Meno kūrinio interpretacijos laisvės ribos

Transcription

1 ISSN E-ISSN Žmogus ir žodis / Filosofija Man and the Word / Philosophy 2014, t. 16, Nr. 4, p / Vol. 16, No. 4, pp , 2014 Meno kūrinio interpretacijos laisvės ribos Edita Budrytė Lietuvos edukologijos universitetas, Filosofijos katedra, T. Ševčenkos g. 31, Vilnius, edita.budryte@leu.lt Anotacija. Straipsnyje keliamas klausimas, ar kritinis pliuralizmas neatveria kelio neribotai meno kūrinio interpretatoriaus laisvei. Interpretacijos laisvės ribų problema nagrinėjama remiantis analitinės estetikos autorių argumentais bei dialogine Hanso-Georgo Gadamerio interpretacijos samprata. Atskleidžiami skirtingi požiūriai į meno kūrinio tapatybę ir su tuo susijusios išvados, kaip, kokiu būdu pats kūrinys gali riboti interpretatoriaus laisvę. Svarstoma, ar skirtingos to paties meno kūrinio interpretacijos negriauna jo tapatybės. Hermeneutinė teisingo supratimo samprata pristatoma kaip atsvara objektyvizmui bei reliatyvizmui. Esminiai žodžiai: Gadameris, analitinė estetika, interpretacija, meno kūrinys, tapatybė. Šiuolaikinėse estetinėse teorijose gana tvirtas teorines pozicijas užima kritinis pliuralizmas. Tai požiūris, teigiantis, kad meno kūrinys gali turėti daugiau negu vieną teisingą interpretaciją. Daugelyje metakritinių teorijų susiduriame su mintimi, kad meno kūrinio interpretacijas paremia arba jų neparemia interpretuojamas kūrinys. Interpretacija turėtų atskleisti prasmę, adekvačią meno kūrinio prasmei. Vadinasi, interpretatorius neturi visiškos laisvės primesti meno kūriniui bet kokių prasmių. Meno kūrinio interpretacijos laisvę apriboja siekis teisingai suprasti kūrinį. Kyla klausimas: kiek interpretaciją lemia pats meno kūrinys, o kiek interpretatorius primeta meno kūriniui savo subjektyvią patirtį, idėjas ir perkelia į jį savo išankstines nuostatas? Interpretacijos laisvės ribų problemą galime suformuluoti taip: kokie interpretacijų vertinimo kriterijai padėtų apriboti interpretacijos subjektyvumą, bet derėtų su kritinio pliuralizmo nuostatomis? Ši problema negali būti sprendžiama atsietai nuo meno kūrinio tapatybės sampratos. Kaip meno kūrinys gali paremti interpretacijas ar jų neparemti, jei neturi nepriklausomos nuo interpretacijos tapatybės? Ar skirtingos arba viena kitai prieštaraujančios konkretaus meno kūrinio interpretacijos griauna kūrinio tapatybę? 80 DOI:

2 ISSN Filosofija Nagrinėdami interpretacijos laisvės ribų problemą bei jos santykį su meno kūrinio tapatybės samprata, pirmiausia remsimės analitinės estetikos autorių argumentais. Davido Novitzo, Stepheno Davieso ir Roberto Steckerio teorinės pozicijos pasirinktos todėl, kad jos atskleidžia tipiškai objektyvistinį požiūrį į interpretacijos laisvės ribas. Šie autoriai mano, kad geriausias būdas apriboti interpretatoriaus subjektyvumą ir savivalę tai nustatyti aiškius ir griežtus interpretacijos teisingumo kriterijus. Antroje straipsnio dalyje ieškosime atsakymo į klausimą, kokiu būdu dialoginė Hanso-Georgo Gadamerio interpretacijos samprata apriboja interpretatoriaus laisvę ir pasiūlo alternatyvą tiek objektyvistiniam, tiek reliatyvistiniam požiūriui. Ir analitinėje estetikoje, ir Gadamerio hermeneutikoje didelis dėmesys skiriamas teisingo supratimo ir interpretacijose atsiskleidžiančios meno kūrinio tapatybės problemų analizei. Remiantis analitine ir hermeneutine prieiga, straipsnyje analizuojami du skirtingi šios problemos sprendimo būdai. Bandymas apriboti interpretacijos laisvę analitinėje estetikoje Panagrinėkime šiuolaikinės analitinės estetikos argumentus, kuriais siekiama pagrįsti tiesos kriterijaus taikymą, vertinant meno kūrinių interpretacijas. Kodėl vieni kritinio pliuralizmo šalininkai analitinėje estetikoje siūlo atsisakyti dvireikšmės logikos ir teisingos interpretacijos sampratos, o kiti siekia išsaugoti tiesos kriterijų? Šiuolaikinių hermeneutinių, dekonstrukcinių ir intertekstualumo teorijų kontekste natūraliai kyla abejonė, ar įmanoma suderinti tiesos kriterijaus taikymą su kritinio pliuralizmo nuostatomis. Kokios priežastys skatina kovoti už teisinga / klaidinga skirtį, kaip interpretacijų vertinimo kriterijų? Tiesos kriterijaus taikymas meno kūrinių interpretacijoms vertinti susiduria su dideliais teoriniais bei praktiniais sunkumais ir kelia klausimą apie interpretacijos laisvės ribas. Panagrinėkime Davido Novitzo, Stepheno Davieso ir Roberto Steckerio požiūrius. Novitzas siūlo remtis teisingos interpretacijos samprata. Anot jo, galima įrodyti, kad dvi konkuruojančios interpretacijos arba iš tikrųjų nekonkuruoja, arba, jei jos vis dėlto varžosi, tai viena iš jų teisinga, kita klaidinga (žinoma, neatmetant galimybės, kad abi interpretacijos yra klaidingos). Kaip ir daugelis analitinės bei hermeneutinės estetikos autorių, Novitzas interpretaciją sieja su objekto supratimu. Vis dėlto galime pastebėti vieną įdomų savitumą: apibrėždamas interpretacijos tikslą, Novitzas kalba ne apie objektyvų, subjektyvų ar geresnį supratimą, o apie adekvatų supratimą. Novitzo apibrėžime sakoma, kad supratimas <...> bus adekvatus tik tada, jei jis įgalins sėkmingai susitarti dėl pasaulio (tiek dėl jo natūralių, tiek dėl kultūrinių objektų, įvykių, santykių ir dalykų padėties) (Novitz, 2000, 15). Novitzui svarbus monistinis pasaulėvaizdis, kuris vadinamas vienaskaitiškumo apribojimu (singularity constraint), t. y. pasaulis vienu metu būna tik vienoje padėtyje arba vienu būdu. Adekvatus supratimas negali būti pasiektas, jei nebus išspręstas nesuderinamų interpretacijų konfliktas. Novitzas aiškiai pabrėžia 81

