai, siekdami įgyti kliento pasitikėjimą, tikisi kliento atvirumo. Remiantis tyrimo dalyviais, kliento atvirumas tampa rodikliu, kuris parodo, jog klientas ne tik pasitiki socialiniu darbuotoju, bet, kalbėdamas apie save, jį slegiančias problemas, sunkumus, socialiniams darbuotojams yra matomas kaip atviras pokyčiui. Kad pasiektų pasitikėjimu paremtų santykių, bendraudami su klientais, socialiniai darbuotojai laikosi neteisiančio požiūrio, stengiasi neturėti išankstinių nusistatymų, neklijuoja etikečių, priima klientą, taip pat stengiasi būti geranoriški, draugiški kliento atžvilgiu, lygiavertiškai bendrauti, gerbti, būti dėmesingi ir atidūs kliento situacijai ir jos nemenkinti. Nesumenkinti kliento problemų, nes jam jos yra svarbios ir reikšmingos <...> priimi, neteisi, neturi kažkokių išankstinių nusistatymų, neskirstai, kad tas žmogus ten,,alkoholikas,,,narkomanas. Baisu, kai pradedamos tos etiketės klijuoti. [Socialinė darbuotoja Rasa.] Bendrauju taip, kaip su sau lygiais, į vieną žmogų gali išskirtinai kreiptis jūs, į kitą, matai, kad geriau jisai jaučiasi, kai kreipiesi tu. [Socialinė darbuotoja Giedrė.] Bandom prieiti, prakalbinti jį. Jei pirmas kartas, tai būna labai atsargus, tada elgiamės ypatingai mandagiai, pagarbiai, nepakeliam niekada balso tono, visada einam prie žmogaus geranoriškai, nusiteikę jam padėti. [Socialinė darbuotoja Onutė.] Tokia tyrimo dalyvių pozicija klientų atžvilgiu atspindi rūpinimąsi, priėmimą ir empatiją. Pasitikėjimas ir kliento priėmimas, kliento pripažinimas ir priėmimas turint ir stiprybių, ir silpnybių, pripažįstant jo konstruktyvius ir destruktyvius veiksmus. Klientas nekaltinamas, jog turi problemų. Socialinio darbuotojo atsakomybė klientui remiasi individualizacijos principu, pagal kurį socialinis darbuotojas pripažįsta ir supranta klientą kaip unikalų. Čia svarbu paminėti ir subsidiarumo

10 108 principą. Anot Prakapo (2007), subsidiarumas užtikrina asmens orumo ir prigimtinių teisių apsaugą. Subsidiarumo principo pagrindas socialiniame darbe viską apimantis socialinio darbuotojo požiūris į asmenį kaip į subjektą, jo orumo, vertingumo ir lygiavertiškumo suvokimas, taigi laikantis tokio požiūrio atsiranda bendradarbiavimo santykis ne tik su klientu, bet ir kiekvienu pagalbos proceso dalyviu. Tyrimo dalyvė Rita atskleidė, jog socialinio darbuotojo klientų psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje,,santykiai nesusiklosto. Tyrimo dalyvė su klientu stengiasi kurti kitokį santykį, negu klientas yra dažnai įpratęs patirti. Daug labai procentų tų žmonių santykiai nesusiklosto, jie namuose jeigu turi santykius šaltus, atstumiančius, neigiamus. O mes ateinam čia ir būnam atidūs, su klientais švelnūs, nori padėt, jie mato, kad tu ten nerėki, neteisi, skiri dėmesio <...>. Tu išklausai, nepasmerki jų, nepaneigi, nesakai,,prisidarei nesąmonių, nors būna, kad ir tą pasakai. Išklausai <...> socialinę paslaugą suteikti, atėjus pirmą kartą aš neįsivaizduoju. Tu gali nebent pasą padaryti, dar kažką tai, nuvežti, parvežti, bet kažkokias gilesnes, negali suteikti, jeigu žmogus tavimi nepasitiki. [Socialinė darbuotoja Rita.] Baltrušaitytės (2006) teigimu, psichikos liga nuo kitų lėtinių ligų skiriasi tuo, jog gali sutrikdyti asmens gebėjimą kontroliuoti savo elgseną, emocijas, adekvačiai reaguoti į situacijas, sergant psichikos liga santykis su aplinkiniais ir su savimi tampa sudėtingesnis. Stigmatizacija yra vienas bene svarbiausių aspektų, skiriančių psichikos sutrikimus nuo kitų. Diskriminacija turi neigiamą poveikį asmenims, turintiems psichikos sutrikimų, jie