JOGOS IR PILATES METODŲ POVEIKIS JAUNO AMŽIAUS MOTERŲ LIEMENS STABILUMUI IR MOBILUMUI

Transcription

1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS VIKTĖ STANKEVIČIŪTĖ JOGOS IR PILATES METODŲ POVEIKIS JAUNO AMŽIAUS MOTERŲ LIEMENS STABILUMUI IR MOBILUMUI Magistrantūros studijų programos,,sveikatinimas ir reabilitacija fiziniais pratimais (valst. kodas 621B30003) baigiamasis darbas Darbo vadovė Dr. lekt. Brigita Zachovajevienė KAUNAS, 2016

2 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS 2 SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS TVIRTINU Slaugos fakulteto dekanė Prof. dr. Jūratė Macijauskienė 2016 m. 01 mėn. 06 d. JOGOS IR PILATES METODŲ POVEIKIS JAUNO AMŽIAUS MOTERŲ LIEMENS STABILUMUI IR MOBILUMUI Magistrantūros studijų programos,,sveikatinimas ir reabilitacija fiziniais pratimais (valst. kodas 621B30003) baigiamasis darbas Darbo vadovė Dr. lekt. Brigita Zachovajevienė 2016 m. 01 mėn. 06 d. Recenzentė Dr. Ernesta Gurskienė 2016 m. 01 mėn. 06 d. Darbą atliko Magistrantė Viktė Stankevičiūtė 2016 m. 01 mėn. 06 d. KAUNAS, 2016

3 3 TURINYS SANTRAUKA... 5 SUMMARY... 6 ĮVADAS... 7 DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI LITERATŪROS APŽVALGA Juosmeninės stuburo dalies stabilumo ir mobilumo svarba Juosmeninės stuburo dalies biomechanika Juosmens - dubens ritmas Stuburo stabilumas Stuburo nestabilumas Stuburo mobilumas Pilates samprata Pagrindiniai Pilates metodo principai Pilates metodo nauda ir poveikis žmogaus organizmui Jogos samprata Jogos stiliai Jogos metodo nauda ir poveikis žmogaus organizmui TYRIMO METODIKA IR METODAI Tiriamieji Tyrimo organizavimas Tyrimo metodai Mokslinės literatūros analizė Liemens raumenų statinės ištvermės testavimas ir vertinimas Giliųjų liemens raumenų stabilumo vertinimas su slėgio matavimo prietaisu Stabilizer Liemens rotacinio stabilumo testas Modifikuotas Šober o testas Pasilenkimas į šoną Matematinė statistinė analizė Pilates metodas Jogos metodas REZULTATAI... 38

4 Liemens stabilumo ir mobilumo vertinimo rezultatai prieš ir po Pilates metodo taikymo Liemens stabilumo ir mobilumo vertinimo rezultatai prieš ir po jogos metodo taikymo Rezultatų palyginimas tarp metodų REZULTATŲ APTARIMAS IŠVADOS PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS LITERATŪROS SĄRAŠAS PRIEDAI... 79

5 5 SANTRAUKA Stankevičiūtė V. Jogos ir Pilates metodų poveikis jauno amžiaus moterų liemens stabilumui ir mobilumui, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. lekt. B. Zachovajevienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. Kaunas, 2015, - 78 p. Darbo tikslas - įvertinti jogos ir Pilates metodų poveikį jauno amžiaus moterų liemens stabilumui ir mobilumui. Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti liemens mobilumą ir raumenų stabilumą prieš ir po Pilates metodo taikymo. 2. Nustatyti liemens mobilumą ir raumenų stabilumą prieš ir po jogos metodo taikymo. 3. Palyginti gautus rezultatus tarp metodų. Tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė. 2. Liemens raumenų statinės ištvermės testavimas. 3. Giliųjų liemens raumenų stabilumo vertinimas su slėgio matavimo prietaisu Stabilizer. 4. Liemens rotacinio stabilumo testas. 5. Juosmeninės stuburo dalies mobilumo vertinimas modifikuotas Šober o testas. 6. Juosmeninės stuburo dalies lankstumo vertinimas - pasilenkimas į šoną. 7. Matematinė statistinė analizė. Tyrimo dalyvės: Tyrimo kontingentą sudarė VšĮ Jogos akademijos ir moterų sporto klubo Akela pradedančiųjų, jogos ir Pilates, užsiėmimus lankančios moterys. Tyrimą pradėjo 48 moterys: 24 jų praktikavo Pilates, o 24 jogą; dėl asmeninių priežasčių, tyrimą baigė 40 moterų, iš kurių 21 praktikavo Pilates, o 19 jogą. Kadangi tiriami rodikliai - susiję su amžiumi, visos moterys buvo suskirstytos į 2 amžiaus grupes: m., ir m. Taikyti poveikio metodai: Pilates ir Joga. Testavimas buvo atliekamas du kartus, prieš ir po poveikio metodų taikymo. Išvados: 1. Prieš Pilates metodo taikymą, tarp pilvo ir nugaros bei šoninių liemens raumenų, nustatytas disbalansas, sumažėjęs juosmens mobilumas. Pilates metodas grąžino pilvo ir nugaros raumenų stabilumą bei juosmens mobilumą iki normos, padidino šoninių liemens bei nugaros ir šoninių liemens raumenų stabilumą, skersinio pilvo raumens stabilumą (aktyvumą) ir šoninį lankstumą. 2. Prieš jogos metodo taikymą, tarp pilvo ir nugaros, bei šoninių liemens raumenų, nustatytas disbalansas, sumažėjęs juosmens mobilumas. Jogos metodas padidino pilvo ir nugaros bei nugaros ir šoninių liemens raumenų stabilumą, liemens rotacinį stabilumą, liemens lankstumą į šonus, o juosmeninės stuburo dalies mobilumą gražino iki normos. 3. Pilates metodas daro didesnį poveikį pilvo ir nugaros raumenų stabilumui, nei joga, o joga - juosmeninės stuburo dalies mobilumui.

6 6 SUMMARY Stankevičiūtė V. The influence of Yoga and Pilates methods to trunk stability and mobility in young age women, master s thesis / supervisor PhD. lect. B. Zachovajevienė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Institute of Sports. Kaunas, 2015, - s. 78. The aim of this study - to evaluate the influence of Yoga and Pilates methods to trunk stability and mobility in young age women. The tasks: 1. To set the mobility of trunk and stability of muscles before and after the Pilates method application; 2. To set the mobility of trunk and stability of muscles before and after the Yoga method application; 3. To compare results between the methods. Methods: 1. Analysis of scientific literature. 2. Evaluation of trunk muscle static endurance. 3. Evaluation of deep trunk muscles stability with a pressure measuring device "Stabilizer". 4. Rotational stability test of the trunk. 5. Lumbar spine mobility assessment modified Schober test. 6. Lumbar spine flexibility assessment side flexion test. 7. Mathematical Statistical Analysis. Participants of study: The study consisted of a contingent of NGO "Yoga Academy and women's sports club "Akela" beginners, yoga and Pilates, classes visiting women. The survey began 48 women: 24 of them practiced Pilates and 24 - yoga; because of personal reasons the study was completed by 40 women, of which 21 practicing Pilates, and 19 - yoga. As tested indicators - related to age, all the women were divided into 2 age groups: 25-30, and years old. Impact methods: Pilates and Yoga. Testing was performed twice, before and after impact methods application. Conclusions: 1. Before application of Pilates method, the imbalance was dominating between the abdominal and back and side torso muscles, lumbar mobility was reduced. The method of Pilates returned stability between abdominal and back muscles and lumbar mobility to normal, increased stability between side torso and back and side torso muscles, stability (activity) of transversus abdominis muscle and lateral flexibility. 2. Before application of Yoga method, the imbalance was dominating between the abdominal and back and side torso muscles, lumbar mobility was reduced. The method of Yoga increased stability between abdominal and back, also between back and side torso muscles, rotational stability of the trunk and lateral flexibility, whereas lumbar spine mobility returned to normal. 3. The method of Pilates has a greater impact on the stability of abdominal and back muscles than Yoga, whereas Yoga on lumbar spine mobility.

7 7 ĮVADAS Stabilumas - viena iš svarbiausių sąvokų, apibūdinančių ir įvertinančių bet kurią sistemą. Stuburo stabilumas leidžia judėti, padeda stuburui atlaikyti apkrovas ir tuo pačiu metu apsaugo nuo sužalojimų ir skausmo (Reeves et al., 2007). Stuburo stabilumo svarbą pabrėžė daugybė autorių (Kibler et al., 2006; Phrompaet et al., 2011; França et al., 2010; Luomajoki H, & Moseley, 2011; Akuthota et al., 2008). Pakankamas stabilumas yra siektinas tikslas, dėl to, reikalingas optimalus balansas tarp stabilumo ir mobilumo (Borghuis et al., 2008), kuris padeda išvengti kaulų bei raumenų sužalojimų (Phrompaet et al., 2011). Pasak Dudonienės ir kt. stuburo stabilumą lemia raumenų sinergistų ir antagonistų suderinta veikla bei pakankamas raumenų pajėgumas. Toninės skaidulos, kurios generuoja mažą jėgą, bet gali būti aktyvios ilgą laiką valdo stabilizuojamuosius raumenis. Todėl, šių raumenų ištvermės lavinimas yra būtinas, nes tai raumenys, užtikrinantys teisingą kūno padėties išlaikymą, tiek kūnui būnant tam tikroje padėtyje, tiek judant [Dudonienė ir kt., 2010]. Stuburo nestabilumas, kaip ir pakitęs mobilumas (Abbott et al., 2006) - laikomas reikšmingu veiksniu lėtinio nugaros skausmo atsiradimui (Ibarz et al., 2013). G. Sakalauskienės teigimu nugaros apatinės dalies skausmas yra dažniausiai pasitaikantis ir brangiausiai visuomenei kainuojantis skausmo sindromas, kurį per savo gyvenimą patiria keturi iš penkių planetos gyventojų, o dešimtadaliui jų nugaros skausmas tampa lėtiniu [Sakalauskienė, 2009]. Pasaulinė sveikatos organizacija Lietuvą priskiria prie šalių, kuriose gyventojų fizinio aktyvumo skatinimas nėra laikomas prioritetine sritimi (Lamanauskas ir Armonienė, 2011). Suaugusių žmonių fizinis aktyvumas, judrumas dėl šiuolaikinės gyvensenos dar labiau sumažėjo. Remiantis turimais duomenimis, proc. Europos Sąjungos žmonių gyvensena yra nejudri, todėl įvairiuose tarptautiniuose dokumentuose ir gairėse akcentuojama žmonių skatinimo keisti nejudrų gyvenimo būdą į sveikesnį ir aktyvesnį būtinybė (Valintėlienė ir kt., 2012). Sveikata suprantama, kaip pagrindinių organizmo funkcinių sistemų rezervinių galimybių visuma, į kurią turėtų būti įtraukta ne tik esama organizmo funkcinė būklė, bet ir galimybė ją reguliuoti ir pagerinti. Gera sveikata yra svarbi gyvenimo kokybės sudėtinė dalis ir pagrindinė prielaida asmens socialiniam bei ekonominiam vystymuisi (Vitartaitė ir kt., 2006). Mažėjant darbingo amžiaus žmonių skaičiui, labai svarbu gerinti dirbančių žmonių sveikatą, mažinti prarandamų dėl ligų darbo dienų skaičių, ilginti darbingą amžių, mažinti ankstyvų mirčių ir neįgalumo atvejų skaičių (Jankauskienė, 2008). Aktyvi fizinė veikla laisvalaikiu praturtina asmenybės saviraišką, atskleidžia naujų ugdomųjų vertybių turinį, kuria naujas elgsenas ir bendravimo formas, tobulina judesių kultūrą. Dėl to fizinis aktyvumas tampa

8 8 viena iš pagrindinių individo fizinės, socialinės ir emocinės gerovės sąlygų (Maciulevičienė ir Kardelis, 2006). Didėjant sėsliam gyvenimo būdui bei prastėjant fizinei sveikatai žmonės vis intensyviau ieško alternatyvių sveikatos stiprinimo būdų. Dėl to, du metodai - joga ir Pilates - kūno ir proto pratimų intervencijos, nukreiptos, tiek į fizinius, tiek į psichinius aspektus per liemens stiprinimą, lankstumo gerinimą ir relaksaciją - stipriai išpopuliarėjo per pastarąjį dešimtmetį (Sorosky et al., 2008). Jogos metodo tikslas savirealizacija ir tobulėjimas fiziniame, mentaliniame, emociniame ir dvasiniame lygmenyse (Taneja, 2014; Woodyard, 2011). Reguliariai praktikuojant jogą didėja raumenų jėga, ištvermė, lankstumas, šalia to, skatinamas draugiškumas, užuojauta, didėja savikontrolė bei ramybės ir gerovės jausmas (Woodyard, 2011). Ši žinių sistema, gyvuojanti apie 5000 metų (Middleton el al., 2013), dabar, sveikatingumo ir terapijos tikslais, praktikuojama apie 30 milijonų žmonių visame pasaulyje (Cramer et al., 2014). Pilates metodo tikslas mokant suprasti savo kūną - lavinti giliuosius kūno raumenis ir užtikrinti efektyvų judėjimą (de Souza & Vieira, 2006). Pilates pratimų metu siekiama ne tik pagerinti raumenų ištvermę, lankstumą, laikyseną, sustiprinti giliuosius raumenis, bet ir išmokti pažinti savo kūną, suprasti taisyklingas kūno padėtis (Zaičenkovienė, 2013, p. 19). Pastarasis metodas sukurtas 1920 aisiais metais (Kim et al., 2014), ir dabar - praktikuojamas dešimties milijonų žmonių visame pasaulyje (Levine et al., 2009). Abiejų poveikio metodų naudą žmogaus organizmui įrodė daugelis mokslininkų (Woodyard, 2011; Sorosky et al., 2008; Grabara & Szopa, 2011; Streeter et al., 2010; Wells et al., 2012; Di Lorenzo, 2011; Costa et al., 2012). Tačiau, jogos ir Pilates poveikis dažniausiai tiriamas pagyvenusiems, kiek rečiau vidutinio amžiaus žmonėms, todėl manome, jog aktualu, nustatyti šių dviejų metodų poveikį jauno amžiaus (25 35 m.) moterims, ir įvertinti jų efektyvumą. Darbo tikslas - įvertinti jogos ir Pilates metodų poveikį jauno amžiaus moterų liemens stabilumui ir mobilumui.

9 9 DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI Darbo tikslas - įvertinti jogos ir Pilates metodų poveikį jauno amžiaus moterų liemens stabilumui ir mobilumui. Uždaviniai: 1. Nustatyti liemens mobilumą ir raumenų stabilumą prieš ir po Pilates metodo taikymo. 2. Nustatyti liemens mobilumą ir raumenų stabilumą prieš ir po jogos metodo taikymo. 3. Palyginti gautus rezultatus tarp metodų.

10 1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Juosmeninės stuburo dalies stabilumo ir mobilumo svarba 10 Kūno šerdies segmentinio stabilumo ir mobilumo kontrolė (t. y. juosmens - dubens kontrolė), taip pat, kaip kūno dalių lankstumas, akcentuoja didžiausią efektyvumą ir padeda išvengti kaulų bei raumenų sužalojimų (Phrompaet et al., 2011). Netinkama giliųjų liemens raumenų (skersinis pilvo raumuo, dauginis raumuo) aktyvacija ir prasta kontrolė egzistuoja nejaučiantiems simptomų asmenims, kurie nesugeba kontroliuoti juosmens - dubens stabilumo, kas gali būti anksti aptiktas galimų nugaros problemų ženklas ir lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo rizikos veiksnys (França et al., 2010; Luomajoki H, & Moseley, 2011). Lėtinis apatinės nugaros dalies skausmas apibūdinamas, kaip nugaros skausmas trunkantis ilgiau nei 12 savaičių ir pasireiškiantis daugiau nei 50 % žmonių populiacijos. Manoma, jog daugiau nei 70 % suaugusiųjų bent kartą gyvenime yra patyrę nugaros skausmą, kurio paplitimas yra didesnis jaunų, ekonomiškai aktyvių suaugusiųjų tarpe. Apatinės nugaros dalies skausmas yra antra, labiausiai paplitusi, priežastis dėl pravaikštų darbe ir viena iš labiausiai paplitusių priežasčių dėl medicininės konsultacijos (França et al., 2010). Nustatyta, kad skersinio pilvo raumens disfunkcija ir dauginio raumens atrofija pasireiškia žmonėms, jaučiantiems apatinės nugaros dalies skausmą, todėl centrinė nervų sistema negali tinkamai kontroliuoti raumenų, o šie pokyčiai sukelia stuburo nestabilumą (Phrompaet et al., 2011). Šalia to, dėl besikartojančio susitraukimo, judesio metu, raumenys sukelia traukimo įtampą, kuri tiesiogiai paveikia sąnarius ir minkštuosius audinius juosiančius stuburą. To pasekmė patempimas ir degeneracija (Phrompaet et al., 2011). Stabilizacinė kūno centro funkcija ir jėgų generavimo svarba visose sporto veiklose vis labiau pripažįstama. Liemens stabilumas laikomas pagrindiniu veiksniu efektyviai biomechaninei funkcijai atlikti maksimaliai padidinti jėgų generavimą ir sumažinti apkrovas sąnariams, visų tipų veiklose - nuo bėgimo iki metimo (Kibler et al., 2006). Net aukšto lygio sportininkams pasireiškia stuburo nestabilumo simptomai, dėlto, jiems gali įvykti daugiau kaulų - raumenų sužalojimų. Moterims atletėms, kurioms nustatomas liemens raumenų silpnumas dažnai pasireiškia priekinio kryžminio raiščio traumos. Be to, asmenims, kuriems pasireiškia nestabilumo simptomai, stebima suprastėjusi pusiausvyra ir sumažėjęs gebėjimas kompensuoti netikėtus liemens judesius (Akuthota et al., 2008). Lankstumas - svarbus geros fizinės būklės elementas siekiant gauti optimalią kaulų raumenų funkciją. Lenkimas į priekį yra juosmens lenkimo ir dubens pasvirimo kombinacija. Užpakalinės šlaunies dalies raumenų (hamstringų) standumas gali apriboti dubens pasvirimą. Nustatyta, kad užpakalinės

11 11 šlaunies dalies raumenų standumas ir apatinės nugaros dalies lankstumas, taip pat, susiję su apatinės nugaros dalies skausmu (Phrompaet et al., 2011) Juosmeninės stuburo dalies biomechanika Žmogaus stuburas veikia, kaip daugiasegmentinis, lankstus virbas formuojantis centrinę kaklo ir liemens ašį. Sveiko žmogaus stuburas sudarytas iš 24 presakralinių slankstelių, kurie sujungia tris pagrindinius linkius į sagitalinę plokštumą. Stuburo linkiai padidina stuburo apkrovos atramos galingumą atliekant lenkimo judesius (Oatis 2009, p. 564). Caillet ir stuburgalį laiko linkiu, nors jis dažniausiai laikomas kryžkaulio linkio tęsiniu. Nugarkaulio linkiai didina amortizacinį stuburo pajėgumą ir kartu išlaiko atitinkamą tvirtumą ir stabilumą (Muckus, 2006, p. 190). Linkių sankirtų vietose yra pereinamosios zonos, kuriose dažniausiai pažeidžiami audiniai darantys įtaką funkcijos sutrikimams ar skausmo pojūčiui (Oatis, 2009, p. 564). Stuburas, kaip ir tarpslanksteliniai diskai, turi atlaikyti didelį jėgų skaičių. Tai yra ašinė kompresija, trakcija ir priekinė, užpakalinė bei šoninė šlytis (Dutton, 2002, p. 287). Pagrindinė juosmeninės stuburo dalies funkcija svorio išlaikymas. Tai rodo platūs, plokšti slankstelių kūnų paviršiai. Tačiau, vykdydamas šią svorio išlaikymo funkciją stuburas turi atlikti ir kai kuriuos judesius (Sambrook ir kt., 2012, p. 53). Judesiai juosmens srityje vyksta trijose plokštumose: sagitalinėje, frontalinėje ir horizontalioje (Neumann, 2002, p. 294). Kazimiero Muckaus (2006) teigimu galimas ir dar vienas stuburo judesys tai spyruokliavimas stuburo aukščio svyravimas dėl lankstumo (Muckus, 2006, p. 193). Lenkimas ir tiesimas apie skersinę ašį yra didžiausias judesys. Lenkimo metu didėja stuburo kifozės ir plokštėja lordozės, tačiau ir labai susilenkus juosmens lordozė neišsilygina (Muckus, 2006, p. 193). Taip pat, juosmens srityje lenkimas ir tiesimas atliekamas diapozone nuo viršaus iki apačios, be išimties ir juosmens - kryžmens sąnaryje (L5-S1). Šiame sąnaryje lenkimo/tiesimo judesiai yra didžiausios amplitudės nei bet kuriame kitame juosmens segmente (Banton, 2012). Juosmens skersinių ataugų sąnariai atlieka du pagrindinius judesius - tai slydimas į viršų ir slydimas žemyn. Jei šie judesiai vyksta ta pačia kryptimi - vyksta lenkimas arba tiesimas. Jei į priešingas puses - vyksta šoninis lenkimas (Dutton, 2002, p. 284). Lenkimo metu L2-3 srityje, L2 apatiniai skersinių ataugų sąnariai slysta į viršų ir į priekį santykinai viršutiniams L3 skersinių ataugų sąnariams. Kaip to pasekmė, raumenų ir gravitacinės jėgos perkeliamos nuo apofizinių sąnarių, kurie paprastai palaiko apie 20% viso stuburo apkrovos tiesiai stovint, į diskus ir užpakalinius stuburo raiščius. Diskai yra suspausti, o