3 Filosofija ISSN adekvatų supratimą, kaip kognityvinę vertybę, tampančią prasmingu idealu, kurio turi siekti aiškinamoji (elucidatory) interpretacija 1. Kita vertus, adekvatus supratimas Novitzui nėra savaiminė vertybė klasikine prasme. Jis naudoja pragmatizmo argumentą išsprendę konkuruojančių interpretacijų konfliktą, sėkmingai susitarsime dėl pasaulio ir įgysime epistemologiškai stipresnę poziciją. Anot Novitzo, jei kas nors dvi nesuderinamas interpretacijas priima kaip vienodai įtikinamas, tai rodo, kad tas dar neįgijo tinkamo (adekvataus) supratimo. Matome, kad šis teiginys logiškai siejasi su adekvačiu supratimo apibrėžimu: palikus galioti nesuderinamas interpretacijas, nebus pasiektas jau minėtas susitarimas dėl pasaulio. Pakankamai pagrįstas yra Novitzo argumentas, kad vienaskaitiškumo apribojimas mūsų neverčia paneigti teiginio, kad kultūros objektai gali būti nevienareikšmiai (ambiguous), neaiškūs (vage) ar semantiškai painūs (semantically confused). Teisinga interpretacija kaip tik ir gali atskleisti tokį nevienareikšmiškumą. Norėdamas pagrįsti šį teiginį, Novitzas pasinaudoja išgarsėjusiu anties-triušio piešinėliu, kurį 1899 metais naudojo amerikiečių psichologas Josephas Jastrowas. Teisinga Jastrowo anties-triušio piešinio interpretacija atskleis, kad piešinyje galime matyti arba antį, arba triušį, ir tai nereiškia, kad piešinys turi dvi vienodai įtikinamas, bet nesuderinamas interpretacijas (Novitz, 2000, 16). Novitzas pritaiko vieną iš būdų susitarimui pasiekti ir neutralizuoti interpretacijų nesuderinamumą interpretacijų sujungimą. Tai gana paplitęs būdas, kurį taiko ir kiti autoriai, siekiantys išsaugoti tiesos kriterijų kritinio pliuralizmo ribose. Matome, kad Novitzo teorinės prielaidos ir argumentai, pagrindžiantys tiesos kriterijaus išsaugojimą, neužtikrina stiprių kritinio pliuralizmo pozicijų, o greičiau transformuoja kritinį pliuralizmą į kritinį monizmą, nes interpretacijų konjunkcija panaikina opoziciją tarp jų (dvi priešingas interpretacijas traktuojame kaip vieną teisingą interpretaciją ir tokiu būdu judame teisingo ar adekvataus supratimo link). Panagrinėkime Davieso poziciją interpretacijų pliuralizmo atžvilgiu. Jo požiūriu, tas pats meno kūrinys gali turėti ne vieną, o keletą teisingų interpretacijų. Vis dėlto Daviesas nurodo interpretacijos laisvės ribas: Kūrinio perskaitymų būdų paieškas praktikoje riboja tas faktas, kad palyginti mažai yra tokių būdų, kurie suteikia pasimėgavimą kūriniu qua literatūra. Be to, interpretacijos tikslą teoriškai apriboja kūrinio tapatybės bei ontologinės charakteristikos determinantai (Davies, 2007, 200). Davieso apibrėžimo esmė tokia: teiginys W yra p ir turėtų būti analizuojamas kaip W gali būti perskaitytas kaip p (žinoma, tas perskaitymo galimybes riboja kultūrinės ir istorinės-socialinės kūrinio sukūrimo aplinkybės, kuriomis turi remtis interpretatorius). Daviesui atrodo, kad neturėtų kilti jokių sunkumų pripažįstant, kad tas pats kūrinys gali būti perskaitytas kaip p arba gali būti perskaitytas kaip ne p, jei abu perskaitymus patvirtina kūrinys. Kaip nutarti, kuriuos perskaitymus leidžia, o kurių neleidžia pats kūrinys? Juk šis sprendimas 1 Novitzas skiria aiškinamosios (elucidatory) ir subjektyviosios (elaborative) interpretacijų tipus. 82

4 ISSN Filosofija irgi interpretacinis. Ar turime remtis istoriniais ir kultūriniais duomenimis ar meno kūrinyje išreikštomis autoriaus intencijomis? Postmodernioji literatūros kritika, pavyzdžiui, remiasi autoriaus mirties teze ir intertekstualumu, o ne istoriniais ar biografiniais faktais. Umberto Eco romaną Rožės vardas galima skaityti kaip istorinį romaną, kaip detektyvą, kaip filosofinį romaną, bet ar visi tie perskaitymai lygiaverčiai? Daviesas teigia: Interpretacija yra teisinga, jei dera su reikšme, kurią perteikia kūrinys, o jei yra daug tokių reikšmių, gali būti daug teisingų interpretacijų (Davies, 2007, 202). Kritikai gali atrasti įvairių (ir galbūt priešingų) kūrinio perskaitymo būdų, kuriuos leidžia pats kūrinys, kai į jį žvelgiama kaip į koherentišką visumą. Anot Davieso, visiškai teisinga, kad Karalius Lyras gali būti perskaitytas ir taip, kad Lyras yra sveiko proto, ir taip, kad jis yra paveiktas senatvinės silpnaprotystės. Daviesas mano, kad klausimas Ar Lyras tuo pačiu metu yra ir blaiviai mąstantis, ir silpnaprotis? yra beprasmis, be to, jis rodo tik tai, kad niekaip nenorima atsisakyti požiūrio į pasakymus kaip priemones išreikšti sakytojo intencijoms (intended meaning) (Davies, 2007, 215). Daviesas teigia, kad jis nenorėtų pakeisti interpretacijos tiesos problemos fikcijos tiesos problema, nes tai skirtingi dalykai. Vis dėlto akivaizdu, kad Davieso koncepcijos ribose reikšmė, kurią perteikia kūrinys, yra ta, kuri nepažeidžia kūrinio tapatybės (t. y. ją galima priskirti kūriniui W, atpažįstamam kaip W, nepaverčiant kitu kūriniu). Kiek interpretatorius gali sau leisti perkurti, improvizuoti? Pavyzdžiui, kur režisierius, statydamas Hamletą, turėtų nusibrėžti interpretacijos ribas, kad jo Hamlete vis dar atpažintume Šekspyro Hamletą? Daviesas labai griežtai apriboja interpretacijos laisvę istoriniu-kultūriniu kontekstu. Be to, reikšmę, kurią perteikia kūrinys, galime suprasti vis kitaip, jei remsimės skirtingomis metakritinėmis teorijomis ar metodologijomis. Priešingai nei Novitzas, Daviesas teigia, kad dvi nesuderinamos interpretacijos gali būti vienodai teisingos (nes kūrinys gali reikšti ne tik p arba q, o kartu ir p, ir q). Novitzas mano, kad tuomet teisinga interpretacija turėtų būti viena ir turėtų atskleisti, kad kūrinys reiškia ir p, ir q. Reikėtų pastebėti, kad nei Novitzas, nei Daviesas nenagrinėja tokio atvejo, kai reikia vertinti tris konkuruojančias interpretacijas (remsimės anties-triušio paveikslėlio, nes jį mini ir Daviesas, ir Novitzas, pavyzdžiu). Interpretacijoje A tvirtinama, kad paveikslėlyje pavaizduotas triušis (W yra p), interpretacijoje B kad pavaizduota antis (W yra ne p), o interpretacijoje C kad pavaizduota ir antis, ir triušis (W yra ir p, ir ne p). Teiginių logika rodo, kad tokia konjunkcija yra neteisinga, bet estetinėse koncepcijose, siekiančiose išsaugoti teisingumo kriterijų, interpretacijos, kuriose pasitaiko šio tipo konjunkcijų, gali būti vadinamos teisingomis. Ar interpretacijos A, B ir C yra tokios pat teisingos? Ar vienodai įtikinamos? Juk akivaizdu, kad interpretacijos A ir B yra vienpusės, todėl skurdesnės, nors ir abi teisingos, o interpretacija C atskleidžia kūrinio dviprasmiškumą, todėl turėtų būti įvertinta ne tik kaip teisinga, bet ir kaip vertingesnė bei geresnė. Mūsų nuomone, nepakanka kelti tiktai interpretacijų laisvės ribų ar teisingumo klausimų, neatsižvelgiant į interpretacijų reikšmingumo palyginimo problemą (nors, žinoma, sunku metodologiškai tiksliai šią problemą išspręsti). 83

