Pagyvenusių žmonių laboratorinių tyrimų interpretacija

Transcription

1 Gerontologija 2006; 7(4): GERONTOLOGIJA Teorija ir praktika Pagyvenusių žmonių laboratorinių tyrimų interpretacija R. Filipavičiūtė, E. Matienė Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas Santrauka Žmogui senstant, vyksta involiuciniai organų ir sistemų struktūros bei funkcijų pokyčiai. Juos atspindi laboratoriniai tyrimai. Todėl kai kurių laboratorinių tyrimų normos yra skirtingos atskiroms amžiaus grupėms. Išsamus šių dalykų žinojimas padeda gydytojams teisingai interpretuoti pagyvenusių žmonių tyrimus ir išvengti kartais bereikalingo papildomo žmogaus tyrimo ar gydymo. Šio straipsnio tikslas apžvelgti dažniausius laboratorinių tyrimų pokyčius, atsirandančius organizmo senėjimo proceso pasekoje. Raktažodžiai: laboratoriniai tyrimai, pagyvenę žmonės, senėjimas Senėjimas tai biologinis procesas, kurio pasėkoje su amžiumi išryškėja organizmo sistemų struktūriniai ir funkciniai pokyčiai. Senėjimo greitis labai individualus, nulemtas daugelio veiksnių. Net ir sveikam pagyvenusiam žmogui pamažu silpsta daugelio organų funkcijos, vyksta involiuciniai pokyčiai, lėtėja medžiagų apykaita [1, 2]. Tai lemia tiek ligų eigos, tiek laboratorinių tyrimų pokyčius. Adresas: R. Filipavičiūtė Kalvarijų g. 323, Vilnius Tel Faks El. paštas Norint tiksliai diagnozuoti ir gydyti būtina žinoti kaip senėjimo procesas veikia vieną ar kitą organų sistemą ir kaip tai modifikuoja ligų eigą bei simptomus. Dauguma laboratorinių tyrimų rodiklių senyvame amžiuje reikšmingai nesiskiria nuo sveikų jaunesnių žmonių normos, tačiau yra gana nemažai tyrimų, kuriuos interpretuojant būtina atsižvelgti į žmogaus amžių. Šių dalykų žinojimas gali padėti išvengti bereikalingo pagyvenusių žmonių tyrinėjimo ir gydymo. Šio straipsnio tikslas pateikti duomenis apie dažniausiai klinikinėje praktikoje atliekamų laboratorinių tyrimų interpretaciją pagyvenusio amžiaus žmonėms. Hemograma. Eritrocitų skaičius su amžiumi nekinta. Nors kaulų čiulpų masė mažėja virš 70 metų amžiaus belieka 30% kraujodaros audinio anemija tarp sveikų, vyresnių nei 60 metų žmonių tarpe nėra dažnas reiškinys. Dažniausios anemijų priežastys yra lėtinės uždegiminės ligos, vitamino B 12, folatų bei vitamino A stoka maiste. Daugumos studijų duomenimis, vyrų hematokrito rodiklis senstant sumažėja apie 5% ir sudaro 0,38 0,51. Moterų jis nekinta, norma 0,37 0,47. Vyresniame amžiuje hematokrito padidėjimas susijęs su padidėjusia koronarinės širdies ligos (KŠL) rizika, blogesne smegenų kraujotaka. Amžiaus įtaka hemoglobino kiekio kraujyje pokyčiams

2 220 neįrodyta, tačiau padidėja reikšmių išsibarstymas apie žemutinę normos ribą [3]. Bendras leukocitų skaičius nekinta ir svyruoja ml ribose. Kai kurie šaltiniai teigia jog moterims virš 65 metų amžiaus 10 30% sumažėja neutrofilų ir limfocitų skaičius periferiniame kraujyje, vyrams tokie pokyčiai nebūdingi. Žmogui senstant eritrocitų nusėdimo greitis (ENG) turi tendenciją didėti, todėl galimas persidengimas tarp sveikų ir sergančių senų žmonių ENG reikšmių. Nepatologinis padidėjimas dažniausiai susijęs su gama globulinų frakcijos ir fibrinogeno kiekio padidėjimu bei albumino kiekio