12 12 užpakaliniai raiščiai ištempti (Neumann, 2002, p. 294). Didžiausią stuburo stabilizavimo reikšmę lenkimo metu turi zigapofiziniai sąnariai. Tai trijų užpakalinių sąnarių kompleksas, kuris sudaro tarpslankstelinį sąnarį (Dutton, 2002, p ). Lenkimo judesius tarp slankstelių sušvelnina užpakalinės skaidulinio žiedo dalies įsitempimas ir priekinės dalies išlinkimas, o minkštuminis branduolys ir toliau išlaiko svorį. Dėl padidėjusio spaudimo disko viduje gali kilti grėsmė užpakalinei skaidulinio žiedo daliai, kadangi, ją veikia ir įtempimas dėl sulenkimo, ir padidėjęs spaudimas iš minkštuminio branduolio. Yra žinoma, kad būtent ši užpakalinė disko dalis dažnai ir neatlaiko (Sambrook ir kt., 2012, p. 53). Klubo lenkimas padidina pasyvų tempimą įtemptuose užpakaliniuose šlaunies grupės (hamstringų) raumenyse. Apatinės juosmens dalies stuburo slanksteliai fiksuojami kryžmeninio klubo sąnario, tęsiant vidurinės ir viršutinės juosmens srities lenkimą grąžinama apatinės nugaros dalies natūrali lordozė (Neumann, 2002, p. 294). Tiesimo judesiai juosmens srityje, lyginant su lenkimu, vyksta priešingai (Dutton, 2002, p. 287). Tiesimosi metu didėja lordozės ir tiesėja kifozės, bet ir stipriai išsitiesus nugaros kifozė neišsilygina (Muckus, 2006, p. 193). Teoriškai, tikrasis juosmens tiesimas yra patologinis ir priklauso nuo atlikimo tikslumo. Tikras tiesimas apima užpakalinį slankstelio riedėjimą ir slydimą, bei užpakalinį ir apatinį zigapofizinių sąnarių judėjimą, bet ne būtinai keičia lordozės laipsnį. Aukščiau esančio slankstelio apatinis zigapofinis sąnarys juda žemyn, žemiau esančio sąnario plokštelės atžvilgiu, iki sąnario judesio pabaigos ir ištempia tarpketerinį raištį tarp dviejų slanstelių keterinių ataugų. Šis poslinkis, blokuojantis liemens tiesimą, išryškėja, kai susitraukia nugaros raumenys (Dutton, 2002, p ). D. A. Neumann (2002, p. 297) pastebi, kad, kai juosmens tiesimas yra atliekamas kartu su pilnu klubo tiesimu, pasyvi įtampa įtemptuose šlaunies lenkėjų raumenyse padeda išlaikyti lordozę dubeniui svyrant į priekį. Pavyzdžiui, tiesimas tarp L2 ir L3 vyksta apatiniams L2 skersinių ataugų sąnariams slystant žemyn ir šiek tiek atgal, kol susiduria su viršutiniais L3 srities skersinių ataugų sąnariais. Pilnas tiesimas padidina apkrovą ir kontaktinį plotą apozifiniuose sąnariuose (Neumann, 2002, p. 297). Sukamieji judesiai laikomi ypač pavojingais diskams, nes skaidulinio žiedo skaidulos atskiruose slanksteliuose yra išsidėsčiusios įstrižai, todėl tik pusė jų gali atsispirti sukimo judesiui į vieną ar į kitą pusę. Likusioji, dėl sukimo judesio, netgi atsipalaiduoja (Sambrook ir kt., 2012, p. 53). Daugiau nei 3 rotacija gali mikroskopiškai pažeisti žiedo skaidulas, o daugiau nei 12 audinius. Rotacijos metu slankstelių keterinės ataugos atsiskiria tempdamos antketerinius ir tarpketerinius raiščius (Norris, 2008), ir mažiau nei 1 rotacija daro įtaką kontralateraliniam sąnariui (Dutton, 2002, p. 288). Judesio metu yra spaudžiama sąnario kremzlė. Suskaičiuota, jog su kiekvienu rotacijos laipsniu kremzlė yra spaudžiama 0,5

13 13 mm., ir, kad galėtų įvykti 3 rotacija kremzlė turi būti spaudžiama apie 62% savo storio. Jei ši 3 riba peržengiama, toliau rotacija tampa mišri, versdama viršutinių segmentų slankstelius suktis atgal link veikiamo sąnario apie naują rotacijos ašį (Dutton, 2002, p. 288). Banton (2012) pastebi, kad viršutiniuose juosmens segmentuose šoninis lenkimas ir rotacija vyksta priešingomis kryptimis, kai tuo tarpu apatiniuose segmentuose minėti judesiai vyksta ta pačia kryptimi. Rotacija, kuri vyksta kartu su šoniniu lenkimu, kaip sudėtinis judesys, yra minimali ir vyksta juosmens -kryžmens susijungimo srityje. Amplitudės dydis mažėja kartu su amžiumi, kai elastinas keičiasi į kolageną (Dutton, 2002, p ). Šoninio lenkimo metu vyksta ir rotacija. Šoninio lenkimo judesio amplitudė didžiausia vidurinėje juosmens srityje (Dutton, 2002, p. 284) Juosmens - dubens ritmas Juosmuo ir bevardžiai kaulai gali judėti, kaip vienetas (Oatis, 2009, p. 646). Kartu su klubo sąnariais, juosmens sritis yra pagrindinis lenkimo ir tiesimo sukimosi centras liemeniui, ypač atliekant veiksmus, kaip lenkimasis pirmyn, kopimas ir kėlimas. Kinematinis ryšys tarp juosmeninės stuburo dalies ir klubo sąnarių atliekant judesius sagitalinėje plokštumoje - vadinamas juosmens - dubens ritmu (Neumann, 2002, p. 297). Juosmens dubens ritmo sutrikimai gali turėti įtakos apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimui (Oatis, 2009, p. 646). Liemens lenkimo pirmieji 60 vyksta juosmeninėje stuburo dalyje, o toliau vykstantis lenkimas atliekamas klubuose (McGill, 2007, p.74). D. A. Neumann (2002, p ) juosmens - dubens ritmą lenkimo metu apibūdina, kaip kombinaciją, kurią sudaro 40 liemens lenkimas ir 70 klubo lenkimas. Nors galimi keli šio judesio variantai, klubai ir juosmuo per liemens lanką paprastai lenkiasi vienu metu su judesiu, kuris inicijuojamas juosmens srityje (Neumann, 2002, p ). Literatūros šaltinių duomenimis, didėjantis juosmens - dubens judesių dažnis gali prisidėti prie didėjančios audinių įtampos juosmens - dubens srityje, ypač, jei minėtos srities judesiai visada atliekami ta pačia kryptimi (Scholtes ir kt., 2009). Jei yra didėjantis liemens lenkimo poreikis, klubo sąnariai ar juosmuo gali abipusiškai kompensuoti kitų sričių ribotą mobilumą. Ilgainiui, perdėtas lenkimas gali pertempti užpakalinius jungiamuosius audinius, tokius, kaip tarpketeriniai raiščiai, užpakalinės žiedo skaidulos, apofizinio sąnario kapsulė ir kitus, ar padidinti įtampą diskams ir apofiziniams sąnariams (Neumann, 2002, p. 298). Atlikti tyrimai rodo, jog tarp pertemptų užpakalinių šlaunies raumenų (hamstringų) ir apatinės nugaros dalies

14 14 skausmo egzistuoja stiprus ryšys. Minėti, pertempti raumenys daro įtaką dubens, klubų ir kelio sąnario judesiams, nes būtent prie jų ir tvirtinasi. Jie gali apriboti klubo judesius kartu didindami juosmeninės stuburo dalies judesius (Hasebe et al., 2013). Tipiškas juosmens - dubens ritmas atliekamas norint ištiesti liemenį iš susilenkusios padėties ir yra skirstomas į tris nuoseklias fazes. Ankstyvosios fazės metu, esant stipriai šlaunų tiesiamųjų raumenų aktyvacijai, liemens tiesimas prasideda klubuose. Vidurinės ir baigiamosios fazių metu liemens tiesimas vykdomas jau daugiau laipsnių apimančia juosmenine stuburo dalimi bei reikalauja didėjančios juosmens tiesiamųjų raumenų aktyvacijos. Toks, normalus juosmens - dubens ritmas sumažina juosmens tiesiamųjų raumenų perkrovimo riziką bei kartu, apfiziniai sąnariai ir diskai, apsaugo šią sritį nuo didelio spaudimo (Neumann, 2002, p ) Stuburo stabilumas Stuburo stabilumo sampratą mokslininkai pradėjo analizuoti aisiais metais. Jie teigė, jog nugaros traumas ir skausmą sukelia pasikartojančios minkštųjų audinių ir sąnarių mikrotraumos, įvykstančios dėl prastos stuburo struktūrų kontrolės. Bėgant laikui, tapo aišku, kad stuburo stabilumas dinaminis procesas, kuris apima ir statines padėtis ir kontroliuoja judėjimą (Barr et al., 2005). Stabilumas apibrėžiamas, kaip gebėjimas išlaikyti nepakitusią būklę, net veikiant jėgoms, kurios paprastai ją keistų. Dar stabilumas apibrėžiamas, kaip gebėjimas grįžti į pradinę būklę po trikdžių. Remiantis dviem minėtais apibrėžimais ir kalbant apie sąnarius, stabilumą galima apibrėžti kaip sąnario būklę, dėl jėgų suvienodinimo gebančią nepakisti arba greitai grįžti į reikiamą (buvusį) lygį (Vainoras ir kt., 2008). Liemens stabilumą lemia raumenų pajėgumas ir raumenų sinergistų bei antagonistų suderinta veikla. Kaip netinkamas judesys gali turėti įtakos netinkamai aktyvacijai - taip ir tik vienas raumuo su netinkama aktyvacijos amplitude gali sukelti nestabilumą (Norris, 2008). Mokslininkas M. M. Panjabi teigė, kad nervų ir raumenų sistema atlieka svarbų vaidmenį kontroliuojant segmentinį judesį (Biely et al., 2006), tuo remdamasis jis pateikė stuburo stabilizavimo sistemos modelį, susidedantį iš trijų sąveikaujančių komponentų (1 pav.) (Borghuis et al., 2008).

15 15 Kaulų - raiščių posistemė Nervinės kontrolės posistemė Raumenų - sausgyslių posistemė 1 pav. Stuburą stabilizuojančios sistemos sudėtinės posistemės (remiantis Biely et al., 2006) Pasyviąją arba kaulų - raiščių posistemę sudaro slanksteliai, tarpslanksteliniai diskai, sąnariai bei raiščiai. Didžiausia apkrova šiems komponentams tenka judesio amplitudės pabaigoje (Izzo et al., 2013). Aktyviąją arba raumenų - sausgyslių posistemę sudaro paravertebraliai esantys raumenys ir sausgyslės, kurie padeda mechaniškai stabilizuoti stuburo segmentą (Biely et al., 2006). Pasyvi posistemė juosmeninei stuburo daliai leidžia išlaikyti ribotą apkrovą (apie 10 kg.), kuri yra daug mažesnė už kūno masę. Todėl, reikalinga aktyvi raumenų posistemė leidžianti išlaikyti kūno masės ir papildomą krūvį, susijusį su pasipriešinimo reikalaujančiais pratimais bei dinamine veikla. Pagrindinius raumenis galima palyginti su laidais, kurių įtampą kontroliuoja sekantis, nervinės kontrolės posistemis. Didėjant įtampai raumenyse spaudimo jėgos didėja tarp juosmens slankstelių: šis juosmeninės stuburo dalies sutvirtėjimas didina stabilumą (Willardson, 2007). Nervinės kontrolės posistemę sudaro nervai ir centrinė nervų sistema, kuri nukreipia ir kontroliuoja aktyviąją posistemę suteikdama dinaminį stabilumą (Akuthota et al., 2008; Izzo et al., 2013). Ši posistemė turi sudėtingą užduotį - nuolat stebėti ir reguliuoti raumenų jėgas remiantis grįžtamuoju ryšiu, kurį suteikia raumenų verpstės, Goldžio sausgyslių organai ir stuburo raiščiai (2 pav.). Kad stuburas būtų apsaugotas nuo sužalojimų ir leistų atlikti norimą judesį, būtent ši sistema turi tiksliai (reikiamu laiku ir reikiama jėga) aktyvuoti reikiamus raumenis. Poreikis stabilumui palaikyti gali pasikeisti akimirksniu, priklausomai nuo laikysenos reguliavimo ar kūno priimamų išorinių apkrovų (Willardson, 2007). Nervinės kontrolės posistemė gauna informaciją iš aktyvios ir pasyvios posistemių ir atlieka svarbų vaidmenį stabilizuojant stuburą, kai tikimąsi apkrovos (Sandhu, 2010).

16 16 2 pav. Liemens stabilumo modelis (remiantis Willardson, 2007) Stuburo stabilizavimo sistemos modelio autorius, M. M. Panjabi, taip pat, pastebėjo, kad visos trys sistemos stabilizuojančios stuburą yra tarpusavyje glaudžiai susijusios ir geba kompensuoti vienos sistemos stoką kitos sistemos pagalba (Borghuis et al., 2008). Stuburo stabilumui įtakos turi ne tik sąnariai, sausgyslės, bet ir daugybė raumenų, kurie juosia stuburą, ir visi jie, tam tikru mastu, prisideda prie judesių ir juosmens stabilumo išlaikymo (Barr et al., 2005). Skiriamos dvi raumenų sistemos, palaikančios juosmeninės stuburo dalies stabilumą: Vietiniai (lokalūs) raumenys; Bendrieji (globalūs) raumenys (Imai et al., 2010). Liemens raumenis sudaro dviejų tipų raumeninės skaidulos: lėtai susitraukiančios ir greitai susitraukiančios. Lėtai susitraukiančios skaidulos, visų pirma, sudaro lokalią raumenų sistemą (giliųjų raumenų sluoksnis). Šie raumenys - trumpesnio ilgio, tiesiogiai tvirtinasi prie nugaros juosmeninės dalies slankstelių ir yra tinkami kontroliuoti tarpsegmentinį judesį, reaguoti į laikysenos pokyčius bei išorines apkrovas. Šiai grupei priklauso: skersinis pilvo raumuo, dauginiai raumenys, vidinis įstrižinis pilvo raumuo, gilieji skersiniai keteriniai ir dubens dugno raumenys (Akuthota et al., 2008). Kitų autorių

17 17 teigimu, lokalių raumenų grupei dar galima priskirti didįjį juosmens ir kvadratinį juosmens raumenis bei diafragmą (O Sullivan et al., 2005; Standaert et al., 2008). Greitai susitraukiančios skaidulos sudaro globalią raumenų sistemą (paviršinių raumenų sluoksnis). Šie raumenys - ilgi ir turi didelį sukimo momentą, todėl, nors ir tiesiogiai nesitvirtina prie stuburo, leidžia atlikti didelės amplitudės judesius (Akuthota et al., 2008), taip pat, didina vidinį pilvo slėgį (Willardson, 2007) bei yra atsakingi už bendrą juosmens - dubens stabilizavimą (Imai et al., 2010). Šiai grupei priskiriami: tiesusis pilvo raumuo, vidiniai ir išoriniai įstrižiniai raumenys, skersinis pilvo raumuo, tiesusis nugaros raumuo ir kvadratinis juosmens raumuo (šoninė dalis) (Willardson, 2007). Svarbiausiais stuburą stabilizuojančiais raumenimis laikomi skersinis pilvo ir dauginiai raumenys. Kaip pagrindinis stabilumo raumuo skersinis pilvo raumuo kėlė tam tikrą susidomėjimą daugeliui tyrinėtojų (Reeve & Dilley, 2009; Borghuis et al., 2008). Tai giliausias ir ploniausias raumuo tarp plačiųjų pilvo raumenų. Veikimo mechanizmas, kuriuo skersinis pilvo raumuo prisideda užtikrinant tarpsegmentinį stabilumą yra kompleksinis ir susideda iš fascijinio ištempimo, intraabdominalinio spaudimo sukėlimo (Akuthota et al., 2008), arba abiejų veiksnių kartu (Herrington & Davies, 2005). Dauginiai raumenys turi trumpas tarpslankstelines prisitvirtinimo vietas ir kontroliuoja slankstelių judėjimą išlaikant tam tikrą laikyseną ir stuburui judant, kad apsaugotų sąnarines struktūras, diskus, ir raiščius nuo pernelyg didelio lenkimo įtampos ir sužalojimo (Barr et al., 2005). Paviršinės šių raumenų skaidulos dalyvauja stuburo judesiuose, o giliosios stabilizavime (MacDonald et al., 2006) Stuburo nestabilumas Pradiniai bandymai apibrėžti stuburo nestabilumą buvo grindžiami stuburo patologijomis, susijusiomis su padidėjusiu slankstelių judėjimu tarpslanksteliniame arba segmentiniame lygmenyje. Ši siaura stuburo nestabilumo samprata buvo išplėsta, kai mokslininkas Panjabi pateikė hipotezę, kad nervų - raumenų sistema, taip pat, atlieka svarbų vaidmenį kontroliuojant segmentinį judesį (Panjabi, 1992; cit. iš Biely et al., 2006). Juosmeninės stuburo dalies nestabilumas apibrėžiamas, kaip prarastas stuburo gebėjimas išlaikyti savo struktūrą esant fiziologinei apkrovai, kai nėra esminių ar papildomų neurologinių sutrikimų, nėra jokių deformacijų ir pasireiškiančio skausmo (Kasai et al., 2006; Leone et al., 2007). Juosmeninės stuburo dalies nestabilumas - laikomas reikšmingu veiksniu lėtinio nugaros skausmo atsiradimui. Nestabilumo priežastys gali būti: nepakankama raumenų jėga, ištvermė, audinių

18 18 sužalojimas, sutrikęs judesių valdymas ar visos priežastys vienu metu (Ibarz et al., 2013). M. M. Panjabi (1992) teigimu visa stuburo judesių amplitudė susideda iš neutralios ir elastinės zonų (3 pav.). Pilnas fiziologinis judesys vyksta neutralioje ir elastinėje zonose (Biely et al., 2006). 3 pav. Stuburo judesių amplitudė (remiantis M. M. Panjabi, 1992) Neutrali zona tai lanksti stuburo amplitudės dalis, kuomet yra minimalus pasyvių struktūrų pasipriešinimas tarpsegmentiniam judesiui atliekant pilnos amplitudės judesius (Panjabi, 1992), tai pradinė, visos judesio amplitudės, dalis. Neutralios zonos koncepcija paremta pastebėjimu, kad tipiško stuburo judesio segmento apkrovos poslinkio sąryšio kreivė yra netiesinė su dideliu judesio vykdymo lankstumu aplink neutralią stuburo padėtį, ir su padidėjusiu, pasyviu, pasipriešinimu judesiui stuburo judesio amplitudės pabaigoje. Neutralios zonos padidėjimas gali lemti didesnę raiščių pertempimo tikimybę ir tapti nestabilumo priežastimi (Leone et al., 2007) bei sąlygoti skausmą ar negalią (Biely et al., 2006). Elastinė zona tai, žymus pasyvių struktūrų pasipriešinimas tarpsegmentiniam judesiui, jo amplitudės pabaigoje (Panjabi, 1992). Ji prasideda neutralios zonos pabaigoje ir baigiasi fiziologinio judesio amplitudės pabaigoje (Biely et al., 2006) Stuburo mobilumas Liemens raumenų aktyvumas geriausiai suprantamas, kaip iš anksto suprogramuota, lokali, vieną sąnarį kertančių raumenų ir kelis sąnarius kertančių raumenų integracija, siekiant suteikti stabilumą ir atlikti judesį. Tai sąlygoja proksimalinį stabilumą - distaliniam mobilumui, ir jėgų generavimo modelį nuo proksimalinės dalies link distalinės (Kibler et al., 2006). Pakankamas stabilumas yra siektinas tikslas, dėl to, reikalingas optimalus balansas tarp stabilumo ir mobilumo (Borghuis et al., 2008).

19 19 Normaliai funkcionuojančiame raumenyne yra motorinės kontrolės procesų kompleksas, kuris reguliuoja standumą ar lankstumą susijusiuose, kelių grandinių judesiuose. Judėjimo sistema turi didelį gebėjimą prisitaikyti prie pokyčių. Kai sąnaryje atsiranda žymus judesio apribojimas, kūnas, visomis pastangomis siekia išlaikyti funkciją. Norint to pasiekti, kai kurie kiti sąnariai ar raumenys privalo kompensuoti tai didinant santykinį mobilumą, kuris dažnai sukelia audinių pažeidimus (Borghuis et al., 2008). Apatinės nugaros dalies skausmas nenurodo konkrečios patologijos, bet gali būti susijęs su ribotu, per dideliu ar blogai kontroliuoju juosmens judesiu (Abbott et al., 2006). Pakitęs mobilumas gali būti apibūdinamas, kaip bendras (liemens mobilumas, kaip visumos) arba segmentinis (tarp dviejų gretimų slankstelių). Stuburo mobilumo vertinimas dažnai veda prie nechirurginio gydymo būdo. Pavyzdžiui, pacientui su ribotu stuburo mobilumu gali būti skiriama intervencija nukreipta į tarpslankstelinio mobilumo gerinimą, kai tuo tarpu asmeniui su pasireiškiančiais simptomais ir pernelyg dideliu stuburo mobilumu - aktyvūs pratimai ir/arba pratimai su pasipriešinimu, siekiant suteikti kontrolę pakitusiam judesiui (t. y. stabilizavimo pratimai) (Kulig et al., 2007) Pilates samprata Pilates metodą sukūrė Joseph H. Pilates ( ) 1920 aisiais metais (Kim et al., 2014). Būdamas anatomijos, kultūrizmo, bokso, imtynių, jogos, gimnastikos ir kovos menų savamoksliu, autorius sukūrė savo, visapusišką filosofiją apie holistinį sveikatos ir subalansuotos gerovės suvokimą (Di Lorenzo, 2011), kuri grindžiama senovės Graikijos ir Romos filosofija bei sistemingai plėtojama kartu su joga, Zen (Kim et al., 2014), šokiu ir gimnastika (Altan et al., 2009). Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje jis dirbo ligoninėje, kur slaugė sergančius ir sužeistus karius bei kolegas. Būtent tada Joseph H. Pilates sukūrė Pilates pratimų sistemą, kurią pradėjo taikyti prie lovų prikaustytiems ligoniams. Pritvirtinęs keletą spyruoklių prie ligonio lovos jis padėdavo neįgaliems pacientams sustiprinti raumenis ir palengvinti judėjimą. Šią sistemą, pratimų techniką ir specialią įrangą sužeistųjų reabilitacijai jis toliau tobulino (Di Lorenzo, 2011). Taip atsirado šiomis dienomis visame pasaulyje Pilates studijose naudojami prietaisai: Cadilac (lova su tempimo staklėmis), Pertvarkytojas Reformer (lova arba stalas su raumenų tempimo įranga), Stebuklingoji kėdė (angl. Wunda chair), Barelis (angl. Barrel) (išgaubtas gultas skirtas stuburui treniruoti) (Di Lorenzo, 2011 cit. iš Zaičenkovienė, 2013, p. 9).