5 Filosofija ISSN Jau atskleidėme, kaip pagrindžiamas tiesos kriterijaus taikymas meno kūrinių interpretacijoms. Dabar išsikelkime dar vieną klausimą: kodėl vis dar kovojama dėl tiesos kriterijaus, jei tiesos vertybės griūtis pastebima jau nuo Friedricho Nietzsche s laikų? Šios problemos sprendimas glaudžiai susijęs su ontologiniu klausimu apie interpretacijos objektų prigimtį. Ar interpretacijos objektai turi savybių, nepriklausomų nuo interpretacijos? Paprastai yra skiriami du interpretacijos objektų ontologijos tipai: realizmas ir konstruktyvizmas. Realizmas yra požiūris, kad interpretacijos objektas yra nepriklausomas nuo interpretacinių praktikų. Remiantis konstruktyvistiniu požiūriu, interpretacija sukuria naują objektą arba keičia objekto savybes, nes interpretacijos objektai (ypač jei kalbame apie meno kūrinius) neturi nekintamos prigimties. Roberto Steckerio kontraargumentas nukreiptas prieš konstruktyvizmą: jei meno kūrinį mes gauname tarsi baltą popieriaus lapą ( tekstą ), kurį turime pripildyti prasmių, tai ir kritiko interpretacija tėra dar vienas tekstas, kuriam turime suteikti prasmę (Stecker, 2010b, 224). Tokį patį begalinio grįžimo (infinite regress) argumentą pateikia ir Richardas Shustermanas: Jei mes nieko negalime suprasti neinterpretuodami, kaip mes galime suprasti pačią interpretaciją? 2 Nuosaikusis konstruktyvizmas Steckeriui atrodo patrauklesnis, nes leidžia išsaugoti kūrinio tapatybę (skirtingos interpretacijos nekuria naujų kūrinių, tik keičia jų savybes). Konstruktyvizmo dilema: ar interpretacijos pateikia teiginius, kuriuos būtų galima įvertinti tiesos kriterijumi, ar ne? Anot Steckerio, abiem atvejais interpretacijos negali keisti savo objektų, nes kinta ne patys objektai, o nuomonės apie juos. Dar vienas Steckerio argumentas: interpretacija gali pakeisti meno kūrinio suvokimą (recepciją), jo vietą kultūros istorijoje, bet ne patį kūrinį ar jo savybes. Steckeris tvirtina, kad teiginys paveikslas gali būti matomas kaip reprezentuojantis veidus, net jeigu menininkas to nenumanė, yra teisingas, bet nėra teisinga teigti, kad paveikslas reprezentuoja veidus (ir interpretacija nepavers šio teiginio tiesa). Taip pat tiesa, kad interpretacija, taip pakeičianti paveikslo recepciją ir reikšmę, yra klaidinga būtent todėl, kad ji pateikia klaidingą teiginį apie tai, ką paveikslas reprezentuoja (Stecker, 2010b, 226). Tai, ką paveikslas reprezentuoja, nulemia istorinis kontekstas, kuriame paveikslas buvo sukurtas, ir autoriaus intencijos. Tiesos kriterijaus gynėjai teigia, kad konstruktyvizmas naikina ir ardo kūrinio tapatybę. Kodėl tai kelia nerimą? Pasvarstykime. Vertindami interpretacijas, teisingas ar klaidingas, mes remiamės pačiu kūriniu. Daugelyje metakritinių teorijų susiduriame su mintimi, kad interpretacinius teiginius pagrindžia arba jų nepagrindžia, leidžia ar neleidžia interpretuojamas kūrinys. Kaip gali kūrinys paremti interpretacijas ar jų neparemti, jei jis neturi nepriklausomos nuo interpretacijos tapatybės? Kokias savybes ar reikšmes gali kūriniui priskirti interpretatorius, nepaversdamas jo kitu kūriniu? Stec- 2 Cit. iš Stecker R. The Constuctivist s Dilemma. Aesthetics and the Philosophy of Art The Analytic tradition. An Anthology. Ed. by Peter Lamarque, Stein Haugom Olsen. 2010, Malden: Blackwell Publishing, p

