Filosofint? hermeneutika ir postm odern iojo mqstymo laukas. Philosophical hermeneutics and the field of postmodern thin king.

Transcription

1 Filosofink hermeneutika ir postmoderniojo mqstymo Iaukas Pltilosophical hermeneutics and the field of postmodern thinking Filosofint? hermeneutika ir postm odern iojo mqstymo laukas Vytautas RUBAVI~IUS Kullliros ir tneno irtslilutas, V,lnius. Tillu 4, (el.: (370-2) Philosophical hermeneutics and the field of postmodern thin king Summary The concepts were formes in metaphysical tradition such as "reality", "truth", "essence" etc. sustaining the stable image of the world. Postmodern thinkers (J.Derrida, R.Rorty, J.-F.Lyotard and others) have deconstructed metaphysics and revealed the linguistic nature and contingency of these concepts cosciously opposing themselves to the tradition of rational philosophy. Pecularities of postmodem thinking became extremelly visible in the debates of postmodern thinkers with the representatives of philosophical hermeneutics and critical socila theory influenced by it. The main target of postmodern philosophers is the "metaphysics" of hermeneutics, its transcendental resiuuni and atempts tu justofy the significance of "truth". The manin theses of this article is - the field of postmodern thinking is hermeneutical itself: the potential of interpretative relativism hidden in hermeneutics revealed itself in this field. Philosophical henneneutics tried to sustain tjis relativity in the network of certain objektfying structures. The author of this article tries to show how the views of postmodern thinkers on philosophy, truth. communication, understanding are connected with H.-G.Gadamer's reflection on these phenomena. The importance of debates between J.Habermas, J.Derrida and R.Rorty is stressed. Raktiniai?od?iui: jilosofine hernlenezltika, postmodernizmas, neoprrrgmatizmas, komlinikacijn, dekonstr~rkcija. Postmodernieji mqstytojai (J.Derrida, R.Rorty. J.-F.Lyotardlas ir kt.) daug jegy atidave, kad "sunaikinty" Vakary metafizinq tradicijq, kurioje susiformavo stabil y pasaulio vaizdinl palaikaneios "tiesos", "tikroves", "esmes" ir kitos sqvokos. Siuo ativilgiu jie priesina save racionalesnes pakraipos filosofams, kurie, suvokdami metafizines tradicijos sqvoky sqlyginuma vis delto yra lsitikinq butinumu islaikyti sqsajas su racionaliqja filosofija, kurioje gludi daug potencialiy galimybiy iveikti isryskejusi racionaliojo proto ribotumq. Ta priestara dainai yra sqnioningai sustiprinania, norint labiau paryskinti savo filosofines pozicijas. YpaE Sitai budinga postmoderniyi y filosofy kritinlani nusiteikimui pries filosofinq hermeneutiki~ kuri, H.-G.Gadanierio asmenyje. bildama atvira dekonstravilno vejarns, sykiu islaiko pagarbqracionaliajai tradicijai, teigdama, jog atsisakius "tiesos", "esmes" ir kiti[ metafizini y sqvoky nuovokos, nebetenka prasmes ir argumentuota filosofine diskusija, nes nebelmanoma net sutarti del pokalbio "temos". Postmodernrqjy mqstytojy taikinys kaip tik ir yra filosofines hernieneutikos "metafiziskumas", "metatizines liekanos", taeiau kritinis ikarstis savaip nuslepia tai, jog postmodernusis mqstyrno laukas susikloste lgyvendindamas is dalies filosofineje hermeneutikoje glildejusl filosofinio ir kulturinio reliatyvizrno potencialq, kurl labai gerai jaute filosofines hermeneutikos atstovai ir stengesi jl islaikyti tam tikry "objektyvinaneiy" strukturi~ (Mitsein, supratimas kaip horizonty susiliejimas, dialogas, praktiikoji mqstysena, tiesa ir pan.) tinkle. IroniSka tai, jog postmoderniyiy mqstytojg poiiurio 1 tradicijq neisvengia- 111q"ratiSkurnq" savaip isreiske M.Heideggeris: savo filosofines karjeros pradiioje, emqsis perniqsty- ti Vakar~~nietafizikos istorij~ jis teige butinurnq su- ardyti metafizikq, kad buty galima esmiskai mqstyti butt, o tokia galimybe gliidejo ikisokratikq logose, taeiau perejqs net Sein perbraukimo iibandymus eme aiskinti, jog metafizines tradici.jos nelmanoma jveikti - reikia mokytis su ja susitarti. Savo ruoito,s J.Derrida, dekonstruodamas logocentristinq ir fallogocentristinqesamybes metafizikq, kurios Saknys gludi Platono filosofijoje, niekada neuirnirita prisipaiinti nepaprastai mylls Platonq ir netrukus im- 2 siqsis ji skaityti kelioliktq kartq. Platonq kreipda- z,