praranda tarpasmeninius ryšius, mažėja socialiniai kontaktai, nelieka artimų draugų, nėra ko paprašyti pagalbos, kitaip tariant, suyra socialiniai tinklai (Huxley, Thornicroft, 2003). Stigmatizuojantis, diskriminacinis požiūris į asmenis, turinčius psichikos sutrikimų, nesudaro galimybės, prielaidų teigiamo, dalyvaujančio, priimančio santykio patirčiai, o atvirkščiai sukelia engiamojo ir engiančiojo pozicija pagrįstus tarpusavio santykius, be kita ko, abipusę įtampą, baimę ir priešiškumą. Pasak tyrimo dalyvės Ritos, atidumas, dėmesingumas, neteisiantis požiūris, nesmerkimas, išklausymas lemia pozityvaus santykio kūrimą su klientu. Socialinė darbuotoja šiuo atveju tampa kitokio santykio kūrimo pavyzdžiu, suteikdama galimybę išgyventi kitokio santykio patirtį. Tokia santykio su klientu pozicija yra integrali, klientą įtraukianti į santykio kūrimą bei pokyčio procesą. Patirdamas šiltą, priimantį santykį,

11 SOCIALINIO DARBUOTOJO IR KLIENTO SĄVEIKA VYKSTANT PAGALBOS PROCESUI: PASITIKĖJIMĄ PIRMIAUSIA REIKIA ĮGYTI 109 klientas mokosi ir tokios bendravimo ir santykio palaikymo strategijos, kurios laikosi socialinis darbuotojas. Taip pat tyrimo dalyvė pabrėžė, jog nepelnius kliento pasitikėjimo, nepažįstant kliento, paslaugos suteikti neįmanoma. Santykio užmezgimas, kliento pažinimas vyksta pirmųjų susitikimų, pokalbių metu. Kuriant pagalbos santykį su klientu svarbi socialinio darbuotojo laikysena, kuri remiasi rūpinimusi, įsipareigojimu, taip pat priėmimu, empatija, geranoriškumu, neteisiančiu požiūriu, taip suteikiama galimybė klientui išgyventi kitokio santykio patirtį. Tai yra pagalbos santykį lemiantys veiksniai, kurie sąlygoja kliento pasitikėjimą socialiniu darbuotoju kaip pagalbos teikėju bei atvirumą priimant pagalbą. Veikimas kartu. Socialinio darbo pagrindas yra socialinio darbuotojo ir kliento sąveika, kurią nulemia esamos ir galimos socialinio funkcionavimo problemos. Paciento tapimo socialinio darbuotojo klientu sąlyga socialinio funkcionavimo problemų atsiradimas (Johnson, 2003). Tyrimo metu atskleista, kad socialinio darbuotojo klientėmis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje tampa vienišos mamos, auginančios nepilnamečius vaikus, kol jos gydomos ligoninėje, iškyla rizika, kad jų vaikais nėra kam pasirūpinti namuose. Taip pat socialinio darbuotojo klientais tampa asmenys su negalia, su nustatytu neveiksnumu, asmenys, susiduriantys su finansiniu nepritekliumi, benamystės, vienišumo ar netgi apleistumo problemomis, asmenys, neturintys pajamų, artimųjų, socialinių garantijų, neturintys sveikatos ar socialinio draudimo, bedarbiai ar ilgalaikiai pacientai. Johnsonas (2003) veiklą apibūdina kaip intervencinę socialinio darbo strategiją. Anot autoriaus, veikla tai veikimas, darbas, užduočių atlikimas, priešybė kalbėjimui apie tai, ką reikėtų daryti. Analizuojant tyrimo duomenis, ši socialinio darbo intervencijos strategija ypač išryškėjo kaip socialinių darbuotojų ir klientų sąveikos būdas. Tyrimo duomenys atskleidė, jog socialinių darbuotojų ir klientų veikla kaip bendradarbiaujančios sąveikos būdas socialinio darbo intervencijos metu pasireiškė palydėjimu į kitas institucijas, pagalba pildant dokumentus, taip pat pagalba grįžtant į namus. Tik po kelių hospitalizacijų paaiškėja, kad jis čia atvažiuoja susitaupyt pinigų. Tada, reiškia, kodėl tų pinigų stinga? Gerai, tada pasiskaičiuojam, tu gauni tokias pajamas, o kompensacijas ar susitvarkei? Ne, net nežinau, kad yra toks dalykas. Tada vykstam, tvarkomės kompensacijas už butą, jau šiek tiek pinigų susitaupė. [Socialinė darbuotoja Asta.]