6 ISSN Filosofija keris mano, kad tiesos kriterijus ir kontekstualizmas padeda apibrėžti patį kūrinį, kaip interpretacijų vertinimo atramos tašką, ir išsaugoti kūrinio tapatybę. Kontekstualizmas teigia, kad meno kūrinys įgyja savo esmines savybes dar iki interpretacijos (t. y. tada, kai buvo sukurtas). Konteksto ypatybės, kuriame kūrinys buvo sukurtas, suformuoja esmines kūrinio savybes ir jo tapatybę. Anot Steckerio, tokių pačių žodžių poema ar paveikslas su tais pačiais potėpiais ir spalvomis, sukurtas kitame kontekste, yra kitas kūrinys (Stecker, 2010a, 125). Taip pat ir Davieso koncepcijoje teigiama, kad reikšmė, kurią paremia kūrinys, yra ta, kuri nepažeidžia kūrinio tapatybės. Ar yra toks kūrinys, kaip Šekspyro Hamletas? Ar yra tiek Hamletų, kiek yra interpretacijų? Jei atsakysime teigiamai į pirmąjį klausimą, vadinasi, pripažinsime, kad meno kūrinys turi nekintančią prigimtį, kurią gali atskleisti teisinga interpretacija. Remiantis kontekstualizmo požiūriu, interpretacijos teisingumas turi būti grindžiamas kultūrinių konvencijų, būdingų epochai, kuriai priklauso meno kūrinys, žinojimu, taip pat autoriaus intencijomis, kurias galime sužinoti iš jo biografinių faktų, dienoraščių, pasisakymų tyrinėjimo, o jei tai neprieinama, tada turime remtis bendromis žiniomis apie žanrus ar kultūros objektų kategorijas ir formas. Pavyzdžiui, teiginys, kad Jane Austen romano Puikybė ir prietarai veikėja Elizabeth Bennet buvo įžūli ir pikta, gali būti teisingas tik tuo atveju, jei bus pagrįstas žinojimu, kas pagal 18 a. Anglijos elgesio normas buvo laikoma įžūlumu. Negali būti dviejų teisingų interpretacijų, nes arba Elizabeth buvo pikta ir įžūli, arba nebuvo (Novitz, 2000, 20). Taip pat laikysime interpretaciją pagrįsta, jei joje išreikšti teiginiai bus koherentiški kitiems teiginiams, kuriuos mes žinome apie objektą ir jo kultūrinį kontekstą. Taigi psichoanalitinė Hamleto interpretacija gali mums suteikti žinių, kaip psichoanalitikai aiškintų Hamleto charakterį, bet tokia interpretacija nieko nepasakys mums nei apie tai, kaip pats Šekspyras ir jo amžininkai suprastų Hamleto požiūrį, nei apie visos pjesės prasmę (kokią ją suvokė Šekspyras) (Novitz, 2000, 21). Novitzui psichoanalitinė koncepcija atrodo nerelevantiška, nes negali padėti spręsti pjesės mįslių Šekspyro epochos kultūrinių konvencijų kontekste. Novitzas pateisina anaiptol ne visus bandymus laisvai priskirti kokius nors bruožus ar savybes interpretuojamam objektui, remiantis savo tikėjimais, patirtimi, vertybėmis ir pan. Pavyzdžiui, galime nevienodai įsivaizduoti personažo išvaizdą, jei ji neaprašyta autoriaus, bet tuomet tai nebus tikroji, aiškinamoji (elucidatory) interpretacija, o primetamoji arba subjektyvioji (elaborative). Nors mūsų mąstymas yra suformuotas istoriškai, klaidinga manyti, kad mes esame konstruojami istorijos tokiu būdu, kuris neleidžia mums pasirinkti naujų ar kitokių pasaulio interpretavimo kelių (Novitz, 2000, 13 14). Novitzo adekvataus supratimo samprata yra paremta pragmatistiniu pažinimo modeliu žinojimas yra tiesos, kurios padeda mums orientuotis pasaulyje, tos hipotezės, spėjimai ir tikėjimai, kurie veikia ir įgalina sėkmingai susitarti dėl pasaulio (Novitz, 2000, 22). Novitzo teiginiai tipiškas objektyvistinio ir scientistinio požiūrio į istoriškumo vaidmenį interpretacijoje pavyzdys. Novitzas teigia: Mes dažnai pastebime, kad tam tikros nuomonės ir idėjos yra netinkamos konkrečios pjesės inter- 85

7 Filosofija ISSN pretacijai. Remiantis istoriniais argumentais, galima lengvai parodyti, kad kritikas, kuris tvirtina, jog apie Lyrą galima galvoti kaip apie jo paties neliberalios ir nedemokratinės valdžios auką, interpretuoja pjesę, pasitelkdamas idėjas, kurios yra visiškai svetimos Elžbietos I laikų teisingos politinės santvarkos koncepcijai (Novitz, 1982, 183). Tokį griežtą adekvataus supratimo reikalavimą sunku suderinti su kritiniu pliuralizmu. Analitinės estetikos atstovai, ginantys objektyvistinę teisingos interpretacijos sampratą, mano, kad tai vienintelis būdas išvengti reliatyvistinio požiūrio į interpretacijos laisvę. Radikalus reliatyvizmas metakritikoje suformuotų nepageidautiną nuostatą, kad kiekviena interpretacija yra teisinga, nes nėra jokių aiškių ir vienodų kriterijų, nustatančių interpretacijų ribas. Bandymas apriboti interpretacijos laisvę Hanso-Georgo Gadamerio hermeneutikoje Hansas-Georgas Gadameris iš Martino Heideggerio perėmė daugelį pamatinių ontologinių prielaidų ir išplėtojo fenomenologinę prieigą hermeneutinėms problemoms spręsti. Gadameris kritiškai vertino Friedricho Schleiermacherio kongenialaus interpretatoriaus idėją, kuri rėmėsi romantine genijaus samprata. Interpretatoriaus tikslas atskleisti tikrąją kūrinio prasmę, suprasti kūrinį geriau, nei jį suprato pats autorius. Schleiermacheris meno kūrinio supratimą aiškino kaip kongenialią genijaus kūrybinio proceso rekonstrukciją. Įdomus Reinerio Wiehlo pastebėjimas: nors Schleiermacherio kongenialaus supratimo idėja yra verta kritikos, galima teigiamai vertinti atsiskleidžiantį joje siekį atsiriboti nuo dekartiškojo metodo idealo ir nuo taisykle pagrįstos hermeneutikos (Wiehl, 1990, 39). Pritardami Wiehlo įžvalgai, galime teigti, kad šis siekis buvo artimas ir Gadameriui. Svarbu pabrėžti, kad Gadameris objektyvų teksto prasmės supratimą sieja ne su tikslu suprasti dvasinio gyvenimo apraiškas (kaip jas besuprastume kaip kūrinio autoriaus dvasinio gyvenimo pažinimą ar kaip paties gyvenimo pažinimą), o su interpretatoriaus pastangomis suprasti dalyką, apie kurį kalba tekstas. Kaip teigia Algirdas Gaižutis, hermeneutinė interpretacija prasideda tuomet, kai meno kūrinio ar kito kultūros reiškinio betarpiško suvokimo nepakanka; kai reikia pereiti nuo įprastų vaizdinių prie naujo pasaulėvaizdžio, kuriam trūksta pagrindimo; kai bendroji reiškinio prasmė yra tik numanoma ir ją reikia atskleisti (Gaižutis, 2004, 579). Supratimas turi kalbinę prigimtį. Tai viena iš pamatinių Gadamerio hermeneutikos tezių. Ji veda prie minties, jog ir nežodinė interpretacijos forma turi kalbinį elementą. Filosofas nemato pagrindo atskirti žodinę ir nežodinę (meninio atkūrimo) interpretacijas ir nagrinėti jas kaip du savarankiškus interpretacijos tipus. Muzikos kūrinio atlikimas tai interpretacija, kuri neatsiejama nuo galimybės pagrįsti ją kalbine išraiška. Pavyzdžiui, atlikėjas gali paaiškinti savo interpretacijos tikslus, ką siekė interpretacija atskleisti, pabrėžti, kokias prasmes perteikti. Gadamerio įsitikinimu, netgi 86