2 f i iosofiniai tyrinijimai 1 inas pries Platonq, jis sykiu aktualizuoja metafizine tradicijq kaip dekonstrukcijos veikimo laukq. Jo pokalbiai su Platonu ir kitais filosofijos autoritetais primena tai, kaip F.Schleiermacheris atskiria "tikrq pokalbr (das eigentliche Gesprach), kylanti is bendrq pastangq paiinti prasme ir "laisvqpokalb~(da.7 jkie Gesprach), susijusi su meniniu mqstymu ir skatinanti kelti idejas bei jomis keistis. Aptarsime kai kurias filosofineje hermeneutikoje suaktualintas temas ir stengsimes parodyti, jog postmodemiyjq mqstytojq poiiiiriai i tiesg komunikacijq, filosofijq vienaip ar kitaip susije su filosofineje hermeneutikoje susikloseiusiu Siq fenomenq apmqstymu. Pagrindiniai Siame straipsnyje "veikiantys asmenys" bus H.-G.Gadameris, J.Habermasas, J.Derrida ir R.Rorty. Gadameris, aiskindamas filosofines herrneneutikos reiksme Siq dienil filosofijai, pabreiia, jog filosofine hermeneutika teigia naujq pobiiiri i paiinimq ir tiesq. Paiintiniai procesai vyksta suprantant, o supratimas yra intersubjektyvios prigimties. Suprasti dalykai yra pagrindas rastis rnoksliniam paiinirnui, rnokslinems verifikavimo procediiroms, kuri~l intersubjektyvq pobiidi yra kitados aptares K.-0.Apelis (Apel, 1967). Tad ir tiesos klausimas turi biti keliamas supratimo, kuris jau is tradicijos yra hermeneutikos objektas, plotmeje. Didiiausia filosofine surnaistis kilo del to, jog buvo suuniversalinta mokslines tiesos samprata ir imta taikyti kaip matas visoms gyvenilno ir paiinirno sferoms. Siuo metu ne tik filosofines hemieneutikos atstovai, bet ir didiiurna filosofq nebemano moksline tiesq esant tikruoju tiesos vaizdiniu: buvo suvokta, jog moksline tiesa yra tam tikros istoriikai sqlygotos imoniq veiklos produktas, kuri nepaprastai sureiksmino jos teikiama techninio gamybinio taikymo galimybe. suteikusi jai "absoliuto" aureole. Gadameris, rasydamas didiiausiq savo veikalq "Tiesa ir metodas" (Wahrlieit lrnd Metllode, 1960) kaip tik ir turejo tikslqigplesti tiesos sqvokq, kad bity iveikta propozicines tiesos samprata, jsitvirtinusi nuo Aristotelio logikos laiky (Gadamer. 1997, p. 135). Jis savaip, labiau paisydarnas tradicinio rnetodologinio nuoseklumo, pletojo M.Heideggerio jivalgas, kuriose tiesa skleidesi kaip Bfities atvertyje rybkejantis pirminis esinio akivaizdumas. Tiesa aptiuopiarna suprantant, o supratirnui esmi& kai budingas dialogibkumas. Analizuodamas supratimo fenomeng Gadameris parodo jo istorigkumq (tad sykiu objekto ir subjekto teorinio santykio, sudaran- Eio mokslines tiesos pagrinda istorini sqlygotumq), isryskina isankstiniy struktury vaidmeni supratimo procese. Pasiremdamas igankstinio supratimo struktiiry reikgmingumu, jis kritikavo SvietejiSko raciona- lizmo nusistatymq pries "prietarus", mqstymq ir suvokimq tapatinant su racionalaus paiinimo logika. Prietarai, kitaip tariant, nesqmoningos prielaidos yra paeios mtisq istorines egzistencijos elementai, biitini patyrimo iforminimo rernai '. ISankstines struktiiros, jsitikinimai, nuomones, akivaizdumai gali biiti Ekeliami i sqmones Sviesg pavertiant juos tematines refleksijos "objektais". TaEiau netmanoma aptikti tokio absoliutaus netilrintio prielaidqpagrindo, ant kurio atsistoje galetume apivelgti visas prielaidas, suprantaina, ir savojo mqstymo. Sitai galetq padaryti nebent tik begalinis teorinis protas, sugebantis mqstyti ir savaji mqstymq. Tokio teorinio proto ideja is esmes ir yra paremtas mokslinis objekto ir subjekto santykis bei is to santykio kylanti tiesa. 