12 110 Pernai visiems masiškai baigėsi dokumentai, kurie pas mus ilgai gulintys, reikėjo padėt padaryt. Kadangi tos migracijos tarnybos ir pas mus gali atvažiuoti, bet tas terminas, po pusės metų, sako, atvažiuosim, tai kurie paeinantys jokių problemų, nuvažiuojam į migracijos tarnybą ir padarai tuos dokumentus. [Socialinis darbuotojas Vytas.] Sprendžiant įvairias psichikos sutrikimų turinčių asmenų, kurie gydomi stacionarioje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, problemas, reikalinga kitų institucijų, kurios yra už ligoninės ribų, pagalba. Siekiant padėti klientams spręsti problemas, socialinis darbuotojas kartu su klientu vyksta į įvairias institucijas (migracijos tarnybą, Sodros skyrių, rajono arba miesto savivaldybės socialinės paramos arba socialinių paslaugų skyrių). Tyrimo dalyviai akcentuoja socialinio darbuotojo veikimą kartu su klientu, buvimą šalia kliento sprendžiant jo problemas, palydėjimą. Tokia socialinio darbuotojo ir kliento intervencinė sąveika suteikia maksimalią kliento dalyvavimo pagalbos procese galimybę. Kliento įtraukimas, dalyvavimas pagalbos procese yra socialinio darbuotojo ir kliento intervencinės sąveikos pagrindas. Socialinis darbuotojas atlieka palydinčiojo asmens funkciją. Palydėjimas ypač reikalinga pagalba asmenims, kuriems ypač sunku peržengti formalių institucijų slenkstį ir patiems išreikšti savo pagalbos poreikius. Tyrimo dalyviai atskleidžia tam tikrus sunkumus, su kuriais psichikos sutrikimus turintiems asmenims sunku savarankiškai susidoroti. Veikimo kartu intervencinė socialinio darbuotojo ir kliento sąveika atskleidžia palydėjimo, atstovavimo reikalingumą psichikos sutrikimų turintiems asmenims. Tai dėl dokumentų darymo į migracijos tarnybą tenka važiuoti vis kartu su klientu. Pavyzdžiui, daug laiko gyvena nepasidaręs dokumentų, ar dėl psichikos būklės, jis nesugeba, arba nėra pinigų, tai tada kreipiamės į savivaldybę. Dėl išmokų tvarkymo į seniūniją, socialinės paramos skyrių, taip pat pacientas palydimas, jisai ten vietoje pildo ir prašymą, nors iki patekimo į ligoninę jis nesugebėjo savarankiškai susitvarkyti <...> pas mus biurokratijos daug, kad kažką sužinoti, tai vis tiek klientas tai yra kitoks klientas, jam reikia išaiškinti, tai reikalauja ir kantrybės, gal dažnai bendruomenėj tą kitokį žmogų atstumia, jeigu jam aiškina, o jis nesupratęs antrą kartą paklausti neis. Reikalingas atstovavimas, palydėjimas, jeigu neturi kur gyventi, daug ką nukreipiame į nakvynės namus, važiuojam, lydim tą asmenį, būna posėdžiai, dėl apnakvyndinimo, tai lydim tą asmenį, išeinam iš tos komisijos, tai jau jisai turi kur šiąnakt pernakvoti. Jau tas pokytis matosi. Net eisenoje matosi, kad atsiradęs pasitikėjimas, kad neisi į gatvę. [Socialinė darbuotoja Rasa.]