8 ISSN Filosofija tokie atvejai, kai neįmanoma visiškai išreikšti interpretacijos žodine forma, neįrodo, kad supratimas gali būti atsietas nuo kalbos. Meno interpretacijos forma taip pat yra ir meninio teksto vertimas ar meno kūrinio restauravimas bei knygos skaitymas (tiek garsiai, tiek mintyse). Gadameris dialoginę interpretacijos struktūrą pagrindžia Platono dialektikos pavyzdžiu. Platono raštuose aprašyta, kaip Sokratas, keldamas klausimus pašnekovui, atlikdavo tariamo žinojimo demaskavimo misiją ir atskleisdavo, kad pašnekovas tik mano, kad žino, o ne iš tiesų žino. Sokrato pranašumas savojo pamatinio nežinojimo suvokimas bei troškimas dialogo keliu artėti prie tiesos. Sokratiškoji išminties formulė žinau, kad nieko nežinau yra privaloma interpretatoriui, norinčiam išgirsti, ką sako meno kūrinys. Prioritetinis klausimo reikšmingumas taip pat svarbus, atskleidžiant metodologijų ribotumą: Nėra metodo, kuris leistų išmokti klausti, išmokti pastebėti problemiškumą (Гадамер, 1988, 430). Gadameris pabrėžia, kad suprasti tekstą tai suprasti jį kaip atsakymą į klausimą. Norint sugebėti klausti, reikia suabejoti savo išankstiniu žinojimu ir žinoti apie savo nežinojimą (Гадамер, 1988, 427). Pratęsdami šią Gadamerio mintį, galime teigti, kad teisingo meno kūrinio supratimo ir interpretacijos sąlyga vadovautis sokratiškąja išminties samprata. Kita vertus, interpretatorius turėtų ne tik formuluoti klausimus interpretuojamam tekstui, bet ir leistis jo užklausiamas. Ne mes klausiame, o klausimas mus užklumpa, teigia Gadameris. Dialoginė interpretacijos samprata griauna objekto-subjekto perskyrą. Interpretatorius nestovi priešais interpretuojamą kūrinį kaip subjektas prieš objektą, o užmezga su juo lygiavertį dialoginį santykį. Interpretatorius turi atsisakyti savo įprastinių nuomonių, kitaip jis neišgirs, ką jam sako kūrinys. Kathleen Wright atkreipia dėmesį į Gadamerio išskirtus tris interpretacijos ir interpretuojamo teksto santykio variantus: interpretacija kaip dialogas su tekstu, interpretacija kaip kalbėjimas apie tekstą ir interpretacija kaip kalbėjimas už tekstą. Jei interpretacija suprantama kaip kalbėjimas apie tekstą, interpretuojamas tekstas yra objektyvuojamas ir suvokiamas kaip mokslinio tyrimo objektas, paklūstantis taisyklėms. Jei interpretacija suprantama kaip kalbėjimas už tekstą, interpretatorius yra pasiruošęs suprasti teksto teiginius, bet toks dialogas stokoja abipusiškumo. Abiem atvejais tekstas turi atsakyti į interpretatoriaus klausimus, o interpretatorius tekstui neatsako. Kaip teigia Wright, remiantis Gadameriu, kalbėjimas apie arba už tekstą dar nesukuria interpretacijos, nes abiem atvejais pritaikymo momentas suprantant įvykį yra atidėtas (Wright, 1990, ). Kokią reikšmę interpretacijoje, suprantamoje kaip dialogas su tekstu, įgyja istorinis laiko nuotolis tarp suvokėjo ir meno kūrinio? Kuo skiriasi mūsų aptartų analitinės estetikos atstovų ir Gadamerio požiūriai į istoriškumą ir interpretacijos laisvę? Romantinei hermeneutikai, kaip ir kontekstualizmą palaikantiems analitinės estetikos autoriams, laiko nuotolis tai kliūtis, kurią interpretatoriui reikia įveikti. Gadamerio požiūriu, laiko nuotolis bei išankstinis sprendimas (prietarai) yra reikšminga supratimo sąlyga. Ontologinėje hermeneutikoje atsisakoma romantinės hermeneutikos tezės, kad 87

9 Filosofija ISSN interpretatorius meno kūrinį gali suprasti geriau už autorių. Gadamerio hermeneutikos kontekste interpretacijos vyksmas visada ne tiek reproduktyvus, t. y. siekiantis atkurti pirminę kūrinio prasmę, kiek produktyvus (vadinasi, tą prasmę kuriantis). Kurti prasmę įgalina būtent istorinis nuotolis, būtinumas pripažinti, kad interpretatorius savo istoriškumo dėka supranta kūrinį ne geriau už autorių, o kitaip. Anot Gadamerio, jokio geresnio supratimo iš principo negali būti: Pakanka pasakyti, kad mes suprantame kitaip, jei apskritai suprantame (Гадамер, 1988, 351). Analitinėje estetikoje vis dar yra pritariančių romantinės hermeneutikos istorizmo nuostatai, kad interpretatorius, siekdamas interpretacijos objektyvumo, turi peršokti laiko nuotolį ir įsigyventi į kūrinio epochos dvasią, mąstyti jos sąvokomis ir sampratomis, o ne savo paties. Gadameris mato daugiau problemų tuo atveju, kai laiko nuotolio nėra. Suvokėjams ypač sunku vertinti šiuolaikinį meną, nes juos pernelyg veikia nekontroliuojami išankstiniai sprendimai, kurie trukdo suprasti tikrąjį kūrinių turinį ir tikrąją reikšmę. Tik išnykus visiems tokiems aktualiems ryšiams, iškyla aikštėn tikrasis šių kūrinių pavidalas ir kartu atsiranda galimybė suprasti tai, kas juose pasakyta ir puikiausiai gali pretenduoti į visuotinumą (Gadamer, 1999, 33). Taigi hermeneutikas, siūlančias įsijausti į kūrinio epochos dvasią ir mąstyti jos sąvokomis, Gadameris vadina naiviu istoriniu objektyvizmu arba istorizmu, pamirštančiu savo paties istoriškumą. Analitinėje estetikoje vis dar neatsisakoma istorinio objektyvizmo. Gadameris apie tai pasakytų, kad meno kūrinio tikrovės <...> negalima uždaryti jo pradiniame istoriniame akiratyje (Gadamer, 1999, 56). Ar visuomet laiko nuotolis patikimai išsprendžia klaidingų prietarų atpažinimo problemą? Garsus hermeneutikos tyrinėtojas Jeanas Grondinas Gadamerio pateiktą mintį apie laiko nuotolį, kaip interpretacijos teisingumo kriterijų, vertina kritiškai: Juk toks heidegerininkas, kaip Gadameris, tikrai žino, kad istorija labai dažnai yra paslepianti, o pripažinimą gana dažnai iškovoja tos interpretacinės traktuotės, kurios užtveria prieigą prie dalykų arba šaltinių. Kartais kaip tik hermeneutikai našus yra šuolis už istoriškai stiprių prasmės aiškinimų (Grondin, 2003, ). Grondinas atkreipia dėmesį, kad pats Gadameris suvokė pernelyg didelį savo pasikliovimą laiko nuotoliu ir vėlesniame raštų leidime pakeitė formuluotę į ne tokią kategorišką. Buvo teigiama, kad ne visada, bet dažnai laiko nuotolis padeda išspręsti kritinį hermeneutikos klausimą. Grondinas teigia, kad Gadamerio hermeneutikoje taip ir lieka neaišku, kaip išskirti teisingus prietarus, kai nėra istorinės distancijos. Anot jo, nėra abejonių, šiuolaikiniams kūriniams lemiamas skirtumas tarp teisingų ir klaidingų prietarų išlieka reikšmingas (Grondin, 1990, 56). Galime taip pat pastebėti, kad Gadameris niekur nepateikia kriterijų, pagal kuriuos interpretatorius galėtų orientuotis, ar jam pavyko atskirti teisingus prietarus nuo klaidingų. Jis tik nurodo, kad reikia prietarus tikrinti, remiantis pačiu kūriniu, nes kai kurie iš jų tiesiog nesiderina su kūrinio prasme. Pastebėjęs tuos neatitikimus, kurie neleidžia suprasti kūrinio, interpretatorius gali suvokti, kad išankstinis supratimas veda jį klaidingu keliu. Vadinasi, kriterijai slypi pačiame kūrinyje, o tiksliau, dalyke, apie 88

