Senų žmonių griuvimai

Transcription

1 Gerontologija 2009; 10(2): GERONTOLOGIJA Teorija ir praktika Senų žmonių griuvimai Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas Santrauka Griuvimai yra viena iš aktualiausių senyvo amžiaus žmonių problemų, nes jų pasekmės ženkliai sutrikdo žmonių sveikatą, didina jų socialinę izoliaciją ir pablogina gyvenimo kokybę, nemaža dalis griuvusiųjų patenka į slaugos ar globos įstaigas. Griuvimų sukeltos traumos neretai yra mirtinos. Yra daug griuvimus įtakojančių veiksnių ir dažniausiai juos lemia ne viena priežastis. Griuvimų sukeliama žala visuomenei yra didelė ne tik dėl fizinių, psichologinių bei socialinių pasekmių, bet ir dėl finansinių išlaidų. Raktažodžiai: senyvo amžiaus žmonės, griuvimai, aplinkybės, pasekmės, medicininės išlaidos Visuomenės senėjimas Gyventojų senėjimas sudėtingas reiškinys, sukeliantis įvairių socialinių ir ekonominių pasekmių. Pasaulyje ieškoma būdų, kaip išvengti dėl gyventojų senėjimo kylančių problemų ir pasinaudoti naujomis galimybėmis, kurias atveria pailgėjęs darbingas gyventojų amžius. Pagrindinis senėjimo procesą apibūdinantis demografinis rodiklis yra vyresnio amžiaus žmonių dalis visuomenėje. Adresas: Antakalnio g. 93-5, LT Vilnius El. paštas: Pagal Pasaulio asamblėjos 1982 metų nutarimą senėjimo klausimais visuomenės senėjimą apibūdina gyventojų, sulaukusių 60 metų ir vyresnių, dalis. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis senyvo amžiaus žmonių dalis Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, metams bėgant didėja. Šią amžiaus ribą 1991 metais buvo perkopę 11 proc. visų Lietuvos gyventojų, o 2007 metais jau 15,79 proc. Gyventojų senėjimą iš esmės lemia gimstamumo mažėjimas ir vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimas. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės prognozuoja, kad, jeigu esamos tendencijos išliks, iki 2030 metų Lietuvoje bus apie 27 proc. gyventojų, vyresnių kaip 60 metų [1]. Griuvimų dažnumas ir pasekmės Griuvimai yra viena iš aktualiausių senyvo amžiaus žmonių problemų, nes jų pasekmės ženkliai sutrikdo senų žmonių sveikatą, didina jų socialinę izoliaciją ir pablogina gyvenimo kokybę. Nurodoma, kad bent vieną kartą per metus griūva kas trečias vyresnis kaip 65 metų amžiaus žmogus [2, 3], ir šis dažnumas didėja didėjant amžiui [4]. Tačiau vyrai griūva rečiau negu moterys [5]. Dėl griuvimo pasėkoje patirtų sužalojimų sutrinka sveikata, sumažėja mobilumas ir savarankiškumas, nemaža dalis griuvusiųjų patenka į slaugos ar globos įstaigas [6, 7]. Skelbiama nemažai mokslinių darbų apie griuvimo rizikos veiksnius, sukurtos metodikos griuvimų rizikai

2 108 įvertinti, žinomos jų prevencijos priemonės [8 10]. Jos ypatingai svarbios visuomenei dėl didelės griuvimų sukeliamos žalos ne tik fizinių, psichologinių bei socialinių pasekmių, bet ir dėl finansinių išlaidų. Globos įstaigose gyvenantieji asmenys griūva tris kartus dažniau negu jų bendraamžiai, gyvenantieji namuose. Literatūros duomenimis, bent vieną kartą per metus nugriūva proc. globos ir slaugos įstaigų gyventojų. Kas dešimtas nugriūva mažiausiai du kartus, apie 15 proc. tris ir daugiau kartų [11]. Daugelis griuvimų nutinka užsiimant įprasta, kasdiene veikla: einant, sėdantis, stojantis, lenkiantis ko nors siekiant ir dirbant namų ruošos darbus. Apie 32 proc. griuvimų įvyksta keliantis iš lovos, apie 10 proc. lipant laiptais [5, 12]. L. Z. Rubenstein ir bendraautorių duomenimis, dėl galvos svaigimo įvyksta 25 proc. visų griuvimų slaugos namuose [13]. Lietuvos autorių paskelbtuose mokslo darbuose taip pat nagrinėjama senyvo amžiaus žmonių griuvimų problema. V. Alekna su bendraautoriais ištyrė 250 Vilniaus miesto globos įstaigų gyventojų, vyresnių negu 60 metų (185 moteris ir 65 vyrus). Iš jų 34,4 proc. asmenų griuvo bent vieną kartą per metus. Dažniausiai (76,7 proc.) jie griuvo šviesiu paros metu. Daugiausiai griuvimų (71,8 proc.) įvyko namuose. 