13 SOCIALINIO DARBUOTOJO IR KLIENTO SĄVEIKA VYKSTANT PAGALBOS PROCESUI: PASITIKĖJIMĄ PIRMIAUSIA REIKIA ĮGYTI 111 Dažnai psichikos sutrikimų turintiems žmonėms sunku peržengti vienos ar kitos paslaugas teikiančios institucijos slenkstį, sunku išreikšti pagalbos poreikį, atstovauti sau ir įveikti tokius biurokratinius barjerus kaip pildymas dokumentų, kurie reikalingi paslaugai gauti. Tyrimo metu išryškėjo, jog psichikos sutrikimų turintys asmenys dažniausiai dėl išteklių stokos negali patenkinti savo ar savo šeimos poreikių, dažnai klientai apie bendruomenėje esamus išteklius nežino, jie jiems neprieinami, arba klientai tiesiog nesupranta, kaip ištekliais galima būtų pasinaudoti. Veikimas kartu, kaip socialinio darbuotojo ir kliento intervencinė sąveika, įgalina klientą pasinaudoti bendruomenėje esančiais ištekliais. Tikslingo veikimo kartu metu, socialiniai darbuotojai, palydėdami klientus į paslaugas teikiančias įstaigas, padeda atlikti tam tikras užduotis, taip pat skatina, kad užduotis, tokias kaip dokumentų pildymas, klientas atliktų pats savarankiškai. Socialiniai darbuotojai, besiremiantys veikimo kartu, intervencine sąveika, didina ne tik kliento dalyvavimą pagalbos procese, jie skatina savarankiškumo įgūdžių ugdymą, bei kliento įgalumą. Veikimas kartu priemonė socialinio funkcionavimo įgūdžiams gerinti. Paties kliento dalyvavimas atliekant tam tikras užduotis siekiant padėti sau ir sprendžiant dažnai multiproblemines situacijas didina savęs vertinimą, ugdo pasitikėjimą savimi, socialinę kompetenciją, skatina sėkmę. Veikdami kartu su klientu, socialiniai darbuotojai turi galimybę stebėti klientą, stebėjimo metu atsiskleidžia, kaip klientai bendrauja, elgiasi, tai svarbu kliento situacijos vertinimo procesui. Veikla grindžiamos socialinio darbo intervencijos metu atsiskleidžia socialinio darbuotojo kaip tarpininko (angl. broker), gynėjo (angl. advokate) vaidmenys. Anot Sheaforo, Horejsi o (2012), tarpininko tikslas susieti klientus su tinkamomis paslaugomis ir resursais, socialinis darbuotojas kaip tarpininkas palengvina ryšį tarp kliento ir bendruomenėje esančių resursų skirstytojais. Socialiniai darbuotojai įvertina kliento poreikius, motyvaciją ir gebėjimus pagalbos šaltiniais pasinaudoti, taip pat tarpininkas turi įvertinti ir žinoti aplinkoje esančius šaltinius, kad šie atitiktų pagalbos poreikius. Johnsono (2003) teigimu, socialinio darbuotojo tarpininko uždaviniai yra padėti klientui susisiekti su aplinkos sistema, padėti aplinkos sistemai reaguoti į klientą, reikalauti, kad klientas ir pagalbos sistema atliktų darbą, būtiną siekiant bendro tikslo. Sheaforo, Horejsi o (2012) teigimu, socialinio darbuotojo gynėjo (angl. advocate) tikslas padėti klientams palaikyti jų teises, gauti jiems priklausančias

14 112 paslaugas. Būtina paminėti socialinio teisingumo principą, kuriuo remiantis, gėrybės tam tikroje visuomenėje, bendruomenėje paskirstomos, padalijamos. Bankso (2006) teigimu, socialinis teisingumas yra pagrindinė socialinio darbo praktikos vertybė (Gray, Midgley, Webb, 2012). Socialiniai darbuotojai gina klientus, kurie turi rūpesčių ir problemų, siekdami pašalinti kliūtis ir barjerus, ribojančius kliento teisių suvokimą. Apibendrinimas. Veikimas kartu ypač išryškėjo kaip socialinių darbuotojų ir klientų sąveikos būdas. Tokia intervencinė sąveika suteikia klientui maksimalią dalyvavimo pagalbos procese galimybę, taip didinamas savarankiškumas, gerinami socialinio funkcionavimo įgūdžiai bei kompetencija. Nagrinėjant socialinio darbuotojo ir kliento sąveiką, kuri grindžiama veikimu kartu, atsiskleidė socialinio darbuotojo kaip tarpininko ir gynėjo vaidmenys, kurie atliekami remiantis socialinio teisingumo principo laikymusi. Veikimas kartu, kaip intervencinės sąveikos strategija, susijusi su psichosocialine reabilitacija. Filosofinė psichosocialinės reabilitacijos idėja pabrėžia bendrumo jausmą, praktinius poreikius ir dėmesį įgūdžių gyventi bendruomenėje mokymui. Tai apima keturias pagrindines sferas: profesinę, socialinę / rekreacinę, gyvenamosios vietos