20 20 Panašiai, kaip joga, Pilates metodas apima tiek fizinius, tiek psichinius elementus (Sorosky et al., 2008; Di Lorenzo, 2011). Pilates pratimų metu siekiama ne tik pagerinti raumenų ištvermę, lankstumą, laikyseną, sustiprinti giliuosius raumenis, bet ir išmokti pažinti savo kūną, suprasti taisyklingas kūno padėtis (Zaičenkovienė, 2013, p. 19). Šis metodas ypač lavina giliuosius raumenis (skersinį pilvo raumenį, dubens dugno raumenis ir priestuburinius raumenis), kurie sudaro raumenų korsetą. Pilates technika orientuota į jėgos centrą (angl. powerhouse) ar, kaip dar vadinamą - centrinį kūno ašies pagrindą, kuris yra tarp dubens ir krūtinės ląstos. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad bet koks judesys prasideda ir veikia šioje srityje, todėl atliekant pratimus ypač svarbu išlaikyti taisyklingą laikyseną ir įtempti jėgos centro raumenis (Di Lorenzo, 2011). Savąjį metodą Joseph H. Pilates pavadino kontrologija ir tikėjo, kad jis aktyvuoja smegenų ląsteles stimuliuodamas protą ir paveikdamas kūną (Di Lorenzo, 2011; Kloubec, 2011). Pilates naudoja apie 600 paprastų, pasikartojančių pratimų derinių, kurie sukuria krūvį raumenims. Šie pratimai gali būti pritaikyti tiek nedidelės jėgos didinimui reabilitacijoje, tiek sunkioms bei energingoms treniruotėms sportininkams (Kloubec, 2011) ir yra tinkami visoms amžiaus grupėms (Baghal et al., 2015). Pirmieji pradėję praktikuoti Pilates, kaip priemonę gerai fizinei būklei palaikyti, buvo šokėjai ir atletai (Sorosky et al., 2008; Franco et al., 2014). Per pastarąjį dešimtmetį šių pratimų populiarumas ženkliai padidėjo. Dabar Pilates naudojamas, ir kaip geros fizinės būklės palaikymo ir kaip holistinės sveikatos forma. Metodas prieinamas visiems ir yra praktikuojamas beveik kiekviename sveikatos ar sporto klube (Sorosky et al., 2008) Pagrindiniai Pilates metodo principai Pilates metodo treniruotės skirtos pagerinti bendrąjį lankstumą ir sveikatą per laikysenos stiprybės centrą ir kvėpavimo koordinavimą atliekant tam tikrus judesius. Metodas pagrįstas principais, siekiant sąmoningo judesio, be įtampos, nuovargio ir skausmo (Bertolla & Baroni, 2012). Skirtingos Pilates mokyklos minėtus principus pateikia ne visai vienodai, kartais skiriasi jų skaičius ir eiliškumas. Tačiau pagrindiniai, paties metodo autoriaus aprašyti, principai yra šie (Zaičenkovienė, 2013, p. 20): Koncentracija (angl. concentration); Kontrolė (angl. control); Stiprus kūno centras ir centravimas (angl. center); Tikslumas, preciziškumas (angl. precision);

21 21 Plastiškumas, tėkmė (angl. fluidity); Kvėpavimas (angl. breath); Vizualizacija (angl. visualization) (Isakowitz, Clippinger, 2011 cit. iš Zaičenkovienė, 2013, p. 20). Koncentracija lavinant gebėjimą sutelkti dėmesį į kūno dalių darbą, pratimų atlikimo kokybė ir tikslumas pagerėja (Wells et al., 2012; Iulian-Doru et al., 2013). Praktikuojant Pilates pratimus mintys sutelkiamos jausti ir matyti dirbančią kūno zoną derinyje su kvėpavimu, todėl, nei vienas judesys nėra atliekamas atsitiktinai (Iulian-Doru et al., 2013). Kontrolė kiekvienas pratimas atliekamas esant visapusiškai kūno kontrolei: jungiant visas kūno dalis tarpusavyje, reguliuojant kvėpavimą, atkreipiant dėmesį į konkrečias sritis, kuriose jaučiamas aktyvumas yra padidėjęs ir jos gali tapti perkrautos. Budrus protas organizuoja ir valdo judesius, kad visos kūno dalys dirbtų kartu siekiant tiksliai užbaigti sunkiausią užduotį (Iulian-Doru et al., 2013). Stiprus kūno centras ir centravimas centravimas Pilates metode reiškia ne tik suradimą savojo centro, savęs centravimo, bet gebėjimas sujungti kūną, protą ir dvasią. Teigiama, kad centras yra tarp pilvo ir nugaros, tarp diafragmos ir dubens raumenų, nuo apatinių šonkaulių iki klubų sąnarių priekyje ir ties sėdmenimis užpakalyje (Isakowitz, Clippinger, 2011 cit. iš Zaičenkovienė, 2013, p. 20). Visi Pilateso pratimai atliekami aktyvuojant pilvo, apatinės nugaros dalies, dubens dugno ir sėdmenų raumenis, kurie ir sudaro kūno centrą. Daugelio autorių teigimų (Sorosky et al., 2008; Iulian-Doru et al., 2013; Wells et al., 2012) Pilates metodas orientuotas į jėgos namus (powerhouse) dar vadinamus jėgos centru arba kūno centru. Tai raumenų grupė esanti žemiau juosmens. Paties metodo autoriaus teigimu, visi pratimai turi būti atliekami būtent iš šio centro, kuriame atsiranda ir energija reikalinga judesiams valdyti (Zaičenkovienė, 2013, p. 20). Tikslumas, preciziškumas paremtas sąmoningu dalyvavimu, kontrole ir koncentracija. Be tikslumo vykdymo Pilates treniruotės tampa beprasmės. Atliekant pratimus neturi būti atsitiktinių judesių. Tik tikslūs judesiai gali izoliuoti giliuosius raumenis bei mažas raumenų grupes, kas yra šių pratimų tikslas (Iulian-Doru et al., 2013). Svarbu žinoti tikslią kūno padėtį ir kaip atlikti judesį. Tik tada galima suderinti atskirų kūno dalių judesius, sugebėti priversti tikslingai dirbti vienus kūno raumenis, atpalaiduoti kitus, nedalyvaujančius tame judesyje. Atliekant judesį tiksliai atsiranda darbo ekonomiškumas (Zaičenkovienė, 2013, p. 23). Plastiškumas, tėkmė judesiai sklandūs, plaukiantys vienas per kitą nenutrūkstamai, susiję tarpusavyje, kontroliuojami ir subalansuoti. Pratimų atlikimo tempas lėtas, koordinuojant kvėpavimą su judesiu (Iulian-Doru et al., 2013).

22 22 Kvėpavimas naudingas taisyklingo kvėpavimo poveikis yra daugialypis: kraujo oksigenacija ir ląstelių mityba, toksinų pašalinimas, kraujotakos ir odos išvaizdos pagerinimas, geresnis atsipalaidavimas, geresnė koncentracija, raumenų veiklos palaikymas, didinamas judesių reguliarumas (Iulian-Doru et al., 2013). Kvėpavimas pilnas ir gilus (Wells et al., 2012). Kvėpuojant Pilates pratimų metu, krūtinės ląsta turi išsiplėsti į šalis taip aktyvuojant apatinę diafragmos dalį. Atliekant pratimus reikia įkvėpti per nosį, iškvėpti per burną, nesulaikant kvėpavimo (Zaičenkovienė, 2013, p. 23). Oras juda į ir iš plaučių tinkamai derinant su kiekvienu judesiu (Wells et al., 2012). Vizualizacija norint tiksliai atlikti judesį būtina sukurti judesio reginį (eferentinę kopiją). Mintyse nupiešus judesio paveikslą, smegenų motorinėje žievėje sukuriama programa, kuri nerviniais impulsais siunčiama į raumenis, ir ta programa vykdoma. Pratimus tiksliai galima atlikti tik turint viziją, susikaupus ir nuolat kontroliuojant (Zaičenkovienė, 2013, p. 23) Pilates metodo nauda ir poveikis žmogaus organizmui Pilates tai kūno ir proto pratimai, kurių tikslas kūno centro stabilumo, raumenų kontrolės, kvėpavimo, jėgos, lankstumo ir laikysenos gerinimas (Patti et al., 2015). Mokslinėmis studijomis įrodyta, jog atliekant Pilates pratimus dirba ne tik stambiosios raumenų grupės, bet ir gilieji, vidiniai raumenys, kurie mažai aktyvūs kitų pratimų metu. Šios treniruotės visiškai saugios ir yra naudojamos atstatomajai terapijai gydant traumas (Zaičenkovienė, 2013, p. 55). Pilates, praėjusį dešimtmetį išimtinai praktikuotas šokėjų, tapo populiariu lavinimo pratimų arenoje ir reabilitacijoje (Wells et al., 2012). Metodo pratimų naudą, kaip vieną iš reabilitacijos intervencijų įrodė atlikti moksliniai tyrimai (Di Lorenzo, 2011). Pilates metodas įrodo, jog motorinės smegenų funkcijos kontroliuoja kūno judėjimą ir stabilumą, aktyvuodamos tam tikrus raumenis funkcinėmis sekomis kontroliuojamu greičiu ir pabrėžia kokybę, kruopštumą, ir judesio kontroliavimą (Zaičenkovienė, 2013, p. 55). Dėl didelio metodo dėmesio stabilizavimo raumenų aktyvacijai ir apatinei nugaros daliai, Pilates dažnai rekomenduojamas žmonėms jaučiantiems apatinės nugaros dalies skausmą (Wells et al., 2012). Nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmai yra susiję su giliųjų pilvo raumenų, tokių kaip skersinis pilvo raumuo, dauginio, dubens dugno, diafragmos nusilpimu (Wells et al., 2012; Zaičenkovienė, 2013, p. 55), taip pat koordinacijos ir juosmeninės dalies raumenų stabilizavimo aktyvumo sumažėjimu, ypač tiesiamųjų raumenų (Zaičenkovienė, 2013, p. 55). Atlikti tyrimai rodo, kad žmonėms jaučiantiems skausmus apatinėje nugaros dalyje, atliekant Pilates pratimus, jau po 4 8 savaičių

23 23 treniravimosi mažėja skausmas (Costa et al., 2012; Patti et al., 2015), gerėja lankstumas, didėja raumenų ištvermė, kinta kūno kompozicija (Zaičenkovienė, 2013, p. 56). Mokslinėmis studijos, taip pat, įrodyta, jog Pilates pratimai gerina laikyseną (Patti et al., 2015), raumenų simetriją, propriorecepciją, kūno formas ir bendrą sveikatos būklę (Costa et al., 2012). Tolygiai išvystyti raumenys tai raktas į gerą laikyseną, plastiškus judesius ir grakštų kūną. Būtent todėl, norintiems užsiiminėti šiais pratimais nėra jokių apribojimų: nei amžiaus, nei lyties, nei fizinės būklės (Zaičenkovienė, 2013, p. 55). Pilates pratimų sistema, kuri moko kūno suvokimo, geros laikysenos ir pusiausvyros. Ji ne tik padeda formuoti grakštų kūną deginant nereikalingus riebalus ir įgyjant raumenų, bet ir pagerina bendrą lankstumą, vikrumą ir judesio ekonomiškumą. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog šis metodas mažina nutukimą; Moterims, kurios praktikavo Pilates, kūno masės indeksas sumažėjo jau po 4 - ių savaičių. Pratimų sistema, taip pat, nukreipia mintis apie nutukimą, padidina malonumą, pasitenkinimą ir savikontrolės jausmą (Hassan & Amin, 2011). Moksliniais tyrimais įrodyta, kad Pilates gerina studentų atidumą, nuotaiką ir mažina stresą, todėl pagerėja ir miego kokybė. Taisyklingas kvėpavimas treniruočių metu skatina viso kūno atsipalaidavimą ir ramybę (Caldwell et. al., 2010). Taip pat, teigiama, kad fizinio aktyvumo praktika yra lyg psichologinio gydymo įrankis, pavyzdžiui, depresijos ir nerimo. Pilates pratimų sistema mažina stresą, nerimą, įtampą ir pagerina psichologinius aspektus (Hassan & Amin, 2011). O reguliarios, dviejų kartų per savaitę, treniruotės padidina senjorų savarankiškumą, pagerina statinę pusiausvyrą ir gyvenimo kokybę (de Siqueira Rodrigues et al., 2010). Pilates potencialiai gerina eiseną ir mažina kritimų riziką (Newell et al., 2012) Jogos samprata Žodis joga Sanskrito kalboje reiškia ryšį, susijungimą (Woodyard, 2011). Tai viena iš šešių ortodoksinių indų idealistinės filosofijos krypčių, kurios pradininkas Indijos išminčius, vadinamas jogos Tėvu - Patanjali (apie II a. pr. m. e.). Jis mokė, kaip psichinių ir psichofiziologinių procesų valdymu išsivaduoti iš materialinių žmogiškosios būties sąlygotumų ir pasiekti absoliučią laisvę - visišką žmogaus susiliejimą su Dievu (Makhwana & Arora, 2015). Joga - senovės Indijoje sukurtas bei Indų filosofija paremtas metodas, kuris buvo pirmą kartą aprašytas Vedų raštuose jogos Tėvo Patanjali apie 2500 m. pr. Kr. (Evans et al., 2008). Jis apibrėžė jogą, kaip tai, kas sulaiko mąstymo procesą ir daro protą ramų. Pasak Patanjali, joga susideda iš aštuonių, tarpusavyje susijusių ir vienodai svarbių žingsnių ar

24 24 šakų, kurių tikslas diskriminacinis nušvitimas arba savirealizacija (Taneja, 2014) siekiant gyventi prasmingą ir turiningą gyvenimą, nukreipiant dėmesį į sveikatą (Woodyard, 2011). Tai, etika (yama ir niyama), kelias išvalyti protą, kūną ir dvasią. Kūno organai ir sistemos turi būti valomi pirma per asanas (pozas) ir pranayama (kontroliuojamas kvėpavimas) (Makhwana & Arora, 2015). Pratyahara jausmai atitraukiami į vidų ir nuraminamas protas. Dharana koncentracija. Dhyana meditacija. Kulminacija Samadhi aukščiausia sąmonės būsena, kuomet pasiekiama tobula koncentracija (Taneja, 2014). Žvelgiant istoriškai yra skiriamos keturios pagrindinės jogos šakos (Javnbakht et al., 2009): Bhakti joga širdies ir atsidavimo kelias, pabrėžiantis maldą; Karma joga veiksmų bei poelgių kelias, mokantis nesavanaudiškos tarnystės visų gyvų būtybių labui; Džnana joga išminties kelias, vedantis į galutinį tikslą per savęs pažinimą (Chanavirut et al., 2006); Aštanga joga - integruota asanų (pozos), vinyasa (judėjimas) ir ujjayi (pergalingas kvėpavimas) sistema (Jeter et al., 2015). Aštanga joga, taip pat, skirstoma į dvi šakas: pirma, hatha joga energijos įvaldymo kelias, apima pratimus (asanas), gilų atsipalaidavimą, kvėpavimo kontrolę (pranajama) ir meditaciją. Antra radža joga karališkasis kelias, skatinantis protinius gebėjimus, kaip tikslumas, koncentracija, ryžtingumas (Javnbakht et al., 2009). Kiti autoriai (Chanavirut et al., 2006) prie jau paminėtų jogos šakų išskiria dar vieną pagrindinę jogos šaką - tantra joga ritualo kelias, taip pat, žinoma, kaip raganavimas ar magijos kerai. Šie skirtumai iš esmės siūlo būdus, kuriais praktikuojantys jogą asmenys galėtų sustiprinti jų kūno ir proto kontrolę (Javnbakht et al., 2009). Literatūros šaltinių duomenimis daugiausiai praktikuojančių jogą - baltaodės moterys įgijusios aukštąjį išsilavinimą (Middleton el al., 2013), o populiariausia ir plačiausiai praktikuojama jogos šaka hatha joga (Chanavirut et al., 2006). Hatha joga susideda iš trijų, vienas su kitu tarpusavyje susijusių komponentų: tai asanos, arba fiziniai pratimai, pranayama arba kvėpavimo pratimai ir meditacija arba relaksacija. Jogos pozos yra skirtos lankstumo didinimui, kūno stiprinimui ir pusiausvyros gerinimui (Sorosky et al., 2008). Tinkamai atliekamos, jos, veikia ne tik visą griaučių - raumenų sistemą, bet ir vidaus organus, liaukas bei nervus (Makhwana & Arora, 2015). Šios pozos atliekamos stovint, sėdint, atsilošus, pasvirus į priekį arba atgal ir balansuojant. Kvėpavimo pratimai derinami kartu su pozomis padeda sukoncentruoti mintis. Meditacija paprastai atliekama gulint, užmerktomis akimis, visas dėmesys perkeliamas į vidinę būseną, sukuriamas visiškas vidinis atsipalaidavimas (Sorosky et al., 2008). Joga apibūdinama, kaip saviugdos mokslas, šiuolaikiniuose Vakaruose vyrauja, kaip pratimų forma ir relaksacijos, streso mažinimo technika (Evans et al., 2008). Ši žinių sistema gyvuoja apie 5000 metų, ir dabar, Vakaruose laikoma holistiniu požiūriu į sveikatą (Middleton el al., 2013), šalia to, joga,

25 25 pagal Nacionalinį Sveikatos Institutą klasifikuojama, kaip Papildomos ir Alternatyvios Medicinos forma (Woodyard, 2011). Šis, ilgus amžius gyvuojantis metodas, gali būti praktikuojamas bet kur, nereikalauja specialios įrangos, lengvas sąnariams ir gali būti pritaikytas bet kokio amžiaus žmogui. Naudojamos tik gravitacijos jėgos ir žmogaus kūnas (Middleton el al., 2013). Jogos populiarumui sparčiai išaugus, šiandien, užsiėmimai reguliariai praktikuojami daugelyje sveikatos ir sporto klubų. Be to, gausu ir privačių jogos studijų siūlančių išbandyti įvairius jogos stilius (Sorosky et al., 2008) Jogos stiliai Daugybė jogos stilių - praktikuojami visame pasaulyje. Jie gaunami įvairias būdais maišant jogos šakas ir akcentuoja skirtingus komponentus (Sorosky et al., 2008). Tai Anusara joga, Ashtanga joga, Bikram joga, Flow joga, Hatha joga, Iyengar joga, Kripalu joga, Kundalini joga, Power (jėgos) joga, Sivananda joga, Vini joga, Vinyasa joga, Fit joga (Broad, 2012), Jivamukti joga, Integrali joga, Svaroopa joga, Ananda joga (Cook, 2000), Tibeto joga, Sahaja joga (Boehm et al., 2012) ir kiti stiliai. Tačiau, populiariausia ir plačiausiai praktikuojama jogos rūšis Hatha joga, kuri, taip pat, turi daugybę stilių, kurių pagrindiniai - Iyengar joga, Vini joga, Ashtanga joga (taip pat, žinoma, kaip Jėgos joga ), Bikram ( Karštoji ) joga ir Integrali joga (Sorosky et al., 2008). Kiekviena iš šių Hatha jogos formų yra unikali (Sorosky et al., 2008): 1. Iyengar (Ajengaro) joga tai sistema, žinoma dėl savo ypatingo dėmesio, skirto tiksliam laikysenos išlaikymui ir naudoja atramas (Broad, 2012) - antklodes, pagalvėles ar dirželius, kaip pagalbines priemones padėties išlaikymui bei siekiant išvengti traumų. Ajengaro joga populiariausias ir dažniausiai praktikuojamas jogos stilius Jungtinėse Amerikos Valstijose (Sorosky et al., 2008). 2. Vini joga tai švelni ir lengva jogos forma, skirta mokytis ir pabrėžianti individualaus pobūdžio jogos praktiką. Dėmesys skiriamas Saulės Pasveikinimui - energingesnis tempimas naudojamas apšilimui (Broad, 2012). 3. Ashtanga (Aštanga) joga tai fiziškai reikli, aktyvi jogos forma, geriausiai tinkanti vidutinio pažangumo ir pažengusiems praktikuojantiems asmenims. Pozos susietos su kvėpavimu ir standartizuotos, kur kiekviena jų vis sudėtingesnė už ankstyvesniąją (Sorosky et al., 2008).