sumažėjimu kraujo serume. Todėl reikia atkreipti dėmesį į šiuos veiksnius. Kai kurie autoriai [4] siūlo vyresniems nei 65 metai žmonėms normaliu laikyti ne didesnį kaip 30 mm/val. ENG (pagal Westwegren ą). Trombocitų dažniausiai nežymiai sumažėja arba jų kiekis lieka normos ribose. Kai kurių studijų duomenimis, 16 33% vyresnių nei 70 m. žmonių, nepriklausomai nuo lyties, trombocitų skaičius padidėja, tačiau jų agregacija, kaip atsakas į arachidono rūgštį ir kolageną silpsta. Kaulų čiulpuose sumažėja megakariocitų ir daugėja senų, degeneravusių ląstelių. R. Filipavièiûtë, E. Matienë Biocheminiai tyrimai. Bendras baltymo kiekis serume nekinta, norma g/l. Albumino kiekio serume sumažėjimas bei albuminų ir globulinų santykio pokyčiai yra senėjimo proceso padarinys ir laikomi senatvės žymenimis. Ištyrus sveikus ilgaamžius žmones nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp amžiaus ir šių rodiklių pokyčio. Albuminų koncentracija mažėja 7 10% tiek vyrams, tiek moterims, ir būna g/l. Priežastys kepenų masės sumažėjimas ir jų funkcijos silpimas, bendras anabolinių procesų ir baltymų metabolizmo lėtėjimas. Normalus albuminų ir globulinų santykis svyruoja tarp 1,0 2,0, o senstant didėja, nes daugėja globulinų. Senatvėje ryškiai padidėja imunoglobulinų kiekis. Imunoglobulinų A klasės, kai kurių autorių duomenimis padidėja 30%. Dažniau pasitaiko paraproteinemijos (ideopatinė monokloninė gamapatija). Net sveikiems pagyvenusiems žmonėms gali būti randamas M baltymas kraujyje. Kraujo gliukozės koncentracija su amžiumi didėja. Tarp 60 ir 90 metų norma yra 4,6 6,4, o virš 90 metų 4,2 6,7 mmol/l, nepriklausomai nuo lyties. Angliavandenių apykaitos pokyčiai yra labai svarbūs pagyvenusių žmonių sveikatai. Dėl senstant didėjančio periferinių audinių rezistentiškumo insulinui, blogėja gliukozės tolerancija. Kai kurių šaltinių duomenimis, glikemija pradeda pamažu didėti jau nuo 30 metų. Šis nuosaikus glikemijos didėjimas per ilgą laiką turi neigiamų pasekmių, tokių kaip nefermentinis baltymų ir amino rūgščių glikozilinimas. Be to, hiperglikemijos sukelto hiperinsulinizmo pasėkoje kraujyje padaugėja lipidų, vystosi kraujagyslių patologija ir hipertenzija. Daugumai vyresnių nei 70 metų vyrų ir moterų sumažėja gliukozės tolerancija. Peroralinio gliukozės tolerancijos mėginio rodikliai kas 10 metų padidėja 0,3 mmol/l. Lipidograma. Senstant kinta organizmo sudedamųjų dalių proporcijos. Apie 50% jauno žmogaus kūno masės sudaro raumenys. Po 70-ties metų jų belieka vos apie 25%. Baltymų kiekio pokyčius lydi riebalų dalies kūno masėje padidėjimas. Manoma, jog tai nedaug susiję su mityba. Pirma, dėl sumažėjusio fizinio aktyvumo ir teigiamo energijos balanso adipocitai intensyviau kumuliuoja riebalus, antra, sumažėjus katecholaminų aktyvumui sumažėja lipolizė [5]. Serumo triacilglicerolių (TAG) koncentracija pradeda didėti vidutiniame ar net jauname amžiuje. Virš 60 metų TAG norma yra 0,35 3,95 mmol/l vyrams ir 0,5 3,29 mmol/l moterims. Hipertrigliceridemija moterims didina cerebrovaskulinės ligos, o vyrams koronarinės širdies ligos (KŠL) riziką. Bendras serumo cholesterolis taip pat įrodytas KŠL rizikos faktorius, turintis prognostinę reikšmę ir vyresnio amžiaus populiacijoje. Vyrams bendras cholesterolio kiekis labiausiai padidėja vidutiniame amžiuje,o 6-tame dešimtmetyje stabilizuojasi. 