51,8 proc. apklaustų tirtų asmenų griuvo kambaryje, 2,4 proc. vonios kambaryje, 17,6 proc. koridoriuje. Keliantis iš lovos įvyko 14,3 proc. griuvimų, o 28,6 proc. griuvusiųjų teigė, kad griuvo eidami lygiu pagrindu. Lauke griuvo 28,3 proc. tirtų žmonių. Autoriai nustatė, kad 91,9 proc. tirtųjų griuvo jiems pažįstamoje aplinkoje. Prieš griūdami 28,2 proc. tirtųjų jautė galvos svaigimą [14]. Minėtų autorių duomenimis, griuvę asmenys reikšmingai dažniau negu negriuvę sirgo širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. Vaistus vartojo 90,6 proc. tirtų globos įstaigų gyventojų, dažniausiai (73,4 proc.) širdies ir kraujagyslių sistemą veikiančius vaistus. Griuvę asmenys statistiškai reikšmingai (p = 0,01) dažniau nei negriuvę vartojo 3 ir daugiau vaistų per dieną [15]. Tarp skirtingų šalių gyventojų griuvimų dažnumas skiriasi. Tyrimo, atlikto Pietryčių Azijos regione, rezultatai rodo, kad Kinijoje per metus nugriūva 6 31 proc. vyresnio amžiaus žmonių, Japonijoje 20 proc., o Pietų Amerikos regione nuo 21,6 proc. (Barbadose) iki 34 proc. (Čilėje) [16]. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) nelaimingi atsitikimai yra septinta pagyvenusių žmonių mirties priežastis, iš kurių griuvimai sudaro tris ketvirtadalius [17]. Vieną kartą nugriuvusiems asmenims pakartotinių griuvimų rizika padidėja. Literatūros duomenimis, nuo 11 iki 30 proc. griuvusiųjų susižaloja, dažnai tai būna odos nubrozdinimai, kraujo išsiliejimai, sausgyslių patempimai, žaizdos, nuo 4 iki 20 proc. griuvusiųjų patiria kaulų lūžius. L. Z. Rubenstein ir kiti teigia, jog griūdami vienaip ar kitaip susižeidžia iki 60 proc. senyvo amžiaus griuvusių žmonių [18, 19]. V. Aleknos ir bendraautorių duomenimis, beveik visi tirtų Vilniaus globos įstaigų griuvimai turėjo vienokius ar kitokius fizinius padarinius. Stuburo slankstelių lūžį patyrė 7,6 proc., o šlaunikaulio viršutinės dalies lūžį 2,8 proc. griuvusių asmenų [15]. Padidėjęs polinkis griūti senatvėje didina kaulų lūžių riziką. Lūžimui įvykti yra svarbūs trys veiksniai, kuriuos galima vaizdžiai pateikti panaudojant lūžimo trikampį: GRIUVIMAS JĖGA TRAPUMAS Jeigu vienas iš šių veiksnių pasikeičia ar yra išvengiamas, lūžimo tikimybė žymiai sumažėja [20]. Griūvantysis paprastai į žemę atsiremiama ranka, tuo atveju lengvai lūžta dėl osteoporozės išretėję dilbio kaulai. Pačios grėsmingiausios sveikatai ir daug negrįžtamų asmeninių ir socialinių-ekonominių nuostolių sukeliančios griuvimų pasekmės yra šlaunikaulio viršutinės dalies lūžiai. Po tokių lūžių apie proc. senų žmonių miršta per pirmuosius metus, o 50 proc. nebegali savarankiškai judėti [21 23]. Todėl osteoporozė vadinama viena iš labiausiai paplitusių ir invalidizuojančių šio laikmečio ligų, pasireiškianti kaulų retėjimu ir lūžiais. Ilgą laiką kaulų retėjimas būna nepastebimas, o skausmus žmogus dažniausiai pajunta tik lūžus kaului. Ne mažiau svarbios yra ir psichologinės griuvimų pasekmės, tai baimė vėl nugriūti, susižeisti, depresija, nerimas ir nepasitikėjimas savimi [24 26]. Net ir nepatyrusiems fizinių traumų dėl griuvimų neretai išsivysto vadinamas pogriuviminis sindromas, kuriam būdingas nepasitikėjimas savimi, neryžtingumas, savo aktyvumo apribojimas [27]. Taigi griuvimų baimė labai įtakoja gyvenimo kokybę [28]. V. Aleknos ir bendraautorių duomenimis, moterims, patyrusioms daugybinius neklinikinius slankstelių lūžius, rasti kūno išvaizdos pokyčiai, sutrikusi socialinė veikla [29]. C. P. Iglesias su bendraautoriais [28], ištyrę 1190

3 Senų žmonių griuvimai moterų, kurioms sukakę 70 ir daugiau metų, nustatė, kad per metus bent kartą buvo nugriuvusios 302 moterys (27,2 proc.) ir iš jų 62 (20,5 proc.) moterys patyrė kaulų lūžius. Autoriai nurodo, kad ligoninėje buvo gydyta 4 proc. griuvusių ir nepatyrusių kaulų lūžio moterų ir 33 proc. patyrusių lūžius moterų. Į bendrosios praktikos gydytoją kreipėsi kas trečia pargriuvusi ir nepatyrusi lūžio moteris, o tarp patyrusiųjų lūžį tokių buvo 77 proc. Patyrusios lūžį dėl griuvimo moterys dažniau kreipėsi į ambulatorines asmens sveikatos priežiūros įstaigas, negu griuvusios, bet nepatyrusios lūžio moterys (atitinkamai 78 proc. ir 53 proc.). V. Alekna su bendraautoriais, tirdami šlaunikaulio lūžių pasekmes praėjus vieneriems metams po lūžio, apklausė 61 asmenį. Autoriai nustatė, kad 23 proc. asmenų mirė per pirmuosius metus po lūžio. Apklaustųjų asmenų savarankiškumas ženkliai sumažėjo, labiausiai dėl mobilumo ir funkcinio pajėgumo sumažėjimo. Senyvo amžiaus žmonės tapo priklausomi nuo aplinkinių dėl nesugebėjimo savarankiškai