26 26 4. Bikram ( Karštoji ) joga tai sudėtinga jogos forma. Pozos laikomos tam tikrą laiko tarpą ir paprastai yra atliekamos intensyviame karštyje (105 F ) (Sorosky et al., 2008). Šio jogos stiliaus ypatybė dvidešimt šešios pozos ir du kvėpavimo pratimai, kurie skatina prakaitavimą ir atpalaiduoja sąnarius bei raumenis (Broad, 2012). 5. Integrali joga tai keturias jogos šakas jungiantis jogos stilius, susidedantis iš Radža, Džnana, Bhakti ir Karma jogos. Tai švelni jogos forma, kuri apima svarbiausius komponentus, kaip pozos, gilus atsipalaidavimas, kvėpavimo pratimai, meditacija ir gerovės jausmas (Danhauer et al., 2009) Jogos metodo nauda ir poveikis žmogaus organizmui Per pastarąjį dešimtmetį jogos populiarumas nepaprastai išaugo. Manoma, jog šiomis dienomis, jogą praktikuoja apie 30 milijonų žmonių visame pasaulyje. Šis metodas vis dažniau naudojamas, kaip terapinė praktika ir, kaip teigiama apklausų duomenimis, dažnai rekomenduojamas gydytojų bei kitų specialistų. Jungtinėje Karalystėje Nacionalinė sveikatos tarnyba jogą net skatina, kaip saugią ir efektyvią priemonę įvairaus amžiaus sveikiems ir įvairiomis ligomis sergantiems žmonėms (Cramer et al., 2014). Reguliariai praktikuojant jogą didėja raumenų jėga, ištvermė, lankstumas, šalia to, skatinamas draugiškumas, užuojauta, didėja savikontrolė bei ramybės ir gerovės jausmas. Ilgalaikė praktika, taip pat, veda prie svarbių rezultatų, kaip besikeičiančių gyvenimo perspektyvų, savimonės ir visapusiškai padidėjusio energijos jausmo gyventi pilnavertį gyvenimą su tikru malonumu. Pasiekus pusiausvyrą ir vienybę tarp kūno ir proto nutraukiamas ir streso atsakas, taip efektyviai mažinant galimą streso poveikį sveikatai (Woodyard, 2011). Geresnis lankstumas yra vienas iš pirmųjų ir labiausiai akivaizdus jogos privalumas (Sorosky et al., 2008). Užsiimant reguliaria praktika palaipsniui atsipalaiduoja raumenys bei jungiamasis audinys supantis kaulus ir sąnarius; tai viena iš priežasčių, lemiančių sumažėjusį maudimą ir skausmą. Joga didina raumenų masę ir/arba išlaiko raumenų jėgą, kuri apsaugo nuo tokių būklių, kaip artritas, osteoporozė ir nugaros skausmas. Jogos užsiėmimų metu sąnariai išjudinami visa savo judesio amplitude, dėl to, pagerėja deguonies ir kraujo patekimas į sritis, kurios padeda išvengti artrito ir lėtinio skausmo. Be tinkamos mitybos apleisti kremzlių plotai susidėvėtų ir paveiktų pagrindinį kaulą (Woodyard, 2011). M. Grabaros ir J. Sznopos teigimu, fiziniai jogos pratimai formuoja geros laikysenos įpročius (Grabara & Szopa, 2011). Šalia to, joga padidina propriorecepciją ir pagerina pusiausvyrą (Woodyard, 2011).

27 27 Atlikta daugybė mokslinių studijų, įrodančių teigiamą jogos pratimų poveikį mažinant depresiją ir nerimą. Taikant pratimus, kaip gydymo intervenciją sergantiems lengva ar vidutine depresijos forma, teigiami elgesio pokyčiai prilyginami su galimais pokyčiais taikant farmakologinę intervenciją ir psichoterapiją (Streeter et al., 2010). Mokslininkai (Streeter et al., 2010) tyrę įvairios trukmės jogos užsiėmimų poveikį didelį stresą patiriantiems asmenims Šiaurės Indijoje, nustatė, kad 12 savaičių jogos programa gerina nuotaiką, mažina nerimą ir stresą (Streeter et al., 2010). Literatūros šaltinių duomenimis, joga žymiai sumažina širdies susitraukimų dažnį ir sistolinį bei diastolinį kraujo spaudimą, taip pat, atvirkščiai veikia neigiamą streso poveikį imuninei sistemai, didindama imunoglobulino A 12, kaip natūralaus ląstelių žudiko, lygį (Ross & Thomas 2010). Tiriant jogos kvėpavimo pratimų įtaką kvėpavimo funkcijai, taip pat, nustatytas reikšmingas kvėpavimo funkcijos pagerėjimas, ypač įvertinus gyvybinę plaučių talpą. Skirtumai, atliekant tyrimą, buvo stebimi tarp sveikų asmenų, sergančiųjų astma ir lėtinių rūkalių (Mishra et al., 2012). Joga mažina ir tam tikrus simptomus susijusius su cukriniu diabetu (Sahay, 2007), išsėtine skleroze (Ahmadi et al., 2010), menopauze, inkstų ligomis ir šizofrenija. Tiriant jogos poveikį inkstų nepakankamumu sergantiems pacientams, nustatyta, kad po 3 mėnesių, du kartus per savaitę vykusių jogos užsiėmimų sumažėjo pacientų jaučiamas skausmas, nuovargis, miego trikdymas, taip pat, pastebėti dideli teigiami pokyčiai atlikus biocheminius tyrimus. Jogos metodas gali būti naudingas ne tik sveikiems ar sergantiems asmenims, jis gali būti veiksmingas ir mažinant simptomus, susijusius su natūraliais moterų gyvenimo įvykiais, kaip nėštumas ir menopauzė. Nustatyta, jog joga padidino motinos komfortą ir sutrumpino gimdymo laiką nėščiosioms, taip pat, sumažino karščio pliūpsnių kiekį moterims su menopauze (Ross & Thomas 2010). Ištyrus 135, ių metų senjorus po 6 mėnesius trukusių jogos užsiėmimų, nustatytas teigiamas jogos poveikis padidėjusiam lankstumui, pagerėjusiai pusiausvyrai, sumažėjusiam nuovargio pasireiškimui, geresniam gyvenimo kokybės vertinimui susijusiam su geresne savijauta, energingumu bei aktyvumu (Oken et al., 2006). Zettergren K. K. ir kt. atlikto 8 savaičių trukmės tyrimo pagyvenusiems asmenims rezultatai, taip pat, parodė teigiamą jogos poveikį pusiausvyrai bei padidėjusiam eisenos greičiui (Zettergren et al. 2011). Schmid A. A. ir kt. teigimu, joga gerina pusiausvyra ir mažinau kritimų baimę bei riziką (Schmid et al., 2010).

28 28 2. TYRIMO METODIKA IR METODAI Tyrimas atliktas VšĮ Jogos akademijoje ir moterų sporto klube Akela, UAB Vilkola. Jam atlikti 2014 metų gruodžio 8 dieną buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro leidimas (1 priedas). Tyrimo objektas - jauno amžiaus moterų, lankančių pradedančiųjų Pilates ir jogos užsiėmimus, liemens stabilumas ir mobilumas Tiriamieji Tyrimą pradėjo 48 moterys: 24 jų praktikavo Pilates, o 24 jogą; tyrimą sėkmingai užbaigė 40 moterų, iš kurių, 21 praktikavo Pilates, o 19 jogą. Jauniausiai tyrimo dalyvei buvo 25 metai, o vyriausiai 35 metai. Amžiaus vidurkis 30,28 (SD 3,2) metai. Tiriamosios buvo parenkamos atsižvelgiant į atrankos kriterijus: amžius nuo 25 m. iki 35 m.; lytis moteris; jogos ir Pilates užsiėmimų lankymo trukmė pradedančiosios nuo 0 iki 3 mėn. Grupės homogeniškos. Tyrimo kontingentą sudarė VšĮ Jogos akademijos ir moterų sporto klubo Akela pradedančiųjų, jogos ir Pilates, užsiėmimus lankančios moterys Tyrimo organizavimas Tyrimas pradėtas ir baigtas Pirmajame tyrimo etape, atsižvelgiant į atrankos kriterijus, dalyvavo 48 tiriamosios, iš kurių, 24 praktikavo Pilates ir 24 jogą. Kadangi mūsų tiriami rodikliai liemens stabilumas ir mobilumas - stipriai susiję su amžiumi, visos moterys buvo suskirstytos į 2 amžiaus grupes: pirmąją amžiaus grupę sudarė m. moterys (n=12), antrąją m. moterys (n=12). Antrajame tyrimo etape dalyvių skaičius, dėl asmeninių priežasčių, sumažėjo iki 40. Praktikavusiųjų Pilates buvo 21 moteris, jogą Pilates metodo amžiaus grupėse buvo: m. 11 moterų, m. 10 moterų; jogos metodo amžiaus grupėse buvo: m moterų, m. 9 moterys. Jogą ir Pilates tiriamosios praktikavo 3 mėnesius, 2 kartus per savaitę. Užsiėmimų trukmė buvo: Pilates 1 val., jogos 1,5 val. Prieš ir po metodų taikymo buvo vertinama: liemens (pilvo, nugaros ir šoninių liemens) raumenų statinė ištvermė; giliųjų liemens raumenų stabilumas, naudojant specialų prietaisą Stabilizer ; rotacinis liemens stabilumas; juosmeninės stuburo dalies mobilumas; juosmeninės stuburo dalies šoninis lankstumas.

29 29 Prieš tyrimą, visos moterys buvo supažindintos su tyrimo eiga ir tikslais, taip pat, buvo garantuotas anonimiškumas bei gautas tiriamųjų sutikimas dėl dalyvavimo tyrime ir gautų rezultatų panaudojimo moksliniame darbe. Visi duomenys pateikti apibendrinti Tyrimo metodai Atliekant tyrimą buvo taikomi šie tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė. 2. Liemens raumenų (pilvo, nugaros, šoninių liemens) statinės ištvermės testavimas. 3. Giliųjų liemens raumenų stabilumo vertinimas su slėgio matavimo prietaisu Stabilizer. 4. Liemens rotacinio stabilumo testas. 5. Juosmeninės stuburo dalies mobilumo vertinimas - modifikuotas Šober o testas. 6. Juosmeninės stuburo dalies lankstumo vertinimas - pasilenkimas į šoną. 7. Matematinė statistinė analizė. Poveikio metodai: 8. Pilates. 9. Joga Mokslinės literatūros analizė Analizuota prieinama mokslinė literatūra, pagrindine dėmesį skiriant naujausiai literatūrai bei publikacijoms aukšto citavimo indekso žurnaluose. Didelis dėmesys, taip pat, skirtas PubMed ir Google Scholar mokslinių straipsnių bazėms, naudojant raktažodžius, kaip: spine stability, spine instability, Pilates, Yoga ir kt. Mokslinių šaltinių analizei taikytas m. apribojimas. Naudota įvairiose knygose ir žurnaluose pateikta mokslinė informacija, padedanti atskleisti temą ir jos aktualumą Liemens raumenų statinės ištvermės testavimas ir vertinimas metodų taikymo. Liemens raumenų statinė ištvermė buvo testuojama du kartus: prieš Pilates ir jogos taikymą ir po

30 stuburo. 30 Liemens raumenų statinės ištvermės testus siūlo naudoti S. McGill (2007), nes jie netraumuoja 1. Pilvo raumenų statinės ištvermės testas Tiriamųjų prašoma atsisėsti taip, kad tarp liemens ir šlaunų bei tarp šlaunų ir blauzdų būtų 90 kampas. Joms už nugarų pastatoma apsauginė ir pagalbinė priemonė, padedanti nustatyti tinkamą nugaros padėtį (60 kampas tarp nugaros ir pagrindo, ant kurio sėdima). Tiriamųjų pėdos prilaikomos. Tokią testo atlikimo padėtį (4 pav.) prašoma išlaikyti kaip galima ilgiau. Testo baigimo laikas fiksuojamas tada, kai tiriamosios nebeišlaiko padėties ir nugara atsiremia į apsauginę priemonę. 4 pav. Pilvo raumenų statinės ištvermės testavimo padėtis (remiantis McGill, 2007) 2. Nugaros raumenų statinės ištvermės testas Atliekant testą tiriamųjų buvo prašoma atsigulti ant kušetės pilvu taip, kad viršutinė kūno dalis neturėtų atramos (iki klubikaulio), kojas per kulno sausgyslę prilaiko pagalbininkas. Rankos laikomos sukryžiuotos ant krūtinės. Tiriamųjų prašoma pakelti viršutinę kūno dalį iki horizontalios padėties (5 pav.) ir laikyti ją, kiek galima ilgiau. Testo baigimo laikas fiksuojamas tada, kai tiriamoji nebeišlaiko savo kūno svorio ir viršutinė kūno dalis nusileidžia žemiau horizontalios padėties. 5 pav. Nugaros raumenų statinės ištvermės testavimo padėtis (remiantis McGill, 2007)

31 31 3. Šoninių liemens raumenų statinės ištvermės testas Tiriamųjų prašoma atsigulti ant kušetės šonu taip, kad viršutinė koja būtų priekyje, o apatinė užpakalyje, kojos ištiestos. Viršutinės rankos plaštaka dedama ant priešingo peties, o apatine ranka, sulenkta per alkūnės sąnarį 90 kampu, remiamasi į kušetę. Tiriamųjų prašoma pakelti kūną nuo kušetės ir tokia padėtis (6 pav.) laikoma, kiek galima ilgiau. Testo baigimo laikas fiksuojamas tada, kai tiriamosios nebeišlaiko savo kūno svorio ir nuleidžia dubenį ant kušetės. Išmatavus vienos kūno pusės liemens raumenų statinę ištvermę, matuojama kitos pusės raumenų statinė ištvermė. Tiriamosios gula ant kito šono ir užima tą pačią testavimo padėtį. 6 pav. Šoninių liemens raumenų statinės ištvermės testavimo padėtis (remiantis McGill, 2007) Testo duomenų vertinimas Pagal Dudonienę (2008) visų raumenų grupių statinė ištvermė registruojama sekundėmis. Reikia apskaičiuoti šiuos santykius: Santykis tarp pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės. Kuo artimesnis vienetui santykis tarp pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės, tuo didesnis yra liemens stabilumas. Tačiau, jei pilvo raumenų statinė ištvermė - didesnė nei nugaros, yra nugaros skausmo atsiradimo rizika. Santykis tarp dešinės ir kairės liemens pusės raumenų statinės ištvermės. Kuo santykis artimesnis vienetui, tuo liemens stabilumas geresnis. Paprastai vienos kūno pusės raumenų statinė ištvermė būna didesnė, nei kitos ir priklauso nuo vyraujančios rankos. Dešinės (ar kairės) liemens pusės raumenų statinės ištvermės santykis su nugaros raumenų statine ištverme. S. McGill (2007) teigia, kad santykis neturi būti didesnis už 0,75. Tyrimais nustatyta, kad besiskundžiančių apatinės nugaros dalies skausmais šis santykis yra apie 0,97, tai rodo, kad nugaros raumenys labai silpni.

32 Giliųjų liemens raumenų stabilumo vertinimas su slėgio matavimo prietaisu Stabilizer 32 Skersinio pilvo ir dauginio raumenų stabilumas vertintas specialiu prietaisu Stabilizer ( Chattanooga group, JAV). Stabilizer 0,6 kg sveriantis prietaisas, sudarytas iš trijų sekcijų pagalvėlės, pompos ir kintančio slėgio stebėjimo skalės (7 pav.). Šio prietaiso vertinimo tikslumas yra ± 3 mm Hg. 7 pav. Prietaisas Stabilizer 1. Skersinio pilvo raumens stabilumo (aktyvumo) vertinimas Prieš atliekant priminį skersinio pilvo raumens (SPR) stabilumo vertinimą tiriamosios buvo mokomos pajausti apatinę pilvo raumenų dalį, uždėjus rankas priekinio apatinio klubikaulio dyglio projekcijoje. SPR stabilumo vertinimui tiriamosios prašoma atsigulti ant pilvo, kad galva ir kaklas būtų laikomi vidurio linijoje, o rankos išilgai liemens. Prietaiso pagalvėlė dedama po apatine pilvo dalimi taip, kad tolimesnis pagalvėlės kraštas būtų viename lygyje su priekine klubikaulio skiauterės linija. Prietaiso pagalvėlė - pripučiama iki 70 mm Hg. Tuomet, prašoma, nesulaikant kvėpavimo, lėtai įtraukti apatinę pilvo dalį, vengiant kitų kūno raumenų sutraukimo (pečių, nugaros, klubų ir dubens), ir išlaikyti šią padėtį 10 s. Manometro skalės rodiklio pokytis neturėtų viršyti 6 10 mm Hg nuo 70 mm Hg slėgio normos ribos mažėjimo kryptimi, tuomet testas vertinamas, kaip atliktas teisingai (raumuo Stabilus ), priešingu atveju, jei parodymai didesni testas neatliekamas pakankamai tiksliai - skersinis pilvo raumuo yra neaktyvus arba netinkamai aktyvuojamas tokiu atveju testas vertinamas, kaip atliktas neteisingai (raumuo nestabilus ). Atliekami 2 bandymai ir fiksuojamas geriausias.

33 33 2. Liemens raumenų stabilumo vertinimas Pagrindinė skersinio pilvo ir dauginio raumenų funkcija yra stuburo stabilizavimas, kuri atliekama šiems raumenims vienmomentiškai susitraukiant (Reeve & Dilley, 2009; Borghuis et al., 2008). Liemens (skersinio pilvo ir dauginio) raumenų stabilumo testavimas atliekamas sulenktos kojos kėlimo testu, naudojant prietaisą Stabilizer (Mills et al., 2005). Liemens raumenų stabilumo vertinimui tiriamosios prašoma atsigulti ant nugaros ir sulenkti kojas per kelius. Galva ir kaklas laikomi vidurio linijoje, rankos nuleistos išilgai liemens. Prietaiso pagalvėlė padedama po juosmenine stuburo dalimi ir pripučiama iki 40 mm Hg. Tiriamoji prašoma įtrauki pilvo raumenis ir, nejudinant dubens bei stuburo, lėtai kelti sulenktą koją. Jei tiriamoji kojos kėlimo metu geba išlaikyti liemens raumenų stabilumą, po minutės pertraukos sulenktos kojos kėlimas kartojamas kita koja, išlaikant nurodytą padėtį, tačiau, jei kojos kėlimo metu testas atliekamas neteisingai, kita koja testas nebeatliekamas. Judesys kartojamas 2 kartus, fiksuojamas geriausias rezultatas. Jeigu slėgis skalėje pakyla 6 10 mm Hg raumenys atlieka stabilizacinę funkciją, ir testas vertinamas, kaip atliktas teisingai ( stabilu ), o jeigu slėgis krenta žemiau normos ribos gilieji raumenys neatlieka stabilizacinės funkcijos ir testas vertinamas, kaip atliktas neteisingai ( nestabilu ). Vertintas bendras liemens raumenų stabilumas Liemens rotacinio stabilumo testas Pradinė testo padėtis - keturpėsčia. Tarp pečių ir liemens bei tarp klubų ir liemens 90 kampas. Keliai, taip pat, sulenkti 90 kampu, pėdos pirštai atremti į kilimėlį, kulkšnis išlaikoma dorzalinėje fleksijoje. Tiriamoji sinchroniškai siekia tos pačios kūno pusės ranka pirmyn ir tiesia koją atgal (8 pav.). Tada, tiriamosios prašoma, neprilietus pagrindo, tiesti petį ir lenkti kelį tol, kol šie susiglaus, tiesiai virš kilimėlio, vėl siekti ranka pirmyn ir tiesti koją, ir sugrįžti į pradinę padėtį. Testą atlikti abiem kūno pusėms. Jeigu rezultatas nėra 3 balai - testą reikia pakartoti keliant priešingų kūno pusių ranką ir koją. Priešingos rankos ir kojos judesius, taip pat, pakartoti abejomis kūno pusėmis.

34 34 8 pav. Liemens rotacinio stabilumo testas Prieš testo atlikimą tiriamosios buvo supažindintos su judesio specifika ir repetavo testo atlikimą abejomis kūno pusėmis. Testo vertinimas. Vertinama judanti kūno pusė: 3 balai: atliekamas taisyklingas tos pačios kūno pusės rankos ir kojos judesys; 2 balai: atliekamas taisyklingas priešingos rankos ir kojos judesys; 1 balas: negali atlikti priešingos rankos ir kojos judesio; 0 balų: tiriamoji jaučia skausmą, bet kurioje judesio stadijoje Modifikuotas Šober o testas Tiriamajai nugaros srityje pažymimi trys taškai. Pirmasis taškas pažymimas klubikaulių sparnus jungiančios tiesios linijos viduryje (vieta tarp ketvirto ir penkto juosmens slankstelio); antrasis taškas pažymimas 10 cm aukščiau pirmojo, o trečiasis taškas 5 cm žemiau pirmojo. Taip gaunamas 15 cm atstumas. Tiriamosios prašoma maksimaliai pasilenkti į priekį, lenkiant tik juosmeninę stuburo dalį, nesulenkiant kelių ir nepritupiant (9 pav.). Išmatuojamas atstumas tarp aukščiausio ir žemiausio taško. Reikšmė, viršijanti pažymėtą 15 cm atstumą yra modifikuoto Šober o testo matmuo. Rezultatas užrašomas centimetrais. Testas laikomas neigiamu, jeigu skirtumas yra 7 cm arba daugiau, tai rodo, jog juosmeninės stuburo dalies mobilumas yra geras. Tačiau, jei atstumas yra mažesnis, nei 7 cm testas teigimas ir juosmeninės stuburo dalies mobilumas įvertinamas, kaip ribotas.

35 35 9 pav. Modifikuotas Šober o testas (remiantis Karnath, 2003) Pasilenkimas į šoną Tiriamosios prašoma atsistoti prie sienos ir atsiremti. Stovima tiesia nugara, tarp pėdų 15 cm tarpas, o tiesios rankos nuleistos ištiestais pirštais ir priglaustos prie kojų. Tiriamoji, neatsitraukdama nuo sienos maksimaliomis galimybėmis lenkiasi į šoną, be stuburo ar dubens rotacijos. Šoninio lenkimo metu tiesios rankos, delnais priglaustos prie kojų, slysta žemyn ir žemiausiame taške padėtis užlaikoma 3 sekundes. Judesys atliekamas į abi puses. Matuojamas atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų. Šis atstumas turi būti vienodas abejose kūno pusėse. Rezultatas užrašomas centimetrais. Prieš testo atlikimą tiriamosioms buvo paaiškintas testo atlikimas, leistas vienas bandymas ir paaiškintos klaidos Matematinė statistinė analizė Duomenims analizuoti taikyta SPSS 22.0 programa. Kiekybinio požymio reikšmės dviejose nepriklausomose grupėse lygintos taikant neparametrinį Mano Vitnio kriterijų, o dviejose priklausomose grupėse neparamentrinį Vilkoksono kriterijų. Neparametrinių kriterijų taikymo rezultatai aprašyti pateikiant kiekybinio požymio reikšmių medianą (minimalią maksimalią reikšmes; vidurkį) lyginamosiose tyrimo imtyse. Dvireikšmiams kokybiniams dydžiams palyginti taikytas Maknemaro kriterijus. Rezultatai aprašyti pateikiant kokybinio požymio reikšmių santykinį dažnį lyginamosiose imtyse. Stebėti skirtumai tarp požymių buvo laikyti statistiškai reikšmingais, kai apskaičiuotasis reikšmingumo lygmuo (p - reikšmė) buvo mažesnis, nei pasirinktasis reikšmingumo lygmuo (α = 0,05).