4,32 6,89 mmol/l sveiko pagyvenusio vyro norma. Sulaukus 90 metų chalesterolio kiekis vyrams gali sumažėti vidutiniškai 1,3 mmol/l [6]. Vidutinio amžiaus moterų bendras chalesterolio kiekis 5 8% mažesnis nei to paties amžiaus vyrų, tačiau nuo 7-to dešimtmečio juos aplenkia ir gali siekti iki 9,00 mmol/l. Priešingai nei TAG ir bendro cholesterolio, didelio tankio lipoproteinų (DTL) koncentracija senstant mažai kinta. Moterų DTL kiekis būna vidutiniškai 0,3 mmol/l didesnis nei vyrų. Šis skirtumas išnyksta po 90 metų amžiaus. Rūkymas, nutukimas ir mažas fizinis aktyvumas, tai veiksniai, mažinantys gerojo cholesterolio koncentraciją. Amžiaus įtaka serumo bilirubino koncentracijai minimali. Norma 3 19 mkmol/l. Moterų bilirubino kiekis 10 20% mažesnis nei to paties amžiaus vyrų. Vyresniame amžiuje susirgus kepenų liga gali būti izoliuota hiperbilirubinemija, be padidėjusio kepenų fermentų aktyvumo. Alaninaminotransferazės aktyvumas didesnis vyrų

3 Pagyvenusiø þmoniø laboratoriniø tyrimø interpretacija nei moterų apie 10 15%. Norma TV/l. Senstant moterų fermentų aktyvumas lieka beveik toks pat, o vyrų mažėja. Senyvame amžiuje labai išauga šarminės fosfatazės (ŠF) reikšmė kaulų masės netekimo ankstyvai diagnostikai. Šio fermento aktyvumui būdingi ženklesni amžiniai ir lyties skirtumai. Jaunų vyrų ŠF aktyvumas 10 15% didesnis nei to paties amžiaus moterų, tačiau po menopauzės moterų kraujo serume ryškiai padidėja ir skirtumas tarp lyčių išnyksta. Senstant moterims ŠF aktyvumas padidėja 40%, o vyrams 10%. Pusė viso ŠF aktyvumo sudaro kaulų izofermentas, kitą pusę kepenų ir labai mažai žarnų izofermentas. Labai svarbu nustatyti izoformas, nes net esant sumažėjusiam bendram ŠF aktyvumui gali būti kaulų ar kepenų ŠF padidėjimas sergant piktybiniais kepenų procesais, osteomaliacija, Paget o liga. Asparaginaminotransferazė tai širdies ir kepenų pažeidimo markeris. Senstant būdingas padidėjęs aktyvumas: vyrams10%, moterims 25 50%. Labai būdinga reikšmių dispersija. Kreatinkinazė svarbus fermentas miokardo išeminio pažeidimo, nekrozės diagnostikai. Amžiniai ypatumai: senstant vyrų jos kiekis mažėja, o moterų labai nežymiai išauga, taigi išnyksta skirtumas tarp lyčių, būdingas jauniems. Norma TV/l. Kreatinkinazės kiekis, be širdies pažeidimo, gali būti padidėjęs sergant hipotiroidizmu ar lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu. Sergant šiomis ligomis vyresniame amžiuje padidėjęs šio fermento aktyvumas išlieka ilgą laiką [7]. Senstant mažai keičiasi natrio ir kalio (Na ir K) koncentracija plazmoje ir organizmo gebėjimas palaikyti normalų ekstraceliulinio skysčio kiekį, tačiau ypač silpsta homeostazę reguliuojantys ekstrarenaliniai mechanizmai. Senyvų žmonių kraujyje mažėja aldosterono, taigi ir inkstų pajėgumas sulaikyti Na. Taip pat nustatyta, kad padidėja prieširdžių natriuretinio faktoriaus koncentracija, o tai irgi skatina natriurezę ir vandens netekimą. Senyviems žmonėms greičiau išsivysto hipernatriemija. Labai svarbų vaidmenį vaidina sutrikęs troškulio jutimo mechanizmas