vaikščioti, lipti laiptais, nusipirkti maisto, maudytis. Savarankiškai vaikščioti galėjo tik kas dvidešimtas respondentas [30]. Griuvimų priežastys Griuvimo priežasčių supratimas labai padeda jų išvengti. Griuvimų rizika sumažėja pritaikant individualią ir visuomeninę gyvenamąją aplinką. Pagalbinės priemonės (lazdelės, vaikštynės) padeda išlaikyti pusiausvyrą ir pagerina žmogaus saugumą vaikštant, avalynė taip pat turi būti patogi, neaukštomis rantuotomis pakulnėmis. Griuvimų rizika padidėja dėl daugelio nervų, širdies ir kraujagyslių, atramos ir judėjimo, medžiagų apykaitos, virškinimo, urogenitalinės sistemų ligų [14, 15]. Dažniausiai griuvimus tiesiogiai ar netiesiogiai lemia daugiau negu viena priežastis, todėl sunku nustatyti vyraujančias. Pasaulio sveikatos organizacija priežastis, įtakojančias griuvimus ir dėl jų patiriamus sveikatos sužalojimus, suskirstė į keturias pagrindines grupes: biologinės kilmės, elgsenos, aplinkos ir socialines ekonomines. Tarp biologinių rizikos veiksnių yra amžius, lytis, rasė, lėtinės ligos, pažintiniai sutrikimai. Iš elgsenos rizikos veiksnių paminėtas vaistų, alkoholio vartojimas, nepakankamas fizinis aktyvumas, netinkamos avalynės naudojimas. Nesaugiai suprojektuotas pastatas, slidžios grindys, laiptai, kilimai, nepakankamas apšvietimas, sutrūkinėję, nelygūs šaligatviai yra vieni iš daugelio aplinkos rizikos veiksnių. Tarp socialinių minimas žemas pajamų, išsilavinimo lygis, netinkamos gyvenimo sąlygos, bendravimo stoka ir kiti [16]. Galvos smegenų infarktas su hemipareze, Parkinsono liga yra dažna griuvimų priežastis dėl pusiausvyros sutrikimų. Daugeliui patyrusių insultą žmonių tampa sunku koordinuoti įvairių raumenų grupių veiklą [31]. Diabetinė ar kitos kilmės periferinė neuropatija padidina griuvimų riziką dėl periferinių jutimų sutrikimų [32]. Manoma, kad pakitus regėjimo aštrumui, spalvų intensyvumo bei kontrasto jutimui, susiaurėjus regėjimo laukui pagyvenęs žmogus gali klaidingai įvertinti jį supančią aplinką ir nepastebėjęs aplinkos pavojų nugriūti [33]. Dažniausia pagyvenusių žmonių skeleto raumenų nusilpimo priežastis yra osteoartritas [34]. Osteoartritu sergantys senyvo amžiaus žmonės patiria sunkumų stojantis nuo kėdės, atliekant kasdienius namų ruošos darbus [35], nes osteoartritas sukelia apatinių galūnių skausmą, raumenų silpnumą, kurie sąlygoja judėjimo sutrikimus. Dėl šių priežasčių sergantiesiems osteoartritu padidėja griuvimų rizika [36]. Literatūros duomenimis, 85 proc. slaugos namų gyventojų teigia turintys problemų susijusių su pėdomis [37]. Osteoartritas, odos, periferinių kraujagyslių ligos, cukrinis diabetas, netinkama avalynė (per ankšta, per aukštu kulnu) įvardinamos kaip būdingiausios pėdų ligų priežastys [38, 39]. Slaugos namų gyventojai besiskundžiantys pėdų problemomis dažniausiai turi nuospaudų ir sukietėjimų, kreivą didįjį kojos pirštą, deformacijų ir opų. Jausdamas pėdų ligų sukeliamą skausmą, žmogus eina lėčiau, pėdas stato netaisyklingai, turi sunkumų atliekant namų ruošos darbus, jo judėjimas sutrinka jis gali dažniau kur nors užkliūti ir dėl to nugriūti [31]. Nikturija vargina apie 80 proc. senyvo amžiaus žmonių. Ji su griuvimais siejama todėl, kad naktį vyresnio amžiaus žmonėms sudėtingiau negu jaunesniems saugiai nueiti iki tualeto [40]. Pavojų kelia šalia lovos ant grindų esantys įvairūs aplinkos daiktai (pvz.: šlepetės, kėdė), kurių eidamas tamsoje senyvo amžiaus žmogus gali nepastebėti ir už jų užkliūti [13]. Psichikos ligos taip pat priskiriamos prie griuvimų rizikos veiksnių. Maždaug proc. slaugos namų gyventojų serga depresija, iki galo nėra aišku, kodėl sergantys šia liga griūva dažniau, tačiau teigiama, kad tuomet senyvo amžiaus žmonės yra mažiau fiziškai aktyvūs, dėl to sumažėja raumenų jėga, sutrinka koordinacija bei pusiausvyra [41]. Pažintiniai sutrikimai, tokie kaip demencija, delyras ir kiti taip pat didina griuvimų riziką. Jie tiesiogiai veikia senyvo amžiaus žmonių sugebėjimus adekvačiai reaguoti 109