ir mokymosi. Kliento informavimas. LR socialinių paslaugų kataloge (Valst. žin., 2006, Nr ) informavimas priskiriamas bendrosioms socialinėms paslaugoms ir apibrėžiamas kaip reikalingos informacijos apie socialinę pagalbą suteikimas asmeniui (šeimai). Ši bendroji socialinė paslauga gali būti teikiama socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir nevyriausybinėse organizacijose. Socialinio darbuotojo ir kliento sąveika stacionarioje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje trunka tam tikrą laikotarpį. Socialinio darbuotojo ir kliento sąveikos pradžią žymi kliento patekimas į stacionarią psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, o pabaigą išrašymas iš ligoninės. Informacijos sklaida, informavimas stebimas viso socialinio darbo intervencijos pagalbos asmeniui proceso metu tačiau šios socialinio darbuotojo ir kliento sąveikos metu, informavimas suprantamas kaip vienas iš intervencijos metodų, kuriuos pasitelkia socialiniai darbuotojai, dirbantys psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tai konsultuoti, informuoti tenka labai įvairiais klausimais ir dėl atleidimo iš darbo, ir dėl visokių, kitą kartą pats pacientas prašo informacijos apie ką nors. Kokios sąlygos socialinės globos namuose, yra kurie ir patys sutinka

15 SOCIALINIO DARBUOTOJO IR KLIENTO SĄVEIKA VYKSTANT PAGALBOS PROCESUI: PASITIKĖJIMĄ PIRMIAUSIA REIKIA ĮGYTI 113 važiuoti, tai jie tada domisi, kaip ten, kurie geresni, kur jiems patogiau būtų, arčiau. Dažnai išvykstant iš ligoninės konsultuojam, kur jiems toliau galima kreiptis, nurodom, suteikiam informaciją, kontaktus dienos centrų, inicijuojam pagalbą, jeigu prireiktų, nes labai dažnai pacientas sako, kad jis nori tos pagalbos, tada informuojam, konsultuojam ir sakom, jeigu esant reikalui iškiltų poreikis, jūs galite savarankiškai eiti ten ir ten ir kreiptis. [Socialinė darbuotoja Rima.] Ta intervencija, kad būtų kuo minimali, kad užtektų tik mano informacijos, o visa kita jisai [klientas] stengtųsi padaryti pats. Mes stengiamės pačius skatinti, sumotyvuoti, kad jie patys kažką darytųsi, yra tokių, kurie nežino, kuriems reikia po kelis kartus aiškinti, netgi būna tokių klientų, kuriems surašai tą visą struktūrą ant lapelio, kur eiti, kada eiti, į ką kreiptis, surašai, kad jisai pats tą darytų. Pacientui po šimtą kartų aiškinam, ką reiktų daryti išvažiavus iš ligoninės. Tą dieną tenai, tą valandą tenai. Ir artimųjų prašome, kad padėtų susitvarkyti. [Socialinė darbuotoja Vilma.] Informacijos suteikimas klientui suprantamas kaip minimali socialinio darbo intervencija, nereikalaujanti didesnių socialinio darbuotojo pagalbos resursų. Didelė veikimo dėl problemos sprendimo dalis perduodama klientui, suteikiant pagalbos šaltinių koordinates. Socialiniai darbuotojai klientams ir jų artimiesiems padeda suvokti painius paslaugas teikiančių institucijų veikimo mechanizmus, sudarydami aiškų pagalbos planą, kurio laikydamiesi klientai turi galimybę pasiekti jiems reikalingus pagalbos šaltinius. Toks pagalbos planas dažnai sudaromas klientui paliekant ligoninę. Tyrimo dalyviai atskleidė, jog informacija teikiama klientams, siekiant pagerinti jų socialinį funkcionavimą ir yra susijusi su pagalbos tęstinumu klientui išėjus iš stacionarios psichikos sveikatos įstaigos. Informavimas tampa veikti įgalinančia socialinio darbuotojo ir kliento sąveika, kuri susijusi su klientų savarankiškumo skatinimu ir mažesniu socialinio darbuotojo įsikišimu (intervencija). Pasitelkus šį, veikti įgalinantį socialinio darbo intervencijos būdą, skatinamas kliento sąmoningumo ugdymas (angl. awareness, consciousness raising). Poviliūnas (2003), remdamasis Freire (2000), sąmoningumo ugdymą, didinimą vadino išlaisvinamuoju ugdymu, kai įsisąmoninami socialiniai, politiniai ir ekonominiai prieštaravimai, ir ieškoma būdų, kaip juos įveikti. Šio proceso tikslas, anot Mažeikienės (2013), padėti žmonėms į problemas žiūrėti ne kaip į individualias, bet daugiau kaip į struktūrines. Kritinės sąmonės ugdymo metu, anot Poviliūno (2003), žmonės tampa aktyviais kritinės sąmonės subjektais, o remiantis Freire (2000), dialogo