senatvėje. Esant tokiam pačiam dehidratacijos lygiui, pagyvenę žmonės daug rečiau jaučia troškulį [8]. K kiekis pradeda nežymiai didėti nuo 6-osios amžiaus dekados. Beveik trečdaliui senų žmonių gali būti šiek tiek padidėjusi K koncentracija. To priežastimi gali būti žemas renino ir aldosterono kiekis, inkstų funkcijos silpnėjimas, katabolinių procesų organizme suintensyvėjimas. K tausojančius diuretikus, beta adrenoblokatorius ir angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitorius seniems žmonėms reikia skirti labai atsargiai, nes šie medikamentai slopina tubulinę K sekreciją. Kalcis (Ca). Moterų Ca kiekis plazmoje išlieka pastovus iki senyvo amžiaus. Vyrų šis rodiklis sumažėja 0,2 0,4 mg/dl. Iki 50 metų vyrų Ca koncentracija serume didesnė, vėliau šis skirtumas išnyksta. Fosforas. Jo kiekis su amžiumi nekinta, nors kai kuriose studijose teigiama, jog senatvėje jis mažesnis 0,5 1,0 mg/dl. Magnis (Mg). Dažniausiai jokio pokyčio nebūna. Vyresnėms moterims kartais galima hipermagnezemija, susijusi su hipertenzija. Geležis (Fe) ir feritinas. Fe kiekis kraujo serume su amžiumi mažėja ir vyrams, ir moterims. Norma 6 23 mkmol/l. Fe kiekis serumo 10 12%. didesnis vyrams, virš 70 metų belieka 50 75% buvusios geležies koncentracijos. Vyresniems žmonėms Fe kiekis dažnai sumažėja < 8,95 mkmol/l esant normaliam hemoglobino kiekiui. Serumo feritinas yra pagrindinis geležies atsargas organizme atspindintis baltymas. Feritino padaugėjimas % gali būti įprastas reiškinys sveikam senyvo amžiaus pacientui, tačiau svarbu įvertinti patologines būkles, kurios sukelia feritino, kaip ūmios fazės baltymo padidėjimą. Tai lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, lėtinės kepenų ligos, reumatinės ligos, rūkymas, alkoholizmas, onkologinės ligos [8]. Šlapimo rūgštis. Vyrų serumo uratų kiekis didesnis nei moterų ir su amžiumi didėja nedaug. Moterims didėja ryškiau, todėl dažnėja podagros hiperdiagnostika, nors, antra vertus, vyresniame amžiuje moterys dažniau pradeda sirgti podagra. Vitaminas B 12 ir folatai. Senstant mažėja vitamino B 12 kiekis. Asmenims virš 70 metų telieka 60 80% buvusio jo kiekio. Norma pmol/l. Tai dažnai susiję su nepilnaverčiu maitinimusi. Tačiau, be tokių veiksnių kaip autoantikūnai prieš skrandžio parietalines ląsteles ar vidinį Kastlio faktorių, vitamino B 12 kiekio sumažėjimas seniems žmonėms kliniškai dažniausiai nepasireiškia. Priešingai nei vit. B12, folatų koncentracijai amžius įtakos neturi. Krešėjimo rodikliai. Senstant kraujavimo laikas nepailgėja, tačiau labai padidėja kapiliarų trapumas (senilinė purpura). Su amžiumi didėja plazmos krešėjimo faktorių koncentracija. Daugelio studijų patvirtintas yra VII, VIII, IX ir X krešėjimo faktorių, kininogeno bei prekalikreino koncentracijos padidėjimas kraujo plazmoje. Apie 25% padaugėja fibrinogeno, tačiau virš 85 metų vėl mažėja. Galimas taip 221