0 mqstymas kyla is tam tikros tradicijos ir net jq neigdainas Sitai daro paveldetais mqstyrno "instrumentais" ir kalbines raiskos lytimis, kurios uitikrina ir savivokk ir prasmingq komunikavimq. Supratimas sudaro sqlygas dialogiskai savos hermeneutines situacijos sqveikai su norirno suprasti teksto, tradicijos ar kultiiros pateikiamu prasmiq horizontu. Savas ir svetimas horizontai yra atviri ir suprantant jie keieiasi. Tq kaitq, horizonty sqveikq, jy suartejim% isryskinanti kiekvieno jy "kitoniskumq", Gadameris ir vadina Horizonverschmelzung. Teigdamas nepaliaujalnq kultirini ir politini dialogiskumq. jis kritikuoja neistorini objektyvizmq, "pagrindiskumq" (fo~tndatianalism), jsivaizduojanti, jog esama absoliutaus supratimo pagrindo. lsleides "Tiesq ir metodq", Gadameris savo demesi nukreipe i etinius ir politinius hermeneutikos aspektus, lyg atgaivindamas jaunystes laiky apmqstymq temas, vis labiau iskeldamas senyjy graiky mqstytojy svarbq. Jo isitikinimu, filosofine hermeneutika tesia senosios praktines filosofijos tradicijq ir Siuo metu jos tikslas yra praktini ir politini protq apginti nuo mokslu grindiiamy manipuliaciniy technologijy ' Apic prictarus, iki-supratimq. supralimo isloriskumq ir.: Gadamcr, 1990, p

3 FilosoJini hermerteutika ir postmodert~iojo ntystymo Iuukas Pl~ilosophical hermenerr tics and the jield of postmodern thinking isiviespatavimo. Moksliniy metody ir jy anonimi5- kumo garbinimas is esmes neigia pilietinio gyvenimo esniq - laisvq ir atsakingq apsisprcndimrt nes visuomenei svarbiil sprendimqteise suteikiama anoniminiams ekspertams. Su tuo sutinka ir Habermasas, ir Rorty. Kokie supratimo proceso ypatumai isryskeja praktines hernieneutikos plotmeje? Gadameris pasireinia Aristotelio "Etika" irjophronesis samprata. Hermeneutineje tradicijoje buvo priimta skirti tris supratinio atmainas, kurionls buvo skirtos specialios disciplinos: subtilitas intelliger~di (supratimas), subtilitas explicaildi (interpretacija) ir subtilitas applicandi (taikymas). Gadamerio manymu, tai is esmes trys vientiso supratimo aspektai. vadinasi, pats supratimas jau savaime suponuoja vienoki ar kitoki taikymq kuris kreipia 1 prakrinq sferq. Kaip tik praktinei sferai gvildenti is pasitelkiama aristotelis.ko.ji yhronesis samprata. Phlanesis skiriasi nuo teorinio iinojimo epistenze ir nuo techninio sugebejimo ar mokejimo techne. Phrorzesis yra gebejimas visuotinii~s dalykus, pavyzdiiui, gerio nuovokq, taikyti praktiniame gyvenime, kasdienese, greitai besikeitiantiose, jokiy visuotinumo poiymiy neturintiose situacijosc. Recenzuodamas kitados "Tiesq ir metodq", Haberinasas aibkino, jog tikrasis Gadamerio nuopelnas tas, kad jis akivaizdiiai parode, jog hemleneutinis supratimas yra susijqs su butinumu isreiksti iveiksinqorientuotq savqs supratimq. Tuo metu J.Habermasas kaip tik ir pletojo kritinq komunikacinio veiksnio ir racionalumo teorijq. Habern~asas pokario metais isryskejusiq jvairiy filosofinill sroviq konfrontacijq ir sustiprejusias antiracionalistines tendencijas, kurios, jo manymu, buvo labai ryskios ir vklyvojo I-Ieidcggerio kuriniuose, norejo iveikti racionaliosios, kanti3;kosios tradicijos teikiamomis priemonemis. sykiu atsiivelgdamas ipagristq racionalaus paiinimo subjekto irjo pretenzijil buti absoliutiu tiesq IegitimizuojanEiu pagrindu kritikq. Racionalioji filosofine tradicija turinti susikurti sau naujq pagrindq (veliau Habermasas labai susilpnino transcendentinius siekius) - naiijq racionalumo teorijq, esniiniais fenomenais laikantiqkomunikacini veiksmq ir diskursq. Sitai turejo padeti iveikti isryskkjusiq vienpusiskq Frankfurto mokyklos atstovy nuostatqkritikuoti Siuolaikinjmokslqir technologijq- kritikuoti reikia ne apskritai mokslq ir technologij~ o jil totalizuojanciqgalia, jy susitapatinimq su visuminiii racionalumu (McCarty, 1978, p. 40). Visus imoniy atliekamus tyrimus jis suskirste j tris sferas: empiriniai analitiniai, istoriniai henneneutiniai ir kritiskai orientuoti mokslai. Kiekvienoje sferoje susisklosto specifiniai moksliniy procedunl tipai, kiekvienai bgdinga sava vertybiy