36 Pilates metodas Pilates metodo tikslas mokant suprasti savo kūną - lavinti giliuosius kūno raumenis ir užtikrinti efektyvų judėjimą (de Souza & Vieira, 2006). Pratimai ypač tinkami moterims, nes didelis metodo dėmesys yra skiriamas dubens dugno raumenų stiprinimui (Di Lorenzo, 2011). Pilates pratimų sistema tiriamosioms buvo taikyta 3 mėnesius, 2 kartus per savaitę. Treniruotės trukmė - 1 valanda. Tiriamosios lankė grupinius Pilates užsiėmimus. Bendras taikytų užsiėmimų skaičius 28. Grupinės treniruotės buvo atliekamos moterų sporto klubo Akela salėje. Treniruotės buvo atliekamos tiek be pagalbinių priemonių, tiek naudojant kelias pagrindines priemones: Pilates žiedus, balanso kamuolius ir mažus minkštus mankštos kamuoliukus. Pagrindinė mankštos priemonė kilimėlis. Tiriamosios buvo mokomos atlikti pratimus remiantis pagrindiniais Pilates principais (žr sk. Pagrindiniai Pilates metodo principai ) bei nuolat raginamos jų laikytis. Treniruotės struktūra: Apšilimas (10 min.): atliekami kvėpavimo ir judesių amplitudę didinantys pratimai. Kiekvienas apšilimo pratimas kartojamas 3 5 kartus. Pradinės pratimų padėtys: stovint, sėdint, gulint ant nugaros. Pagrindinė dalis (40 min.): atliekami pagrindiniai Pilates metodo pratimai. Didelis dėmesys skiriamas giliųjų raumenų stiprinimui, taisyklingos laikysenos išlaikymui, kvėpavimo ir judesio derinimui, stuburo vyniojimui judesių metu (slankstelis po slankstelio), plastiškumui. Atliekant pratimus su priemonėmis, nuolat akcentuojama dubens padėtis, liemens stabilumo ir plokščio pilvo, judesių metu, išlaikymas. Kiekvienas pratimas kartojamas 8 10 kartų. Pradinės padėtys: gulint ant nugaros, ant pilvo, ant šono, keturpėsčia. Atsipalaidavimas (10 min.): atliekami tempimo ir atsipalaidavimo pratimai. Pradinės padėtys: gulint ant nugaros, keturpėsčia, sėdint. Pratimai atliekami lėtai ir plastiškai. Pilates praktikoje nėra šuoliukų, žingsniavimo ar staigių judesių, todėl kūnas komforto zonoje (Iulian-Doru et al., 2013). Bendras treniruotės intensyvumas - vidutinis Jogos metodas Jogos metodo tikslas savirealizacija ir tobulėjimas fiziniame, mentaliniame, emociniame ir dvasiniame lygmenyse (Taneja, 2014; Woodyard, 2011). Tiriamosios praktikavo integralią jogos formą.

37 37 Integrali joga tai visapusiškas ir nuoseklus kūno, proto ir sielos ugdymas, vystant ir tobulinant visus asmenybės aspektus pasitelkiant įvairias metodikas. Šis jogos stilius unikalus tuo, kad praktikuojamos ne viena, konkreti, bet kelios jogos formos vienu metu. Tai - švelni jogos forma, kuri apima svarbiausius komponentus, kaip pozos, gilus atsipalaidavimas, kvėpavimo pratimai, meditacija ir gerovės jausmas (Danhauer et al., 2009). Joga tiriamosioms buvo taikyta 3 mėnesius, 2 kartus per savaitę. Vieno užsiėmimo trukmė 1,5 val. Tiriamosios lankė grupinius Jogos užsiėmimus, kurių bendras skaičius buvo 28. Grupinės praktikos buvo atliekamos VšĮ Jogos akademijoje. Joga buvo praktikuojama be pagalbinių priemonių, naudojamas tik žmogaus kūnas, kilimėlis ir užklotas. Užsiėmimai atliekami basomis. Tiriamosios buvo mokomos jogos kvėpavimo būdų: kaip ramus ritmiškas kvėpavimas tik per nosį, ugninis kvėpavimas greitas ir intensyvus suteikia energijos, ir kt. Neatsiejama jogos dalis yra ir jogos filosofija su kuria moterys buvo, tai pat, supažindintos. Akcentuojami jogos tikslai, koncentracija ir svarbiausia judesio atlikimas be diskomforto, pagal kiekvienos moters galimybes. Treniruotės struktūra: Apšilimas (15 min.): atliekami kvėpavimo pratimai pobūdis kvėpuojama tik per nosį; judesių amplitudę didinantys pratimai; nesudėtingos jogos pozos - tinkančios įvadinei daliai, sustingusiems sąnariams išmankštinti. Pratimai kartojami po 3 kartus. Pradinės pratimų padėtys: stovint, sėdint, gulint ant nugaros. Pagrindinė dalis (45 min.): atliekamos jogos asanos (pozos). Asanos tai ne judesiai, o pozos, išlaikomos tam tikrą laiką. Jos atliekamos stovint, sėdint, atsiklaupus arba atsigulus; vinyasa (pereinamieji judesiai, jungiantys prieš tai buvusią ir sekančią stovimas asanas), kaip Saulės pasveikinimas ; atliekami kvėpavimo pratimai. Pozos kartojamos 2-3 kartus, o jų išlaikymo laikas ilginamas palaipsniui, kiekvieno užsiėmimo metu nuo 5 s iki 2 min. Atsipalaidavimas (30 min.): atliekami tempimo ir relaksacijos pratimai. Pradinės padėtys: gulint ant nugaros, sėdint. Užsiėmimas visada baigiamas Šavasana (negyvėlio poza, atsigulus ant nugaros visiškai atpalaidavus kūną ir protą, gulėti lyg negyvai) laikoma min. Pozos atliekamos lėtai, plastiškai ir nepervargstant, svarbiausia - maksimalus asanų atlikimo tikslumas. Bendras užsiėmimo intensyvumas - vidutinis.

38 38 3. REZULTATAI 3.1. Liemens stabilumo ir mobilumo vertinimo rezultatai prieš ir po Pilates metodo taikymo Liemens raumenų statinės ištvermės santykiai m. amžiaus grupėje. Vertinant tiriamųjų liemens raumenų statinės ištvermės santykius, prieš poveikio metodo taikymą, gauti rezultatai: Santykis tarp dešinės ir kairės liemens pusių raumenų 1,28 (0,52-2; vidurkis 1,13). Santykis tarp pilvo ir nugaros raumenų 0,59 (0,39-1,11; vidurkis 0,64). Santykis tarp kairės liemens pusės ir nugaros raumenų 0,31 (0,15-0,41; vidurkis 0,31). Santykis tarp dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų 0,35 (0,16-0,54; vidurkis 0,33). Atsižvelgiant į gautus rezultatus, nustatytas liemens raumenų disbalansas: tarp pilvo ir nugaros, dešinės ir kairės liemens pusių, kairės liemens pusės ir nugaros bei dešinės liemens pusės ir nugaros (10 pav.). Vertinant tiriamųjų liemens raumenų statinės ištvermės santykius m. amžiaus grupėje, po poveikio metodo taikymo, gauti rezultatai: Santykis tarp dešinės ir kairės liemens pusių raumenų 0,75 (0,62-1,78; vidurkis 1,05). Santykis tarp pilvo ir nugaros raumenų 0,98 (0,89-1,10; vidurkis 0,99). Santykis tarp kairės liemens pusės ir nugaros raumenų 0,47 (0,32-0,86; vidurkis 0,51). Santykis tarp dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų 0,54 (0,24-0,75; vidurkis 0,50). Išanalizavus duomenis teigiame, jog santykis tarp pilvo ir nugaros raumenų atitinka normą (p=0,015), taip pat, tarp kairės liemens pusės ir nugaros bei tarp dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykiai padidėjo (p=0,008; p=0,038) ir stebimas šių santykių artėjimas link normos (0,75). Dešinės ir kairės liemens pusių raumenų statinės ištvermės santykis nepakito (p=0,678) (10 pav.).

39 39 10 pav. Liemens raumenų statinės ištvermės santykiai prieš ir po Pilates metodo taikymo m. amžiaus grupėje (PN pilvas nugara, DK - dešinė ir kairė liemens pusės, KN kairė liemens pusė ir nugara, DN dešinė liemens pusė ir nugara) (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Liemens raumenų statinės ištvermės santykiai m. amžiaus grupėje. Analizuojant liemens raumenų statinės ištvermės santykius, prieš Pilates metodo taikymą, gauti rezultatai: Santykis tarp dešinės ir kairės liemens pusių raumenų 0,79 (0,60-1,38; vidurkis 0,92). Santykis tarp pilvo ir nugaros raumenų 0,50 (0,29-0,87; vidurkis 0,53). Santykis tarp kairės liemens pusės ir nugaros raumenų 0,53 (0,20-0,86; vidurkis 0,51). Santykis tarp dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų 0,47 (0,12-1,19; vidurkis 0,49). Nustatytas liemens raumenų disbalansas: tarp pilvo ir nugaros, dešinės ir kairės liemens pusių, kairės liemens pusės ir nugaros bei tarp dešinės liemens pusės ir nugaros (11 pav.). Analizuojant liemens raumenų statinės ištvermės santykius m. amžiaus grupėje, po poveikio metodo taikymo, gauti rezultatai: Santykis tarp dešinės ir kairės liemens pusių raumenų 0,85 (0,68-1,43; vidurkis 1,01). Santykis tarp pilvo ir nugaros raumenų 0,95 (0,88-1,01; vidurkis 0,95). Santykis tarp kairės liemens pusės ir nugaros raumenų 0,58 (0,47-0,79; vidurkis 0,62). Santykis tarp dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų 0,50 (0,32-1,13; vidurkis 0,63). Remiantis pateiktais rezultatais teigiame, jog pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykis atitinka normą (p=0,008), taip pat, dešinės ir kairės liemens pusių raumenų statinės ištvermės santykis padidėjo (p=0,011). Tarp kairės liemens pusės ir nugaros bei tarp dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykiai nepakito (p=0,214; p=0,139), tačiau stebimas šių santykių artėjimas link normos (11 pav.).

40 40 11 pav. Liemens raumenų statinės ištvermės santykiai prieš ir po Pilates metodo taikymo m. amžiaus grupėje (PN pilvas nugara, DK - dešinė ir kairė liemens pusės, KN kairė liemens pusė ir nugara, DN dešinė liemens pusė ir nugara) (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Giliųjų liemens raumenų stabilumo vertinimas su slėgio matavimo prietaisu Stabilizer m. amžiaus grupėje. Analizuojant skersinio pilvo raumens stabilumo įverčius pirmojo testavimo metu, skersinio pilvo raumens stabilumas, gulint ant pilvo, nustatytas 22,2 % tiriamųjų, o nestabilumas - 77,8 % tiriamųjų. Po pakartotinio testavimo skersinio pilvo raumens stabilumas nustatytas 44,4 % tiriamųjų, o nestabilumas - 55,6 %, tačiau, šis skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p=0,625). Vertinant liemens raumenų stabilumą, sulenktos kojos kėlimo testu, prieš Pilates metodo taikymą, 33,3 % tiriamųjų atliko testą išlaikydamos liemens stabilumą, tuo tarpu, stabilumo neišlaikė 66,7 % tiriamųjų. Po trijų mėnesių Pilates praktikos 77,8 % moterų sėkmingai išlaikė liemens stabilumą sulenktos kojos kėlimo metu, o nestabilumas, nustatytas 22,2 % moterų. Nors, stebima tendencija, jog liemens raumenų stabilumas padidėjo, šis pokytis nėra statistiškai reikšmingas (p=0,125). Giliųjų liemens raumenų stabilumo vertinimas su slėgio matavimo prietaisu Stabilizer m. amžiaus grupėje. Pirmojo testavimo metu, skersinio pilvo raumens stabilumas nustatytas tik 11,1 % moterų, šioje amžiaus grupėje, nestabilumas 88,9 % moterų. Pakartotinio testavimo metu rezultatai ženkliai pagerėjo: gebėjimas išlaikyti skersinio pilvo raumens stabilumą nustatytas 88,9 % moterų, o nestabilumas sumažėjo ir buvo nustatytas 11,1 % moterų. Skersinio pilvo raumens stabilumo pokytis yra statistiškai reikšmingas (p=0,016) (12 pav.).

41 Pasiskirstymas, proc ,9 88,9 11,1 11,1 Prieš metodo taikymą Po metodo taikymo (*p=0,016) Stabilus Nestabilus 12 pav. Skersinio pilvo raumens stabilumo kaita prieš ir po Pilates metodo taikymo m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Vertinant liemens raumenų stabilumą pirmojo testavimo metu, sulenktos kojos kėlimo testą išlaikant liemens stabilumą atliko 33,3 % tiriamųjų, o giliųjų liemens raumenų nestabilumas stebimas 66,7 % tiriamųjų. Po poveikio metodo taikymo 66,7 % tiriamųjų gebėjo išlaikyti liemens raumenų stabilumą atliekant testą, o 33,3 % jų, nustatytas nestabilumas. Stebima tendencija, jog giliųjų liemens raumenų stabilumas padidėjo po Pilates taikymo, tačiau, šis pokytis nėra statistiškai reikšmingas (p=0,250). Liemens rotacinio stabilumo vertinimas m. amžiaus grupėje. Vertinant liemens rotacinio stabilumo rezultatus prieš Pilates metodo taikymą, nustatyta, kad už kairės pusės rotacinio stabilumo testo atlikimą tiriamosios gavo: 1 balą 0 %, 2 balus 77,8 %, 3 balus 22,2 %. Po poveikio metodo taikymo, tiriamosios už kairės pusės rotacinio stabilumo testo atlikimą gavo: 1 balą 0 %, 2 balus 33,3 %, 3 balus 66,7 %. Tačiau, nors puikiai atlikusiųjų testą (3 balai), po poveikio metodo taikymo - padvigubėjo, kairės liemens pusės rotacinis stabilumas nepakito (p=0,125). Vertinant dešinės liemens pusės rotacinio stabilumo rezultatus prieš Pilates metodo taikymą, nustatyta, kad tiriamosios už atliktą testą gavo: 1 balą 0 %, 2 balus 66,7 %, 3 balus 33,3 %. Po poveikio metodo taikymo, už dešinės pusės rotacinio stabilumo testo atlikimą tiriamosios gavo: 1 balą 0 %, 2 balus 44,4 %, 3 balus 56,6 %. Dešinės liemens pusės rotacinis stabilumas nepakito (p=0,625). Liemens rotacinio stabilumo vertinimas m. amžiaus grupėje. Analizuojant liemens rotacinio stabilumo rezultatus prieš Pilates metodo taikymą, nustatyta, kad už kairės pusės rotacinio stabilumo testo atlikimą tiriamosios gavo: 1 balą 0 %, 2 balus 55,6 %, 3 balus 44,4 %. %. Po

42 42 poveikio metodo taikymo, tiriamosios, už atliktą kairės pusės rotacinio stabilumo testą gavo: 1 balą 0 %, 2 balus 33,3 %, 3 balus 66,7 %. Lyginant kairės liemens pusės rotacinio stabilumo rezultatus, prieš ir po poveikio metodo taikymo, skirtumas nenustatytas (p=0,500). Vertinant dešinės liemens pusės rotacinio stabilumo testo rezultatus, prieš Pilates metodo taikymą, nustatyta, kad tiriamosios už atliktą testą gavo: 1 balą 0 %, 2 balus 55,6 %, 3 balus 44,4 %. Po poveikio metodo taikymo, už dešinės pusės rotacinio stabilumo testo atlikimą tiriamosios gavo: 1 balą 0 %, 2 balus 22,2 %, 3 balus 77,8 %. Dešinės liemens pusės rotacinis stabilumas nepakito (p=0,250). Juosmeninės stuburo dalies mobilumo vertinimas m. amžiaus grupėje. Modifikuotas Šober o testas. Vertinant juosmeninės stuburo dalies mobilumą, prieš Pilates metodo taikymą, atstumas, viršijantis ant nugaros pažymėtą 15 cm atstumą, buvo 5 (3-7; vidurkis 5) centimetrai. Modifikuoto Šober o testo rezultatas rodo, jog juosmeninės stuburo dalies mobilumas yra ribotas - testas teigiamas (13 pav.). Po poveikio metodo taikymo, atstumas, viršijantis ant nugaros pažymėtą 15 cm atstumą, buvo 6 (4-7; vidurkis 5,67) centimetrai, testas teigiamas. Remiantis pateiktais rezultatais teigiame, kad po trijų mėnesių Pilates metodo taikymo juosmeninės stuburo dalies mobilumas nepakito (p=0,063), tačiau stebimas centimetrų reikšmės artėjimas prie normos (13 pav.). 13 pav. Modifikuoto Šober o testo rezultatai prieš ir po Pilates metodo taikymo m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Juosmeninės stuburo dalies mobilumo vertinimas m. amžiaus grupėje. Modifikuotas Šober o testas. Vertinant juosmeninės stuburo dalies mobilumą, prieš Pilates metodo taikymą, atstumas, viršijantis ant nugaros pažymėtą 15 cm atstumą, buvo 6 (4-7; vidurkis 5,44) centimetrai. Pateiktas rezultatas rodo, jog juosmeninės stuburo dalies mobilumas buvo ribotas - testas teigiamas (14 pav.). Po

43 43 Pilates metodo taikymo, nustatytas atstumas, viršijantis ant nugaros pažymėtą 15 cm atstumą, buvo 7 (4-8; vidurkis 6,11) testas neigiamas. Lyginant rezultatus, prieš ir po Pilates metodo taikymo, nustatyta, kad trijų mėnesių Pilates praktika padidino juosmeninės stuburo dalies mobilumą iki normos (p=0,034) (14 pav.). 14 pav. Modifikuoto Šober o testo rezultatai prieš ir po Pilates metodo taikymo m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Juosmeninės stuburo dalies lankstumo vertinimas m. amžiaus grupėje. Pasilenkimas į šoną. Vertinant šoninio lenkimo į kairę pusę atstumą, nuo didžiojo piršto iki grindų, prieš ir po Pilates metodo taikymo, gauti rezultatai: Atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų prieš Pilates taikymą 42,00 (39-47; vidurkis 42,67) centimetrai. Atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų po Pilates taikymo 44,00 (42-49; vidurkis 44,67) centimetrai. Lyginant, prieš ir po metodo taikymo, gautus rezultatus, pasilenkimo į kairę pusę atstumas, nuo didžiojo piršto iki grindų, padidėjo (p=0,017) (15 pav.). Vertinant šoninio lenkimo į dešinę pusę atstumą, nuo didžiojo piršto iki grindų, prieš ir po poveikio metodo taikymo gauti rezultatai: Atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų prieš Pilates taikymą 46,00 (38-48; vidurkis 44,22) centimetrai. Atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų po Pilates taikymo 46,00 (43-49; vidurkis 45,56) centimetrai.

44 44 Pateikti rezultatai rodo, kad pasilenkimo į dešinę pusę atstumas, nuo didžiojo piršto iki grindų, nepakito (p=0,088) (15 pav.). Analizuojant šoninio lenkimo į kairę ir į dešinę puses rezultatus, prieš Pilates metodo taikymą šoninio lenkimo asimetrija nenustatyta (p=0,257). Po Pilates metodo taikymo, stebimi šoninio lenkimo į kairę ir į dešinę puses skirtumai, nenustatyti (p=0,203). 15 pav. Liemens šoninio lenkimo kaita prieš ir po Pilates metodo taikymo m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Juosmeninės stuburo dalies lankstumo vertinimas m. amžiaus grupėje. Pasilenkimas į šoną. Analizuojant šoninio lenkimo į kairę pusę atstumą, nuo didžiojo piršto iki grindų, prieš ir po Pilates metodo taikymo, gauti rezultatai: Atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų prieš Pilates taikymą 44,00 (36-50; vidurkis 43,89) centimetrai. Atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų po Pilates taikymo 46,00 (41-48; vidurkis 45,11) centimetrai. Tyrimo rezultati rodo, kad pasilenkimo į kairę pusę atstumas, nuo didžiojo piršto iki grindų, prieš ir po Pilates metodo taikymo, nepakito (p=0,120) (16 pav.). Analizuojant šoninio lenkimo į dešinę pusę atstumą, nuo didžiojo piršto iki grindų, prieš ir po poveikio metodo taikymo, gauti rezultatai: Atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų prieš Pilates taikymą 43,00 (38-50; vidurkis 43,56) centimetrai. Atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų po Pilates taikymo 44,00 (40-49; vidurkis 44,89) centimetrai.

45 45 Lyginant, prieš ir po Pilates metodo taikymo, gautus rezultatus, nustatyta, kad pasilenkimo į dešinę pusę atstumas, nuo didžiojo piršto iki grindų, padidėjo (p=0,031) (16 pav.). Šoninio lenkimo į kairę ir į dešinę puses rezultatai rodo, kad prieš Pilates metodo taikymą šoninio lenkimo asimetrija nenustatyta (p = 0,670). Po Pilates metodo taikymo, stebimi šoninio lenkimo į kairę ir į dešinę puses skirtumai, nenustatyti (p = 0,527). 16 pav. Liemens šoninio lenkimo kaita prieš ir po Pilates metodo taikymo m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Rezultatų palyginimas tarp amžiaus grupių. Pilates metodas. Išanalizavus liemens raumenų statinės ištvermės santykių, giliųjų liemens raumenų stabilumo, rotacinio stabilumo, juosmeninės stuburo dalies mobilumo ir šoninio lankstumo rezultatus, teigiame, kad statistiškai reikšmingų skirtumų tarp amžiaus grupių, taikant Pilates metodą, nenustatyta (p 0,05) Liemens stabilumo ir mobilumo vertinimo rezultatai prieš ir po jogos metodo taikymo Liemens raumenų statinės ištvermės santykiai m. amžiaus grupėje. Vertinant moterų liemens raumenų statinės ištvermės santykius, prieš poveikio metodo taikymą, gauti rezultatai: Santykis tarp dešinės ir kairės liemens pusių raumenų 1,05 (0,52-1,63; vidurkis 1,05). Santykis tarp pilvo ir nugaros raumenų 0,50 (0,23-0,86; vidurkis 0,50). Santykis tarp kairės liemens pusės ir nugaros raumenų 0,42 (0,25-0,58; vidurkis 0,41). Santykis tarp dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų 0,35 (0,19-0,82; vidurkis 0,43).