10 ISSN Filosofija kurį jis kalba. Anot Grondino, tie, kas suvokia postmetafizinę Tiesos ir metodo dvasią, neturėtų tikėtis atrasti neabejotiną kriterijų, kuris tik atkartotų metafizikos absoliutizmą ir metodinę sąmonę, ieškančią universalaus rakto į tiesą (Grondin, 1990, 57). Mūsų aptarti analitinės estetikos atstovai kaip tik stengėsi suformuluoti neabejotiną kriterijų, kuris užtikrintų aiškumą ir atkirtį reliatyvizmui. Gadameriui pavyksta spręsti teisingo supratimo problemą, nenukrypstant nei į objektyvizmą, nei į reliatyvizmą. Kaip teigia Grondinas, kraštutinio reliatyvizmo, suprantamo kaip doktrina, kuri teigtų, kad visos nuomonės apie dalyką yra vienodai geros, niekas niekada negynė. Apie tokį reliatyvizmą galima kalbėti tik iš absoliutizmo pozicijų (pripažįstant, kad egzistuoja absoliuti tiesa). Hermeneutika neveda į tokį reliatyvizmą. Juk visada yra argumentų, ar jie būtų kontekstiniai, ar pragmatiniai, kurie paskatina mus pripažinti vienos nuomonės pranašumą prieš kitą (Grondin, 1990, 46). Grondinas pastebi, kad Gadameris ne visada nuosekliai remiasi dialogine interpretacijos samprata. Kaip tai suprasti? Anot Gadamerio, geriausia, kai interpretacija tampa nepastebima, o kalba pats meno kūrinys. Iš tiesų šioje tezėje galime įžvelgti užuominą, kad interpretatorius apskritai nėra lygiavertis dialogo dalyvis, nes svarbiausias čia yra ne jis, o meno kūrinys. Gadameris pripažįsta šios minties paradoksalumą: interpretacija teisinga tada, kai geba išnykti (Гадамер, 1988, 463). Koks yra teksto ir interpretacijos santykis? Gadamerio požiūriu, interpretatoriaus kalbėjimas (interpretacija) nėra tekstas, nes tekstui tik tarnauja. Interpretacija padeda prabilti meno kūriniui. Tai reiškia, kad meno kūrinys be interpretacijos negali būti suprastas. Gadameris paaiškina, kaip reikėtų suprasti interpretacijos išnykimą: Kai interpretatorius įveikia tai, kas daro tekstą keistą, ir tuo būdu padeda skaitytojui suprasti tekstą, jo paties atsitraukimas reiškia ne išnykimą negatyvia prasme, o įėjimą į komunikaciją, panaikinant įtampą tarp teksto akiračio ir skaitytojo akiračio, aš esu tai pavadinęs akiračių suliejimu (Gadamer, 1999, 189). Literatūrinis, poetinis tekstas reikalauja tokios interpretacijos, kuri negrąžintų prie pirmapradžio kalbėjimo (autoriaus intencijos perteikti tam tikrą prasmę), o atskleistų jame slypinčią neišsemiamą prasmių gausą. Kaip suprasti tai, kad gera interpretacija leidžia prabilti pačiam kūriniui? Pirmiausia reikia suvokti, kas yra pats kūrinys, kas sudaro konkretaus meno kūrinio tapatybę. Gadameris svarsto meno kūrinio hermeneutinės tapatybės problemą. Kas gi grindžia kūrinio kaip kūrinio tapatumą? Galime sakyti ir taip: kas daro kūrinio tapatumą hermeneutinį? Ši antroji formuluotė reiškia, kad kūrinio tapatumą sudaro tai, kas tą kūrinį suprastina, kad jis nori būti suprastas kaip tik taip, t. y. ką jis turi omenyje arba sako. Šį įvykdymo laukiantį reikalavimą kelia pats kūrinys. Jis reikalauja atsakymo, kurį gali duoti tik tas, kuris priėmė iššūkį (Gadamer, 1997, 37). Šioje Gadamerio mintyje galime įžvelgti etinę dimensiją. Interpretatorius turėtų jausti atsakomybę už tai, kokias prasmes jis priskiria meno kūriniui, nes kūrinys visada kreipiasi į kiekvieną suvokėją individualiai, reikalauja atsakymo. Tik interpretacija suteikia kūriniui būtį. Dialoginis santykis 89