4 222 pat α 2 makroglobulino bei α antitripsino kiekio padidėjimas, o antitrombino III sumažėjimas. Prieštaringi duomenys gauti apie fibrinolizinės sistemos pokyčius. Kai kurie autoriai teigia, jog specifinių amžinių pokyčių nėra ir plazminogeno kiekis nekinta, nors šiek tiek gali būti sumažėjęs labai seniems asmenims. Kiti autoriai nurodo plazminogeno aktyvumo sumažėjimą, kuris skatina fibrino formavimasi ir slopina fibrinolizę. ADTL ir PT nežymiai sutrumpėja. Inkstų funkcijos rodikliai. Senstant apie 40% sumažėja inkstų masė, degeneruoja glomerulai, lėtėja glomerulų filtracijos greitis (GFG). Plazmos šlapalo azoto kiekis vienodai didėja ir vyrams, ir moterims. Senstant sumažėjus raumenų masei, mažėja ir kreatinino produkcija, taigi net esant ryškiam inkstų funkcijos sutrikimui jo kiekis plazmoje gali būti normalus. Kreatinino koncentracija kraujo plazmoje išlieka stabili mkmol/l [10]. Tiksliausiai įvertinti inkstų funkciją senyvo amžiaus pacientams padeda tik kreatinino klirenso matavimas. Seniems žmonėms jis apskaičiuojamas pagal formulę: KK(ml/min) = (140 amžius metais) x kūno masė, kg 72 x serumokreatininas Moterims gautą rezultatą reikia dauginti iš koeficiento 0,85. Kreatinino klirensą reikia sekti pastoviai, jei pacientas yra labai senas, prastos mitybos ar sunkiai serga [11]. Šlapimo tyrimas. Senstant bendra paros diurezė gali sumažėti iki 2 kartų, nusilpsta šlapimo koncentravimo ir praskiedimo funkcijos. Šlapimo ph nekinta, nors truputį sumažėja inkstų gebėjimas išskirti šarmų perteklių, t.y. parūgštinti šlapimą. Kraujo, ketonų, bilirubino ir urobilinogeno normoje šlapime neturi būti. Galima proteinurija iki 6 mg per parą. Inkstų slenkstis gliukozei padidėja, o GFG sumažėja, todėl šis tyrimas patikimai neatspindi plazmos glikemijos lygio. Todėl nesant gliukozurijos, seniems žmonėms negalima atmesti cukrinio diabeto diagnozės. Senstant labai padažnėja šlapimo takų infekcijos. Mažiausiai 20% moterų ir 10% vyrų virš 35 metų amžiaus nustatoma bakteriurija. Dažniausiai ji būna besimptomė. Kliniškai reikšminga laikoma didesnė nei 10*4 CFU/ml bakteriurija. Kraujo dujos ir ph. Senėjimo pasekoje plaučiuose vykstantys pokyčiai anatomiškai ir fiziologiškai primena lengvo laipsnio emfizemą. Mažėja plaučių ir krūtinės R. Filipavièiûtë, E. Matienë ląstos elastingumas, atsiranda periferinių plaučių dalių subliūškimas, mažėja ventiliacija. Kinta plaučių funkciniai mėginiai: FVC (maksimali gyvybinė plaučių talpa) mažėja vyrams po ml per metus, moterims po ml per metus. FEV 1 (forsuotas iškvėpimo greitis per pirmą sekundę) taipogi mažėja atitinkamai 30 ir 23 ml per metus. Kraujyje ryškiai sumažėja PO 2. Tai susiję su ventiliacijos ir perfuzijos santykio plaučiuose pokyčiu. Sveikų, nerūkančių vyrų virš 75 metų norma laikoma 83 mmhg. Laipsnišką linijinį PO 2 mažėjimą galima apytiksliai apskaičiuoti pagal formulę: PO 2 = 109 (0,43 x amžius metais) Buferinių sistemų pajėgumas nekinta, kraujo ph palaikomas stabilus. PCO 2 svyruoja kaip ir jaunesnių žmonių mmhg. Skydliaukės funkcijos testai. Sveiko pagyvenusio žmogaus skydliaukė gali būti tiek padidėjusi, tiek sumažėjusi. Labai padažnėja mazguotumo, tiroidito atvejų. Nėra tiesioginio ryšio tarp anatominių pokyčių ir funkcijos. Senam pacientui skydliaukės funkcijos sutrikimus sunku nustatyti dėl daugelio hipotiroidizmo ir fiziologinio senėjimo išorinių požymių panašumo. Tireotoksikozės klinikiniai simptomai gali būti neryškūs, todėl labai svarbu teisingai interpretuoti laboratorinių tyrimų duomenis. Senstant