sistema, kuriq lemia ypatingi paiinimo interesai: cmpiriniy analitiniy moksly sferq "valdo" techniniai, istoriniq hern~eneutiniy moksly sferq - praktiniai, o kritiskai orien- tuoty ~noksly sferq- iblaisvinantys, emancipaciniai paiiniino interesai (Habermas, 1971, p. 308). Paiinilno interesai susieja inokslus su iinoniy gyvenimu, praxis strukt6romis - Sitaip atinetaina objektyvistine iliuzija, esq pasaulis yra nepriklausomi~ nuo ji paiistantio subjekto fakty sankaupn. [vairius paiinimo interesus igyvendina veikiantis imogus, kurio esmine savybe - savirefleksija: jis numato tikslus, senkasi budus jiems jvykdyti, bendrauja su kitais juos igyvendindamas ir apgalvoja savo situacijq bei jos teikiamas galimybes. Ne abstraktus paiinimo principai ir tiesos siekis kreipia imoncs veikti, o pats paiini- Inas kyla is ilnoniq siekiy sutvarkyti savo gyvenimq, keisti aplinkq ar savaip prie jos taikytis. Paiiniinas yra isisaknijqs istorijojc bei kulturoje ir grindiiamas inleresy sqveikos. Savirefleksijos svarba ilrybkeja pereinant is jvairiy priespaudos formy prie veikelil laisvos sqveikos, laisvo bendravimo buvio, ~moneins vis svarbiau suvokti savqiq istorinq situacijq, kad jic gaiety veikti kaip laisvi ir atsakingi individai, o tai gali ir turi laiduoti racionalios refleksijos ir saviref- leksijos grindiiama kon~unikacine kompetencija. gebejimas savo interesus susicti SLL konkretia situacija, atsiivelgiant 1 kit4 irnoniil intencijas ir interesus. Pletodamas komunikacinio veiks~no teorijq, Habermasas aigkinosi sqlygas ir kompetencijos ypatumus, kuric reikalingi kolnunikavinio procesui pletoti ir sykiu lnaiinti kylantius nesusipratimus. Klaidingtl jsitikinimy, kurie socialineje plotmeje issiriitulioja ir i konfliktines situacijas, galima atsisakyti ji~os aptariant. Tam biitina kurti ir itvirtinti laisvo koinunikacinio kalbeji~no situacijas, kurios skatintil savitarpio supratimq. Habermaso "~iniversaliosios pragmatikos" projektas kaip tik ir numate visuotiniil prasmes bei supratimo sqlygq ir komunikaciniy situaciji~ tyrimg kuris turi uitikrinti praktint tyriniy rezultati~diegimq politinemis prienionernis, pletojant dclnokratines institucijas. VisiSkai laisv~ neribotq, niekieno nejtakojamq laisvil ir lygiateisii~ imoniil diskusijq t-labennasas nusako savoka "ideali kalbejiino sitiiacija" (ideal speech sifuatiorz), kuri is esmes ir yra transcendentinis tiesos, laisves ir racionalumo kriteri.jiis, nes nuoinones, del kuriy sutariama tokioje situacijoje, tampa "teisingornis nuornoni.mis". aptartos is si~tar- 2 5 tos preferencijos - "racionaliomis preferencijoinis", 2 o isdiskutuoti interesai - "tikraisiais interesais" si 3 (Geuss, 1988, p. 66). Kuo Sitaip suprantama koinunikacija skiriasi nuo filosofineje hermeneutikoje i.5- $ sikristalizavusio supratirno dialogiskumo, kuriam vi- 2 T

4 f ilosofiniai tyrinejimai - dujai bidingas savireflektyvumas - savy prielaidq ryskiniinas ir saves supratimas? Habermaso teigimu, koinunikacija, ypae neigkreipta (undistortedcommutiicatiot~), reikalauja, jog kalbantieji suvokty ir pagrjsty savo paiiiras ir sykiu bity atsakingi ui sakomas mintis. Komunikacine sit~~acija modeliuojaina kaip susikalbejimas, nes pokalbio dalyviy galima paprasyti paaiikinti savo teiginius ar samprotavimus, o Sito nejmanoma reikalauti is rasty, dokumentyar teksty. Tatiau juk Gadameris i supratirnq taip pat ivelgia kaip j susikalbejimg tatiau i tq susikalbe.jimq itraukia ir tekst~l sferq. Su tekstais taip pat kalbamasi, ir tam pokal biui budingas klausimo-atsakymo santykis. RaSytinio teksto, diskurso supratimq ir pokalbio sa- vitarpio supratimq sieja tai, jog visoks supratiinas "turi omenyje tam tikrq reikalq" (eine Sache im Azrge hat), tq dalykq, kuri stengiamasi issiaiskinti, del kurio tariamasi, del kurio ir siekiama konsenso (Gadainer, i990, 348). Ir Habermaso manymu, supratimo tikslas yra savitarpio sutarimas, bendras iinojimas bei atsakingas pasitikejimas. Nors tiesos niekaip