11 Filosofija ISSN įpareigoja girdėti ne tik patį save. Interpretatoriui privaloma dvasinė, refleksijos pastanga, taip pat reikia noro tobulėti: ne tik modernistinius, bet ir <...> pažįstamus, iš tradicijos žinomo turinio klasikinio meno kūrinius reikia mokytis skaityti (Gadamer, 1997, 40). Robertas Dostalas teigia, kad yra dvi pamatinės hermeneutinės dorybės: paklusnumas (humility) ir pasitikėjimas. Tai svarbu, nes interpretatorius be pastangų suteikia tekstui pranašumą prieš interpretaciją. Gera interpretacija, leidžianti suprasti kūrinį, atveria savęs supratimo patirtį, kuri kartu yra ir savęs praradimo patirtis (Dostal, 1990, 76). Gadamerio hermeneutika kartais interpretuojama vienpusiškai: pabrėžiama arba produktyvus prasmės kūrimas, kuris suprantamas kaip laisva, kūrybiška interpretacija (to paties supratimas vis kitaip), arba vergiškas atsidavimas interpretuojamam tekstui. Kaip suderinti interpretacijos sampratą, kaip produktyvų prasmės kūrimą, su reikalavimu vergauti tekstui? Ištikimas tekstui produktyvumas tai paradoksalus interpretacijos uždavinys. Ką reiškia Gadamerio pasiūlymas interpretatoriui pasitikėti tekstu? Gadameris rašo apie adekvatumo kriterijų: Istorinės hermeneutikos pretenziją pagrindžia būtent tai, kad nors meno kūrinys nenori būti suprastas istoriškai, o atsiveria kaip tiesiog esamas, jo vis dėlto negalima suvokti kaip panorėjus; suvokimo galimybių atvirumas bei turtingumas vis dėlto leidžia ir netgi reikalauja taikyti adekvatumo kriterijų. Kartu gali būti galutinai nenuspręsta, ar kurios nors suvokimo adekvatumo pretenzijos yra pagrįstos (Гадамер, 1999, 57). Gadameriui įdomi Immanuelio Kanto skonio sprendimo samprata, atskleidžianti racionalios argumentacijos ribotumą: <...> iš skonio sprendimo reikalaujama, kad jis galiotų visuotinai, nors argumentais neįmanoma priversti pripažinti šio sprendimo. Tai tinka ir bet kuriai meno kūrinio interpretacijai: tiek aktyviai atlikėjo ar skaitytojo, tiek ir mokslininko (ten pat). Aiškindamas interpretuojamą tekstą, remiantis Dostalo įžvalga, interpretatorius turi vadovautis paklusnumo dorybe, o tai reiškia, leisti kalbėti kūriniui ir atsisakyti pretenzijų į pranašumą ( suprasti autorių geriau, nei jis pats save suprato vienas iš tokio pranašumo variantų). Supratimas, kurio siekia tyrinėtojas, turi būti toks, kuris galėtų pretenduoti į būtinumą ir visuotinumą (Гадамер, 1988, 352). Turi būti pamatytas tikrasis kūrinio pavidalas. Gadameris nevengia vartoti sąvokų tikroji prasmė ar teisingas supratimas. Interpretavimas tai nuolatinės tikrosios teksto ar meno kūrinio prasmės paieškos, artėjimas prie tos prasmės. Gadameris pabrėžia, kad tai nesibaigiantis procesas, nes supratimas neturi ribų, vadinasi, ir kalbinė jo išraiška, įgyjama interpretuojant, turi neribotas galimybes. Teisingo supratimo sampratos analizę Gadamerio filosofijoje tikslinga būtų pradėti nuo hermeneutinio rato principo. Gadamerio nuomone, Schleiermacherio išskirtos hermeneutinio rato objektyvioji ir subjektyvioji pusės nepakankamai atskleidžia supratimo esmę. Jau Heideggeris suteikė supratimo ratui ontologinę prasmę ir atskleidė, kaip judėjimą supratimo ratu veikia išankstinis supratimas. Hermeneutinio rato samprata kaip tik ir turi, Gadamerio sumanymu, pakeisti racionalistinę mąstymo be prielaidų 90

12 ISSN Filosofija sampratą (Sverdiolas, 2003, 212). Gadameris, kaip ir Heideggeris, nurodo, kad viena iš svarbiausių teisingo supratimo sąlygų yra dalyko supratimas. Arūnas Sverdiolas interpretuoja Gadamerio mintį taip: Taigi teksto interpretacija vyksta tarsi ratu: nuo visumos supratimo prie dalies supratimo ir atgal prie visumos. Nė vienas šio vyksmo taškas nėra pradinis. Uždavinys čia yra ne atrasti tariamąją mąstymo pradžią, o išplėsti suprastą prasmių vienybę, judant koncentriškais, o gal ir ekscentriškais ratais (Sverdiolas, 2003, 212). Interpretaciją turi patvirtinti pats kūrinys, nes jame pačiame glūdi jo prasmė. Gadamerio žodžiais tariant, kūrinys išsako pats save. Panagrinėkime dar vieną teisingo supratimo sampratos aspektą. Ką turime omenyje visur sakydami teisinga, yra daugiau negu iš anksto nustatyta ir nurodyta ir rodo šia kryptimi: teisingai elgtis, padaryti teisingą sprendimą, rasti teisingą žodį, <...> teisingai perskaityti tekstą, užmegzti tikrą pokalbį, <...> eiti su muzika, eiti su vaidinimu scenoje, ir toks yra visas atsidavimas žodžiui ir vaizdui (Гадамер, 1999, ). Gadameris vartoja sąvoką teisinga, siedamas ją su Aristotelio phronēsis samprata. Aristotelis phronēsis (Jono Dumčiaus vertime supratingumas) apibrėžia taip: <...> supratingumas yra su teisingu proto sprendimu susijusi <sielos> nuostata, įgalinanti žmogų veikti srityje tų dalykų, kurie yra žmogui geri ar blogi (Aristotelis, 1990, 174). Kadangi supratingumo sritis praktinė dorovinė veikla, tai supratingumas yra sugebėjimas rasti teisingą proto sprendimą ir tinkamai veikti individualiose, kintančiose situacijose. Interpretuodamas Aristotelio etikoje analizuojamą phronēsis sąvoką, Gadameris pastebi, kad klausimas apie poelgio ar sprendimo teisingumą negali būti visiškai išspręstas atsiribojus nuo tos situacijos, kuri reikalauja teisingumo. Teisingas supratimas taip pat tampa to, kas visuotina, pritaikymu konkrečiai ir ypatingai situacijai. Štai kodėl phronēsis analizė Gadameriui yra pavyzdinis hermeneutinio uždavinio modelis (Гадамер, 1988, 383). Siekdamas suprasti tekstą, interpretatorius neturi abstrahuotis nuo savęs ir nuo konkrečios hermeneutinės situacijos, kurioje jis yra. Dar kartą pabrėšime, kad teisingai interpretuoti tai ne vadovautis iš anksto nustatytomis taisyklėmis, o teisingai įeiti į supratimo ratą, nes teisingas taisyklių taikymas negali būti objektyvuojamas. Geraldas Brunsas nagrinėja šiuolaikinio meno iššūkius suvokėjui ir teigia, kad tinkamam atsakui į meno kūrinį reikia pasitelkti phronēsis. Kai išgyvename meno kūrinį, ypač modernistinį ar avangardinį kūrinį (kubizmo koliažą ar dar radikaliau, t. y. vieną iš Johno Cage`o kūrinių, tokių kaip 4`33, kai pianistas tyliai sėdi prie pianino keturias minutes trisdešimt tris sekundes), mes suvokiame save situacijoje, kuri mažai skiriasi nuo Odisėjo, susidūrusio su nepažįstamais kraštais: kaip elgtis, nėra savaime aišku. Tik viena yra akivaizdu ir bet kokiu atveju privalu kad neįmanoma elgtis kaip įprasta ar tiesiog pagal tam tikras taisykles (Bruns, 2002, 60). 91