16 114 žmonėmis. Dominavimo ir monologo santykį keičia ugdytojų ir ugdomųjų bendradarbiavimas ir dialogas (Poviliūnas, 2003). Informacijos apie esančias paslaugas, pagalbą už ligoninės ribų teikimas suteikia saugumo jausmą, taip klientui padedama pasiruošti išeiti iš ligoninės į bendruomenę, siekiama įgalinti pasinaudoti bendruomenės ištekliais. Šiuo atveju galia tai informacija, kurią klientui suteikia socialinis darbuotojas. Informavimo metu tarp dviejų tarpusavyje sąveikaujančių pagalbos proceso dalyvių vyksta galios mainai. Informacija šiuo atveju yra galios, kurią turi socialinis darbuotojas, išraiška. Dalydamasis informacija su klientu, jis keičia informacinės galios persvarą kliento naudai. Šios socialinio darbuotojo ir kliento intervencinės sąveikos momentu vyksta įgalinimas. Informavimas atlieka svarbią tiesioginės socialinio darbo intervencijos funkciją. Informavimas, kaip tiesioginės socialinio darbo intervencijos metodas, socialinių darbuotojų pasakojimuose yra tapatinamas su konsultavimu. Iš tyrimo dalyvių pasakojimų matyti, kad konsultavimas yra susijęs su informacijos pateikimu žmogui. Šios informacijos turinys, remiantis tyrimo dalyvių pasakojimu, yra įvairus ir apima tokias temas kaip: žmogaus teisės, priklausančios lengvatos, nemokama teisinė pagalba, paslaugos namuose, kompensacijos. Apie tą, sakykim, konsultavimą, tai dažnai žmonės nežino nei savo teisių, klausia, kaip pensiją, kaip tą darbingumo lygį, sako, nežinau, kur kreiptis, tai aiškinam tokius dalykus <...> aš jam surašau telefonus, surašau algoritmą, ten pirmas punktas nueini ten ir ten, antras, iš ten gavęs pažymą nueini ten, surašai, būna, taip viską ant lapo. Konsultacijos tikslas pateikti informaciją. [Socialinis darbuotojas Vytas.] Aš su pacientu kalbuosi, dėliojamės, ką jam reikia padėti, ką jisai turės pasidaryti pats po gydymo išvykęs. Planavimas kartu su juo [klientu]. Kitą syk net surašau, parašau, kad nueitų į tokią instituciją, į tokį kabinetą, dėl tokios problemos. Kad turėtų kažkokią viziją, ką jam toliau daryti. [Socialinė darbuotoja Rasa.] Klientams teikiama informacija įgauna instrukcijos pavidalą. Informacija pateikiama su nuorodomis apie paslaugas teikiančias institucijas. Socialiniai darbuotojai suteikia informaciją apie priklausančių paslaugų pobūdį, padeda suprasti, kaip gaunamos paslaugos pagerins klientų socialinį funkcionavimą. Šis klientų informavimo procesas susijęs su nukreipimu arba siuntimu į kitas įstaigas. Nukreipiama, siunčiama

17 SOCIALINIO DARBUOTOJO IR KLIENTO SĄVEIKA VYKSTANT PAGALBOS PROCESUI: PASITIKĖJIMĄ PIRMIAUSIA REIKIA ĮGYTI 115 į kitas įstaigas tuomet, kai įstaiga, kurioje dirba socialiniai darbuotojai, negali patenkinti klientų poreikių ir klientai, turėdami socialinio darbuotojo rekomendacijas bei nuorodas, po gydymo stacionarioje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje kreipiasi patys. Tyrimo duomenys atskleidė, kad socialiniai darbuotojai klientus informuoja ir nukreipia į kitas įstaigas tam, kad kitų įstaigų teikiamos paslaugos padėtų patenkinti klientų poreikius. Tyrimo duomenų analizė atskleidė, jog socialiniai darbuotojai informavimui ir konsultavimui suteikia tą pačią reikšmę, nors tai yra du skirtingi, tačiau tarpusavyje susiję socialinio darbo intervencijos metodai. Konsultavimas, kaip ir informavimas, LR socialinių paslaugų kataloge įvardijama kaip bendroji socialinė paslauga ir apibrėžiama kaip socialinio darbuotojo teikiama paslauga, kai kartu su asmeniu analizuojama asmens (šeimos) probleminė situacija ir ieškoma veiksmingų problemos sprendimo būdų. Informavimas ir konsultavimas Socialinių paslaugų kataloge išskiriami kaip dvi atskiros bendrosios socialinės paslaugos. Gvaldaitė, Švedaitė (2005) teigia, jog konsultavimas intervencijos procesas, kurio tikslas yra kliento įgalinimas savarankiškai ir sėkmingai įveikti kylančius gyvenimo sunkumus, padedant žmogui susivokti problemų sraute ir kartu su klientu ieškoti galimų sprendimo būdų, vengiant mokymo