4 110 į aplinkos pavojus, didina asmenų nedėmesingumo, išsiblaškymo lygį, keičia eiseną [42]. Slaugos namuose demencija diagnozuota proc. gyventojų [43]. Vaistų vartojimas padidina griuvimų ir su griuvimais susijusių traumų riziką. Epidemiologinių tyrimų duomenimis, dėl psichotropinių medikamentų (ilgo veikimo benzodiazepinai, fenotiazinai, tricikliai antidepresantai) vartojimo pagyvenusiems žmonėms padidėja griuvimų ir proksimalinės šlaunikaulio dalies lūžių rizika [44, 45]. Dažniausios griuvimų dėl psichotropinio vaistų poveikio priežastys šių vaistų sukeliamas budrumo sumažėjimas, neuroraumeninių funkcijų bei mąstymo sulėtėjimas, galvos svaigimas. Asmenims, vartojantiems didesnę nei rekomenduota benzodiazepinų dozę, šlaunikaulio lūžio rizika padidėja du kartus. Tai nepriklauso nuo to, koks benzodiazepinų grupės vaistas vartojamas [46]. Diuretikai sukelia mieguistumą, elektrolitų pusiausvyros sutrikimus, nikturiją, todėl taip pat gali turėti įtakos griuvimams. Antihipertenziniai medikamentai, širdį veikiantys glikozidai ir kraujagysles plečiantys vaistai, sukeliantys hipotenziją, mieguistumą, padidina griuvimų riziką [47]. Sukaupta daugybė duomenų apie įvairiapusę fizinio aktyvumo naudą pagyvenusiems žmonėms, jų gyvenimo trukmei ir kokybei. Sendami žmonės paprastai vis mažiau juda; lyčių skirtumas aktyvumo mažėjimo požiūriu nedidelis. Senstant mažėja energingos veiklos, tačiau vidutiniškai aktyvios veiklos ir vaikščiojimo daugėja. Mažiausiai aktyvūs vyresni nei 80 metų žmonės, sergantys ir geriantys vaistus bei mažiau išsilavinę ir mažesnes pajamas gaunantys asmenys. Fizinis aktyvumas didina ištvermę, jėgą, lankstumą, pusiausvyrą ir judrumą tai padeda gyventi savarankiškai. Su svorių kilnojimu susijusi fizinė veikla didina kaulų tankį ir gali padėti užkirsti kelią osteoporozei. Fiziškai aktyvūs žmonės geriau jaučiasi, nes fizinis aktyvumas mažina kraujospūdį ir tikimybę susirgti širdies kraujagyslių ligomis, insultu bei depresija. Įrodyta, kad pagyvenusių žmonių fizinį aktyvumą didina siuntimas pas fizinio aktyvumo specialistą ir priemonės, skirtos pavieniams asmenims [48, 49]. Nėra vienos osteoporozę sukeliančios priežasties, tačiau išvengus griuvimų arba sumažinus jų dažnį, galima sumažinti kaulų lūžių ir kitų traumų skaičių. Todėl itin svarbu šviesti ir mokyti vyresnio amžiaus žmones, gerinti jų fizinę būklę, koreguoti laikyseną, naudoti pagalbines ir apsaugos priemones. Būtina išaiškinti lūžių ir laikysenos pokyčių profilaktikos tikslus: sumažinti rizikos veiksnius, išvengti lūžių, pagerinti kaulų-raumenų sistemos funkcinę būklę, ypač raumenų jėgą. Ekonominė žala Didėjančios sveikatos priežiūros išlaidos, riboti finansiniai resursai sąlygoja poreikį kartu su ligų paplitimo, sergamumo ir mirtingumo rodikliais įvertinti ir ekonominius duomenis. Sveikatos ekonomikoje svarbu žinoti išlaidas ligoniams, sergantiems tam tikra liga. Tokie duomenys ir jų kitimas labai svarbūs kiekvienos šalies visuomenei ir sveikatos priežiūros sistemos organizatoriams. Siekiant įvertinti griuvimų sukeltą žalą, svarbu žinoti, kiek finansinių resursų sunaudojama griuvimų pasekmėms gydyti. Išlaidas griuvimams, kaip ir kitoms ligoms, galima suskirstyti į tiesiogines ir netiesiogines. Tiesioginėms išlaidoms sergantiesiems priskiriamos finansinės asmens, jo artimųjų arba valstybės išlaidos, tiesiogiai susijusios su liga. Netiesioginėms išlaidoms sergantiesiems priskiriamos prarastos asmens ir valstybės pajamos dėl žmogaus laikino ar pastovaus nedarbingumo, ankstyvo išėjimo į pensiją ar ankstyvos mirties. Vertinant tiesiogines ir netiesiogines išlaidas sergantiesiems tam tikra patologija, dažniausiai naudojamas ligos išlaidų metodas [50]. Plačiausiai analizuojamos ir lengviausiai apskaičiuojamos tiesioginės išlaidos. Lietuvos mokslinėje spaudoje yra darbų apie išlaidas ligoniams, sergantiems galvos smegenų ligomis. P. Andlin-Sobocki ir bendraautorių duomenimis, galvos smegenų ligos yra didelė našta Lietuvos visuomenei, nes sunaudoja 2 proc. viso šalies bendrojo vidaus produkto ir kiekvienam gyventojui 2004 metais kainavo 206 eurus per metus [51]. Dažniausiai apskaičiuojamos tiesioginės medicininės išlaidos griuvimų sukeltiems sužalojimams. J. A. Stevens su bendraautoriais [52] nurodo, kad 2000 metais išlaidos dėl 65 metų amžiaus ir vyresnių žmonių griuvimų viršijo 19 milijardų JAV dolerių, o 2020 metais sieks 54,9 milijardus dolerių. Šių tyrėjų duomenimis, medicininės išlaidos 2000 metais buvo trigubai didesnės moterims, negu