46 46 Atsižvelgiant į gautus rezultatus, nustatytas liemens raumenų disbalansas: tarp pilvo ir nugaros, kairės liemens pusės ir nugaros bei tarp dešinės liemens pusės ir nugaros. Statinės raumenų ištvermės santykis tarp dešinės ir kairės liemens pusių atitiko normą (17 pav.). Vertinant moterų liemens raumenų statinės ištvermės santykius m. amžiaus grupėje, po poveikio metodo taikymo, gauti rezultatai: Santykis tarp dešinės ir kairės liemens pusių raumenų 1,00 (0,91-1,15; vidurkis 1,01). Santykis tarp pilvo ir nugaros raumenų 0,85 (0,58-1,31; vidurkis 0,86). Santykis tarp kairės liemens pusės ir nugaros raumenų 0,56 (0,45-1,25; vidurkis 0,65). Santykis tarp dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų 0,56 (0,43-1,44; vidurkis 0,66). Išanalizavus rezultatus teigiame, jog raumenų statinės ištvermės santykiai, tarp pilvo ir nugaros bei tarp kairės liemens pusės ir nugaros, padidėjo (p=0,036; p=0,025), ir stebimas šių santykių artėjimas link normos. Dešinės liemens pusės ir nugaros bei dešinės ir kairės liemens pusių raumenų statinės ištvermės santykiai nepakito (p=0,161; p=0,575), tačiau stebimas dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykio artėjimas link normos (17 pav.). 17 pav. Liemens raumenų statinės ištvermės santykiai prieš ir po jogos metodo taikymo m. amžiaus grupėje (PN pilvas nugara, DK - dešinė ir kairė liemens pusės, KN kairė liemens pusė ir nugara, DN dešinė liemens pusė ir nugara) (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Liemens raumenų statinės ištvermės santykiai m. amžiaus grupėje. Vertinant tiriamųjų liemens raumenų statinės ištvermės santykius, prieš poveikio metodo taikymą, gauti rezultatai: Santykis tarp dešinės ir kairės liemens pusių raumenų 0,93 (0,42-1,80; vidurkis 1,02). Santykis tarp pilvo ir nugaros raumenų 0,39 (0,21-0,62; vidurkis 0,42). Santykis tarp kairės liemens pusės ir nugaros raumenų 0,46 (0,20-0,55; vidurkis 0,44).

47 47 Santykis tarp dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų 0,33 (0,17-0,73; vidurkis 0,42). Atsižvelgiant į gautus rezultatus, nustatytas liemens raumenų disbalansas: tarp pilvo ir nugaros, kairės liemens pusės ir nugaros bei tarp dešinės liemens pusės ir nugaros. Statinės raumenų ištvermės santykis tarp dešinės ir kairės liemens pusių beveik atitiko normą (18 pav.). Analizuojant liemens raumenų statinės ištvermės santykius m. amžiaus grupėje, po poveikio metodo taikymo, gauti rezultatai: Santykis tarp dešinės ir kairės liemens pusių raumenų 0,99 (0,92-1,19; vidurkis 1,01). Santykis tarp pilvo ir nugaros raumenų 0,62 (0,53-0,88; vidurkis 0,66). Santykis tarp kairės liemens pusės ir nugaros raumenų 0,59 (0,47-0,79; vidurkis 0,60). Santykis tarp dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų 0,59 (0,45-0,80; vidurkis 0,61). Remiantis pateiktais rezultatais teigiame, jog pilvo ir nugaros, kairės liemens pusės ir nugaros bei dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykiai padidėjo (p=0,007; p=0,013; p=0,044). Santykis tarp dešinės ir kairės liemens pusių nepakito (p=0,878), bet atitinka normą (18 pav.). 18 pav. Liemens raumenų statinės ištvermės santykiai prieš ir po jogos metodo taikymo m. amžiaus grupėje (PN pilvas nugara, DK - dešinė ir kairė liemens pusės, KN kairė liemens pusė ir nugara, DN dešinė liemens pusė ir nugara) (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Giliųjų liemens raumenų stabilumo vertinimas su slėgio matavimo prietaisu Stabilizer m. amžiaus grupėje. Analizuojant skersinio pilvo raumens stabilumo įverčius pirmojo testavimo metu, skersinio pilvo raumens stabilumas, gulint ant pilvo, nustatytas 37,7 % tiriamųjų, o nestabilumas - 62,3 % tiriamųjų. Po pakartotinio testavimo skersinio pilvo raumens stabilumas, nustatytas 62,5 % tiriamųjų, o nestabilumas - 37,5 %, tačiau, šis skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p=0,625).

48 48 Vertinant liemens raumenų stabilumą, sulenktos kojos kėlimo testu, prieš jogos metodo taikymą, 25 % tiriamųjų atliko testą išlaikydamos liemens raumenų stabilumą, tuo tarpu, stabilumo neišlaikė 75 % tiriamųjų. Po trijų mėnesių jogos praktikos, 62,5 % moterų sėkmingai išlaikė liemens raumenų stabilumą sulenktos kojos kėlimo metu, o nestabilumas, nustatytas 37,5 % moterų. Nors, stebima tendencija, jog giliųjų liemens raumenų stabilumas padidėjo, šis pokytis nėra statistiškai reikšmingas (p=0,250). Giliųjų liemens raumenų stabilumo vertinimas su slėgio matavimo prietaisu Stabilizer m. amžiaus grupėje. Pirmojo testavimo metu, skersinio pilvo raumens stabilumas, nustatytas 20 % moterų, nestabilumas 80 % moterų. Po pakartotinio testavimo, gebėjimas išlaikyti skersinio pilvo raumens stabilumą, nustatytas 50 % moterų, o nestabilumas, taip pat, 50 % moterų. Skersinio pilvo raumens stabilumas, lyginant rezultatus prieš ir po jogos praktikos, padidėjo 30 %, tačiau, statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p=0,250). Vertinant giliųjų liemens raumenų stabilumą, sulenktos kojos kėlimo testu, gebėjimas išlaikyti liemens stabilumą, nustatytas 40 % tiriamųjų, o nestabilumas - 60 % tiriamųjų. Po poveikio metodo taikymo, 90 % tiriamųjų gebėjo išlaikyti nugaros raumenų stabilumą ir tik 10 % jų, nustatytas nestabilumas, tačiau, reikšmingas liemens raumenų stabilumo pokytis nenustatytas (p=0,125). Liemens rotacinio stabilumo vertinimas m. amžiaus grupėje. Vertinant liemens rotacinio stabilumo rezultatus, prieš jogos metodo taikymą, už kairės pusės rotacinio stabilumo testo atlikimą tiriamosios gavo: 1 balą 0 %, 2 balus 37,5 %, 3 balus 62,5 %. Po poveikio metodo taikymo, tiriamosios už kairės pusės rotacinio stabilumo testo atlikimą gavo: 1 balą 0 %, 2 balus 37,5 %, 3 balus 62,5 %. Kairės liemens pusės rotacinis stabilumas nepakito (p=1,000). Vertinant dešinės liemens pusės rotacinio stabilumo rezultatus, prieš jogos metodo taikymą, tiriamosios už atliktą testą gavo: 1 balą 0 %, 2 balus 62,5 %, 3 balus 37,5 %. Po jogos metodo taikymo, už dešinės liemens pusės rotacinio stabilumo testo atlikimą tiriamosios gavo: 1 balą 0 %, 2 balus 25 %, 3 balus 75 %. Dešinės liemens pusės rotacinis stabilumas nepakito (p=0,250). Liemens rotacinio stabilumo vertinimas m. amžiaus grupėje. Analizuojant liemens rotacinio stabilumo rezultatus, prieš jogos metodo taikymą, už kairės pusės rotacinio stabilumo testo atlikimą tiriamosios gavo: 1 balą 0 %, 2 balus 80 %, 3 balus 20 %. Po poveikio metodo taikymo, tiriamosios už atliktą kairės pusės rotacinio stabilumo testą gavo: 1 balą 0 %, 2 balus 30 %, 3 balus 70 %. Nustatyta, kad kairės liemens pusės rotacinis stabilumas padidėjo (p=0,043) (19 pav.).

49 Pasiskirstymas, proc. 49 Vertinant dešinės liemens pusės rotacinio stabilumo testo rezultatus, prieš jogos metodo taikymą, tiriamosios už atliktą testą gavo: 1 balą 0 %, 2 balus 70 %, 3 balus 30 %. Po poveikio metodo taikymo, už dešinės pusės rotacinio stabilumo testo atlikimą tiriamosios gavo: 1 balą 0 %, 2 balus 20 %, 3 balus 80 %. Dešinės liemens pusės rotacinis stabilumas, taip pat, padidėjo (p=0,043) (19 pav.) Prieš Po Prieš Po Kairė pusė (*p=0,043) Dešinė pusė (*p=0,043) 3 b 2 b 1 b 19 pav. Liemens rotacinio stabilumo kaita prieš ir po jogos metodo taikymo m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Juosmeninės stuburo dalies mobilumo vertinimas m. amžiaus grupėje. Modifikuotas Šober o testas. Vertinant juosmeninės stuburo dalies mobilumą, prieš jogos taikymą, atstumas, viršijantis ant nugaros pažymėtą 15 cm atstumą, buvo 5,5 (3-7; vidurkis 5,25) centimetrai. Pateiktas rezultatas rodo, jog juosmeninės stuburo dalies mobilumas yra ribotas testas teigiamas (20 pav.). Po poveikio metodo taikymo atstumas, viršijantis ant nugaros pažymėtą 15 cm atstumą, buvo 7,5 (6-8; vidurkis 7,25) centimetrai - testas neigiamas. Remiantis pateiktais rezultatais teigiame, kad po trijų mėnesių, jogos metodo taikymo, juosmeninės stuburo dalies mobilumas padidėjo (p=0,011), ir yra vertinamas, kaip geras (20 pav.).

50 50 20 pav. Šober o testo rezultatai prieš ir po Jogos metodo taikymo m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Juosmeninės stuburo dalies mobilumo vertinimas m. amžiaus grupėje. Modifikuotas Šober o testas. Vertinant juosmeninės stuburo dalies mobilumą prieš jogos taikymą, nustatytas atstumas, viršijantis ant nugaros pažymėtą 15 cm atstumą, buvo 5,5 (3-7; vidurkis 5,20) centimetrai. Modifikuoto Šober o testo rezultatas rodo, kad juosmeninės dalies mobilumas ribotas, testas teigiamas (21 pav.). Po poveikio metodo taikymo, nustatytas atstumas, viršijantis ant nugaros pažymėtą 15 cm atstumą, buvo 7 (7-9; vidurkis 7,50) centimetrai. Tyrimo rezultatai rodo, jog po trijų mėnesių jogos praktikos, juosmeninės stuburo dalies mobilumas padidėjo (p=0,005), ir yra vertinamas, kaip geras (21 pav.). 21 pav. Šober o testo rezultatai prieš ir po Jogos metodo taikymo m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius)

51 51 Juosmeninės stuburo dalies lankstumo vertinimas m. amžiaus grupėje. Pasilenkimas į šoną. Vertinant šoninio lenkimo į kairę pusę atstumą, nuo didžiojo piršto iki grindų, prieš ir po jogos metodo taikymo, gauti rezultatai: Atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų prieš jogos taikymą 43,00 (37-49; vidurkis 43,38) centimetrai. Atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų po jogos taikymo 46,00 (40-49; vidurkis 45,13) centimetrai. Tyrimo rezultati rodo, kad pasilenkimo į kairę pusę atstumas, nuo didžiojo piršto iki grindų, prieš ir po jogos metodo taikymo, padidėjo (p=0,042) (22 pav.). Analizuojant šoninio lenkimo į dešinę pusę atstumą, nuo didžiojo piršto iki grindų, prieš ir po poveikio metodo taikymo, gauti rezultatai: Atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų prieš jogos taikymą 44,00 (38-47; vidurkis 43,75) centimetrai. Atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų po jogos taikymo 45,50 (40-47; vidurkis 44,63) centimetrai. Lyginant, prieš ir po jogos metodo taikymo, gautus rezultatus, nustatyta, kad pasilenkimo į dešinę pusę atstumas, nuo didžiojo piršto iki grindų, nepakito (p=0,302) (22 pav.). Šoninio lenkimo į kairę ir į dešinę puses rezultatai rodo, kad prieš jogos metodo taikymą, šoninio lenkimo asimetrija nenustatyta (p=0,670). Po jogos metodo taikymo, stebimi šoninio lenkimo skirtumai į kairę ir į dešinę puses, nenustatyti (p=0,596). 22 pav. Liemens šoninio lenkimo kaita prieš ir po jogos metodo taikymo m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius)

52 52 Juosmeninės stuburo dalies lankstumo vertinimas m. amžiaus grupėje. Pasilenkimas į šoną. Analizuojant šoninio lenkimo į kairę pusę atstumą, nuo didžiojo piršto iki grindų, prieš ir po jogos metodo taikymo, gauti rezultatai: Atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų prieš jogos taikymą 42,50 (39-49; vidurkis 43,10) centimetrai. Atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų po jogos taikymo 45,00 (39-48; vidurkis 45,10) centimetrai. Tyrimo rezultatų palyginimas rodo, kad pasilenkimo į kairę pusę atstumas, nuo didžiojo piršto iki grindų, prieš ir po jogos metodo taikymo, padidėjo (p=0,027) (23 pav.). Analizuojant šoninio lenkimo į dešinę pusę atstumą, nuo didžiojo piršto iki grindų, prieš ir po poveikio metodo taikymo, gauti rezultatai: Atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų prieš jogos taikymą 43,50 (39-48; vidurkis 43,30) centimetrai. Atstumas nuo didžiojo piršto iki grindų po jogos taikymo 45,50 (44-48; vidurkis 45,90) centimetrai. Lyginant, prieš ir po jogos metodo taikymo, gautus rezultatus, nustatyta, kad pasilenkimo į dešinę pusę atstumas, nuo didžiojo piršto iki grindų, padidėjo (p=0,026) (23 pav.). Šoninio lenkimo į kairę ir į dešinę puses rezultatai rodo, kad prieš jogos metodo taikymą, šoninio lenkimo asimetrija nenustatyta (p=0,763). Po jogos metodo taikymo, stebimi šoninio lenkimo skirtumai į kairę ir į dešinę puses, nenustatyti (p=0,222). 23 pav. Liemens šoninio lenkimo kaita prieš ir po jogos metodo taikymo m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius)

53 53 Rezultatų palyginimas tarp amžiaus grupių. Jogos metodas. Pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykiai tarp amžiaus grupių. Lyginant pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykius, prieš ir po jogos metodo taikymo, nustatyta, jog santykis, tarp pilvo ir nugaros, padidėjo abiejose amžiaus grupėse (25-30 m.: p=0,036; m.: p=0,007), tačiau vertinant metodo efektyvumą tarp amžiaus grupių, nustatyta, kad pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykio pokytis buvo didesnis m. amžiaus grupėje (p=0,027) (24 pav.). 24 pav. Pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykiai prieš ir po jogos metodo taikymo tarp amžiaus grupių (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Lyginant kairės ir dešinės liemens pusių, kairės liemens pusės ir nugaros bei dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų, statinės ištvermės santykius, tarp amžiaus grupių, statistiškai reikšmingi skirtumai nenustatyti (p 0,05). Taip pat, išanalizavus giliųjų liemens raumenų stabilumo, rotacinio stabilumo, juosmeninės stuburo dalies mobilumo ir šoninio lankstumo rezultatus, teigiame, kad statistiškai reikšmingų skirtumų tarp amžiaus grupių, taikant jogos metodą, nenustatyta (p 0,05) Rezultatų palyginimas tarp metodų Analizuojant gautus rezultatus prieš ir po, Pilates ir jogos metodų taikymo, vertinome ar vienas iš dviejų metodų buvo efektyvesnis.

54 54 Liemens raumenų statinės ištvermės santykių palyginimas tarp metodų, m. amžiaus grupėje. Tyrimo rezultatai rodo, jog santykius, tarp pilvo ir nugaros, padidino abu metodai (Pilates: p=0,015; joga: p=0,036). Vertinant metodų efektyvumą, nustatyta, kad Pilates metodas yra efektyvesnis didinant pilvo ir nugaros raumenų stabilumą, nei joga (p=0,039) (25 pav.). 25 pav. Pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykių palyginimas tarp metodų m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Raumenų statinės ištvermės santykių rezultatų, tarp dešinės ir kairės liemens pusių, analizė, parodė, kad, nei Pilates, nei joga santykių pokyčiui įtakos neturėjo (Pilates: p=0,678; joga: p=0,575). Lyginant rezultatus tarp metodų, reikšmingas pokytis nenustatytas (p=0,743). Tyrimo rezultatai rodo, jog statinės raumenų ištvermės santykius, tarp kairės liemens pusės ir nugaros raumenų, padidino abu metodai (Pilates: p=0,008; joga: p=0,025). Tačiau, šių santykių skirtumai tarp poveikio metodų nebuvo statistiškai reikšmingi (p=0,139) (26 pav.). 26 pav. Kairės liemens pusės ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykių palyginimas tarp metodų m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius)

55 55 Remiantis tyrimo rezultatais, nustatyta, kad dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykį padidino Pilates metodas (p=0,038), tuo tarpu, jogos metodas dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų santykiui įtakos neturėjo (p=0,161). Lyginant rezultatus tarp metodų statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p=0,423) (27 pav.). 27 pav. Dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykių palyginimas tarp metodų m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Liemens raumenų statinės ištvermės santykių palyginimas tarp taikytų metodų, m. amžiaus grupėse. Tyrimo rezultatai rodo, jog pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykius sėkmingai padidino abu poveikio metodai (Pilates: p=0,008; joga: p=0,007). Vertinant metodų efektyvumą, nustatyta, kad Pilates metodas yra efektyvesnis didinant pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykį, nei joga (p=0,0001) (28 pav.). 28 pav. Pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykių palyginimas tarp metodų m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius)

56 56 Lyginant raumenų statinės ištvermės santykius, tarp dešinės ir kairės liemens pusių, nustatėme, kad Pilates metodas padidino dešinės ir kairės liemens pusių santykį statistiškai reikšmingai (p=0,011), o jogos metodas santykio pokyčiui įtakos neturėjo (p=0,878). Tačiau, lyginant rezultatus tarp metodų statistiškai reikšmingas pokytis nenustatytas (p=0,549) (29 pav.). 29 pav. Dešinės ir kairės liemens pusių raumenų statinės ištvermės santykių palyginimas tarp metodų m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Tyrimo rezultatai rodo, jog santykį tarp kairės liemens pusės ir nugaros raumenų statinės ištvermės padidino jogos metodas (p=0,025). Pilates metodas kairės liemens pusės ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykio pokyčiui įtakos neturėjo (p=0,214). Lyginant rezultatus tarp taikytų poveikio metodų statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p=0,720) (30 pav.). 30 pav. Kairės liemens pusės ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykių palyginimas tarp metodų m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius)

57 57 Analizuojant dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykių rezultatus, nustatyta, kad padidėjusiam santykiui įtakos turėjo jogos metodas (p=0,044). Pilates metodas dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykio pokyčiui įtakos neturėjo (p=0,139). Lyginant rezultatus tarp poveikio metodų, statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p=0,842) (31 pav.). 31 pav. Dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykių palyginimas tarp metodų m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Giliųjų liemens raumenų stabilumo palyginimas tarp taikytų metodų, m. amžiaus grupėje. Išanalizavus skersinio pilvo raumens stabilumo testo rezultatus, prieš ir po poveikio metodų taikymo, nustatyta, kad nei Pilates, nei joga, skersinio pilvo raumens stabilumo pokyčiui, šioje amžiaus grupėje, įtakos neturėjo (Pilates: p=0,625; joga: p=0,625). Lyginant testo rezultatus tarp metodų statistiškai reikšmingi pokyčiai, taip pat, nenustatyti (p=0,457). Išanalizavus giliųjų liemens raumenų stabilumo rezultatus, taikant sulenktos kojos kėlimo testą, nustatėme, kad nei vienas poveikio metodas, m. amžiaus grupėje, liemens raumenų stabilumo pokyčiui įtakos neturėjo (Pilates: p=0,125; joga: p=0,250). Taip pat, skirtumas tarp poveikio metodų nenustatytas (p=0,490). Giliųjų liemens raumenų stabilumo palyginimas tarp taikytų metodų, m. amžiaus grupėje. Lyginant skersinio pilvo raumens stabilumo rezultatus, prieš ir po poveikio metodų taikymo, nustatyta, kad Pilates metodas padidino skersinio pilvo raumens stabilumą statistiškai reikšmingai (p=0,016). Joga, skersinio pilvo raumens stabilumo pokyčiui, šioje amžiaus grupėje, įtakos neturėjo

58 58 (p=0,250). Lyginant atlikto testo rezultatus tarp metodų, statistiškai reikšmingi pokyčiai, taip pat, nenustatyti (p=0,069). Liemens raumenų stabilumo rezultatų skirtumai, prieš ir po poveikio metodų taikymo, nenustatyti, nei lyginant Pilates metodo rezultatus (p=250), nei lyginant jogos metodo rezultatus (p=0,125). Analizuojant liemens raumenų stabilumo rezultatus, tarp taikytų poveikio metodų, statistiškai reikšmingas pokytis nenustatytas (p=0,213). Liemens rotacinio stabilumo palyginimas tarp taikytų metodų, m. amžiaus grupėje. Vertinant kairės liemens pusės rotacinio stabilumo testo rezultatus, nustatyta, kad nei vienas metodas nebuvo veiksmingas didinant kairės pusės rotacinį stabilumą m. amžiaus grupėje (Pilates: p=0,125; joga: p=1,000), taip pat, statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant gautus rezultatus tarp metodų nenustatytas (p=0,858). Dešinės liemens pusės rotacinio stabilumo rezultatai parodė, kad nei vienas metodas nebuvo veiksmingas didinant dešinės liemens pusės rotacinį stabilumą (Pilates: p=0,625; joga: p=0,250), taip pat, statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant gautus rezultatus tarp metodų, nenustatytas (p=0,402). Liemens rotacinio stabilumo palyginimas tarp taikytų metodų, m. amžiaus grupėje. Lyginant kairės liemens pusės rotacinio stabilumo rezultatus, prieš ir po trijų mėnesių trukmės poveikio metodų taikymo, nustatyta, kad Pilates metodas nebuvo veiksmingas didinant dešinės liemens pusės rotacinį stabilumą (p=0,500), tačiau, po jogos užsiėmimų taikymo, rotacinis stabilumas padidėjo statistiškai reikšmingai (p=0,043). Lyginant rezultatus tarp taikytų metodų, statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p=0,876). Analizuojant dešinės liemens pusės rotacinio stabilumo rezultatus pastebima, kad Pilates metodas nebuvo veiksmingas didinant dešinės liemens pusės rotacinį stabilumą (p=0,250). Jogos metodas, priešingai, įvertintas, kaip veiksmingas - statistiškai reikšmingai padidino dešinės liemens pusės rotacinį stabilumą (p=0,043). Lyginant gautus rezultatus tarp metodų, statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p=0,906). Juosmeninės stuburo dalies mobilumo palyginimas tarp taikytų metodų, m. amžiaus grupėse. Modifikuotas Šober o testas. Vertinant juosmeninės stuburo dalies mobilumo kaitą, nustatėme, jog atstumas, viršijantis ant nugaros pažymėtą 15 cm atstumą, ženkliai padidėjo po jogos praktikos (p=0,011). Jogos metodo poveikis padidėjusiam juosmeninės stuburo dalies mobilumui, taip pat,