ar kontroliavimo. Konsultavimas tai dviejų pagalbos proceso dalyvių tarpasmeninė sąveika. Tyrimo metu atskleista, kad informavimas, kaip tolesnių instrukcijų suteikimas, socialinio darbo intervencijoje naudojamas daugiausia, o apie konsultavimą, kaip abipusę socialinio darbuotojo ir kliento tarpasmeninę sąveiką užsimenama mažiau. Tyrimo metu išryškėjo, kad vykstant socialinio darbuotojo intervencijos ir kliento sąveikai, vyrauja trys viena kitą papildančios ir tarpusavyje susijusios informavimo, konsultavimo ir nukreipimo funkcijos. Informavimas vienpusis procesas, socialinio darbuotojo monologas. Socialinis darbuotojas prisiima kalbančiojo poziciją, tuo tarpu klientas tylinčiojo, klausančiojo. Išryškinamos žinančiojo ir nežinančiojo pozicijos, informacija tampa galios įrankiu. Konsultavimas grindžiamas socialinio darbuotojo ir kliento dialogu, pabrėžiama abipusė pagalbos proceso dalyvių sąveika. Klientas žinantis ir dalyvaujantis pagalbos procese. Intervencinė veikimo kartu sąveika susijusi su konkrečia veikla, kurioje dalyvauja abu pagalbos proceso dalyviai klientas ir socialinis darbuotojas. Informavimo, konsultavimo ir nukreipimo intervencinėje sąveikoje tai pat dalyvauja abu pagalbos proceso dalyviai, socialinis darbuotojas

18 116 suteikia reikalingą informaciją ir konsultuoja padėdamas žmogui suvokti problemos sudėtingumą ir kartu su klientu ieško galimų sprendimo būdų, tačiau konkrečius veiksmus atlieka tik vienas iš proceso dalyvių klientas. Derinant minėtus intervencinius socialinio darbuotojo ir kliento sąveikos būdus klientui suteikiama daugiau galios ir autonomiškumo. Informavimas kaip vienas tiesioginio socialinio darbo intervencijos elementų yra susijęs ir su netiesiogine socialinio darbo praktika: informacija apie žmogaus psichosocialinę situaciją, siekiant organizuoti socialinės pagalbos tinklą bendruomenėje, perduodama kitoms pagalbos sistemoms, kad pagalba būtų tęsiama toliau, tačiau nebe psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, bet bendruomenėje, kurioje asmuo gyvena. Tai susiję su socialinio darbuotojo kaip tarpininko ir gynėjo vaidmenimis. Apibendrinimas stacionarioje psichikos sveikatos įstaigoje dirbantys socialiniai darbuotojai, reflektuodami savo profesinę patirtį, pokyčio siekimą naudojantis socialinio darbuotojo kliento sąveika apibūdina kaip pagalbos santykio kūrimą, veikimą kartu ir kliento informavimą. IŠVADOS Stacionarioje psichikos sveikatos įstaigoje dirbantys socialiniai darbuotojai, reflektuodami savo profesinę patirtį, apibūdina pokyčio siekimą, pabrėždami socialinio darbuotojo ir kliento sąveikos vykstant pagalbos teikimo procesui svarbą. Analizuojant tyrimo duomenis buvo išskirta pagalbos santykio kūrimo kategorija, kurios viena iš svarbiausių dalių socialinio darbuotojo laikysena: jo rūpinimasis, įsipareigojimas, taip pat priėmimas, empatija, geranoriškumas, neteisiantis požiūris. Veikimo kartu kategorija išryškėjo kaip socialinių darbuotojų ir klientų intervencinė sąveikos strategija, sąmoningai inicijuojama socialinio darbuotojo. Ši sąveikos strategija suteikia klientui maksimalią dalyvavimo pagalbos procese galimybę, didina kliento savarankiškumą ir gerina socialinio funkcionavimo įgūdžius. Socialinio darbuotojo ir kliento sąveika grindžiama veikla atskleidė socialinio darbuotojo kaip tarpininko (angl. broker) ir gynėjo (angl. advocate) vaidmenis. Analizuojant socialinių darbuotojų pasakojimus apie kliento ir darbuotojo sąveiką buvo atskleistos trys viena kitą papildančios ir tarpusavyje susijusios informavimo, konsultavimo, nukreipimo intervencijos, tarp kurių dominavo kliento informavimas. Derinant minėtas intervencines strategijas klientui suteikiama