vyrams. Taip pat nustatyta, kad 78 proc. griuvimo pasėkoje įvykusių galvos smegenų bei apatinių galūnių sužalojimų buvo mirtini ir sudarė 79 proc. išlaidų. Stacionarinio gydymo išlaidos sudarė du trečdalius nemirtinų griuvimų išlaidų. Apie vieną trečiąją nemirtinų griuvimo metu patirtų sužalojimų dalį sudarė kaulų lūžiai, bet išlaidos dėl jų sudarė 61 proc. visų su griuvimais susijusių išlaidų. B. S. Roudsari ir kt. duomenimis, senyvo amžiaus moterų griuvimų kaina 2 3 kartus didesnė, negu vyrų. Autoriai nustatė, kad vieno hospitalizavimo dėl griuvimo kaina vidutiniškai buvo JAV dolerių [53]. Dažniausiai literatūroje pateikiamos šlaunikaulio lūžių

5 Senų žmonių griuvimai kainos, kurios įvairių autorių duomenimis labai skirtingos (nuo iki JAV dolerių vienam atvejui) dėl skirtingų apskaičiavimo metodų [28]. Daugiau duomenų galima rasti apie hospitalizavimo dėl šlaunikaulio lūžio kainas, sudarančias didžiausią tiesioginių išlaidų dalį. T. M. Lawrence [54] duomenimis, Didžiojoje Britanijoje hospitalizavimo dėl šlaunikaulio lūžio kaina yra svarų sterlingų. C. P. Iglesias su bendraautoriais pateikia įvairių griuvusioms moterims suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų kainas ir skirtingų lokalizacijų kaulų lūžių kainas. Šių tyrėjų duomenimis, išlaidos vienam griuvimo su šlaunikaulio lūžiu atvejui buvo euras, su dilbio kaulų lūžiu eurai, o griuvimui, kurio paseka yra slankstelių lūžis, išleisti eurai [28]. Iki šiol griuvimų ekonominius aspektus vertinančių tyrimų Lietuvoje nebuvo atlikta. Senyvo amžiaus žmonių sveikatos stiprinimas ir socialinės gerovės užtikrinimas Kiekvieno visuomenės nario sveikatos ir gyvenimo kokybės gerinimas neabejotinai daro teigiamą įtaką visos visuomenės socialinei ir ekonominei gerovei metų balandžio mėnesį Madride įvyko Antroji pasaulinė senėjimo asamblėja, kuri priėmė du svarbius dokumentus, įpareigojančius ir Lietuvą: Politinę deklaraciją ir Tarptautinį veiksmų planą dėl visuomenės senėjimo. Politinę deklaraciją priėmusios pasaulio valstybės pasiryžusios veikti 3 prioritetinėmis kryptimis: 1. užtikrinti, kad vyresnio amžiaus žmonės būtų aktyvūs ekonominės ir socialinės plėtros proceso dalyviai, jo vykdytojai, lygiai su kitais galėtų pasinaudoti teikiamomis galimybėmis. Vyresniems žmonėms turi būti sudarytos visavertės sąlygos dalyvauti politinėje, socialinėje, ekonominėje, kultūrinėje veikloje. Jiems turi būti suteiktos galimybės našiai dirbti, mokytis ir tobulėti, kol jie to nori ir tą gali; 2. užtikrinti vyresnio amžiaus žmonių, kurių daugės, gerovę ir sveikatą, teikti jiems būtinas socialines paslaugas. Vyresnio amžiaus žmonėms, kaip ir visiems visuomenės nariams, turi būti garantuota teisė į sveiką gyvenimą, sveikatos priežiūros paslaugas; 3. sukurti vyresnius žmones palaikančią ir leidžiančią jiems veikti gyvenimo aplinką reikiamas būsto, aplinkos pritaikymo ir kitokias sąlygas, kad net labai seni žmonės galėtų gyventi nepriklausomai ir savarankiškai, taip pat užkirsti kelią vyresnių žmonių diskriminavimui ir prievartai prieš juos, ypač pasirūpinti specifinėmis vyresnio amžiaus moterų problemomis metų rugsėjo d. Berlyne (Vokietija) įvyko UNECE Ministrų konferencija visuomenės senėjimo klausimais. Jos metu buvo priimta Berlyno regioninė strategija, kurioje pabrėžiama būtinybė išplėsti vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimą visuomenės gyvenime, užtikrinti jų socialinę aprėptį ir galimybes jiems gyventi nepriklausomai, skatinti nuoseklią ir tolydžią ekonomikos plėtrą, atsižvelgiant į visuomenės senėjimo pasekmes, užtikrinti tinkamą ir patikimą socialinę apsaugą esamai ir būsimoms kartoms, tvarkyti darbo rinką taip, kad joje kuo ilgiau būtų naudojamasi vyresnių žmonių profesiniais gebėjimais, įgyvendinti mokymosi visą gyvenimą principą, garantuoti lygias galimybes gauti kvalifikuotas sveikatos ir socialines paslaugas, atsižvelgti į lyčių specifiką formuojant senėjimo politiką, paremti vyresnio amžiaus žmones, jų šeimas ir bendruomenes, teikiančias globos paslaugas, skatinti kartų solidarumą m. Švedijos nacionalinis visuomenės sveikatos institutas, remiamas Europos Komisijos ir 12 partnerių (įskaitant PSO, Europos pagyvenusių žmonių platformą (AGE), EuroHealthNet ir suinteresuotąsias