59 59 nustatytas, lyginant abu metodus tarpusavyje (p=0,015). Pilates metodo grupėje atstumas, viršijantis ant nugaros pažymėtą 15 cm atstumą, prieš ir po poveikio metodo taikymo, nepakito (p=0,063). Nustatyta, jog juosmeninės stuburo dalies mobilumą efektyviau didina jogos metodas (32 pav.). 32 pav. Šober o testo rezultatų palyginimas tarp metodų m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Juosmeninės stuburo dalies mobilumo palyginimas tarp taikytų metodų, m. amžiaus grupėse. Modifikuotas Šober o testas. Analizuojant juosmeninės stuburo dalies mobilumo rezultatus, nustatėme, jog, ir Pilates, ir joga veiksmingai padidino juosmeninės stuburo dalies mobilumą (Pilates: p=0,034; joga: p=0,005), tačiau vertinant rezultatus tarp taikytų metodų, nustatėme, jog joga padidino juosmeninės stuburo dalies mobilumą daugiau, negu Pilates (p=0,035) (33 pav.). 33 pav. Šober o testo rezultatų palyginimas tarp taikytų metodų 31-35m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius)

60 60 Juosmeninės stuburo dalies lankstumo palyginimas tarp taikytų metodų, m. amžiaus grupėje. Pasilenkimas į šoną. Analizuojant pasilenkimo į kairę pusę rezultatus teigiame, kad atstumą, nuo didžiojo piršto iki grindų, į kairę pusę, padidino abu metodai (Pilates: p=0,017; joga: p=0,042), bet lyginant šoninio lenkimo į kairę pusę rezultatus tarp metodų, statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p=0,673) (34 pav.). Atsižvelgiant į gautus rezultatus pastebima, jog statistiškai reikšmingas, lenkimo į dešinę pusę atstumo, nuo didžiojo piršto iki grindų, pokytis, nenustatytas, nei po abiejų metodų taikymo (Pilates: p=0,088; joga: p=0,302), nei lyginant pasilenkimo į dešinę pusę rezultatus tarp taikytų metodų (p=0,606) (34 pav.). 34 pav. Liemens šoninio lenkimo palyginimas tarp metodų m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius) Juosmeninės stuburo dalies lankstumo palyginimas tarp taikytų metodų, m. amžiaus grupėje. Pasilenkimas į šoną. Analizuojant pasilenkimo į kairę pusę rezultatus teigiame, kad atstumą, nuo didžiojo piršto iki grindų, į kairę pusę, padidino jogos metodas (p=0,027). Pilates metodas lankstumui į kairę pusę įtakos neturėjo (p=0,120). Lyginant rezultatus tarp taikytų poveikio metodų statistiškai reikšmingas skirtumas, nenustatytas (p=0,842) (35 pav.). Analizuojant pasilenkimo į dešinę pusę rezultatus teigiame, kad atstumą, nuo didžiojo piršto iki grindų, į dešinę pusę, padidino ir Pilates ir jogos metodai (Pilates: p=0,031; joga: p=0,026), bet lyginant rezultatus tarp metodų, statistiškai reikšmingas skirtumas, nenustatytas (p=0,497) (35 pav.).

61 61 35 pav. Liemens šoninio lenkimo palyginimas tarp metodų m. amžiaus grupėje (* - p < 0,05 lyginant skirstinius)

62 62 4. REZULTATŲ APTARIMAS Analizuojant tyrimo rezultatus prieš Pilates metodo taikymą tarp visų liemenį stabilizuojančių raumenų nustatytas disbalansas. Jį rodo skirtingų raumenų santykiai. Dudonienė (2008) teigia, kad šoninių liemens raumenų bei pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykių vidurkiai turi būti artimi 1, tuo tarpu kairės liemens pusės ir nugaros bei dešinės liemens pusės ir nugaros santykių vidurkiai turi būti artimi 0,75. Kuo mažesnis ar didesnis santykių vidurkis nustatomas, tuo didesnis raumenų disbalansas egzistuoja (Dudonienė, 2008). Tyrimo rezultatai parodė, kad Pilates metodas didžiausią poveikį turi pilvo ir nugaros raumenų tarpusavio pusiausvyros grąžinimui. Po poveikio metodo taikymo, nustatytas statistiškai reikšmingas santykių pokytis tarp pilvo ir nugaros raumenų, abiejose amžiaus grupėse. Taip pat, nustatyta pagerėjusi raumenų pusiausvyra tarp šoninių liemens raumenų bei šoninių liemens ir nugaros raumenų. Tą rodo statistiškai reikšmingas santykių pokytis tarp dešinės ir kairės liemens pusių m. amžiaus grupėje bei kairės liemens pusės ir nugaros bei dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų m. amžiaus grupėje. Autorių A. Reeve ir A. Dilley (2009) teigimu, skersinis pilvo raumuo - laikomas pagrindiniu stuburo stabilumą palaikančiu raumeniu (Reeve & Dilley, 2009). Šis raumuo prisideda užtikrinant tarpsegmentinį stabilumą (Borghuis et al., 2008). Tyrimo rezultatus galime pagrįsti tuo, kad Pilates metodo akcentas - liemens raumenų stabilizavimo pratimai, kurių naudą stuburo stabilumui įrodė daugybė autorių (Queiroz et al., 2010; Kloubec, 2011; Biely et al., 2006; ir kt.). J. A. Kloubec atlikto tyrimo duomenimis, trijų mėnesių trukmės Pilates praktika padidino liemens raumenų stabilumą (Kloubec, 2010). Mokslininkai S. Kibar ir kt. (2015), įrodė, kad dviejų mėnesių Pilates programa didina pilvo raumenų statinę ištvermę ir liemens raumenų stabilumą (Kibar et al., 2015). Todėl, teigiame, jog mūsų tyrimo rezultatai sutampa su užsienio autorių tyrimų rezultatais. Analizuojant skersinio pilvo raumens stabilumo vertinimo rezultatus, naudojant prietaisą Stabilizer, nustatėme, kad prieš Pilates praktiką daugiau negu pusė tiriamųjų, abiejose amžiaus grupėse, negalėjo atlikti testo išlaikant 70 mm Hg slėgį. Tačiau, po trijų mėnesių Pilates praktikos, skersinio pilvo raumens statinė ištvermė padidėjo statistiškai reikšmingai, ir m. amžiaus grupėje, daugiau negu pusė tiriamųjų sėkmingai atliko testą. Autoriai V. Akuthota ir kt. (2008) teigia, kad skersinio pilvo raumens mechanizmas užtikrinantis liemens stabilumą kompleksinis, ir susideda iš fascijinio ištempimo, intraabdominalinio spaudimo sukėlimo arba abiejų veiksnių kartu. W. B. Kibler ir kt. (2006) pastebi, kad skersinio pilvo raumens susitraukimai, kurie didina intraabdominalinį spaudimą vyksta prieš pradedant galūnių didelio segmento judesį. Šiuo būdu stuburas (ir kūno šerdis) yra stabilizuojami prieš galūnių judesių atsiradimą, tai suteikia stabilų pagrindą judesio atlikimui ir tinkamai raumenų aktyvacijai (Kibler

63 63 et al., 2006). Autorių S. Phrompaet ir kt. (2011) teigimu, Pilates pratimų sistema palengvina skersinio pilvo raumens, diafragmos, dauginio ir dubens dugno raumenų aktyvaciją (Phrompaet et al., 2011). L. Herrington ir R. Davies (2005) mokslinė studija parodė, kad moterims, šešis mėnesius lankiusioms Pilates užsiėmimus, nustatyta geresnė skersinio pilvo raumens aktyvacija ir gebėjimas išlaikyti juosmens - dubens kontrolę (Herrington & Davies, 2005). Todėl, teigiame, kad mūsų tyrimo rezultatai ir pateikti užsienio autorių tyrimų rezultatai sutampa. Nors teigiamas Pilates metodo poveikis liemens raumenų stabilumo didinimui įrodytas daugelio tyrėjų (Queiroz et al., 2010; Kloubec, 2010; Kibar et al., 2015; Wells et al., 2012; ir kt.), tačiau, mūsų tyrimo duomenys parodė, kad Pilates metodas neturėjo jokios įtakos didinant moterų liemens stabilumą, naudojant prietaisą Stabilizer bei rotacinį liemens stabilumą, nei vienoje amžiaus grupėje. Manome, kad pasiekti geresnių rezultatų nepavyko dėl per trumpo metodo taikymo laikotarpio. Analizuojant juosmeninės stuburo dalies mobilumo kaitą, nustatėme, jog po Pilates metodo taikymo, pasiektas statistiškai reikšmingas juosmens mobilumo pokytis m. amžiaus grupėje, kuris, nuo sumažėjusio mobilumo prieš Pilates praktiką - padidėjo iki normos, vertinant rezultatus po Pilates užsiėmimų. McGill (2007) teigia, kad liemens lenkimo pirmieji 60 vyksta juosmeninėje stuburo dalyje, o toliau vykstantis lenkimas atliekamas klubuose (McGill, 2007, p.74). Mokslininkų S. Phrompaet ir kt. (2011) teigimu, lenkimas į priekį yra juosmens lenkimo ir dubens rotacijos kombinacija. Užpakalinės šlaunies dalies raumenų (hamstringų) standumas gali apriboti dubens pasvirimą (Phrompaet et al., 2011). J. A. Kloubec (2011) atlikta moksline studija nustatyta, kad trijų mėnesių Pilates praktika didina hamstringų elastingumą, dėl ko didėja ir juosmeninės stuburo dalies mobilumas (Kloubec, 2011). Mokslininkai R. Vaquero-Cristóbal ir kt. (2014) teigia, kad Pilates metodas apima didelį kiekį užpakalinės šlaunies dalies raumenų tempimo ir maksimalaus liemens lenkimo, kuomet kojos - ištiestos per kelius, pratimų. Atlikta moksline studija šie tyrėjai įrodė, jog Pilates metodas efektyviai didina užpakalinės šlaunies dalies raumenų elastingumą, dubens rotaciją ir liemens lenkimo laipsnį (Vaquero-Cristóbal et al., 2014). Todėl, galime teigti, kad mūsų tyrimo rezultatai sutampa su užsienio autorių atliktų tyrimų rezultatais. Atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, jog Pilates metodas padidino tiriamųjų šoninį lankstumą. Tą rodo statistiškai reikšmingi atstumo nuo didžiojo piršto iki grindų, lenkimosi į kairę (25 30 m. amžiaus grupėje) ir į dešinę (31 35 m. amžiaus grupėje) puses, skirtumai. Asimetrija šoninio lenkimo metu nenustatyta. Gautus rezultatus galime paaiškinti remiantis užsienio autorių pateikta moksline literatūra ir atliktais tyrimais: Autorės A. Owsley (2005) teigimu, vienas iš pagrindinių Pilates metodo tikslų - sukurti raumenų jėgos ir lankstumo pusiausvyrą (Owsley, 2005). Kiekvienas Pilates pratimas

64 64 pradedamas pirmiausia, stabilizuojant liemens raumenis ir tik tada atliekamas kontroliuojamos judesių amplitudės judesys (Sorosky et al., 2008). Pilates metodas, kaip jau minėta, apima daug maksimalaus liemens lenkimo bei šoninio lenkimo pratimų, todėl, daugelis autorių įrodė Pilates metodo poveikį juosmeninės stuburo dalies lankstumo didinimui (Vaquero-Cristóbal et al., 2014; Gladwell et al., 2006; Bernardo, 2007; Phrompaet et al., 2011; ir kt.). Remiantis šių autorių teiginiais manome, kad mūsų ir užsienio autorių tyrimų rezultatai sutampa. Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad prieš jogos metodo taikymą, tarp pilvo ir nugaros, bei šoninių liemens raumenų dominavo disbalansas. Po trijų mėnesių jogos praktikos nustatyta, kad didžiausią poveikį Jogos metodas turi pilvo ir nugaros raumenų tarpusavio pusiausvyros grąžinimui. Taip pat, nustatyta pagerėjusi raumenų pusiausvyra tarp šoninių liemens ir nugaros raumenų. Tą rodo statistiškai reikšmingas santykių pokytis tarp pilvo ir nugaros raumenų, kairės liemens pusės ir nugaros (abiejose amžiaus grupėse) bei dešinės liemens pusės ir nugaros raumenų (31 35 m. amžiaus grupėje). Manome, jog tokius rezultatus gavome todėl, kad jogos metodas yra grindžiamas liemens raumenų stabilizavimo pratimų principais, kaip tai įrodė ir mokslinkai (Akuthota et al., 2008; Wang et al., 2012). Jogos tikslas apimti daugybę raumenų grupių: prailginti įtemptus raumenis ir stiprinti dažnai nepakankamai aktyvuojamus kūno šerdies raumenis (Sorosky et al., 2008). S. N. Omkar ir S. Vishwas (2009) atlikta mokslinė studija parodė, kad tūkstančius metų gyvuojanti jogos praktika yra veiksminga priemonė liemens raumenų stabilumo didinimui (Omkar & Vishwas, 2009). M. Van Puymbroeck ir kt. (2007) nustatė, kad 8 savaičių jogos praktika padidino liemens raumenų jėgą ir statinę ištvermę (Van Puymbroeck et al., 2007). Todėl, remiantis moksline literatūra ir minėtų autorių atliktais tyrimais galime teigti, kad mūsų tyrimo rezultatai sutampa su užsienio autorių tyrimų rezultatais. Analizuojant skersinio pilvo raumens ir liemens raumenų stabilumo vertinimo rezultatus, naudojant prietaisą Stabilizer, prieš ir po jogos praktikos, pastebėta skersinio pilvo raumens stabilumo didėjimo tendencija (abiejose amžiaus grupėse), taip pat, didėjantis liemens raumenų stabilumas (abiejose amžiaus grupėse), tačiau, statistiškai patikimų rezultatų negavome. Autorius A. Mistry (2011) tyręs jogos poveikį apatinės nugaros dalies stabilumui ir statinei ištvermei, nustatė teigiamą jogos poveikį apatinės nugaros dalies stabilumui, o statinė ištvermė - nepakito (Mistry, 2011), tačiau tiriamųjų testavimui buvo naudojami kitokie prietaisai. Manome, kad mums pasiekti geresnių rezultatų nepavyko dėl per trumpo metodo taikymo laikotarpio. Tyrėme ir jogos poveikį moterų liemens stabilumui atliekant kombinuotus tos pačios kūno pusės viršutinės ir apatinės galūnės judesius, rotacinio stabilumo testu. Prieš jogos praktiką didžioji dalis tiriamųjų - ketvirtadalis m. ir daugiau negu pusė m. - negalėjo atlikti kombinuoto judesio

65 65 kaire kūno puse, taip pat, daugiau negu pusė tiriamųjų, abiejose amžiaus grupėse, negalėjo atlikti judesio dešine kūno puse. Po trijų mėnesių jogos praktikos nustatyta, jog m. amžiaus grupėje, rotacinis moterų stabilumas kaire kūno puse nepakito, o testo rezultatų pokytis dešine kūno puse rodo gerėjančio rotacinio stabilumo tendenciją, tačiau statistiškai reikšmingi skirtumai nenustatyti. Tuo tarpu, m. amžiaus grupėje, daugiau negu pusė moterų gebėjo atlikti testą ta pačia kūno puse. Tą rodo statistiškai reikšmingas skirtumas vertinant abi kūno puses. Autoriai W. F. Peate ir kt. (2007) teigia, kad rotacinio stabilumo testas kompleksinis judesys, kuris reikalauja geros neuroraumeninės koordinacijos, judesio simetrijos, lankstumo ir dinaminio stabilumo (Peate et al., 2007). Kaip teigiama mokslinėje literatūroje, integruota jogos praktika siekiama išlaisvinti žmogaus mintis ir tiksliai atlikti judesį. Jogos sistema apima liemens raumenų stiprinimo, tempimo, stabilumo bei rotacinius pratimus, akcentuoja koncentraciją ir tikslumą į atliekamą veiklą (Cuomo, 2007). Teigiamą jogos poveikį liemens raumenų jėgai, statinei ištvermei ir stabilumui savo moksliniuose darbuose aprašė daugelis autorių (Woodyard, 2011; Grabara & Szopa, 2011; Long, 2009; Omkar et al., 2009; Ni et al., 2014). Todėl, manome, kad mūsų tyrimo rezultatai atspindi literatūroje pateiktus faktus ir sutampa su kitų autorių atliktais tyrimais. Tiriant jogos įtaką moterų juosmeninės stuburo dalies mobilumui, nustatyta, kad prieš jogos praktiką tiriamųjų juosmens mobilumas buvo sumažėjęs abiejose amžiaus grupėse. Po trijų mėnesių jogos praktikos moterų juosmens mobilumas padidėjo iki normos, abiejose amžiaus grupėse, statistiškai reikšmingai. Mokslininkai B. S. Bal ir P. J. Kaur (2009) analizavo jogos pozų poveikį juosmens mobilumui. Atlikta studija, nustatyta, kad šešių savaičių jogos programa padidino juosmeninės stuburo dalies mobilumą (Bal & Kaur, 2009). Autoriai M. Van Puymbroeck ir kt. (2007), taip pat, nustatė, kad 8 savaičių jogos programa potencialiai padidino moterų juosmens mobilumą (Van Puymbroeck et al., 2007). Dar vienas tyrimas, atliktas autorės N. Javadian Sarraf (2008) rodo, kad 14 savaičių, jauno amžiaus moterims taikyti jogos užsiėmimai padidino juosmeninės stuburo dalies mobilumą (Javadian Sarraf, 2008). Integrali joga švelni jogos forma, kuri dėl nedidelio pratimų intensyvumo yra tinkama bet kokio amžiaus ir fizinio pasirengimo asmenims (Danhauer et al., 2009; Gilats, 2015). Dėl jogos pozų gausos ir įvairių technikų, naudojamų užsiėmimų metu, net neabejojama jogos efektyvumu didinant juosmeninės stuburo dalies mobilumą (Gilats, 2015). Atsižvelgiant į pagrįstus mokslininkų tyrimus ir mokslinę literatūrą, manome, kad mūsų tyrimo rezultatai sutampa su užsienio autorių tyrimų rezultatais. Stebint šoninio lankstumo kaitą, prieš ir po jogos praktikos, nustatytas statistiškai reikšmingas šoninio lankstumo padidėjimas į kairę (abiejose amžiaus grupėse) ir į dešinę (31 35 m. amžiaus grupėje) puses. Gautus rezultatus galime pagrįsti mokslininkų pastebėjimu, kad geresnis lankstumas yra vienas iš pirmųjų ir labiausiai akivaizdus jogos privalumas (Sorosky et al., 2008). Užsiimant reguliaria jogos

66 66 praktika palaipsniui atsipalaiduoja raumenys bei jungiamasis audinys supantis kaulus ir sąnarius (Woodyard, 2011). Teigiamas jogos poveikis juosmeninės stuburo dalies lankstumo didinimui įrodytas daugelio autorių (Kawade, 2011; Woodyard, 2011; Tekur et al. 2008; Gonçalves et al., 2011; Bal & Kaur, 2009; Amin & Goodman, 2014; Kaminoff & Matthews, 2007; ir kt.). P. Tekur ir kt. (2008) tyrimo duomenimis, intensyvi, septynių dienų trukmės jogos programa padidino moterų šoninį lankstumą į dešinę ir kairę puses. Tačiau, šio tyrimo dalyvėms buvo nustatytas lėtinis apatinės nugaros dalies skausmas (Tekur et al. 2008). M. Petric ir kt. (2014) penkių mėnesių trukmės jogos programą taikė sveikoms, jauno amžiaus moterims. Šio tyrimo rezultatai patvirtino, kad reguliari jogos praktika turi didelį poveikį juosmeninės stuburo dalies lankstumui; tiek lenkimo, tiek šoninio lenkimo metu (Petric et al., 2014). Todėl teigiame, kad mūsų tyrimo rezultatai sutampa su kitų autorių tyrimų rezultatais. Lyginant visus tyrimo rezultatus tarp taikytų Pilates ir jogos metodų, nustatėme, kad jogos poveikis juosmens mobilumui yra didesnis, nei Pilates, o statinės pilvo ir nugaros raumenų ištvermės santykiui, rodančiam šių raumenų stabilumą, didesnį poveikį turėjo Pilates metodas. Pilates ir jogos metodų efektyvumas didinant juosmeninės stuburo dalies mobilumą ir stabilumą įrodytas daugelio mokslininkų (Kloubec, 2011; Vaquero-Cristóbal et al., 2014; Bal & Kaur, 2009; Van Puymbroeck et al., 2007; Queiroz et al., 2010; Omkar & Vishwas, 2009; ir kt.), tačiau nepavyko rasti atliktų mokslinių tyrimų, vertinančių, kuris metodas yra efektyvesnis. Todėl, mūsų tyrimo, metodų efektyvumo vertinimo rezultatai, tik iš dalies sutampa su užsienio autorių tyrimų rezultatais. Reikalingi išsamesni mokslininkų tyrimai vertinantys šių metodų efektyvumą juos lyginant tarpusavyje, kad mūsų tyrimo metu gauti rezultatai būtų patvirtinti.