trijodtironino (T3) produkcija sumažėja 10 50%, manoma, dėl sulėtėjusios T4 konversijos į T3 periferijoje. Vyrams tai prasideda nuo 6-ojo amžiaus dešimtmečio, moterims dar metų vėliau. Pagyvenusių žmonių norma yra nmol/l. Problematiškas T3 vertinimas seniems ir ligotiems: jo koncentraciją gali sumažėti ir dėl kitų priežasčių: operacijų, kepenų ligų ar tiesiog dėl blogos bendros sveikatos būklės. Tireotropinio hormono (TTH) nustatymas labai svarbus hipotiroidizmo diagnostikoje. Esant nepakankamai skydliaukės funkcijai TTH lygis išauga, ir toks laikosi net jei yra eutirozė dėl kompensacinės liaukos hipertrofijos. Sveikų pagyvenusių žmonių šio hormono kiekis nesiskiria nuo jaunų [12]. Lytiniai hormonai. Po menopauzės moterų kraujyje estradiolio sumažėja 50 80%. Estrono koncentracija pakinta nežymiai (jį gamina antinkščių žievė). Tokie estrogenų lygiai išlieka panašūs ir praėjus 20-čiai metų po menopauzės. Amžiaus įtaka estrogenų koncentracijai nedidelė. Ji labiau priklauso nuo riebalinio audinio kiekio organiz-

5 Pagyvenusiø þmoniø laboratoriniø tyrimø interpretacija me. Tai iš dalies paaiškina faktą, jog liesesnėms moterims osteoporozė po menopauzės būna dažniau [13]. Vyrams senstant mažėja bendro serumo testosterono. Aštuoniasdešimtmečiams šio hormono jau būna 20 25% mažiau nei jauniems vyrams. Testosterono mažėjimas atspindi silpstančią Leydigo ląstelių funkciją. Pirminės sėklidžių funkcijos silpnėjimo požymis yra FSH padidėjimas. Jei sename amžiuje testosterono sumažėja be FSH padidėjimo, reikia pagalvoti apie hipofizės patologiją [14]. Vyresniame amžiuje dažniau išsivysto prostatos gėrybinė hipertrofija. Ją atspindi serume padidėjusi 5α dihidrotestosterono koncentracija. Imunologiniai tyrimai. Nepaisant normalaus imunokompetentinių ląstelių skaičiaus periferiniame kraujyje, senatvėje ryškiai silpsta imuninis atsakas. Taip atsitinka dėl imuninių ląstelių aktyvumo pokyčių. Užkrūčio liaukos involiucija prasideda jau paauglystėje. Vyresniems nei 50 metų žmonėms lieka tik 10% pradinės masės. Visa kita dalis transformuojasi į jungiamąjį ir riebalinį audinį. Šie pokyčiai sukelia T limfocitų brendimo ir atrankos sutrikimus, todėl į kraują gali patekti nebrandžios, funkciškai nepilnavertės ląstelės. Taigi nors periferiniame kraujyje imuninių ląstelių sumažėja nedaug, jų aktyvumas silpsta ir reakcija į fitohemagliutininą ryškiai susilpnėja. Pokyčiai neaplenkia ir B limfocitų. Sutrikus reguliacijos mechanizmams atsiranda, tiksliau, nėra sunaikinami B klonai, gaminantys neaiškaus specifiškumo monokloninius antikūnus ar net autoantikūnus. Su amžiumi susijęs autoantikūnų kiekio padidėjimas gali apsunkinti į kai kurių testų interpretavimą, nes ne visada atspindi konkrečios ligos buvimą. Laboratorinių rodiklių pokyčiai vyresniame amžiuje Padidėja Sumažėja Cholesterolis Dihidroepiandrosteronas Feritinas 1,25-dihiroksicholekalciferolis Fibrinogenas Estrogenai Gliukozė Fosforas Imunoreaktyvus parathormonas Geležis (minimaliai) Interleukinas 6 IGF1 Krešėjimo faktoriai VII, VIII, IX, X Interleukinas 1 Norepinefrinas Kalcis Parathormonas Kreatinkinazė Prostatos specifinis antigenas Kreatinino klirensas Šarminė fosfatazė Selenas, cinkas