organizacijas), inicijavo projektą Sveikas senėjimas pagal Europos Sąjungos visuomenės sveikatos programą. Projektą sąlygojo ES šalių poreikis daugiau žinoti, kaip stiprinti vyresnių žmonių sveikatą, gerinti jų gyvenimo kokybę, išvengti ekonominių bei kitokių neigiamų dėl gyventojų senėjimo kylančių problemų ir pasinaudoti naujomis galimybėmis, kurias atveria pailgėjęs darbingas gyventojų amžius. Projekte išanalizuota įvairių šalių vyresnių nei 50 m. amžiaus žmonių sveikatos stiprinimo politika ir strategijos, statistikos ir mokslinių tyrimų duomenys, apibendrinta tarptautinė patirtis ir pateiktos rekomendacijos ES šalių vyriausybėms, savivaldybėms bei nevyriausybinėms organizacijoms. Projektas kofinansuotas iš ES Visuomenės sveikatos programos m. lėšų. Šiame projekte yra Traumų prevencijos skyrius, kurio vienas iš pagrindinių veiklos prioritetų yra individualus poveikio būdas, apimantis fizinius ir mitybos aspektus, atsargų psichotropinių vaistų skyrimą ir saugų būstą. Įrodyta, kad: namuose esančių rizikos veiksnių įvertinimai ir pakeitimai, atliekami medikų, gali sumažinti kritimų skaičių, ypač tiems, kurie tai jau buvo patyrę; įvairius veiksnius apimantis kritimų grėsmės įvertinimas ir valdymas efektyvi priemonė šešiasdešimtmečių ir vyresnių žmonių kritimų skaičiui mažinti; didesnis fizinis aktyvumas yra klubo kaulo lūžio prevencinė priemonė; 111

6 112 tam tikros fizinio aktyvumo programos gali sumažinti kritimų grėsmę; tai-či kursai ir kita specialistų skirta individualiai atlikti namuose veikla, gerinanti pusiausvyrą ir stiprinanti raumenis, veiksmingai mažina pagyvenusių žmonių kritimų skaičių; bendruomenės taikomos kritimų prevencijos priemonės veiksmingai mažina pagyvenusių žmonių kritimų ir su jais susijusių traumų skaičių; atidus psichotropinių vaistų skyrimas ar jų atsisakymas mažina pagyvenusių žmonių kritimų grėsmę; klubų apsaugos priemonės padeda apsaugoti nuo kaulų lūžių globos įstaigose gyvenančius pagyvenusius žmones, ypač dažnai patiriančius traumas. Lietuvoje prie Sveiko senėjimo projekto vykdymo prisidėjo Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Lietuvos Vyriausybės dokumentai senėjimo pasekmėms įveikti: Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategija (Žin., 2004, Nr ); Nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijos įgyvendinimo metų priemonės (Žin., 2005, Nr ); Nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijos įgyvendinimo metų priemonės (Žin., 2005, Nr ); Lietuvos Respublikos Vyriausybės metų programos įgyvendinimo priemonės (15.4; 17; 39; 41; 53; 257; 270; 271; 281; 294; 303 priemonės) (Žin., 2006, Nr ); Lietuvos Respublikos Vyriausybės metų programos įgyvendinimo priemonės (325, 328, 682, 683, 684, 699 Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos ketvirtos dalies nuostatos) (Žin., 2009, Nr ). Apibendrinimas Nors griuvimai yra viena didžiausių geriatrijos problemų, epidemiologinių tyrimų šia tema Lietuvoje nėra. Griuvimų pasekmės gali būti nuo menko sumušimo iki rimtų kaulų lūžių, kurie sąlygoja ne tik stiprų gyvenimo kokybės pablogėjimą, bet ir žmogaus mirtį. Po osteoporozinių kaulų lūžių apie proc. pagyvenusių žmonių miršta per pirmuosius metus, o 50 proc. nebegali savarankiškai judėti. Pasaulio kontekste visuomenės senėjimo klausimų, o kartu ir su tuo susijusių problemų aktualumas per pastaruosius dešimtmečius išaugo. Ši tendencija išliks ir ateityje, todėl aktyviai ieškoma būdų, kaip galima būtų išspręsti šias problemas, pailginti vyresnio amžiaus žmonių pilnavertį dalyvavimą visuomeniniame gyvenime. Šiems uždaviniams spręsti organizuojamos pasaulinės asamblėjos, kuriamos strategijos ir projektai, leidžiamos rekomendacijos. Lietuva taip pat aktyviai dirba šia linkme. Griuvimai lemia fizinius, psichosocialinius ir ekonominius pokyčius žmogaus gyvenime, tačiau tik nedaugelis asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių specialistų vertina griuvimų riziką ir taiko jų prevencijos priemones, siekiant sumažinti vyresnio amžiaus žmonių griuvimų ir dėl jų įvykstančių osteoporozinių kaulų lūžių skaičių. Blogėjant gyvenimo kokybei, likviduoti griuvimų pasekmės valstybei kainuoja daug daugiau, nei finansuoti profilaktikos priemones, tačiau epidemiologinių tyrimų neatlikta ir konkreti kaina nežinoma. Todėl būtina išaiškinti, nagrinėti ir sisteminti griuvimų priežastis, aplinkybes bei pasekmes. Literatūra 1. Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategija m. birželio 14 d. Nr Vilnius. Žin. 2004, Nr Hausdorff JM, Rios DA, Edelber HK. Gait variability and fall risk in community-living older adults: a 1-year prospective study. Arch Phys Med Rehabil. 2001; 82(8): Hornbrook MC, Stevens VJ, Wingfield DJ, Hollis JF, Greenlick MR, Ory MG. Preventing falls among community-dwelling older persons: results from a randomized trial. Gerontologist. 1994; 34(1): Barret-Connor E, Weis TW, McHorney CA, Miller PD, Siris ES. Predictors of falls among postmenopausal women: results from National Osteoporosis Risk Assesment (NORA). Osteoporosis Int. 2009; 20: Cornely H. Falls in the home care setting: identification of risk factors. GeriNotes. 1996; 3(3): Tinetti ME, Williams CS. Falls, injuries due to falls, and the risk of admission to a nursing home. N Engl J Med. 1997; 337: Tinetti ME, Williams CS. The effect of falls and fall injuries on functioning in community-dwelling older persons. J Gerontol A Biol Sci. 1998; 53: M Tinetti ME, Speechley M, Ginter SF. Risk factors for falls among elderly persons living in the community. N Engl J Med. 1998; 319: Lord SR, Sherrington C, Menz HB. Falls in older

7 Senų žmonių griuvimai people. Risk factors and strategies for prevention. Cambridge University Press. 2001: 249 p. 10. Tinetti ME, Doucette J, Claus E, et al. Risk factors for serious injury during falls by older persons in the community. J AM Geriatr Soc. 1995; 43: Tinetti ME. Prevention of falls and falls injuries in elderly persons: A research agenda. Prev Med. 1994; 23: Thapa PB, Brockman KG, Gideon P, et al. Injurious falls in nonambulatory nursing home residents: a comparative study of circumstances, incidence, and risk factors. J Am Geriatr. 1996; 44(3): Rubenstein LZ, Josephson KR, Osterweil D. Falls and falls prevention in the nursing home. Clin Geriatric Med. 1996; 4: Alekna V, Šliažaitė R, Tamulaitienė M, Kalibatienė D. Pagyvenusių žmonių griuvimų dažnis ir aplinkybės. Sveikatos mokslai. 2002; 12(7): Alekna V, Kalibatienė D, Šliažaitė R, Tamulaitienė M. Ligų ir vaistų įtaka pagyvenusių žmonių griuvimų dažniui. Sveikatos mokslai. 2004; 14(6): WHO gobal report on falls preventon in older age. World Health Organization. 2008: 47 p. 17. National Safety Counsil. Accident facts. Chicago: National Safety Council Rubenstein LZ, Josephson KR. The epidemiology of falls and syncope. Clin Geriatr Med. 2002; 18(2): Rubenstein LZ. Falls in older people: epidemiologų, risk factors and strategines for prevention. Age Ageing. 2006; 35(S2): ii37 ii Auželytė-Krueger I, Būtėnaitė V. Atpažink, pastebėk, papasakok apie osteoporozę. Slauga. Mokslas ir praktika. 2005; 3: Tideiksaar R. Preventing falls: How to identify factors, reduce complications. Geriatrics. 1996; 51(2): Rajeckaitė I, Alekna V. Osteoporozinių proksimalinės šlaunikaulio dalies lūžių paplitimas Vilniaus mieste. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas. 1999; 3(4): Rajeckaitė I, Alekna V. Vilniaus miesto gyventojų osteoporozinių proksimalinės šlaunikaulio dalies lūžių rizikos veiksnių tyrimas. Medicina (Kaunas). 2000; 36(7): Close JT. Preventing falls in the older population. Geriatrics Times. 2000; 4: Steinveg KK. The changing approach to falls in the elderly. Am Fam Phys. 1997; 56(7): Tibbits GM. Patients who fall: how to predict and prevent injuries. Geriatrics. 1996; 51: Tinetti ME, Mendes de Leon CF, Doucette JT, Baker DI. Fear of falling and fall-related efficacy in relationship to functioning among community-living elders. J Gerontol. 1994; 49: Iglesias CP, Manca A, Torgenson DJ. The healthrelated quality of life and cost implications of falls in elderly women. Osteoporosis Int. 2009; 20: Alekna V, Tamulaitienė M, Būtėnaitė V. Slankstelių neklinikinių lūžių įtaka sergančiųjų osteoporoze gyvenimo kokybei. Medicina (Kaunas). 2006; 42(9): Alekna V, Tamulaitienė M, Kalibatienė D, Sinkevičienė V, Černiauskaitė I. Functional outcome one year after osteoporotic hip fracture. Baltic Endocrinology. 2006; 2(2): Kiely DK, Kiel DP, Burrows AB, Lipsitz LA. Identifying nursing home residents at risk of falling. J Am Geriatr. 