fi- IosofiSkai neimanoma pagrjsti, tatiau ji gali buti aptariama pokalbyje ir del jos gali buti sutariama. Kita vertus. supratirno, laisves ir atsakomybes santykius Gadameris gvildena aiskindamas esmini ethos ir phr-onesis sqrysi, kuris svarbus, jo manymu, ir Platono idealiai respublikai, ir Aristotelio etikai bei politikai, ir teisingai suprastam 1.Kantui m. R.Rorty Sokiravo Amerikos filosofy asociaci.jq susirinkime paskelbqs "filosofijos pabaigq", nes poiiuris i "mqstymq kaip veidrodr (ir.rorty, 1979) pasirode esqs iliuzija todel nebegalima rimtai ivelgti j prielaidg esq inintis ar sqmone atspindi ar reprezentuoja tikrovq. Si prielaida buvusi tik R.Descartes'o jtvirtintas istorinis atsitiktinumas, o ne absoliuti tiesa. sitaip manyti ji verte "lingvistinio posukio" patyrimas, analitines filosofijos bevaises pastangos nustatyti tiesos sqlygas ir kriteri.jus bci T.S.Kuhno moksliniy revoliuci.jy teorija. Jis atgaivino arnerikietiy pragmatizino tradicijq: pragmatikai ankseiau atmete klasikines filosofijos sieki paiinti ties% transcendentinius principus ar pagrindus ir "pa- suko" filosofijq ipraktinio gyvenimo pusq. Rorty jsi- is metafizines tradicijos kylaneios pastangos nustatikinimu, esama ivairiausi~~paiinimo rfiiiy bei biid~~, tyti tikrqsias paiinimo ir socialines praktikos sqlytinkanciy jvairiausioms imoniq reikmems bei inte- gas bei pagrindus. TaEiau socialines praktikos esanresains. Tai jvairovei nejmanoma surasti ar sukurti tios sqlygibkos, nepaliaujamai kintantios ir jokiais vieno ailkaus, pagrjsto epistemologinio pagrindo, esminiais pagrindais nepagrindiiamos. Rorty propajuolab filosofija jau nebegali jsivaizduoti save vie- guojamo neopragmatizino principai yra ne metafizininteliu "paiinimo paiinimu". Filosofija turinti liau- niai ar epistemologiniai, o sokratiskosios dorybes - tis tusciai gvildenti tiesos teorijas, teorijy taikymo noras kalbetis, iiklausyti imones, apgalvoti veiksmy teisingumo kriterijus ir kitus panasius dalykus ir im- poveiki kitie~ns imonems ir lgyvendinamy interesy tis kalboje bei literaturoje gludintiy sqlyginiy kon- venci.j~~ bei galiy, padedanti~l kurti ir skleisti imones suartinantius veiksmingus diskursus. IS esmes tai yra hermeneutinis poiifiris j paiinimq, iiryikejqs M.Heideggerio, L.Wittgensteino, H.-G.Gadarnerio darbuo- se - nera joki~l tvirty epistemologiniy pagrindy, kurie uitikrinty paiinime gaunamq rezultaty teisinguinqar, kitaip tariant, uitikrinty teisingo paiinimo sqlygas. Demonstratyviai, ironiskai, pabreidainas savo pozicijq. Rorty sako, jog "poetine, menine, filosofine, moksline ar politine paianga kyla i.5 atsitikti- nio asmenines manijos sutapimo su visuoinenes poreikiais" (Rorty, 1992, p. 37). Laikydamasis savo nuostatos jis ironiskai kritiskai ivelgia ir j Gadaineri, ir j Haberinasq: jam jtartinas ar net visai nepagrjstas atrod0 tradicinio filosofinio diskurso kirimas, kada is esmes yra subyrejq visi didieji legitimizuojantys ar pagrindiiantys (foundatiot~a~ filosofiniai diskursai. Tad kritikos ob.jektu tampa Gadamerio ontologizmas, hermeneutines situaci.jos universaliniinas (nors pats Rorty suvisuotina "probleinines situacijas") ir ankstyvojo Habermaso transcendentalizmas. taeiau palaikomas jo "neiikreiptos komunikacijos" siekis. Habermasas buvo jsitikinqs, jog kornunikacijqturi grjsti koinunikacinio veiksmo teorija, o tai kaip tik ir yra pasekmes. Tatiau nera jokiq principy, kurie galeti1 uitikrinti muins sekmq, sprendiiant konkreeias problemas ar imantis bendnk veiksrny sociopolitineje sfero.je. 'Todel, Rorty rnanyinu, Habermaso iebkojimai, kaip pagristi savqjq kritinq ir komunikacinio veiksmo teori.jq. yra metafizines prigimties bandymas isvengti pokalbio (Descartes'o, Kanto sisterny mono- 8 logiikumas) ir pakeisti jj absoliueiu poiiurio tasku,? PY m neistorinemis visuotinomis sqlygomis, kurios turi pa- "i laikyti visoki pokalbj bei komunikacini veiksmq. Ta- 2 Eiau juk nors hermeneutine tradicija ontologizuoja 5 -.