19 SOCIALINIO DARBUOTOJO IR KLIENTO SĄVEIKA VYKSTANT PAGALBOS PROCESUI: PASITIKĖJIMĄ PIRMIAUSIA REIKIA ĮGYTI 117 daugiau galios ir autonomiškumo bei apsisprendimo laisvės. Vis dėlto informavimo dominavimas socialinio darbuotojo kaip konsultanto darbe atskleidė nepakankamą konsultavimo kaip intervencinės socialinio darbo strategijos supratimą. LITERATŪRA 1. Baltrušaitytė, G. (2003) Psichiatro paciento santykiai pirminėje sveikatos priežiūros įstaigoje. Sociologija. Mintis ir veiksmas, 1 (10): Campbell, C., Baikie, G. (2012) Beginning at the beginning: an exploration of critical social work. Critical social work, 13 (1): Canadian Association of social work. Prieiga internetu: [žiūrėta ]. 4. Carling, P. J. (1995) Return to the community: building support systems for people with psychiatric disabilities. New York: The Guilford press. 5. Eliason, M., Storrie, D. (2009) Job Loss Is Bad for Your Health Swedish Evidence on Cause-specific Hospitalization Following Involuntary Job Loss. Social Science and Medicine, 68 (8): Farrah, J. L. (2012) Examining the Complexities of the Social Worker Client Relationship. Prieiga internetu: Matters/Practice_Matters%20-_Social_Worker_Client_Relationship.pdf. 7. Gray, M., Midgley, J., Webb, S. (2012) The Sage handbook of social work. Sage publication. 8. Gvaldaitė, L., Švedaitė, B. (2005) Socialinio darbo metodai. Vilnius: Spauda. 9. Healy, K. (2001) Reinventing critical social work: challenges from practice, context and postmodernism. Critical social work, 2 (1). 10. Health at a Glance. Europe Prieiga internetu: Huxley, P., Thornicroft, G. (2003) Social inclusion, social quality and mentall illness. British journal of psychiatry, 182: Johnson, L. C. (2003) Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija. 13. Juvva, S., Newhill, Ch. E. (2011) Rehabilitation Contexts: A Holistic Approach. Journal of Human Behavior in the Social Environment, 21 (2): Mas-Exposito, L. ir kiti. (2014) Depicting current case management models. Journal of Social Work, 14 (2): Liimatainen, M. R., Gabriel, P. (2000) Mental Health in the Workplace. Geneva: International Labour Organisation. 16. Linhorst, M. D., Hamilton, G., Young, E., Eckert, A. (2002) Opportunities and barriers to empowering people with severe mental illness through participation in treatment planning. Journal of social work, 47:

20 LR socialinių paslaugų katalogas. Valst. žin., 2006: Mažeikienė, N. (2013) Socialinio darbo paradigmos. Paskaitų konspektas. Kaunas: VDU, Socialinių mokslų fakultetas, Socialinio darbo katedra. Prieiga internetu: [žiūrėta ]. 19. OECD (2014). Society at a Glance 2014: OECD Social Indicators, OECD Publishing. Prieiga internetu: [žiūrėta ]. 20. Petrauskienė, A., Daunoraitė, L. (2009) Psichosocialinės reabilitacijos poreikio vertinimas: socialinio darbo atvejis. Socialinis darbas, 8 (1): Poviliūnas, A. (2003) Tyrimas dalyvaujant kaip socialinių inovacijų technologija. Sociologija. Mintis ir veiksmas, 1 (10): Prakapas, R. (2007) Socialinių darbuotojų santykiai su klientais: vertybinis aspektas. Socialinis darbas, 6 (1): Psichikos sveikatos priežiūros paslaugų optimizavimo galimybių studija, Prieiga internetu: Ataskaitos/BPD_vertinimo_ataskaitos/SAM_32.pdf [žiūrėta ]. 24. PSO, Mental Health. Age-standardised suicide rates (per population). Prieiga internetu: mental_health/suicide_rates/atlas.html [žiūrėta ]. 25. Puidokienė, D., Kiaunytė, A. (2011) Dialogas kaip ugdomasis susitikimas socialinio darbo kontekste. Acta Pedagogica Vilnensia, 27: Sheafor, B. W., Horejsi, Ch. (2012) Techniques and Guidelines for social work practice. United States: Allyn and Bacon. 27. Social work case management standards, NASW, Prieiga internetu: [žiūrėta ]. 28. Spencer, M, S. (2008) A Social Worker s Reflections on Power, Privilege, and Oppression. Social Work, 53 (2): Stromwall, L. K., Hurdle, D. (2003) Psychiatric rehabilitation: an empowerment based approach to mental health services. Health and social work, 28: Sugarman, P., Ikkos, G., Bailey, S. (2010) Choice in mental health: participation and recovery. The Psychiatrist, 34 (1): Vaicekauskienė, V. (2009) Sistemų teorijos integravimas į socialinio darbo veiklą. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. 32. Valstybinis psichikos sveikatos centras (2014) Prieiga internetu: gani-psichikos-ligomis-sk-respublikoje&catid=12%3apsichikos-sveikatosstatistika&itemid=23&lang=en [žiūrėta ].