1998; 46: Sabin TD. Peripheral neuropathy: disorders of proprioreception. In- Masdeu JC, Sudarsky L, Wolfson L (eds.). Gait disorders of aging: falls and therapeutics strategies. Philadelphia: Lippincott-Raven. 1997: Klein BE, Klein R, Lee KE, Cruickhauks KJ. Performance-based and self-assessed measures of visual function as related to history of falls, hip fractures, and measured gait time. The Beaver Dam eye study. Ophthalmology. 1998; 105: March LM, Brnabic AJ, Skinner JC, Schwarz JM. Musculoskeletal disability among elderly people in the community. Med J Aust. 1998; 168: Hurley MV, Scott DL, Rees J, Newham DJ. Sensimotor changes and functional performance in patients with knee osteoarthritis. Ann Rheum Dis. 1997; 56: Dolinis J, Harrison KE, Andrews GR. Factors associated with falling in older Adelaide residents. Aust N Z J Public Health. 1997; 21: Helfand AE, Cooke HL, Walinsky M.D, Demp PH. Foot problems associated with older patients: a focused podogeriatric study. J Am Pod Med Assoc. 1998; 88: Nygaard HA. Falls and psychotropic drug consumption in long-term care residents: is there an obvious association? Gerontology. 1998; 44: Benbow SJ, Walsh A, Gill GV. Diabetes in institutionalised elderly people: a forgotten population? BMJ. 1997; 14:

8 Rajeckaitė I, Filipavičiūtė R. Pagyvenusių žmonių eisenos sutrikimai. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas. 1999; 3(6): Whooley MA, Kip KE, Cauley JA, Ensrud KE, Nevitt MC, Browner WS. Depression, falls, and risk of fracture in the older women. Arch Intern Med. 1999; 158: Nakamura T, Meguro K, Sasaki H. Relationship between falls and stride length variability in senile dementia of the Alzheimer types. Gerontology. 1996; 42: Bickel H. Epidemiology psychischer Erkrankungen im Alter. In: Forst H. Lehrbuch der Gerontopsychiatrie. Enke Stuttgart. 1997: Mustard CA, Mayer T. Case-control study of exposure to medications and the risk of injurious fall requiring hospitalisation among nursing home residents. Am J Epidemiol. 1997; 145: Nygaard HA. Falls and psychotropic drug consumption in long-term care residents: is there an obvious association? Gerontology. 1998; 44: Neutel CJ, Hirdes JP, Maxvell CJ, Pattern SB. New evidence on benzodiazepine use and falls: the time factor. Age Aging. 1996; 25: Leipzig RM, Cumming RG, Tinetti ME. Drugs and falls in older people: a systematic review and metaanalysis; II. Cardiac and analgetics drugs. J Am Geriatr. 1999; 47: Europos sąjungos projektas Sveikas senėjimas. 49. Čeremnych J, Valeikienė V, Alekna V. Pagyvenusių žmonių sveikatos vertinimas. Sveikatos mokslai. 2004; 14(3): Logminienė Ž, Norkus A, Valius L. Tiesioginės ir netiesioginės išlaidos ligoniams, sergantiems cukriniu diabetu. Medicina. 2004; 40(1): Andlin-Sobocki P, Budrys V, Rastenytė D, Jatužis D. Išlaidos ligoniams, sergantiems galvos smegenų ligomis, Lietuvoje. Neurologijos seminarai. 2005; 9(26): Stevens JA, Corso PS, Finkelstein EA, Miller TR. The costs of fatal and nonfatal falls among older adults. Injury Prevention. 2006; 12: Roudsari BS, Ebel BE, Corso PS, Molinari, NM, Koepsell TD. The acute medical care costs of fall-related injuries among the U.S. older adults. Int J Care Injured. 2005; 36: Lawrence TM, White CT, Wenn R, Moran CG. The current hospital costs of treating hip fractures. J Care Injured. 2005; 36: Straipsnis įteiktas redakcijai 2009 m. gegužės 12 d., priimtas spaudai 2009 m. birželio 16 d. FALLS IN ELDERLY Inga Tamulaitytė Vilnius University, Faculty of Medicine Abstract Falls are one of the most recognized problems in elderly people, because consequences of the falls have a significant influence on human health, raise their social isolation and changes their quality for life to worse, a number of fallen people enter the nursing or care facilities. Injuries caused by falls can be often fatal. There are many factors influencing the fall and it is usually determined by more than one reason. The damage to society caused by falls is high not only because of physical, psychological and social consequences, but also because of the financial costs. Keywords: elderly, falls, circumstances, consequences, health care costs