13 Filosofija ISSN Išvados 1. Tiek analitinėje estetikoje, tiek Gadamerio hermeneutikoje siekiama išsiaiškinti, kas yra teisingas meno kūrinio supratimas. Gali būti sutariama dėl to, kad interpretavimas neturėtų būti suprantamas kaip subjektyvi savivalė ir laisvė priskirti meno kūriniui savas prasmes. Vis dėlto bėgdami nuo reliatyvizmo pavojaus, analitinės estetikos atstovai pasirenka objektyvistinę interpretacijos istoriškumo sampratą, kuri neleidžia meno kūrinyje įžvelgti ko nors daugiau nei objektyviosios istorijos atspindžius. 2. Analitinėje estetikoje pernelyg susikoncentruojama į aiškių ir logiškai pagrįstų interpretacijos teisingumo kriterijų paiešką, todėl tai dažnai susiaurina apibrėžiamą meno kūrinio prasmę. Gadamerio hermeneutikoje meno kūrinys neišsemiamas prasmių šaltinis. Skirtingose interpretacijose kūrinys nepraranda savo tapatybės, o atvirkščiai, meno kūrinio tapatybė skleidžiasi per atlikimo ar perskaitymo variacijas ir jo interpretacijų istoriją. Tai nereiškia, kad sureliatyvinamas tiesos siekis, kuris būdingas kiekvienam aiškinimui ar interpretacijai. 3. Dialoginė interpretacijos samprata suponuoja interpretatoriaus laisvės apribojimus, nes verčia suvokti savojo supratimo sąlygotumą bei ribotumą ir leidžia kalbėti pačiam meno kūriniui. Interpretavimo laisvės ribas brėžia pats meno kūrinys. Svarbu tai, kad interpretatorius neturėtų įdėti į meno kūrinį savo paties prasmės lūkesčių ir ieškoti tik savo išankstinių nuostatų bei išankstinio supratimo patvirtinimo. Kitaip tariant, nors meno kūrinys Gadamerio hermeneutikos kontekste neturi nepriklausomos nuo interpretacijos prigimties, interpretatorius neįgyja laisvės interpretuoti jį kaip nori. Meno kūrinio interpretacija negali būti suvokiama kaip priemonė interpretatoriaus subjektyvumui įteisinti. Literatūra Aristotelis. (1990). Nikomacho etika. In A. Rybelis (Ed.). Rinktiniai raštai (pp ). Vilnius: Mintis. Bruns, G. (2002). The Hermeneutical Anarchist: Phronesis, Rhetoric, and the Experience of Art. In J. Malpas, U. Answald, J. Kertscher (Eds.). Gadamer`s Century: Essays in Honor of Hans- Georg Gadamer (pp ). Cambridge [Mass.], London: The MIT Press. Davies, S. (2007). Philosophical Perspectives on Art. New York: Oxford University Press. Dostal, R. J. (1990). Philosophical Discourse and the Ethics of Hermeneutics. In K. Wright (Ed.). Festivals of Interpretation. Essays on Hans-Georg Gadamer`s Work (pp ). Albany, N.Y.: State University of New York Press. 92

14 ISSN Filosofija Gadamer, H.-G. (1997). Grožio aktualumas. Menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė. Vilnius: Baltos lankos. Gadamer, H.-G. (1999). Istorija. Menas. Kalba. Vilnius: Baltos lankos. Gaižutis, A. (2004). Estetika: tarp tobulumo ir mirties. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. Grondin, J. (1990). Hermeneutics and Relativism. In K. Wright (Ed.). Festivals of Interpretation. Essays on Hans-Georg Gadamer`s Work (pp ). Albany, N.Y.: State University of New York Press. Grondin, J. (2003). Filosofinės hermeneutikos įvadas. Vilnius: Aidai. Novitz, D. (1982). Towards a Robust Realism. The Journal of Aesthetics and Art Criticism, 41 (2), Novitz, D. (2000). Interpretation and Justification. In J. Margolis, T. Rockmore (Eds.). The Philosophy of Interpretation (pp. 4 24). Oxford: Blackwell Publishers. Stecker, R. (2010a). Aesthetics and the Philosophy of Art. Lanham [Md.][etc.]: Rowman & Littlefield Publishers. Stecker, R. (2010b). The Constuctivist`s Dilemma. In P. Lamarque, S. H. Olsen (Eds.). Aesthetics and the Philosophy of Art The Analytic Tradition. An Anthology (pp ). Malden: Blackwell Publishing. Sverdiolas, A. (2003). Aiškinimo ratas. Hermeneutinės filosofijos studijos 2. Vilnius: Strofa. Wiehl, R. (1990). Schleiermacher`s Hermeneutics. In K. Wright (Ed.). Festivals of Interpretation. Essays on Hans-Georg Gadamer`s Work (pp ). Albany, N.Y.: State University of New York Press. Wright, K. (1990). Literature and Philosophy at the Crossroads. In K. Wright (Ed.). Festivals of Interpretation. Essays on Hans-Georg Gadamer`s Work (pp ). Albany, N.Y.: State University of New York Press. Гадамер, Х.-Г. (1988). Истина и метод: основы философской герменевтики. Москва: Прогресс. 93

15 Filosofija ISSN The Limits Interpreting a Work of Art Edita Budrytė Lithuanian University of Educational Sciences, Department of Philosophy, T. Ševčenkos str. 31, LT Vilnius, edita.budryte@leu.lt Summary The article raises a question whether critical pluralism leads to complete art interpreter s freedom. The problem of limits interpreting a work of art is being analyzed through the arguments of analytic aesthetics authors and dialogical Hans-Georg Gadamer s concept of interpretation. Different approaches to the identity of a work of art are revealed as well as the resultant findings and how the work itself may limit the freedom of the interpreter. It is debated if different interpretations of the same work of art does not destroy its identity. The hermeneutic concept of the adequate understanding is presented as a counterweight to objectivism and relativism. Keywords: Gadamer, analytic aesthetics, interpretation, work of art, identity. Pateikta / Submitted Priimta / Accepted