5 Filosofit~ d herrtieneutika ir postmodernicljo ntqstynlo Iaukas Philosophicul hermeneutics and the field of postt~lodern thinking dialoginq stri~ktiirq (M.Heideggerio Dasein kaip Mitseitl), tatiau nebuvo manoma, jog imanoma aptikti kokius nors konkretius principus, palaikaneius dialogini subuvimq ir Sitaip padedantius "isvengtiw Dasein istoriskumo. 0 istoriskumo teigimas nereibkia, jog propaguojamas istoristinis reliatyvizmas. Habermasas kritikuoja Rorty "kontekstualini etnocentrizmq" del to, jog jis si~prantaneios kon~unikacijos situacijq jsivaizduoja labai vienpusiikai: kaip tam tikry mcs, sugeriantiy kity nuomones, pozicijq. Tie nles - tai is esmes Siuolaikines liberaliosios visuomenes vertybinis darinys. Tatiau juk konfliktinese situacijose ypat svarbi yra mes irjie simetrija, sugebejimas i savo situacijq paivelgti "jy" akimis ir sudaryti sqlygas, kad "jie" galety i savo situacijqpa- ivelgti "tniisy" akimis. Tik tada galima kalbeti apie tikrojo savitarpio suprati~no pletimq. Todel Habermasas pritardamas remiasi Gadamerio isitikinimu, jog supratimo procesas nera paprastas "kiti(' poiiiiriy ar kultiiry isisavinimas, o tam tikras dviejy perspektyvy susiliejimas, is kurio randasi nauja perspektyva. Sitai ypae svarbu, kada susiduria pozicijos, kurioms budinga skirtingi racionalumo standartai. Pokalbio dalyviai vienaip ar kitaip turi ni~sistatyti tam tikrq bendrq atskaitos taskg kuris, suprantama, keitiasi, siekiant galutinio sutarimo. Siekiant konsenso tokios "sqvokos kaip tiesa, racionalumas, pagrindimas vaidina tcypati gramatini vaidmeni 17isose lingvistinese bendruomenese" (Habermas, 1995, p. 138). Habermaso jsitikinimu, "visos kalbos teikia galimybq tai, kas teisinga, atskirti nuo to, kq mes manome esant teisinga" (Ten pat). Supratimo horizonty susiliejimas kaip tik ir padeda isvengti objektyvizmo klaidos, esq ieskoma kaikokio absoliutaus poiiurio taiko, kuris vienintelis leisty mums teisingai suvokti ivairius poiiiirius. R.J.Bernsteinas, analizuodamas hermeneutini atsigrjiimq i pragmatikrt kaip vienq svarbiausiy Gadamerio filosofijos bruoiy isskiria pasiremimq tiesa, kuri periengia rnusi~ istorin1 horizontg ir Sitai yra esminis dalykas, skiriantis filosofinq hermeneutikq nuo istorines reliatyvizmo atmainos (Bernstein. 1986, p. 105). Toks apibudinimas tinka ir 1.Habermasui. Ypat intensyvus pastaruoju metu yra Habermaso ir Rorty dialogas, aiskinantis Siuolaikines filosofijos ir filosofavimo pobidi, filosotijos padeti dabartineje kultiiroje, diskurso, kalbos ir tiesos santykius. Rorty principine nuostata, kurios jis laikosi kartu su kitais dekonstrukcijos ir neopragmatikos atstovais ("mes - ironikai". "mes - antiesencialistai" ir t.t.), yra ta, kad filosofijoje jau nebesiremiaina skirtumais tarp "atradim0 ir darymo, atradimo ir isradimo, objektywino ir subjektyvu~no", todel nebegalima suformuli~oti savo poiiurio i tq ar kitq reiikin~, pasitelkiant vidaus ir Gores skirtingumq (Rorty, 1996a. p. 33). Tad kaip itikinti, kad vienas ar kitas poiiiiris jei ne teisingas, tai bent priimtinas? Atsakymas toks: ne tiek argumentais, kiek nuosekliu naujy kalbejimo bfidy diegimu. Todel visiikai nebebiitina stengtis aiskiai apibreiti savo pozici.iq, filosofinq srovq ar varto.jamas sqvokas. Juk jei ~niisy kas paklausia, kas tai yra dekonstrukcija, visiskai aiikus ir suprantamas yra atsakymas - tai, kq daro Derrida. IS konflikti~ojantiy teorijy mes pasirenkame ne teisingesnes, o tas. kurios geriau tinka sprqsti nuo konteksto priklauso~nas problemas. Teorijil netmanoma lyginti jokiais akivaizdumo, fakty ar tiesos kriterijais. Rorty tai aiskina tokiu pavyzdiiu: kai mes sakome, jog miisy proteviai klaidingai tikejo, esq Saule sukasi apie iemq, o mes jau teisingai tikime iemq sukantis apie Saulq, tai mes tik pasakome turigeresni jrankinei miisyproteviai. 