67 67 5. IŠVADOS 1. Prieš Pilates metodo taikymą, tarp pilvo ir nugaros bei šoninių liemens raumenų, nustatytas disbalansas, sumažėjęs juosmens mobilumas. Pilates metodas grąžino pilvo ir nugaros raumenų stabilumą bei juosmens mobilumą iki normos, padidino šoninių liemens bei nugaros ir šoninių liemens raumenų stabilumą, skersinio pilvo raumens stabilumą (aktyvumą) ir šoninį lankstumą. 2. Prieš jogos metodo taikymą, tarp pilvo ir nugaros, bei šoninių liemens raumenų, nustatytas disbalansas, sumažėjęs juosmens mobilumas. Jogos metodas padidino pilvo ir nugaros bei nugaros ir šoninių liemens raumenų stabilumą, liemens rotacinį stabilumą, liemens lankstumą į šonus, o juosmeninės stuburo dalies mobilumą gražino iki normos. 3. Pilates metodas daro didesnį poveikį pilvo ir nugaros raumenų stabilumui, nei joga, o joga - juosmeninės stuburo dalies mobilumui.

68 68 6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS 1. Siekiant padidinti liemens raumenų, ypač pilvo ir nugaros, stabilumą, rekomenduojame taikyti Pilates metodą. 2. Juosmeninės stuburo dalies mobilumo ir lankstumo didinimui, rekomenduojame taikyti jogos metodą. 3. Siekiant ilgalaikio bei didesnio jogos ir Pilates metodų poveikio liemens mobilumui ir raumenų stabilumui, rekomenduojame reguliarią, dviejų trijų kartų per savaitę, poveikio metodų praktiką.

69 69 7. PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS 1. Stankevičiūtė V., Zachovajevienė B. Liemens stabilumas: lemiantys veiksniai ir jogos poveikis. Literatūros apžvalga. LSMU SMD 67-oji Jaunųjų mokslininkų ir tyrėjų konferencija. [Kaunas, 2015 m. gegužės 27 d.]. Tezių knyga. Kaunas: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentų mokslinė draugija. p (2 priedas). 2. Stankevičiūtė V., Zachovajevienė B. The changes of trunk stability and mobility in young age women with application of Pilates and Yoga methods. International Conference: Exercise for Health and Rehabilitation. [Kaunas, 2015 m. gruodžio 18 d.]. Book of abstracts. Kaunas: Lithuanian University of Health Sciences, Institute of Sports. p (3 priedas).

70 70 8. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Dudonienė V. Stuburo stabilizavimo pratimai. Kaunas: LKKA; Dudonienė V, Krutulytė G, Eidėjienė A. Kineziterapijos poveikis nugaros skausmui ir liemens raumenų statinei ištvermei pooperaciniu juosmeninės stuburo dalies tarpslankstelinių diskų išvaržų laikotarpiu. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas 2010; (2). 3. Jankauskienė R. Lietuvos gyventojų fizinio aktyvumo skatinimo strategija: kūno kultūra ar kūno kultas? Medicina (Kaunas) 2008; 44 (5). 4. Lamanauskas V, & Armonienė J. Fizinis aktyvumas kaip sveikatą sąlygojantis veiksnys: socioedukaciniai aspektai. Gamtamokslinis ugdymas/natural Science Education 2011; 1(30), Maciulevičienė E, Kardelis K. Kauno vidutinio amžiaus gyventojų fizinio aktyvumo laisvalaikiu raiška ir jo sąsajos su socialiniais-demografiniais veiksniais. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas 2006; 3 (62). 6. Muckus K. Biomechanikos pagrindai. Kaunas: Lietuvos kūno kultūros akademija; p Sakalauskienė G. Apatinės nugaros dalies skausmo nemedikamentinė korekcija pavienėmis bei kompleksinėmis medicininės reabilitacijos priemonėmis ir jų poveikio įvertinimas. Medicina (Kaunas) 2009; 45(9), Vainoras A, Daunoravičienė A, Šiupšinskas L ir kt. Kineziologija. Kaunas: Vitae Litera; p Valintėlienė R, Varvuolienė R, & Kranauskas A. Lietuvos gyventojų fizinis aktyvumas, vertinant GPAQ metodu. Visuomenės sveikata 2012; 4(59), Vitartaitė A, Šiupšinskas L, Bieliūnas V, Liachovičius R, Plioplys L, Sendžikaitė E, & Šauklys G. Kauno medicinos universiteto studenčių fizinio pajėgumo kaita. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas 2006; 1(60), Zaičenkovienė K. Pilateso mankšta. Pilateso istorija. Kaunas: LSU; p Abbott JH, Fritz JM, McCane B, Shultz B, Herbison P, Lyons B,... & Walsh RM. Lumbar segmental mobility disorders: comparison of two methods of defining abnormal displacement kinematics in a cohort of patients with non-specific mechanical low back pain. BMC musculoskeletal disorders 2006; 7(1), 45.

71 Ahmadi A, Nikbakh M, Arastoo A, & Habibi AH. The effects of a yoga intervention on balance, speed and endurance of walking, fatigue and quality of life in people with multiple sclerosis. Journal of Human Kinetics 2010; 23, Akuthota V, Ferreiro A, Moore T, & Fredericson M. Core stability exercise principles. Current sports medicine reports 2008; 7(1), Altan L, Korkmaz N, Bingol Ü, & Gunay B. Effect of pilates training on people with fibromyalgia syndrome: a pilot study. Archives of physical medicine and rehabilitation 2009; 90(12), Amin DJ, Goodman M. The effects of selected asanas in Iyengar yoga on flexibility: Pilot study. Journal of bodywork and movement therapies 2014; 18(3): Baghal MO, Yahya S, & Reza S. The Effect of Pilates Exercises on Body Posture and Some Fitness Factors in Educable Mentally Retarded Subjects. In Biological Forum 2015; (Vol. 7, No. 1, p. 1272). Research Trend. 18. Bal BS, Kaur PJ. Effects of selected asanas in hatha yoga on agility and flexibility level. J Sport Health Res 2009; 1(2): Banton R. Biomechanics of The Spine. The Journal of the Spinal Research Foundation 2012; Barr KP, Griggs M, Cadby T: Lumbar stabilization: Core concepts and current literature, part 1. Am J Phys Med Rehabil 2005; 84: Bernardo LM. The effectiveness of Pilates training in healthy adults: An appraisal of the research literature. Journal of Bodywork and Movement Therapies 2007; 11(2): Bertolla F, & Baroni BM. Lankstumo treniruočių programos, naudojant Pilates metodą, iki 20 metų amžiaus poveikis salės futbolo žaidėjams. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas 2012; 16 (08). 23. Biely S, Smith SS, Silfies SP. Clinical instability of the lumbar spine: diagnosis and intervention. Orthopaedic Practice 2006; 18; 3: Boehm K, Ostermann T, Milazzo S, & Büssing A. Effects of yoga interventions on fatigue: a meta-analysis. Evidence-Based Complementary and Alternative Medicine Borghuis J, Hof AL, & Lemmink KA. The importance of sensory-motor control in providing core stability. Sports medicine 2008; 38(11), Broad WJ. The science of yoga: The risks and the rewards. Simon and Schuster 2012.

72 Caldwell K, Harrison M, Adams M, Quin RH, Greeson J. Developing Mindfulness in College Students through Movement Based Courses: Effects on Self-Regulatory Self-Efficacy, Mood, Stress, and Sleep Quality. Journal of American college health : J of ACH 2010; 58(5): Chanavirut R, Khaidjapho K, Jaree P, & Pongnaratorn P. Yoga exercise increases chest wall expansion and lung volumes in young healthy Thais. Thai J Physiol Sci 2006; 19(1), Cuomo NC. Integrated yoga: Yoga with a sensory integrative approach. Jessica Kingsley Publishers; Cook J. Not all yoga is created equal. Yoga J Costa LO, Hancock M, Maher CG, Ostelo RW, & Cabral C. Pilates for low back pain. The Cochrane Library Cramer H, Lauche R, & Dobos G. Characteristics of randomized controlled trials of yoga: a bibliometric analysis. BMC Complementary and Alternative Medicine 2014; 14, de Siqueira Rodrigues BG, Cader SA, Torres NVOB, de Oliveira EM, & Dantas EHM. Pilates method in personal autonomy, static balance and quality of life of elderly females. Journal of bodywork and movement therapies 2010; 14(2), de Souza MVS, & Vieira CB. Who are the people looking for the Pilates method? Journal of Bodywork and Movement Therapies 2006; 10(4), Danhauer SC, Mihalko SL, Russell GB, et al. Restorative yoga for women with breast cancer: findings from a randomized pilot study. Psycho-oncology 2009; 18(4): Di Lorenzo CE. Pilates: What Is It? Should It Be Used in Rehabilitation? Sports Health 2011; 3(4), Dutton M. Manual Therapy of the Spine: An Integrated Approach. McGraw-Hill; p Evans S, Subramanian S, & Sternlieb B. Yoga as treatment for chronic pain conditions: a literature review. International Journal on Disability and Human Development 2008; 7(1), Franco CB, Ribeiro AF, Morcillo AM, Zambon MP, Almeida MB, & Rozov T. Effects of Pilates mat exercises on muscle strength and on pulmonary function in patients with cystic fibrosis. Jornal Brasileiro de Pneumologia 2014; 40(5), França FR, Burke TN, Hanada ES, & Marques AP. Segmental stabilization and muscular strengthening in chronic low back pain: a comparative study. Clinics 2010; 65(10), Gilats A. Restoring Flexibility: A Gentle Yoga-Based Practice to Increase Mobility at Any Age. Ulysses Press 2015.

73 Gladwell V, Head S, Haggar M, Beneke R. Does a program of Pilates improve chronic nonspecific low back pain? Journal of sport rehabilitation 2006; 15(4): Gonçalves LC, de Souza Vale RG, Barata NJ, Varejão RV, Dantas EH. Flexibility, functional autonomy and quality of life (QoL) in elderly yoga practitioners. Archives of gerontology and geriatrics 2011; 53(2): Grabara M, & Szopa J. Habitual body posture and mountain position of people practicing yoga. Biology of Sport 2011; 28(1), Hassan EAH, & Amin MA. Pilates Exercises influence on the serotonin hormone, some physical variables and the depression degree in battered women. World Journal of Sport Sciences 2011; 5(2), Hasebe K, Sairyo K, Hada Y, Dezawa A, Okubo Y, Kaneoka K, Nakamura Y. Spino-pelvicrhythm with forward trunk bending in normal subjects without low back pain. European Journal of Orthopaedic Surgery & Traumatology 2013; Herrington L, & Davies R. The influence of Pilates training on the ability to contract the transversus abdominis muscle in asymptomatic individuals. Journal of bodywork and movement therapies 2005; 9(1), Ibarz E, Herrera A, Más Y, Rodríguez-Vela J, Cegoñino J, Puértolas S, & Gracia L. Development and Kinematic Verification of a Finite Element Model for the Lumbar Spine: Application to Disc Degeneration. BioMed Research International 2013; (2012), Imai A, Kaneoka K, Okubo Y, Shiina I, Tatsumura M, Izumi S, & Shiraki H. Trunk muscle activity during lumbar stabilization exercises on both a stable and unstable surface. Journal of orthopaedic & sports physical therapy 2010; 40(6), Iulian-Doru T, Vasilica G, Maria T, & Claudia-Camelia B. Pilates Principles-Psychological Resources for Efficiency Increase of Fitness Programs for Adults. Procedia-Social and Behavioral Sciences 2013; 84, Izzo R, Guarnieri G, Guglielmi G, & Muto M. Biomechanics of the spine. Part I: spinal stability. European journal of radiology 2013; 82(1), Javadian Sarraf N. The Effect of Aerobic, Yoga, and Aerobic-Yoga Training Modes on Physical Fitness of Female Students Participated in the Classes of General Physical Education I. In16th Biennial Conference of the International Society for Comparative Physical Education and Sport- ISCPES 2008.

74 Javnbakht M, Kenari RH, & Ghasemi M. Effects of yoga on depression and anxiety of women. Complementary therapies in clinical practice 2009; 15(2), Jeng C-M, Cheng T-C, Kung C-H, Hsu H-C. Yoga and disc degenerative disease in cervical and lumbar spine: an MR imaging-based case control study. European Spine Journal 2011; 20(3): Jeter PE, Haaz Moonaz S, Bittner AK, & Dagnelie G. Ashtanga-Based Yoga Therapy Increases the Sensory Contribution to Postural Stability in Visually-Impaired Persons at Risk for Falls as Measured by the Wii Balance Board: A Pilot Randomized Controlled Trial. PLoS one 2015; 10(6), e Kaminoff L, Matthews A. Yoga anatomy. Champaign, IL: Human Kinetics; 2007 Jun Karnath B. Clinical Signs of Low Back Pain. Hospital Physician 2003; 39, Kasai Y, Morishita K, Kawakita E, Kondo T, & Uchida A. A new evaluation method for lumbar spinal instability: passive lumbar extension test. Physical therapy 2006; 86(12), Kawade MR. Yoga Improves Flexibility. Variorum, Multi-Disciplinary e-research Journal 2011; 1(3): Kibar S, Yardimci FO, Evcik D, Ay S, Alhan A, Manço M, Ergin ES. Is pilates exercise program effective on balance, flexibility and muscle endurance? Randomized, controlled study. The Journal of sports medicine and physical fitness Kibler WB, Press J, & Sciascia A. The role of core stability in athletic function. Sports medicine 2006; 36(3), Kim CS, Kim JY, & Kim HJ. The effects of a single bout pilates exercise on mrna expression of bone metabolic cytokines in osteopenia women. Journal of Exercise Nutrition & Biochemistry 2014; 18(1), Kloubec JA. Pilates for improvement of muscle endurance, flexibility, balance, and posture. The Journal of Strength & Conditioning Research 2010; 24(3): Kloubec J. Pilates: how does it work and who needs it? Muscles, Ligaments and Tendons Journal 2011; 1(2), Kulig K, Powers CM, Landel RF, Chen H, Fredericson M, Guillet M, & Butts K. Segmental lumbar mobility in individuals with low back pain: in vivo assessment during manual and selfimposed motion using dynamic MRI. BMC Musculoskeletal Disorders 2007; 8(1), Leone A, Guglielmi G, Cassar-Pullicino VN, & Bonomo L. Lumbar Intervertebral Instability: A Review 1. Radiology 2007; 245(1),

75 Levine B, Kaplanek B, Jaffe WL. Pilates Training for Use in Rehabilitation after Total Hip and Knee Arthroplasty: A Preliminary Report. Clinical Orthopaedics and Related Research 2009; 467(6): Long R. The Key Poses of Yoga. Bandha Yoga Publications LLC Luomajoki H, & Moseley GL. Tactile acuity and lumbopelvic motor control in patients with back pain and healthy controls. British journal of sports medicine 2011; 45(5), MacDonald DA, Moseley GL, & Hodges PW. The lumbar multifidus: does the evidence support clinical beliefs? Manual therapy 2006; 11(4), Makhwana BJ, & Arora NN. Tooth extraction without anesthesia using ancient Indian technique called jalandhara bandha yoga. Journal of Advanced Medical and Dental Sciences Research 2015; Vol, 3(1). 72. McGill S. Low back disorders: evidence-based prevention and rehabilitation, Second Edition. Human Kinetics; p Middleton KR, Ward MM, Haaz S, et al. A pilot study of yoga as self-care for arthritis in minority communities. Health and Quality of Life Outcomes 2013; 11: Mills JD, Taunton JE, Mills WA. The effect of a 10-week training regimen on lumbo-pelvic stability and athletic performance in female athletes: a randomized-controlled trial. Physical Therapy in Sport 2005; 6(2): Mishra SK, Singh P, Bunch SJ, Zhang R. The therapeutic value of yoga in neurological disorders. Annals of Indian Academy of Neurology 2012; 15(4): Mistry A. Effects of Yoga on Low Back Stability, Strength and Endurance (Doctoral dissertation, Virginia Polytechnic Institute and State University) Neumann DA. Kinesiology of the Musculoskeletal System: Foundations for Physical Rehabilitation. Philadelphia, Mosby; p Newell D, Shead V, & Sloane L. Changes in gait and balance parameters in elderly subjects attending an 8-week supervised Pilates programme. Journal of bodywork and movement therapies 2012; 16(4), Ni M, Mooney K, Harriell K, Balachandran A, Signorile J. Core muscle function during specific yoga poses. Complementary therapies in medicine 2014; 22(2): Norris CM. Back stability: Integrating Science and Therapy. Second edition. Human Kinetics; 2008.

76 Oatis CA. Kinesiology: The mechanics & pathomechanics oh human movement. Second edition. Philadelphia: Lippincott Williams & Wilkins; p Oken BS, Zajdel D, Kishiyama S, et al. Randomized, controlled, six-month trial of yoga in healthy seniors: effects on cognition and quality of life. Alternative therapies in health and medicine 2006; 12(1): Omkar SN, Vishwas S. Yoga techniques as a means of core stability training. Journal of bodywork and movement therapies 2009; 13(1): O Sullivan P. Diagnosis and classification of chronic low backpain disorders: Maladaptive movement and motor control impairments as underlying mechanism. Manual Therapy 2005; 10, Owsley A. An introduction to clinical Pilates. Athletic Therapy Today 2005; 10(4): Panjabi MM. The stabilizing system of the spine: Part 1. Function, dysfunction, adaptation, and enhancement. J Spinal Disord 1992; 5(4):383-9; discussion Patti A, Bianco A, Paoli A, Messina G, Montalto MA, Bellafiore M, & Palma A. Effects of Pilates Exercise Programs in People With Chronic Low Back Pain: A Systematic Review. Medicine 2015; 94(4), e Peate WF, Bates G, Lunda K, Francis S, Bellamy K. Core strength: a new model for injury prediction and prevention. J Occup Med Toxicol 2007; 2(3): Petric M, Vauhnik R, Jakovljevic M. The Impact of Hatha Yoga Practice on Flexibility: A Pilot Study. Altern Integ Med 2014; 3(160): Phrompaet S, Paungmali A, Pirunsan U, & Sitilertpisan P. Effects of pilates training on lumbopelvic stability and flexibility. Asian Journal of sports medicine 2011; 2(1), Queiroz BC, Cagliari MF, Amorim CF, Sacco IC. Muscle activation during four Pilates core stability exercises in quadruped position. Archives of physical medicine and rehabilitation 2010; 91(1): Reeve A, Dilley A. Effects of posture on the thickness of transversus abdominis in pain free subjects. Manual Therapy 2009; 14: p Reeves NP, Narendra KS, & Cholewicki J. Spine stability: the six blind men and the elephant. Clin Biomech 2007; 22(3), Ross A, & Thomas S. The health benefits of yoga and exercise: a review of comparison studies. The journal of alternative and complementary medicine 2010; 16(1), Sahay BK. Role of yoga in diabetes. J Assoc 2007; 32.

77 Sambrook Ph, Schrieber L, Taylor Th, Ellis AM. Raumenų ir skeleto sistema: pagrindai ir klinikinės būklės. Vilnius: UAB,,Vaistų žinios ; p Sandhu J. Low back pain and concept of segmental stabilisation. British Journal of Sports Medicine 2010; 44 (Suppl 1), i2-i Schmid AA, Van Puymbroeck M, & Koceja DM. Effect of a 12-week yoga intervention on fear of falling and balance in older adults: a pilot study. Archives of physical medicine and rehabilitation 2010; 91(4), Scholtes SA, Gombatto SP, Van Dillen LR. Differences in lumbopelvic motion between people with and people without low back pain during two lower limb movement tests. Clin Biomech (Bristol, Avon) 2009; 24(1): Sorosky S, Stilp S, & Akuthota V. Yoga and pilates in the management of low back pain. Current reviews in musculoskeletal medicine 2008; 1(1), Standaert CJ, Weinstein SM, Rumpeltes J. Evidence-informed management of chronic low back pain with lumbar stabilization exercises.the Spine Journal 2008; 8, Streeter CC, Whitfield TH, Owen L, et al. Effects of Yoga Versus Walking on Mood, Anxiety, and Brain GABA Levels: A Randomized Controlled MRS Study. Journal of Alternative and Complementary Medicine 2010; 16(11): Taneja DK. Yoga and Health. Indian Journal of Community Medicine : Official Publication of Indian Association of Preventive & Social Medicine 2014; 39(2): Tekur P, Singphow C, Nagendra HR, Raghuram N. Effect of short-term intensive yoga program on pain, functional disability and spinal flexibility in chronic low back pain: a randomized control study. The journal of alternative and complementary medicine 2008; 14(6): Van Puymbroeck M, Payne LL, Hsieh P-C. A Phase I Feasibility Study of Yoga on the Physical Health and Coping of Informal Caregivers. Evidence-based Complementary and Alternative Medicine : ecam 2007; 4(4): Vaquero-Cristóbal R, López-Miñarro PA, Alacid CF, & Esparza-Ros F. The effects of the Pilates method on hamstring extensibility, pelvic tilt and trunk flexion. Nutricion hospitalaria 2014; 32(n05), Wang XQ, Zheng JJ, Yu ZW, Bi X, Lou SJ, Liu J, Cai B, Hua YH, Wu M, Wei ML, Shen HM. A meta-analysis of core stability exercise versus general exercise for chronic low back pain. PloS one 2012; 7(12):e52082.

78 Wells C, Kolt GS, & Bialocerkowski A. Defining Pilates exercise: a systematic review. Complementary therapies in medicine 2012; 20(4), Willardson JM. Core stability training: applications to sports conditioning programs. The Journal of Strength & Conditioning Research 2007; 21(3), Woodyard C. Exploring the therapeutic effects of yoga and its ability to increase quality of life. International Journal of Yoga 2011; 4(2): Zettergren KK, Lubeski JM, & Viverito JM. Effects of a yoga program on postural control, mobility, and gait speed in community-living older adults: a pilot study. Journal of geriatric physical therapy 2011; 34(2),

79 79 9. PRIEDAI

80 80 PRIEDAS NR. 1

81 PRIEDAS NR. 2 81