Trigliceridai Somatotropinis hormonas Šlapimo rūgštis Testosteronas Varis Tiaminas γ tokoferolis T3 Vit B 6, B 12, C, E 15 30% vyresnių nei 70 metų žmonių nustatomas reumatoidinis faktorius (RF). Toks didelis dažnis mažina šio rodiklio diagnostinę vertę. Kiekybinės studijos, kuriose radioimuniniais metodais buvo matuojamas IgM RF, parodė, jog pagyvenusių žmonių kraujyje jo gali padaugėti iki 10 kartų [15]. Literatūra 1. Janu MR, Creasey H, Graysobn DA et al. Laboratory findings in the elderly: the Sydney Older Persons Study. Ann Clin Biochem. 2003; 40(3): Nakamura E, Miyao K. Further evaluation of the basic nature of the human biological aging process based on a factor analysis of age related physiological variables. J Gerontol A Biol Sci Med Sci. 2003; 58(3): Olivares M, Hertrampf E, Capurro MT, Wegner D. Prevalence of anemia in elderly subjects living at home: role of micronutrient deficiency and inflammation. Eur J Clin Nutr. 2000; 54(11): Dvoreckij LI, Lazebnik LB. Spravočnik po diagnostike i lečeniju zabolevanij u požilich. Moskva, Rochman H, Luvran MM, Bradlow BA. Clinical Pathology in the Elderly. Carger: Basel. 1988: Volpato S, Zuliani G, Guralnik JM et al. The inverse association between age and cholesterol level among older patients: the role of poor health status. Gerontol. 2001; 47: Birren JE. Encyclopedia of Gerontology. Age, aging and the aged. Academic press Inc: Stout NR, Kenny RA, Baylis PH. A review of water balance in ageing in health and disease. Gerontol. 1999; 45(2): The Merck Manual of Geriatrics. com/mrkshared/mm_geriatrics 10. Swedko PJ, Clark HD, Paramsothy K, Akbari A. Serum creatinine is an inadequate screening test for renal failure in elderly patients. Arch Intern Med. 2003; 163(3): Lesauskaitė V. Geriatrija. Vilnius: Mieliauskaitė D. Pagyvenusių žmonių hipotirozės diagnostika ir gydymas. Gerontologija. 2002; 3(4): Hertoghe T. The multiple hormone deficiency theory of aging: is human senescence caused mainly by multiple hormone deficiencies? Ann NY Acad Sci. 2005; 1057: Orrego JJ, Dimaraki E., Symons K, Barkan AL. Physiological testosterone replenishment in healthy elderly 223

6 224 men does not normalize pituitary growth hormone output. J Clin Endocrinol Metab. 2004; 89(7): Lane SK, Gravel JW. Clinical utility of common serum rheumatologic tests. 2002; 65: R. Filipavièiûtë, E. Matienë Straipsnis įteiktas redakijai 2006 m. rugsėjo 18 d., parengtas spaudai 2006 m. lapkričio 27 d. INTERPRETATION OF LABORATORY ANALYSES IN THE ELDERLY R. Filipavičiūtė, E. Matienė Institute of Experimental and Clinical Medicine at Vilnius University Summary Various involutional changes in structure and function of organs and systems occur in the human organism in aging. The changes are reflected by the laboratory analyses. Thus, normal ranges of some laboratory tests differ in different group of age. Exact knowledge of these changes enable the physician properly evaluate laboratory analyses in the elderly and prevent unnecessary investigation and treatment. This article aimed to present the most frequent changes in the laboratory tests data occuring in elderly patients. Keywords: laboratory analyses, elderly, aging