1 tni miisy proteviai galety atsauti, - tqsia Rorty, -jog jy irankis padkjo jie~ns tiketi i Sventra~~io tiesq, o miisy - tikejimui visai nepadeda. Tokill atveju miisy atsakas turety biiti toks: Siuolaikines astronomijos ir kosminiil skrydiiy laimejimai nusveria krikscioni8- kojo fundamentalizmo prana9utnus. Nesunkit pastebeti, jog argumentacija yra nurodinejanti. kaip reikety atsakyti, ir sykiu ji politizuojama - pasitelkianlas krikseioniskojo fi~nda~nentalizmo vaizdinys, jau savaime "nupurtantis" liberaliy vertybiy propaguotojq. Argumentavimo strategi.ja Siuo atveju paremta retorinemis ir ideologinemis priemonemis. Habennasas, analizuodamas 51 pavyzdi, ne be ironijos nurodo, jog pavyzdys veikia pries Rorty pats Habermasas visiikai galety apsieiti be imogaus Menulyjc ir isivaizduoti, jog renkasi tikejimq 1 "Dievqsal~~ator", tikproblema ta, kad nerajokios galimybes pasirinkti (Habermas, 1996, p. 1-30). Kitaip tariant, mes esa- me tam tikroje tikroveje. kurios negali~ne "isvengtix, rinkdamiesi tas ar kitas jos deskripcijas. TaEiau neteigiama, jog egzistuojama tik viena teisinga deskripcija. Rorty jsitikinimu, filosof?ia yra literaturines kultiiros elementas sykiu su psichoanalize bei pragmatiskai orientuota religija. Tokiq kultiirq ypat pi~ikiai atstovauja, jo manymu, Derrida. Abu jie sutinka, jog dekonstrukcija ir praginatizmas turi daug bendra. Derrida, o ypat jo pasekejai, linkq pabreiti dekonstrukcijos naujitmg tatiau Rorty manymu, dekonstritkcija visiskai ne nauja procedura, dekonstrukcija yra * seniai visy iinomas ir taikomas rekontekstualizavi-,s mas, kurio negalima laikyti jokii~ metodu, nes nera 2 jokiy ismokstarny taisykliil. kaip dekonstrukcijq tai- 3 kyti. Todel jam visiikai nepagrjsti (filosofines diskusijos remuose) atrodo Jonathano Cullerio ir Chris- 2 topherio Norriso argumentai, esq Derrida laikosi 5

6 f ilorofiniai tyrinijimai I grieito arguinentavimo ir is esmes pratqsia kantiskqjq tradicijq. Rorty didiiausiq jspidi daro Derrida sugebiljimm kurti savo privatiq filosofinq kalbg manipuliuoti filosofiniy diskursy registrais ir retorinemis priemonemis. Laisva kalbines fantazijos iaisme ir jo privalumas, o ne filosofine argurnentacija. Rorty akiinis iiirint, Derrida yra "jaasmingas (sentinzental), viltingas, romantiskai idealistinis radytojas" (Rorty, 1996b, p. 13). Derrida sutinka su tokiu apibiidininiu, prisipaiindamas esqsjausmingas, tikjs laimq, tatiau nesutinka, kad jis kuriqs vien asmeninj diskursq, nepretenduojanti j joki socialini veiksmingumq. Juolab kad pati dekonstrukcijos samprata turi rydki~lsocialiniy bei politiniy aspekty. Kokia dekonstrukcijos paskirtis Siuolaikiniame pasaulyje? Ji turi nepaliaujamai rodyti, jog ne tik tekstai, diskursai, filosofines sistemos, bet ir tradicijos, tikejimai, institucijos bei ivairiausios praktikos nesiremia jokiomis aiskiai nusakomoinis prasmeinis ir nera skirtos konkretiems tikslams jgyvendinti - visi Sie "dalykai" turi ir prasmes, ir tiksly, ir funkcijy "pervirsr, kuris isryskeja kituose kontekstuose ar kitomis visuorneninemis politinemis sqlygomis. Visose didiiosiose religijose - judaizme, krikstionybeje, islame ir kitose - daugybe vidines itampos, heterogeniikumo, griaunantiy ugnikalni~~ daugybe teksty, kuriy nega- lirna isprausti i institucijos remus ar sistemq, - aiskina Derrida, - todel bitina juos skaityti nuolatos atnaujinainu bidu (Derrida, 1997, p. 21). Toks naujas teksty ir institucijy skaitymas suproblemina iprastus tikejimus, socialines praktikas, visuomenese vyraujantius akivaizdumus ir, ypae svarbu, - ivairiy socialiniy galiy legitimavimo pagristumq. Ship suvokiainos dekonstrukcijos socialinis reiksmingumas yra akivaizdus. Kitas klausimas. ar tas reikiming~lrnas virsta socialiai reiksmingu poveikiu. Socialini ir politini dekonstrukcijos reiksmingumq, oponuodnmas Rorty privatulno ir viesumo perskyrai, Derrida pabreiia, aiskindainas kalbejimo aktq Kada tik praveriamos liipos, kaikas jau iadama, kada tik imama kalbeti, savaime paiadama sakyti tiesq. Cia pasitelkiama filosofines hermeneutikos tradicijoje gvildenta pokalbio situacija. Atkreiptinas demesys, jog pasitelkiama ir tiesos nuovoka, kuriq teige ir Gadameris, ir Habermasas. IS esmes ir Rorty, aibkindamas, kaip pokalbyje pasiekiamas sutarimas, daro prielaidg jog kalbantieji kalba tai, kq mano, ir tuos manymus laiko teisingais. Kita vertus, konsen- sas turi tureti jpareigojaneiq galiq, kuri suteikia jam teisingumo atributl~ antraip niekas netrukdo nesilaikyti konsenso. Derrida teigimu, kalbejimo akte glidi visuotine paiado, ateities, bisimumo laukimo struktiira, kuri is esmes yra susijusi su teisingumu. Sitq struktirq jis vadina mesijine. Kai tik mesijine struktira susiaurinama iki mesianibkos, tada isskiriama is kity viena tradicija, viena isrinktoji tauta, kalba ar fundamentalizmas (Op. cit., p. 23). Mesijines struktiiros universaliniinas primena hermeneutines situacijos visuotinumq: abiem Siem dalykam biidinga principinis antiredukcionizmas, atvirumas kitam ir is to atvirumo kylantis sugebejimas keistis. Tokia visuomeniskai reikimingos dekonstrukcijos samprata, teigianti tikslq - prasiskverbus pro jvairiausi~l "tiesir uitvaras, aptikti nedekonstruojarnus teisingumo Saltinius, kiek skiriasi nuo Rorty aiskinimo, esq Derrida, atsisakqs metafiziniy "visuotinumo" uimojy, atsidave laisvam "fantazavimui" apie savo filosofinius pirnitakus, erne iaisti su jais, leisdainasis ivairiausiomis jy jtakot~l asociacijy kryptimis, ir tos "fantazijos" neturintios jokio moralinio turinio, jy negalima panaudoti jokiems visuomenininms - pedagoginiams ar politiniams - tikslams (Rorty. 1992, p. 125). Derrida atsigrjiime teisingumq. "tikrinantc' tiesas, galirna jivelgti tam tikrq sutarimq su filosofines hermeneutikos atstovy, ypat Gadainerio, pastangomis praplesti tiesos sampratq, savotiikai jq"humanizuoti", parodant jos kilmq is esmingesniy gyvenimiskyj~lteisingumo nuovoky. Kita vertus, iskeliant praktinio protavimo epistemologinq reiksmq, atkreipiamas demesys i tai, jog mokslines teorijos ir metodai yra daug platesni~l i~nogaus gyvenimo reikmiy aspektas. Tad ir tiesa suvoktina ne vien kaip tam tikras "atitikimas", o kaip pritaiky~nas ir panaudojimas. Rorty fi- losofij4 neigiantiq tiesos objektyvumi~ bei teisingumo kriterijus, galima interpretuoti kaip susiaurintos, reliatyvistines hermeneutikos variantq, nes hermeneutine nuostata kvietia aibkintis, kodel viena ar kita tradicija kai kurios teiginius laiko teisingais, kas nulemia jy teisingumo prielaidas bei laiduoja jy teisingumo statusq. PaEiqmetafizinq tradicijq, kurios esmes ir tiesas siekiama iivelgti, aptiuopiant absoliutius pagrindus, galima laikyti visiikai tinkamu tam tikroms situacijoms "irankiu", padedantiu sprqsti kai kurias episteinologines ar kokias kitas problemas. Siuo atveju neopragrnatizinui labiau tikty ne atmesti metafizinq tradicijq ar save jai priegiiiti, o aiskintis, kaip geriau panaudoti "platoniikqf' esencializmq ir "antiplatonisk4i" kontekstualizmq. Juolab neoprngmatistinis poiiiiris i teisrngurnq, kaip konsensa yra dialogines tiesos sampratos variantas. Narpliojant filosofines hermeneutikos, kritines socialines teorijos ir neopragmatizmo sqveiky ir santy- kiy priedtaravimus, kurie dainiausiai pernelyg iipu-? 2 Eiami, bitina tureti oinenyje kiek paradoksaly fakta "7 y jog Rorty savo ialyje prikele pragmatizmo tradicija pasiremdamas Apelio, Habermaso, Wellmerio dar- o 3 '9 5 Y

7

8